Per Rusiją arkliais

Prieš kiek daugiau nei šimtą metų, vieną 1920 m. rugsėjo naktį, mano prosenelis, mokytojas Pranciškus Gedvila, metė mokytojo tarnybą lietuvių kolonijoje Pavolgyje, tuometinėje Rusijos imperijai priklausiusioje Samaros gubernijoje (dab. Saratovo sritis), ir kartu su žmona ir dviem mažamečiais sūnumis leidosi į keturiolika savaičių trukusią apie 2 000 kilometrų kelionę arkliais per bolševikinę Rusiją į neseniai nepriklausomybę atgavusią Lietuvą.

„Per Rusiją arkliais“ – tai įtempto siužeto dokumentinis prosenelio Pranciškaus pasakojimas apie šią neįtikėtiną kelionę. Tekstas pirmąkart buvo publikuotas 1934 m. trylikoje katalikiškos minties savaitraščio „Šaltinis“ numerių, vėliau perpublikuotas tarpukario išeivijos spaudoje ir sulaukė didelio populiarumo tarp pasaulio lietuvių. Sovietmečiu prosenelio rankraštį nuo nuolat sekusių KGB akių ilgą laiką saugojo mano senelis, irgi mokytojas Julius Gedvila, tačiau vėliau rankraštis dingo.

Ši istorija – tai įkvepiantis pasakojimas apie ryžtą, sumanumą, vyriškumą ir Dievo Apvaizdą. Kiekvienam, kopiančiam į savo laimės žiburį.

Kalba netaisyta.

Rūta Ona Sruoginis

 

 

Rašo mokyt. Pr. Gedvila

 

Pradedame spausdinti Gerb. Mokytojo Pr. Gedvilos labai įdomią nuotykių kelionę. Jis karui pasibaigus pasiryžo iš bolševikų „rojaus“ bėgti. Bet gyveno paliai Uralo kalnus. Ir vis dėlto su arkliais pabėgo. Taigi turėjo pervažiuoti skersai visą Rusiją.

Redakcija

 

 

Didžiojo Karo pradžia

 

1913 metais, mokslo metams prasidėjus, atvykau Liepojun ir čia, a.  a. kun. klebono Vizbaro kviečiamas, pradėjau mokyti lietuvių privatinėj mokykloj. Darbo turėjau daug. Be pamokų mokykloje, turėjau gerb. klebono Vizbaro rekomenduojamus 35 privatinius mokinius. Tad tinginiavimui laiko nebuvo. Energijos ir noro darbui turėjau. Bet tos laimingos dienos neilgai truko: prasidėjo karas… Vokiečiai pradėjo pulti Liepojų iš jūros.

Nuo karo pradžios iki mano išvykimo iš Liepojaus, iš trijų miesto bombardavimų ypatingai paminėtinas bombardavimas įvykęs 1915 m. balandžio mėn. 15 d.

Buvo Verbų sekmadienis. Diena pasitaikė labai graži. Parvykęs su žmona iš bažnyčios, papietavę, laukiame mišparų. 4 v. 30 m. išėjome iš savo buto „Priežių“ (pušų) gatvėj nr. 22. – Bažnyčion reikėjo eiti iš rytų į vakarus, jūros link. Kiek paėjėję pamatėme viršuj miesto skraidantį vokiečių orlaivį. Kadangi ne pirmą sykį tokį reginį matėme, greit supratome, kad netrukus vokiečiai pradės apšaudyti miestą. Nebeėjome bažnyčion, bet sugrįžę butan, pasiėmėm šiltesnių rūbų ir leidomės per ežerą rytų pusėn – miškan. Mišką radome jau pilną žmonių – pabėgėlių iš miesto.

Miesto apšaudymas prasidėjo 5 val. ir tęsėsi iki 10 v. vakaro. Buvo labai žiaurus. Nors dauguma šovinių buvo taikoma ant geležinkelio stoties ir į fabrikų rajoną – Naujajam Liepojui, bet teko ir Senajam miestui.

Pirmadienio rytą, t.  y. balandžio 16 d. nuvykau aplankyti savo mylimąjį kun. Vizbarą, kuris sirgo. Įėjęs klebonijos kieman pastebėjau daug sudaužytų stiklų. Pirma jų ten nebuvo, tad nustebęs pažvelgiau aukštyn ir nusigandęs patsai savęs balsiai paklausiau: „Ar dar gyvas kunigas Bakšys, jeigu jo kambario langas ir siena granatos išdraskyta?“ Tuoj sužinojau, kad kun. Bakšys, tuo metu, kai jo kambarį sudraskė įlėkusi granata, bažnyčioje laikęs mišparus.

