Poezija kaip iškalbingas reginys
Aušra Kaziliūnaitė. Jūros nėra. Eilėraščiai. V.: Kitos knygos, 2021. 102 p.
Kartais juokaudama sakau, kad Aušros Kaziliūnaitės knygas galima skaityti kaip laisvos Lietuvos pokyčius atskleidžiantį atlasą. Iš jų nemažai sužinotume apie posovietinėje erdvėje bręstančios ir Vakarų pasaulį pažinusios jaunosios kartos nuotaikas. Dar įdomiau stebėti, kaip maždaug per penkiolika rašymo metų kito poetės kūryba: atvirą maištą keitė skausmas dėl socialinės nelygybės, aktyvizmas tapo tylia empatija, o ekstensyvūs, avangardiški tekstai – filosofiškai minimalistiniai. Bene svarbiausia – poetė suvokia, kad per visą šį laiką kito ir eilėraščio funkcija: iš kalbinės į vaizdinę komunikaciją, iš hermetiško – į atvirą, skirtą bendrauti su šiuolaikiniu suvokėju, neapsiribojančiu vien lietuviškomis realijomis.
Naująjį rinkinį „Jūros nėra“ perskaičiau kaip geliančią, asmeniškesnę ir išties kaziliūnaitišką knygą. Kaziliūnaitiškas jos poezijos nejaukus grožis it užčiuoptas vystančių gėlių gležnumas, švelni didaktika, apgaulingai neutrali intonacija, skaitymuose netikėtai virstanti autorės klyksmu. O labiausiai – dėmesys reiškiniams, kurie lietuvių poezijos tradicijoje neturi aiškios istorinės, simbolinės ar ideologinės vertės. Toks yra ir vienas iš pagrindinių jos kūrybos principų – pačiai formuluoti, kas nutildoma ar laikoma paribio reiškiniais, ir savarankiška poetine kalba pagrįsti jų statuso unikalumą. Tarkime, pavasaris Kaziliūnaitės poezijoje žmogui veikiau destruktyvus, o ne – kaip priimta kultūriškai – žada visuotinį atgimimą. Pažinti tokias reikšmes knygoje „Jūros nėra“ siūloma per kasdienišką santykį su tikrove ir rodant pasitikėjimą suvokėjo sugebėjimais spręsti, kas tikra, o kas tariamai vertinga (analogiškai – kas yra / ko nėra, kas realu / įsivaizduojama).
Šioje knygoje daug kas gali pasirodyti neaišku: „visa tai nieko nereiškia // ir tai vienintelė priežastis / kodėl reiškia“ (p. 8); „bet kas / ką pasakyčiau / būtų tiesa“ (p. 68). Ugdyti sąmoningumą ir pasirinkti teisingą pusę raginančiame pasaulyje toks neapibrėžtumas nuskamba neįprastai autonomiškai. Kaziliūnaitės tekstuose abejojama daug, bet užtikrintai. Rinkinyje „Jūros nėra“ dažnai atskleidžiama žmogų gniaužianti apgaulės atmosfera, tačiau itin reikšmingos tampa ir saviapgaulė bei tyla. Didžiausias jos poezijos iššūkis išliko nepakitęs – tai autentiškas, laisvas buvimas. Kad galėtum taip gyventi, reikia neįprastai mąstančio „aš“, kuris nesitapatina su minia, su konkrečia lytimi, nesimatuoja socialinių, kultūrinių tapatybių, bet kartu išlieka jautrus (dominuoja kairiosios pažiūros).
Kaziliūnaitės poezija vis dar išsiskiria globaliu mąstymu, kuris neleidžia elitizuoti poezijos meno. Šiuo atveju eilėraštis yra ne tiek estetinė problema, kiek konceptuali priemonė kalbėti apie idėjas kitiems. Todėl natūralu, kad kalbinės dviprasmybės, ilgą laiką buvusios populiarios jos bendraamžių poezijoje, ar literatūriškumas Kaziliūnaitei nėra esminiai. Štai eilėraštyje „Poezija“ kalbančioji tiesiog sėdi ligoninės laukiamajame tarp žmonių, ten patekusių dėl įvairiausių priežasčių, visi jie stebi tas pačias akvariumo žuvytes.
