Smėlio karjerų generacija
Nika Piperita. Gervė smėlynuose. Romanas. V.: Asociacija „Slinktys“, 2021. 226 p.
Nika Piperita – tai visiškai naujas, skaidrus balsas lietuvių literatūroje. Nuo pat pirmųjų akimirkų pradedi suprasti, kad savo krašto buities ir būties filosofija patys pasakojimai švelniai primena Romualdo Granausko, Juozo Apučio prozišką kalbėjimą. Tačiau šios autorės pasaulis remiasi mergaitiškuoju / moteriškuoju pradu ir veikiau įvairiais požiūriais sutaptų su tokių rašytojų kaip Šatrijos Ragana mąstymu, matymu, mikrokosmo intymia erdve.
Romano pavadinimas „Gervė smėlynuose“ bent šiek tiek gamta besidominčiųjų sąmonėje ima veikti kaip savotiška priešpriešos metafora. Smėlynai nėra gervės natūrali aplinka, todėl pats pavadinimas tarsi pasufleruoja pagrindinės veikėjos Margaritos negalėjimą įsivietinti, pasijusti savo stichijoje, patirti namų aplinkos, kaip mikrokosmo, pilnatvę. Gervė (paukštis) – laisvės simbolis, – įkurdinta ne jai skirtoje aplinkoje, tampa tarsi aplinkybių įkaite. Tačiau Nikos Piperitos Margaritos negalima fatališkai pavadinti į krantą išmesta žuvimi, kur joks fizinis išgyvenimas nėra įmanomas. Šiuo atveju būtis yra, tačiau kitokia, pakitusi. Mąstant apie tam tikras prieštaras, mintyse išnyra Broniaus Radzevičiaus apsakymas „Šiąnakt bus šalna“, kuriame individas yra praradęs ryšį su savo aplinka: „Jeigu pilki perdebesiai virš miesto, pučia vėjas, o saulė blykstelėjusi pasislepia ir juodas kaip gumulas debesėlis prapliumpa lietum, o už keliolikos žingsnių šviečia saulė ir vaivorykštės lankas – kaip arka į šiltų saulės spindulių ruožą, – ar ne ruduo? Čia, mieste, jo nejauti. Tačiau tie, kurie dabar laukuose, kurie mato pašiurpusias karvių nugaras, kurių batai mina molį, kurie eina pro bulvių laukus, pro ražieną, tie žino, kad jau ruduo, ir guodžia save mintim, kad dar bus bobų vasara, kad dar išdžius pilkšvas bulvienų smėlis, pagels lapai, tolumoje auksu degs medžiai, išsirikiuos visom pakelėm, paplentėm ir pavieškelėm liepos“ (Bronius Radzevičius, Link Debesijos, Vilnius: Vaga, 1984, p. 26). Nėra darnos pojūčių, kad galėtum suvokti erdvėlaikį. Tačiau kartu „Gervė smėlynuose“ yra fenomenologiškas reiškinys, pakilęs virš gamtos, antgamtiškas, kaip tautosakoje įvardijamas „vasaros sniegas“, „žiemos šėkas“, kaip Salomėjos Nėries diemedis, kuris pražysta antilaikiškai – laukiant pavasario.
Prigimtinę kultūrą reflektuojanti sąmonė padalijama į dvejopą žvilgsnio perspektyvą. Vienaip ji matoma suaugusios ir patyrusios moters – Margaritos – akimis, kitaip – mažosios mergaitės žvilgsniu. Abiejų personažų žvilgsniai tarsi dubliuoja pasaulio matymo perspektyvą. Skirtingas plotmes, reiškinius, tiesas ir požiūrius sujungianti sąmonė visada yra tam tikros tarpinės būsenos. Modernioji sąmonė ne tik jungia, bet ir blaškosi tarp to, ką mėgina sujungti, jusdama jungiamųjų dėmenų prieštaringumą. Ji praranda savo vientisą pavidalą, todėl ir moderniosios sąmonės subjektas suvokiamas kaip skilęs, nevientisas. Dualistinė problematika pasireiškia tuo, kad romane veikianti Margarita yra ir vientisa, ir kartu padalyta: šių laikų subrendusi moteris ir į sovietinių laikų pasaulį naiviai žvelgianti mergaitė. Atrodo, kad šiame romane bandoma sutaikyti, o kartais ir suardyti vientiso subjekto figūrą. Skilęs pasaulėvaizdis nebeapimamas vienu personaliu žvilgsniu, todėl jis yra dvejopas ir nevienareikšmis. Nevientisas yra ir pats subjektas. Iš šių žodžių galime suvokti kūrėjos sąmonę kaip besiblaškančią nuolatinėje tarp būsenoje. Šis netolydumas, negalėjimas įsivietinti, vientisai suvokti savo tapatybės, harmonija ir disharmonija, griūvanti archajiško žmogaus pasaulėjauta kelia netikrumo, abejonių ir vidinio nerimo būsenas.
Anksti motinos netekusi Margarita stengiasi atrasti, suprasti ir pažinti ją supantį pasaulį. Nuolat pažinimo džiaugsmo trokštančią, imlią ir nenustygstančią vietoje mergaitę sergsti ir globoja senelė Rozalija, vietinių vadinama kaimo ragana. Kita Margarita – moteris, išaugusi iš mažosios Margaritos. Ji nėra tokia empiriškai jausminga kaip mergaitė, bet iš laiko distancijos reflektuoja savo vaikystę, per daiktus, kvapus, per įvairius potyrius sugrįžta į prarastą laiką.
Būtent dėl laiko distancijos įvyksta savotiška metamorfozė – mažoji mergaitė yra lėliukė, kokonas, o suaugusioji – jau plačiai išskleidusi savo sparnus, pati bandanti perskaityti laiko raštų margumą juose.
Knygoje matome aiškią ir neišvengiamą koliziją tarp prigimtinio pasaulio darnos ir ją darkančių sovietinių realijų. Mergaitės gyvenimas vyksta sovietmečiu senoje sodyboje, šalia kurios kasamas žvyro karjeras ir ima formuotis šiukšlynas, persikelia į miestą ir pasiekia pajūrį. Moters gyvenimas yra dabartis ir praeities prisiminimai.
Dvi Margaritos negalėtų egzistuoti viena be kitos, kaip praeities nėra be ateities ir atvirkščiai. Būtų galima manyti, kad šiame pasakojime gausu biografinių aspektų ir patirčių, nes be jų nebūtų įmanoma sukurti tokio gyvo ir įtaigaus pasakojimo. Būtų galima manyti, kad autorė turi nepaprastai gilų empatijos šaltinį. O galbūt ir viena, ir kita – dvi gražiai susiliejusios gyvenimo upės mus nuplukdo laiku ir erdve į Nikos Piperitos kvepiančių žolynų pasaulį.