Šalia kun. Bakšio, kitame kambary gyveno kažkokia klebono viešnia iš Palangos kartu su dukterimi. Ligonis klebonas, atsiminęs savo viešnią, liepė ją pakviesti žemyn. Vos viešnia nulipo žemyn sudrebėjo visas namas nuo granatos sprogimo: kun. Bakšio kambario lauko siena su langu buvo sudraskytos, net neliko sveiko tuose kambariuose nei vieno daikto.

Po šio įspūdingo vizito klebonijoje, parvykęs namo taipgi turėjau išklausyti šiurpulingą istoriją.

Radau atvykusią pas mano žmoną fabriko darbininkę Brizinskienę, kilusią nuo Panevėžio, kuri rodė savo sudraskytus rūbus ir aiškino, kad tai granatų skeveldros sudraskiusios. Buvę taip: Brizinskienė, iš matymo tvirta moteriškė, apie 40 metų amžiaus, išbėgusi iš savo buto drauge su savo senute motina. Bėgusios iš miesto į laukus. Kadangi reikėjo skubėti, nes čia pat krito ir sprogo granatos, tad senutė motina maldavo savo dukterį palikti ją vieną ir gelbėtis pačiai, bet Brizinskienė, pagriebusi motiną glėbin, bėgo toliau bent kelis sykius griūdama tai nuo naštos sunkumo, tai nuo išgąsčio. Granatos sprogusios vis šalia ir savo skeveldromis taip sudraskiusios jai rūbus, tačiau nesužeidusios nei jos nei motinos.

Tame pačiame name, kame gyvenusi Brizinskienė, – pasakojo ji toliau, – gyvenusi jauna pora, – irgi fabriko darbininkai. Pradėjus vokiečiams šaudyti, vyras raginęs žmoną skubiai bėgti iš viršutinio aukšto žemyn. Žmona pirma panorėjusi pasipuošti ir, atsistojusi prieš veidrodį, pradėjusi segti prie galvos skrybėlę. Vyras raginęs greičiau palikti kambarį. Žmona paliepusi vyrui lipti žemyn ir ten jos palaukti. Tas nuėjęs… Tuo tarpu pataikė jų butan granata ir sprogo. Vyras užbėgęs aukštyn pažiūrėti, kas atsitiko su jo žmona, bet kambary tarp sudraskytų baldų beradęs žmonos kūno gabalus…

1915 m. balandžio 22 d. apleidome Liepojų. Kadangi geležinkelis Liepojus–Mažeikiai jau buvo vokiečių užimtas, o šiaip vežėjo nebebuvo galima gauti pasisamdyti, tai išvykome pėsti ir per 4 d. pasiekėme geležinkelio stotį Cerę. Bet pirmą dieną žygiuodami turėjome vieną nemažą išgąstį: ėjome vieškeliu Liepojus–Talsiai–Aprikiai ir paliai Durbės miestuką, išgirdome šaudant iš Durbės pusės ir staiga patrankos šovinys prieš mūsų akis per 50–60 žingsnių krito prie pat vieškelio. Sprogdamas nukirto bent kelias pušis. Kritome ravan ir ropomis nuropojome kiton kelio pusėn į laukus bent pusę kilometro. Davę gerą vingį sugrįžome į kelią. Nuo Liepojaus iki Cerės per 4 d. padarėme apie 160 klm. Iš st. Cerės važiavome Rygon geležinkeliu.

 

 

Gyvenimas Rygoje

 

Rygoje buvau sutiktas, kaip seniai lauktas: vos suskubau įsiregistruoti į jau suorganizuotą komitetą karo tremtiniams ir sužeistiems kariams globoti, kaip gavau gana rimtai jame padirbėti.

Nors oficialiai tame komitete buvo pirmininku p. Vizbaras (Teismo rūmų viršininkas), vedėju kun. Tumas-Vaižgantas, sekretorium p. Virkutis, bet visas darbas buvo pavestas man. Pradžioje turėjau gerą padėjėją p. J. Laurinaitį, tačiau greit jis buvo mobilizuotas į karą.