Šis rinkinys akivaizdžiai parodo, kad poetė siekia komunikuoti ne kalbiniais poetiškumais (tapatinant kalbą su būties namais), o išnaudoti vaizdumą (naujosios knygos koncepciją vizualiai atskleidžia Agnės Dautartaitės-Krutulės apipavidalinimas, kai siūloma įsivaizduoti jūrą ten, kur ji tik abstrakčiai imituojama ženklais, o eilėraščius skaityti ne, kaip įprasta, vertikaliai, bet horizontaliai). Literatūroje vaizdas įsimena ne vien todėl, kad padaro objektą matomą, aiškų. Dėl kūrėjo pasitelktų raiškos priemonių jis reprezentuoja reiškinį tam tikru būdu, yra paveikus ir siūlo suvokėjui savitą, nebūtinai konvencinę tikrovės pažinimo logiką. Kaziliūnaitės poezijoje tikrovė pirmiausia pristatoma kaip vizualiai iškalbingas reginys, panašus į asmeninę ar socialinę haliucinaciją – būseną, kai be išorinio dirgiklio juntami ir nesami dalykai, pakinta laiko ar erdvės suvokimas. Tokią būklę dažniausiai lemia įtampa, susijusi su nebepastebimai į rutiną įsiskverbusia prievarta prisitaikyti prie įvairiausių primestų taisyklių (juk „laikas sudėliojo mus kaip trafaretus“, p. 48; „laikas [...] tempia savo sumedžiotas dienas“, p. 6; „sėdim po [kito] nubrauktu dangum“, p. 40).
Norėdama sukurti stimuliuojantį reginį, poetė pasitelkia optines iliuzijas kuriančias priemones: „keistas kilpas“ – žiedines struktūras, kurios, panašiai kaip begalybės ženkle, atskleidžia keletą hierarchinių lygmenų, ir mise en abyme – optines sekas, kai atvaizdas, panašiai kaip veidrodyje, iki begalybės atkartojamas savyje. Abi priemonės realizuoja paradoksalų procesą: pailgina suvokimo kelią, leidžia vaizdą matyti sudėtingiau, tarsi sluoksniuoti, o kartais dvigubinti. Tai, kas fiksuojama eilėraščiu, neišsitenka vienoje dimensijoje, todėl iš vienos erdvės patenkama į kitą: pvz., pramušus kiaušinį randamas berniukas prekybos centre; mumyse esančiuose narvuose gyvena zoologijos sodo fauna; kol ašramuose medituoja vienuoliai, Vilniaus centre vemia nepilnametės. Įsimena sukurto vaizdinio keistumas, išjudinantis pamąstyti, kas gi nutiko. Projektuojamas reginys sieja išorinį veiksmą su vidiniu, vaizduotę – su realybe, socialumą – su privatumu, vietinį kontekstą – su globaliu, tačiau susilaikoma nuo paaiškinimų apie gėrio ir blogio ribas. Todėl tai nėra tiesiog žiedinės struktūros tekstai. Juose esama pastangos pažeisti įprastą žiūrėjimo kampą, skatinti savarankišką suvokimo procesą, o reginio statusas kinta nuo nepatikimo iki pagilinančio išgyvenimą. Vis dėlto vaizdinių jungimo būdai Kaziliūnaitės poezijoje ilgainiui tampa numanomi ir kai kuriais atvejais, siekiant skaidrumo, supaprastina mintį. Tačiau principas leidžia įdomiai apmąstyti kasdienybę ir yra naudojamas produktyviai. Optinė iliuzija paveiki ne tik dėl to, kad mums pabrėžtų apgaulę. Šiuo atveju ji rodo, kad vienu metu gali egzistuoti keli realybės lygmenys.
Dėl tokio vaizdinių komponavimo būdo Kaziliūnaitės poezijoje vidujybė nėra visatos centras. Iki šiol lietuvių poezijoje, kurioje įsitvirtinęs poetinis „aš“, tai nėra dažna. Gana įprasta manyti, kad galima „pabėgti į save“ ir užsisklęsti nuo problemų. Poetė teigia priešingai: tai problemos užklumpa, socialiniai vaidmenys verčia „išeiti iš savęs“ ir matyti pasaulį plačiau (pvz., dezertyruojama į darbus, santykius, o ne iš jų, kaip mums kuždėtų logika). Kalbama ne apie visuomenę (kaip Gintaro Grajausko poezijoje), o apie sudėtingą buvimą savimi joje. Kalbėtoja kartais atsiduria panašiame lygmenyje kaip suvokėjas – tekstuose paprasčiausiai galima ko nors nesuprasti, tiesiog kaip nors jaustis, nedemonstruojant lietuvių poezijai būdingo požiūrio, kad menininkas kažkodėl yra pranašesnis už vartotojišką, į progresą ir sėkmę orientuotą visuomenę. Tačiau kaip autoritetė Kaziliūnaitė aiškiai renkasi likti savarankiška (pvz., „noriu kad visada šviestų pilnatis“ (p. 10) – ne saulė).
