Komparatyvinė staltiesė
Kalba, pasakyta atsiimant Algio Kalėdos premiją 2021 m. gruodžio 29 d.
Su profesoriumi Algiu Kalėda galiu tapatintis įvairiais profesiniais pjūviais: literatūrologas, komparatyvistas, romano tyrėjas, knygų sudarytojas, vertėjas, kultūrų tarpininkas, o kur dar daug kitokių tiesioginių ir netiesioginių bendrumo gijų.
Pradedančio mokslininko metodologiniai ir analitiniai bandymai kartais atrodo lyg siuvinėtos staltiesės išvirkščioji pusė: chaotiškai susipynę siūlai, sunku atpažinti tikrąjį motyvą. Tokios kertinės mokslo figūros kaip profesorius Algis Kalėda padeda rasti siūlo galą, parodo gerąją audinio pusę ir duoda raštų šablonų. Žiūrėjau į Algį Kalėdą taip, kaip mokinys žiūri į mokytoją, laikiau pas jį vieną iš doktorantūros egzaminų – romano teoriją, jis buvo mano disertacijos gynimo tarybos narys, o jo monografijas „Romano struktūros metmenys“ (1996) ir „Mitų ir poezijos žemė: Lietuva lenkų literatūroje“ (2011) laikau sau reikšmingais veikalais. Jo dėka pajutau didžiųjų naratyvų žavesį ir trauką, o kaip raktinis lietuvių ir lenkų ryšių tyrimo konceptas Kalėdos pasirinkti mitai, kaip jis pats sako, „vaizdinių ūkas“, glaudžiai koreliuoja su mano taikomu literatūros imagologijos metodu.
Lygindama lietuvių ir latvių literatūras supratau, kad baltiškumas kaip regioniškumo matmuo neatsiejamas nuo lenkiškumo. Mano monografijoje „Literatūra, mobilumas, imago: lietuvių ir latvių XXI a. (e)migracijos patirtys“ (2019) tai svarbu – vienas skyrius skirtas lietuvių ir latvių stereotipiniam požiūriui į lenkus, bandant tuos stereotipus atpažinti, o mano sudarytame imagologijos straipsnių rinkinyje „Imagology Profiles: The Dynamics of National Imagery in Literature“ (2018) du straipsniai irgi nagrinėja lietuvių ir lenkų santykių problematiką. Vienas iš jų – bene paskutinė profesoriaus Algio Kalėdos publikacija, prieš kuriai pasirodant jau teko apibraukti jo pavardę juodu rėmeliu.
Tačiau Algis Kalėda paliko daug literatūrologams svarbių rėmų ir rėmelių, kurie praverčia ne tik polonistams, kuriuose galime apmąstyti ir platesnį lyginamosios literatūros kontekstą. Profesoriaus tyrimai ir vertimai – tai dar vienas impulsas regėti baltistiką ne kaip abstrahuotą lyginimo discipliną, o kaip didelio komparatyvistikos organizmo dalį. Tai man svarbi įžvalga kaip Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos vadovei, nes asociacija telkia daugybę įvairių literatūrų ir jas gretinančių mokslininkų. Man patinka žodžiai lyginimas, asociacija, ryšiai, implikuojantys literatūrų ir tyrėjų bendrumą ir neišvengiamai – bent jau dvikryptę žiūrą. Ir Algio Kalėdos fundamentalūs darbai rodo, kad aprėpti dvi literatūras yra dvigubas krūvis ir dviguba atsakomybė, bet grąža yra ne dviguba, o šimteriopa, nes plečiasi suvokimo akipločiai, o atspindžiai skatina ir geresnę Kito recepciją, ir savistabą.
Kelias, kurį nuėjau per šiuos penkiolika metų, – nuo chaotiškai susipynusių siūlų iki lygiais dygsniais ir daugelio žmonių siuvinėjamos komparatyvinės staltiesės, kurioje Algio Kalėdos raštai šiandien sudaro lyginamosios literatūros kanono centrą.
Tiesiu šią komparatyvistikos staltiesę ant šventinio stalo ir džiaugiuosi, kad dialogas su profesoriumi taip subtiliai ir prasmingai tęsiasi. Ačiū premijos sumanytojams, ją mecenuojančiai Algio Kalėdos šeimai, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui ir premijos komisijai, kad per Kalėdas mano darbo stalas pavirto šventiniu darbo vaisių stalu.