Rygiečiai lietuviai turėjo savo organizaciją „Žvaigždė“, kuri rūpinosi lietuvių švietimu ir laikė bent kelioliką privatinių pradžios mokyklų lietuvių vaikams.

Į vieną tokių mokyklų ir mane kvietė kun. Tumas ir žadėjo net dvigubą algą. Bet pradėjus vokiečiams artintis prie Rygos, kai pasisakiau kun. Tumui norįs išvažiuoti iš Rygos, tas kilnusis žmogus, kiek pamislijęs pasakė: „Važiuok“ ir lyg ką negerą numatydamas, pridūrė: „Gal neužilga visi važiuosime“.

Jis patarė vykti lietuvių kolonijon „Čiornaja-padina“, paliai Somarą, pačion Rusijos gilumon.

 

 

Gyvenimas „Čiorno-padinoj“

 

Atvykome į Čiornaja-padina 1915 m. liepos mėn., pačiu kviečių piovimo metu. Rugių ten mažai sėja. Jeigu mūsų ūkininkas pamatytų, kaip ten rugius sėja, tai nusispiovęs nueitų šalin. Rugiams žemės nearia; kai tik kviečius nupiauna, tai ant tos ražienos ir sėja rugius, paskui sukinkę bent 7–9 arklius į akėčias, vienas paskui kitą, ir akėja.

Apie rugių derliaus gėrumą ten mažai tesirūpinama: daugiau rūpinamasi kviečiais, kurie sudaro visų gyventojų pagrindinį maistą.

Čiornaja-padina turėjo apie 120 kiemų. Visi lietuviai. Tiktai krautuvininkas ir kalvis rusai. Mat toks jau lietuvių būdas – lengviau užpelnomą duonos kąsnį užleisti svetimtaučiui.

Šie lietuviai čia atgabenti rusų valdžios už 1862–3 metų maištą Lietuvoje. Išvarė kuo toliausiai nuo savo gimtojo krašto – net Samaros gubernijon, dar toli už Volgos, netoli nuo Azijos sienos, apgyvendino juos tirlaukiuose (rusiškai vad. stepi) ir didesniam pajuokimui davė tai naujakurių lietuvių apgyvendintai vietai vardą Čiornaja-padina – Juodasis klonis.

Rodosi, visi jie buvo kilę iš Užpalių-Dusetų bei Južintų apylinkių. Nors tarp savęs kalbėdavosi lietuviškai, bet dalinai jau surusėję ypač jaunimas. Neteko nė kartą girdėti jaunimą lietuviškai dainuojant, bet rusiškos dainuškos buvo mėgiamos. Beveik visi gyveno turtingai. Turėjo, nors rusiško barako stiliaus, nedidelę bažnyčią, labai švariai užlaikomą, sienos baltai, grindys geltonai dažytos ir sykį savaitėj plaunamos. Bažnyčia žmonių gausiai lankoma. Turėjo ir pradžios mokyklą 2-jų komplektų keturių skyrių. Dėstomoji kalba rusų su 2-m savaitinėm pamokom lietuvių kalbos.

Čia aš radau būtinu reikalu nusižengti prieš rusų valdžią: nuo pradžios mano paskyrimo į šią mokyklą mokytoju, t.  y. nuo 1915–16 mokslo metų pradžios įvedžiau lietuvių kalbos pamokas kasdien, Rusijos istorijos pamokas pakeisdavau Lietuvos istorija. Nors mokslas nebuvo priverstinas, bet mokinių susirinkdavo apie 90.

Kur jiems buvo naudinga, ten sugebėdavo parodyti savo paprastumą, pav. kokia senutė eidama pro mokyklą, atidariusi mokyklos duris, riktelėdavo: „Marijana, Janai! eikita bulbių kasti; mačia, tėveliakas liepė“*.

Nei kiek dėmesio nekreipdavo į čia pat esantį pamokos metu mokytoją. Jei mokytojas tokiems reikalavimams išdrįstų pasipriešinti, tai buvo smerkiamas lygiai su caro laikų politiniu prasikaltėliu. Aukštesnio mokslo, kaip pradžios mokykla, jie nemėgdavo ir mokytų žmonių inteligentų nekęsdavo: tai buvo nepaprasta jų savybė.

Gyveno labai vieningai. Vargas būdavo tam žmogui, kuris išdrįsdavo bet kam būti priešingas, ypatingai būdamas ne jų „šano“ ateivis.

