„Sinefilija“: daugyba iš nulio

Kadras iš filmo „Sinefilija“

„Aš nefilmuoju pranešimų, tegul jais rūpinasi paštas.“ Vieni šiuos žodžius priskiria Bernardo Bertolucci, kiti Stanley Kubrickui, tačiau kai kurie posakiai, atrodo, vos ištarti tampa folkloro dalimi, ir nebeįmanoma nustatyti, kas jų autorius. Ir iš tikrųjų ne tiek svarbu, kas šių žodžių autorius, nes, vos tik kažkam juos ištarus, jie pradėjo priklausyti mums visiems. Svarbiausia – šiais žodžiais išreiškiama mintis, kad jei filmas gali būti nupasakotas citata, jo neverta kurti.

„Į šį filmą sudėjau visą savo 40 metų darbo patirtį“, – sako Algimantas Puipa  pristatydamas savo juodąją komediją „Sinefilija“. Šis filmas apibūdinamas kaip išsiskiriantis iš jo filmų sąrašo – jaunatviškas ir provokuojantis, ekstremalus, kupinas humoro ir netikėtų situacijų. Filme net devynios tarpusavyje susijusios (tiek pat nesusijusios) istorijos, kurias sieja pagrindinis herojus – aktorius Rolandas, susiduriantis su virtine fantasmagoriškų veikėjų, įklampinančių jį į absurdišką istoriją kafkiškame filmo pasaulyje.

Panašiai kaip „Bulvariniame skaitale“, pasakojančiame kelias istorijas, kurias sieja bulvarinės literatūros stilistika ir tematika (nors jam jau beveik trisdešimt metų, nė vienas kelias susijusias istorijas pasakojantis postmodernistinis filmas, kuriame yra ginklas, neišvengė šio palyginimo), „Sinefilijoje“ pasakojama dar daugiau istorijų, kurias sieja kino iliuzijos ir realybės santykis. Lyginant aišku bent jau tiek, kad „Sinefilija“ turėtų būti daug sudėtingesnis ir ambicingesnis kūrinys, ypač turint galvoje, kad lietuviai garsėja poetiškumu, o amerikiečiai – primityvumu. Puipa kuria siurrealistinį reginį ir su ironija bando demaskuoti kino iliuziją – kartais išties neaišku, kur, kada vyksta veiksmas, tuo labiau ar tai filmo, ar filmo filme veiksmas.

„Sinefilija“ su savo devyniomis istorijomis galėtų būti vandenynas, kuriame būtų galima pamatyti vieną, galbūt nedidelį lašelį, pasakantį ką nors apie realybės ir iliuzijos, kurioje gyvename, santykį, tačiau ji tampa tik pripučiamu baseinu. Ir ne pačiu didžiausiu, ypač turint galvoje, kad Robertas Altmanas filmuose „Našvilis“ ar „Trumpos atkarpos“ nagrinėjo ir dvidešimt veikėjų. Vis dėlto paviršutiniškas dvidešimties veikėjų nagrinėjimas nėra didesnis pasiekimas nei paviršutiniškas vieno veikėjo nagrinėjimas – tai tas pats, lyg dauginti iš nulio.

Filmas prasideda labai keistu gamtos reiškiniu – dviem pilnatimis danguje – ir konspiracijos teorija apie tai, kaip Kubrickas nufilmavo amerikiečių išsilaipinimą Mėnulyje. Atsiduriame pasakojime, kuriame nebus aišku: tai filmas apie filmą ar filmas filme, aktoriai vaidina filmą ar savo gyvenimą? „Sinefilijoje“ kuriamas labirintas, kuris žiūrovus bando suvilioti galimybe jį išpainioti ir atkakliai nesileidžia būti išpainiotas iki paskutinės minutės. Galų gale labirinto išpainiojimas išsunkia, bet kažkodėl nesuteikia pasitenkinimo. Po filmo greičiausiai norėsis arba riebaus greitojo maisto, arba gerai papasakotos nepretenzingos istorijos – dalykų, kurie suteiktų ne išsunkiančio bado, o numalšinto alkio pilnatvės jausmą.

„Sinefilijoje“ taip įsijaučiama į kinematografinį žaidimą, kad pamirštama suteikti filmo herojams tikrus pavidalus. Galbūt mizantropija pernelyg įsiskverbė į filmo audinį, nes į herojus net nebandoma įpumpuoti pakankamai kraujo, kad jie gyventų, neatsistojama į jų poziciją, nes pozicija jiems, kaip ir visiems alaviniams kareivėliams, nepriklauso – jie tėra simboliai filmo idėjai perteikti. Filmo herojai tėra kartoninės temos iliustracijos ir skelbiamos minties šaukliai. O citatos, kurios veikia tik tuomet, kai, Dalí žodžiais, yra pavagiamos, čia pasidaro skoliniais ir tik skandina filmą savo papildomu svoriu, nes filmas nepajėgus jų išlaikyti ir suteikti joms naujo pavidalo.

