Naujieji metai

Viktorui

Kambaryje tvyrojo prieblanda. Buvo pusvalandis iki vidurnakčio. Antanas skaičiavo minutes, nes jautėsi kaip reikiant pavargęs. Naujųjų metų jis laukė vienas. Už lango sproginėjo ankstyvieji fejerverkai.

Paėmęs saldainį, įvyniotą į žalią blizgų popierėlį, Antanas paskubom išlupo. Saldainį numetęs ant žemės, įsikišo jau penktą popierėlį į burną ir godžiai kramtė. Pabandė nuryti, bet vos neapsivėmęs išspjovė popierėlį ant žemės šalia išluptų saldainių. Pažiūrėjo į laikrodį ant sienos – dvylikta. Tada atsigulė ant grindų ir be vargo užmigo.

●

Ankstyvas pirmosios naujųjų metų dienos rytas. Antanas jautėsi išsekęs. Pažiūrėjo pro langą į savo kiemą. Pamatė du balandžius. Pagalvojo, kad tų purvinų paukščių gyvenimas turbūt šimtus kartų geresnis už jo paties. Nuėjo į tualetą. Apžiūrėjo savo veidą veidrodyje. Labiausiai norėjo sulįst į unitazą ir nuleisti save kanalizacijos vamzdžiu. Pamėgino išsišikt. Bent dalį savęs nuleistų. Nepavyko. Buvo visą savaitę nieko nevalgęs.

Gal vertėtų ką įsidėti į burną? Antanas nuėjo į virtuvę, atidarė šaldytuvą. Tuščias. Karštligiškai puolė ieškoti cigarečių. Jų taip pat nebuvo. Ant stalo peleninėje pamatė nebaigtą rūkyti. Prisidegė. Rūkydamas nuėjo į svetainę. Ten, ant žemės, vis dar voliojosi naujametiniai saldainiai ir suglamžyti popierėliai. Antanas susimąstė, kodėl jis gyvena. Jau degė filtras. Įtraukęs dar dūmą, užgesino nuorūką į puodelį-peleninę. Surinkęs nuo žemės naujametinius saldainius, vieną po kito susigrūdo į burną, sukramtė ir nurijo. Cukrus tik dar labiau sužadino apetitą. Teks eiti į parduotuvę, pagalvojo Antanas.

Piniginėje buvo tik dešimtinė kupiūra. Degtinės puslitris, cigarečių pakelis, batonas ir viskas, skaičiavo mintyse. Tada įsidėjo dešimtinę į kišenę, apsiavė juodus aulinius batus, užsimetė ant pečių žieminį paltą ir atidaręs nerakintas duris nulipo laiptais žemyn. Pakeliui prasilenkė su keliais į darbą skubančiais žmonėmis.

Parduotuvė buvo tuščia, nors išties parduotuve šios patalpos net negalėjai pavadinti, tai viso labo atskirta buto dalis gyvenamajame name. Čia prekiavo beveik vien tik alkoholiniais gėrimais ir užkandžiais prie jų. Antanas nepasisveikinęs priėjo prie kasos ir kiek trūkinėjančiu, bet užtikrintu balsu išreiškė savo troškimus – puslitrį degtinės, stipriausių cigarečių ir batono. Devyni ir trisdešimt penki, atsakė pardavėja, paduodama prekes. Antanas ištraukė banknotą ir padėjo ant prekystalio. Pardavėja mikliai atskaičiavo grąžą ir subėrė monetas Antanui į delną. Nors tai buvo paskutiniai pinigai, Antanui jie nerūpėjo, dabar jis turėjo degtinės, rūkalų ir kuriam laikui skrandį užkišiančio maisto. Į vieną palto kišenę subėręs monetas, į kitą įsimetęs cigarečių pakelį, Antanas viena ranka pagriebė butelį, kita – batoną ir išėjo net nepažiūrėjęs į pardavėjos pusę. Tik grįždamas namo suprato, kad lauke šalta: dangus balkšvas, iš jo bet kurią akimirką turėjo pasipilti pirmosios naujųjų metų snaigės. Antanas nusispjovė.

Namuose pasitiko betvarkė. Neplauti indai kriauklėje, kiekviename kampe peleninėmis virtę nešvarūs kavos puodeliai. Antanas nusviedė ant grindų paltą, nusispyrė batus ir nužingsniavo tiesiai į svetainę, kur vienas ir sutiko Naujuosius metus. Sekcijoje priešais langą viena apyšvarė vyno taurė – ją Antanas ir čiupo degtinei. Ant kilimo kambario viduryje žali saldainių popierėliai ir peleninė, pilnut pilnutėlė iki filtro surūkytų cigarečių. Antanas ją nusinešė į virtuvę ir iškratė į milžinišką juodą šiukšlių maišą.

Turėdamas švarią taurę ir tuščią peleninę, pagaliau galėjo pradėti gerti. Užtraukė tamsiai mėlynas svetainės užuolaidas, uždegė balzganą lemputę, įsuktą į seną apdulkėjusį toršerą, ir išsidrėbė ant grindų. Akimirką pažvelgė į save iš šalies. Žali popierėliai, raudono stiklo peleninė, puslitris degtinės, vyno taurė, batonas celofaninėje pakuotėje, cigaretės, degtukai, tamsios užuolaidos, jauki prieblanda ir jis, sėdintis ant grindų pačiame centre. Gražus paveikslas, pagalvojo Antanas.