Taip sykį kai kurie, būdami nepatenkinti vietiniu kunigu, apskundė jį Saratovo Vyskupui Juozapui Kesleriui. Tasai savo vokišku griežtumu, kunigą pasikvietęs pas save, pasiūlė kun. klebonui apleisti jo dijaceziją. Mat kunigas buvo labai biauriai apmeluotas. Aš ryžausi kunigą užtarti ir, nuvažiavęs pas vyskupą, jį išteisinau. Už tą mano žygį „savi žmonės“ sukėlė man tokią audrą, kad gavau apleisti jų kaimą. Tai įvyko 1917 metų rudenį. Netoli nuvykau. Čiorno-padinos klebono kun. Striko rūpesčiu buvo atkviesta iš Lietuvos keliolika šeimų, jiems išrūpinta valdiškos žemės apie 9–10 kilometrų nuo Čiorno-padinos. Tokiu būdu buvo įkurdinta nauja lietuvių kolonija, kuriai vardą parinko tas pats kun. Strikas, „Lietuvaitė“, bet rusiškai vadinamą Litovka. Šio kaimo gyventojams išrūpinau iš valdžios (jau bolševikų) mokyklą su teise pasirinkti sau mokytoją, kataliką, lietuvį, norintį ir galintį mokyti jų vaikus religijos mokslo. Taip įrašyta protokolan, žinoma, mano parašytame, po kuriuo buvo pasirašę visi „Lietuvaitės“ kaimo gyventojai.

Netrukus, „Lietuvaitės“ gyventojų prašoma, valdžia perkėlė mane iš Čiorno-padinos „Lietuvaitėn“. Nors čia netaip buvo jaučiamas „savų žmonių“ puolimas, bet visgi intrigų nestigo, juo labiau, kad „Lietuvaitės“ gyventojai buvo giminės čiornapadiniečių, taigi „savi žmonės“.

Grįžti Lietuvon negalėjau, nes buvau šiam darbui (mokytojo) mobilizuotas, už tarnystės apleidimą grėsė bausmė, lyg kareiviui pabėgusiam iš fronto.

Tačiau reikėjo ryžtis apleisti „tavorčių“ kraštas. Kai 1920 metų pavasarį „savi žmonės“ įskundė mane bolševikams, turintį „šaunamų ginklų“ ir dar esantį „kontrevoliucionieriu“, tai valsčiaus komisarai pradėjo mane lankyti per savaitę bent 2–3 sykius, o vieną sykį atvažiavę, kaip visuomet, padarę kratą, bet nieko neradę, labai supyko ir, kojomis trepsėdami bei šautuvu grasindami nušauti, reikalavo sėsti jų vežiman ir važiuoti su jais komisarijatan: Vyriausias Karo apygardos komisaras esąs įsakęs man atvažiuoti. Pasipriešinau.

– Parodykite, – sakau, – to komisaro raštą, tada važiuosime, o jei neturite rašto, tai čia tik jūsų prasimanymas ir jokiu būdu nevažiuosiu.

Mano savanoriai budeliai išvažiavo keikdami, tačiau tuo paskatindami mane greičiau bėgti Lietuvon… Tat ilgai negaišdamas nuvažiavau Saratovan gauti reikalingų dokumentų važiavimui Lietuvon. Be to reikėjo gauti apygardos gydytojo pažymėjimą apie tai, kad esi įčiepytas nuo maro, raupų ir dar įvairių nelaimių. Asmenims su šeima buvo duodamas bendras visai šeimai pažymėjimas, žinoma, pirma atlikus čiepymo ceremoniją. Patsai čiepymas buvo daromas v očerėd ir vnėočerėd – iš eilės ir be eilės. Aš supratęs dalyko esmę, pasirinkau čiepymą „be eilės“: daug patogiau, – „daktaras“ – žydukas, čiepydamas mane, drauge „įčiepija“ visą mano šeimą: žmoną ir du sūnu. Atstumas tarp mūsų visų 150 klm. Čia neturi reikšmės: visa nulemia 4000 rubl. Aš laimingas, kad man nepričiepijo kokios neišgydomos ligos (tas labai dažnai pasitaikydavo). Drožiau namo pas žmoną ir vaikus su linksma naujiena, kad greit važiuosime namo – Lietuvon.

 

Bus daugiau