Kad ir koks spalvingas, apsukrus ar bravūriškas būtų „Sinefilijos“ žaidimas, jausmas kine visada nugali apsukrumą ir stiliaus kietumą. Kad ir kaip ironiška, kinematografiniai žaidimai veikia, tik jei filmui vis dėlto pavyksta prisikasti prie žiūrovo jausmų. Kinas artimesnis ne knygai, bet muzikos kūriniui, kuriame vis kinta epizodų nuotaikos, ir tam reikia žiūrovo įsijautimo. Atrodo, kad „Sinefilijoje“ specialiai, o gal ir neplanuotai bandoma kuo labiau nutolti nuo gyvenimo, viską pateikiant hipertrofuotai, perdėm sintetiškai ir karikatūriškai, dar labiau apsunkinant kelią iki filmo paslapčių.

Jeigu šio beveik dvi valandas trunkančio filmo pagrindinė užduotis – demaskuoti šiuolaikinį meną, kuris apsimeta gilus būdamas paviršutiniškas, vargu ar tam pasakyti reikėjo ilgametražio filmo. Tokią išsikeltą užduotį patvirtina filmo pabaigoje į žiūrovo kaktą įkalamos net ne viena, bet dvi citatos (viena iš jų – Vytauto Žalakevičiaus) apie tai, kad ne viskas menas, kas skelbiasi menu. Jeigu tai išties buvo filmo „Sinefilija“ tikslas, tuomet nei kelionė, nei tikslas jos neatperka. O taip norėtųsi šių devynių „Sinefilijos“ istorijų, nagrinėjančių kino ir realybės santykį, pabaigoje patirti atpirkimą, bent jau tokį, kokį patiria gyvi ir negyvi „Bulvarinio skaitalo“ herojai.

„Sinefilija“ tikrai atbaidys nuo filmų, kurie atrodo menas, bet nėra. Tas dvi valandas žiūrint filmą užplūsta intuityvus jausmas, kad kažkas tau ant galvos su pasididžiavimu pila pamazgas, nes siekiamas tikslas tai pateisina. Gal tai ir yra filmo tikslas – priversti žiūrovą pasijusti apgautą, atrodytų, ambicingo meno ir ugdyti žiūrovo skonį, kad jis atpažintų tikrą meną nuo apsimestinio, perkratydamas įvykusį reginį savo galvoje. Tačiau tokiu atveju citata filmo pabaigoje yra pakankama – ir kartu nužudanti filmo esmę. „Sinefilijoje“ viršų paima ne filmo kelias, o tikslas – pranešimas.

2021 metais visko yra tiek, kad atrodo, jog, norint nustebinti, reikia kažko ypatingo – vienu metu ir kalbančio, ir stebinčio savo kalbėjimą, ir ironiško, ir tuo pat metu autoironiško. Atrodo, kad Algimantas Puipa pabandė sugroti melodiją pagal kažkieno įgeidžius, ne tik stengdamasis nuspėti, kas kažkam galėtų patikti, bet dar ir pasiėmęs ne savo fleitą, kuria prieš tai nebuvo grojęs. Filme daug kalbama apie dinozauro sindromą – apie senatvę, kai esi pasmerktas tapti niekam neaktualus ir negali to suprasti. Tai tampa išsipildančia pranašyste – „Sinefilija“, bandydama tiek daug apžioti vienu metu, suvalgo pati save.

Didelėje salėje „Sinefiliją“ su manimi žiūrėjo dar du žiūrovai (viena iš jų išėjo nedaug likus iki pabaigos). Nenuostabu – juk už tą pačią kainą galima nueiti į naują bondiados filmą arba į „Vestsaido istoriją“, o Puipos filmai reikalauja daug didesnių protinių ir emocinių investicijų. Ir vis dėlto, net ir neinant į kino teatrą, nuoširdžiai pastatytas kung fu filmas ar vesternas suteiks didesnę grąžą nei „Sinefilija“, kurios grąža bus lyg padirbti pinigai. Devynios istorijos, humoras, jaunatviškumas, provokacija, ekstremalumas, Kubrickas, Scorsesė, Trieras. Ir visa tai – daugyba iš nulio.