Knygoje „Aš esu aptrupėjusios sienos“ (2016) poetė ėmė vengti kalbėti daugiskaita ir ieškojo empatiškesnio kalbėjimo. Rinkinyje „Jūros nėra“ šios pastangos jau minimalizuotos. Tai suprantama, nes tekstuose ryškėjo didaktika, o ši gąsdina teisuoliškumu. Naujoji knyga nustebino, mat atrodo asmeniškesnė ir subtilesnė. Joje atsirado kasdieniško, tarytum rytietiško grožio išgyvenimo momentų, kurie konkuruoja su kalbėtoją primygusiu civilizacijos slėgiu. Rodos, Kaziliūnaitei savaip estetiškas ir žmogiškas pažeidžiamumas. Jis suteikia papildomą – jau egzistencinį – tūrį ore tvyrančiam neišsipildymo, netikrumo jausmui. Tačiau Kaziliūnaitės „aš“ nelinkęs atvirai reikšti emocijų, greičiau būsenas įkūnija ryškiais vaizdiniais arba vaizdinius paverčia „įsivaizdavimais“: transformuoja nerimą į sapną, kuriame mirštama, susitinka kaimynę-mirtį, išprotėjus tampa elniu. Toks vaizdijimas tarytum tvirtina, kad skausmas ir laikinumas egzistuoja, bet sykiu pabrėžia distanciją ir skatina retoriškai klausti, ar tokiais atvejais transformacijos pajėgios atstovauti tikrumui, kurio siekiama.
Rinkinyje „Jūros nėra“ pastebimas požiūris į žmogų kaip nuo biologinių ritmų priklausomą vienetą: „tu turi visą kada nors įsižiebsiančių / saulių šviesą savo panagėse / visą kada nors nuvysiančių gėlių / gležnumą keliuose“ (p. 14). Tekstuose viena gyvybės forma supranta kitą ne kaip visuomenės sraigtelį, bet kaip kitą gyvybės formą, nepriklausomą nuo civilizacijos procesų. Tai laikyčiau intymiausiu poetės kalbėjimo režimu, nes žmogus tarsi sutampa su peizažu. Suteikdama gamtai tokį artumo statusą („tavo paviršiuje atsispindinti pilnatis“, p. 90; „tavo pirštai ant besibaigiančios vasaros kūno“, p. 96), ji priešinasi socialiniu požiūriu įprastai nužmogėjimo reikšmei. Bendroje poezijos sistemoje šis aspektas veikia ir kritiškai, kaip sąmoningas nutolimas nuo progreso idėjos: mokyklų, kuriose, pasak poetės, nieko neišmokstama, bet grožimasi pirmykščiais žmonėmis, kurie mėgina įkurti ugnį. Tarp tekstų nuolat kuriamos paralelės kviečia poeziją skaityti sistemingai, nes idėjos yra nuoseklios ir pasirinktų įvaizdžių lygmenyje.
Galiausiai knygoje „Jūros nėra“ poetė slopina kalbėjimo toną – pereina nuo deklaratyvaus prie subtilesnio, sykiu kinta ir jos eilėraščių forma (nuo minimalistinio kalbėjimo prie naratyvinių tekstų). Naratyviniai eilėraščiai atrodo švieži ne dėl asmeniškesnio registro. Poetę domina kitoks idėjos sklaidos būdas, kurio optinės iliuzijos galbūt nebepajėgia perteikti. Todėl nepritarčiau teiginiams, kad kai kurie poetės tekstai primena „jaunųjų filologų konkurso antro diviziono B lygą“ (Mantas Taločka, „Keli lašai jūroje“, Naujasis Židinys-Aidai, 2021, Nr. 2). Sutinku tik dėl vieno – Aušra Kaziliūnaitė jau seniai suformavo maištingos, socialios poetės įvaizdį. Būtent išankstinis nusistatymas gali trukdyti adekvačiai perskaityti naujus tekstus. Mano manymu, kintant poezijos tendencijoms, ji kaip tik parodė, kad nestovi vietoje ir mąsto plačiau. O rinkinį „Jūros nėra“ drąsiai išskirčiau kaip vieną brandžiausių šių metų poezijos knygų.
– Neringa Butnoriūtė –
