Šuns senis

 

Maria Kougioumtzi (Marija Kujumdzi, g. 1945) – graikų rašytoja, gimusi ir gyvenanti Salonikuose. Pirmą apsakymų rinkinį išleido 2008 m., įkopusi į septintą dešimtį, ir iškart buvo apdovanota dviem premijomis. Yra parašiusi romaną ir keturis apsakymų rinkinius. Apsakymas „Šuns senis“ – iš knygos „Visko gali nutikti vos palietus“ (Όλα μπορούν να συμβούν μ’ ένα άγγιγμα, 2016), pelniusios Valstybinę premiją, kasmet skiriamą Graikijos kultūros ministerijos už geriausią apsakymų rinkinį.

Lietuviškas vertimas bus spausdinamas graikų apsakymų knygoje „Raudonos šukos“, kurią netrukus ketina išleisti leidykla „Gelmės“.

 

Vaikas paliko savo tėvų ir jų draugų kompaniją ir patraukė kiemo gilumon. Ten būta seno sandėlio ir nedidelio daržo.

Saugokis šuns, tarė šeimininkas, nereikia jo erzinti, jis visiškai laukinis, ir nors pririštas, per daug prie jo nelįsk.

Ir prie senelio nelįsk, sušuko jo žmona, jis nepririštas, tarė ir nervingai išsišiepusi pasigręžė į svečius.

Vaikas nežino, kad šuo – pusiau vilkas, pusiau aviganis, bet kurią akimirką gatavas sudraskyti bet ką, kas tik atsiduoda nepažįstamu kvapu.

Šuo neužuodžia baimės prakaito, tik muilą, kuriuo nupraustas vaikas, ir tas kvapas jam visai patinka. Pamažiukais leidžiasi jo liečiamas, glostomas ir apkabinamas, nesipriešina net tampomas už ausų, kol jo liežuvis laižo vaikui rankas.

Senis išeina iš sandėlio, tylomis prisiartina ir susierzinęs žiūri, kaip tiedu glaustosi, pavydi šunį jaukinančiam vaikui nekaltumo. Šitas šuo, kai jie buvo tik susipažinę, jam pačiam vos nenukando rankos. Randas dar tebėra. Tas prisiminimas jį gniuždo, tik pamanyk, burba, manęs vos nesuėdė, o su juo glaustosi.

Jis grįžta į sandėlį ir išeina su šautuvu rankose.

Prieina ir atriša šunį, eime, sako lipšniu balsu, laikas pamedžioti. Šuo nė krust. Senio veidas apsiniaukia.

Pulk jį, sako, rodydamas į vaiką.

Šuo nepaklūsta, pastato ausis, paskui nuleidžia, gremžia žemę nagais, bet jo liežuvis tebelaižo vaikui kaklą.

Kaip gražu, susiradai naują meilę, nevidone. Dabar senis juokiasi.

Nors gegužė jau įsibėgėjusi, jis dėvi liemenę su nušiurusia kailine apykakle, vilnones kelnes, nutrintas ties keliais, ir šliures. Drabužiai prisigėrę ne tik sudvisusio sandėlio oro, bet ir tykios beprotybės, kuri tiesia susenusias rankas ir jas glaudžia, veikiau myga, kad priliptų prie jo odos.

Vaikas – su trumparankoviais languotais marškinėliais, mėlynais džinsais, sportiniais bateliais.

Ar neiškepsi taip apsirengęs? – klausia berniukas.

Senis, lyg nebūtų išgirdęs, abejingai klausia: ar eini mokyklon?

Ne, atsako vaikas.

A, mat kaip… O kuo ketini būti, kai užaugsi?

Aš neužaugsiu…

Še tau, ir kodėl gi?

Vaikas žiūri į senį rimtu žvilgsniu. Nenoriu užaugti. Nenoriu pasenti. Įgrūda ranką į šuns nasrus, tas švelniai ją čiaumoja. Ką reiškia būti senam, ar skauda? Jo akys įsisiurbia į senio veidą. Žiūri mąsliai, ne širdingai.

Skauda, lyg būtum jaunas, gal tik kiek mažiau, sako senis truputį pašaipiai.

Ar tu gali bėgioti?

Ne, bėgioti negaliu, bet moku virti valgyti. Ar nemanai, kad tai naudingiau? Tu bėgioji, bet nemoki virti valgyti.

Nenoriu virti valgyti, man nepatinka valgiai, nenoriu valgyti, sako vaikas neužtikrintu balsu. Jei nevalgysiu, neužaugsiu ir nepasensiu.

Visi pasenstam, norim to ar nenorim.

Tėtis sako, kad jei nenoriu pasenti, tai ir nepasensiu.

A, mat kaip… O ar jis nebijo varinėti su tavim tokių šnekų?

Tėtis nieko nebijo, atsako berniukas ir ištiesia kaklą. Jis dar smarkiau tempia šunį už ausų, bet tas neprieštarauja. Koks jo vardas? – klausia vaikas.

Žudikas, atsako senis, ir jį vėl apima pyktis. Sumautas Žudikas, taria ir nesmarkiai – tai veikiau glamonė – spiria šuniui į pilvą. Šuo ramiai pasuka galvą ir palaižo jam koją. Senis vėl spiria, nemanyk, nepamiršau, kad esi niekingas išdavikas, sako.

Šuo pasuka galvą ir palaižo vaiko batus – su šventa pagarba, lyg čiulptų motinos spenį.

O aš tave vadinsiu Kleftu, sako vaikas ir apsikabina šunį už kaklo.

Neturi teisės, sako senis, kad ir kaip judu meilautumėtės, tai mano šuo ir atsiliepia tik pašauktas vardu, kurį daviau aš. Žudike! – šaukia. Šuo pasižiūri į jį.

Klefte, sako vaikas, šuo pasižiūri į jį.

Pulk, Žudike! – trepteli koja senis.

Tupėk! – paliepia vaikas.

Šuo nei puola, nei tupiasi. Tylomis žiūri į juos, o paskui pavargusiu žingsniu nubidzena šalin.

Senis pakelia šautuvą.

Šuo nepasuka galvos, bidzena tol, kol senis paspaudžia gaiduką ir gyvūnas krinta. Dabar jis taikosi į vaiką, kuris bėga prie nejudančio šuns, tačiau ginklą bemat nuleidžia. Žino, kad jeigu iššaus, išdavystė bus dviguba, ne tik šuns, bet ir savęs paties, nes duos vaikui tai, ko šis trokšta: laimę neužaugti. O to senis nenori jam duoti. Tegu ir jis sendamas sužino, kaip būna, kai visas žmogaus pasaulis laikosi šuns meile.

 

Vertė Diana Bučiūtė