savaitė be manęs savaitėje (arba odė jazminams)
sekmadienis
birželis buvo pažymėtas sūriu o pylė
dangus ant pečių kai pavėsy valgėme
sūrį ir skrido balandžiai ir nešė mums
tuščio popieriaus trupinių į kuriuos mes
užrašėm kas žvilgančiai buvo ne taip o
tuo ir pasiglemžė mūsų trupinius to
perkūno vėjai kuriuos mes kvietėm
lietaus šokio trumpiniais nes buvome
trejų ir trukdėme močiutėms su xl
maximos maišais ir juose neilgai
žydėsiančia dracena ir numatomai
peraugsiančiu patį save fikusu kuris
močiutei primins jos sugyventinį
palydovą apsiperkantį egzistencinio
skausmo skyriuje jo mėgstamiausių
aitriųjų šilokų iš kurių jis virsis sau
ironijos sultinį betrūks šafrano ir smuks
šalia ironijos savi tuomet senukas jau
nebus prityręs sizifo reflekso ir galėsiąs
būti kaip pats šilokas: yra nuodingas ir
dekoratyvus: šis prašalaitis žmogus ir
žmogėnas su močiute bet kirbančiai
vienas. jazminų riksmas nukritus.
pirmadienis
lieka dešimt iki ketvirtos mazgų
valandos laikas skaičiuojas pagal jūsų
nenorą užtikti savo dvasioj orą iki
septintųjų apeigų atgimti perkant
pirmąjį būstą kurio negalima įsigyti
šią dieną ir naktį nes mažos blakės
žaidžiančios savo karą ant jazmino
žiedų birželiais jo dar neužbaigė dar ne
taika laidos apie gyvenimą melas o
prailgintojai laidai tuo labiau ir mes
grįžtam į būstą kur nė kiek švelniau
jūsų atžalos iškirps naująsias
užuolaidas jei būstą pirksit pirmadienį
ir pamiršit tą kadrinį karą nešdami vyno
butelius į tarą kortos neburia iš žmonių
kurie pirmadieniais rašo eilėraščius
apie antradienius taip sujaukdami
maišto ir tvarkos labadienius.
antradienis
kalėdos jos šventė nešvenčiama ir
nuopuolis gyvename poliuose kur
balandžiai glamžo nekenčia jazminų
sniego trupinių tai tik paviršius grožio
sėmenų išrankystė be rankų mąsto
sutepta kanapa ir toršero bedugnė dar
antru kitu šliužo glemėsio vaiskumu o
mirtis nematuojama metrais ir tikrai ne
mirtim priepuoliai dabar ar ateity šie
nušlamėjimai atneš mums vorų ilgomis
ne ten padėtomis kojomis ir patieks
greta mazagranų kuriuos mes dalinsim
perpus prašalaičiams pastarieji lyg
tyčia laidys mimikas it būtų epistoliniai
mylimieji jų baisiai šalti tolimi žvilgsniai:
gavau kelis banderolėmis
užklotus atvirvokius
po jais buvo jūsų atvirlaiškiai
šios buvo trys
dar susimildamas keikė dangus
dvi saules
nerimsta galva
supus(e)
trečiadienis
žiūrint į tavas upeliais tekančias akis
matyt fantomai glūdumų tuomet
akivaizdu jog nesikeičia niekas tik
atomai kuriais sujungtos šios lotoso aibės
kuomet reikia pajudėt iš egzistencijos
taško fonų visa kylanti manija įtampa
o atsikėlus po trečiu sau nepalankiu
saulės vardo skaičiumi ir kleptomanija
užprogramuota pavogti tave ir tavo
žavesį kartais eina jis ratais apžavėtas
kvadratų vakarinių kuriuos tu jam jau
sukūrei būdama atsargi o tada nei
Šopenas anei Tiersenas nesukurs tau
glostančios pjesės o aš laukiu tavęs su
išdžiūvusiais jazminų žiedais
sutrupėjusiomis cikadomis ir lentynų
pagalvėlėmis kurios kaip pamestinukės
katės geis žvilgsnio išardysiančio jų
vienatvę tuo ir bus padengta ši
gailestingumo pjesės smaragdinė gatvė.
ketvirtadienis
ramieji vandenynai paskendę ant
galvos o aš vis tiek varginuos šokti
bangoms lietaus šokį viskas kas tviska
yra lazuritas ir taip mano liūdesys ritas
paleistas sizifo atsibodo jam jog jį
įsivaizduojat laimingą jam klinikinė
depresija ir podagra kai po visko norisi
kaukti it vilkui kuris nebeturi dantų ir
kaltas erotas įsmeigęs jam strėlę
kraujuoju po tiek ir po nė kiek bet
kraujo manyje jau nėra visa širdis
nukraujavo tuščiais žodžiais įpiltais
į ąsotį kiaurą tai procesas apie kurį
visi žinome tai procesas apie kurį mano aš.
penktadienis
tuščia
tuščia
tuščia
tuš čia
tuščia
tuščia
tuš čia
tu iš čia
tuščia
tu iš čia tuščia
apleista siela atvirkščia.
šeštadienis
mano plasnojimas už tūkstančio metų
iš akimirksnio sukurs pagrindą
viesului kuris matysis vien per
fotoaparatų objektyvus.
heptagonu apsireiškęs vienišas
viesulas nors ir neaiškiom briaunom
liks atminty tik tų kurie atmins
kaip bitės į korius medų neša.
gyvenant nuolatinėje
auskultacijoje pagirtinas atskyrimas nuo
praeivių rankos dreba delnai vynas tolsta
adaptacija prie garso ataušta o mediniai
dega nuo ugnies deivės pranašysčių.
paralelinės disfunkcijos mėtomos
vakarėlinės saulės ir ją užstojančių
uosių susidedu jas į kresną krepšelį
šešėliai neša dalintis su nebūtim nes
pokytis skauda ten kur jo nebėra.
