Pamestos skulptūros

Bandau įsivaizduoti, kaip, negyvendamas ir negyvenęs Vilniuje, netgi būdamas ne šios valstybės gyventojas (gal net ne lietuvis), atvykstu iš kitos šalies ir vedu ekskursiją užsieniečių grupei ar rašau kelionių vadovą po Lietuvos sostinę. Manau, kad mano sakomame ar rašomame tekste būtinai atsirastų toks sakinys: „Šis miestas yra labai įdomus savo architektūros stilistiniu daugiasluoksniškumu ir vietos valdžios vis bandoma nužudyti, tačiau niekaip neįveikiama urbanistinio silueto ir natūralaus kraštovaizdžio vienove. Tačiau viešosiose erdvėse esančių paminklų ir skulptūrų požiūriu tai yra itin nuobodi, netgi skurdi vieta.“

Taigi, pagrindinis mano teiginys yra labai paprastas: kad Vilniuje (taip pat kituose Lietuvos miestuose, kaimuose ir miesteliuose, taip pat užmiesčių teritorijose) skulptūros situacija yra skandalingai prasta. Čia pabrėžčiau du dalykus. Pirma, kalbu apie viešąsias erdves  – privačiuose kiemuose ir interjeruose, neabejoju, galima aptikti tikrų šedevrų. Antra, sakydamas „skulptūra“, omenyje turiu: 1) paminklus  – tai yra plastinius objektus, skirtus kokiam nors įvykiui ar asmenybei paminėti; 2) puošybinės, dekoratyvinės paskirties statulas ir statulėles. Būtų galima pasiaiškinti  – kas yra gera skulptūra (viešojoje erdvėje)?

Gera skulptūra (viešojoje erdvėje) yra tokia, kuri atitinka formalius kokybės reikalavimus. Nesvarbu, ar kalbėsime apie realistiškai sumodeliuotą figūrą, ar abstrakčiai (be nuorodų į atpažįstamus gyvenamosios aplinkos pavidalus) suformuotą, netgi instaliatyvią, konceptualią struktūrą. Kalbu apie medžiaginius sprendimus (pavyzdžiui, bronzinis kūrinys turi būti gerai išlietas) ir plastines išraiškos priemones (yra tam tikri vadovėliniai komponavimo, silueto bei piešinio ir kitokie principai, kuriuos pažeidus įvyksta klaidos ar kitokie disonansai). Kitas privalomas skulptūros viešojoje erdvėje reikalavimas  – jos integralumas ir kontekstualumas, ryšys su aplinka.

Kalbant apie paminklus, neišvengiamas ir ideologinis aspektas. Žaliojo tilto skulptūrų (galima sakyti  – dekoratyvinės paskirties kūrinio, nes realiai tos stalininių laikų socialinius tipus reprezentavusios statulos tik puošė inžinerinį statinį) ar Petro Cvirkos monumento pavyzdžiai šiuo atveju yra ypač iliustratyvūs. Čia reikia pabrėžti, kad būtent akcentuojant propagandinį pretekstą jos ir buvo demontuotos. Tartum mūsų visuomenė būtų tokia nebrandi ir pavėpusi, kad iš metalo išlieta „Brolybės sėklos“ autoriaus plaukų sruoga ar sovietinio kareivio aulinis batas (čebatas) ją veiktų lyg kuo stipriausias nacionalinio saugumo iššūkis.

Paradoksalu, tačiau plastikos ir kontekstualumo požiūriu tiek Žaliojo tilto, tiek P. Cvirkos skulptūros buvo sukurtos meistriškai. Ko gi norėti, juk kūrė jas ne kokie dvejetukininkai, o savo srities profesionalai, kai kurie laikytini netgi šiokiais tokiais lietuvių skulptūros klasikais. Arba, sakykime, nesu didelis Konstantino Bogdano skulptūros gerbėjas (bet čia skonio reikalas  – subjektyviai man nepatinka toks formos traktavimas), tačiau jo kūriniai  – nuo Kristijono Donelaičio iki Franko Zappos, netgi Saulėtekyje kadaise buvę Leninas su Kapsuku  – yra tobuli monumentalios formos, gyvos plastikos, puikaus „padėjimo“ į vietą aspektais. Ir dar iš monumentų būtinai paminėčiau Gedimino Jokūbonio Adomą Mickevičių  – aristokratišką ir romantišką, plastišką ir apibendrintą. Dekoratyvinės skulptūros srityje nepralenkiamas yra Stanislovas Kuzma  – tiek su „Miesto sargybiniu“ Trakų ir Pylimo gatvių kampe, tiek su mūzomis Nacionalinio dramos teatro fasade. Tačiau įvardinčiau ir kelis nelabai vykusius šio menininko sprendimus  – sustabarėjimu ir savęs kartojimu dvelkiančią „Pietą“ Sausio 13-osios memoriale Antakalnio kapinėse arba atkurtas (tartum negyvai apčiulptas) Kazimiero Jelskio skulptūras ant Vilniaus arkikatedros stogo.

Net nustebau pats, kad pozityviai miniu sovietiniais laikais atsiradusius dalykus (apie tai dar bus galima tarti žodį, nors ir nėra madinga); be to, kalbant ne apie išimtis, o iš esmės, reikia pasakyti, kad Vilniui niekuomet nesisekė su paminklais viešosiose erdvėse. Tai istorinė karma. Prisiminkime visus muravjovus ir jekaterinas, netgi kubistinius adomus mickevičius (vis dėlto griozdas yra griozdas, tegul ir sukurtas modernia kalba  – tuo buvo galima įsitikinti apžiūrint Vilniaus miesto muziejaus iniciatyva rekonstruotą modelį), o toliau  – „socrealistinius“ stalinus, leninus, černiachovskius. Toks įspūdis, kad užsakovai ir atlikėjai specialiai stengėsi subjauroti miesto skverus ir aikštes netikusiais sprendimais. Visiems jiems yra būdingas disonansiškas santykis su aplinka  – tuo jie ir blogi. Štai kad ir daugiasluoksnį kreminį tortą primenantis gubernatoriaus Muravjovo monumentas. Pats Korikas čia primena vyšninį pagardą, o geležinė tvora  – (perfrazuojant Ostapą Benderį) porcelianinę lėkštutę mėlynais kraštais. Detalėmis ir puošmenomis perkrautas objektas absoliučiai nederėjo jau suformuotos klasicistinės aikštės kontekste. Turiu pažymėti, kad 1918–1940 metais būta labai vykusių autorių ir sprendimų. Robertas Antinis Rokiškyje (didingas paprastumas), Vincas Grybas Raseiniuose (ekspresija ir monumentalumas), o Juozas Zikaras (aktualusis klasikas), žinoma, Kaune  – Karo muziejaus sodelyje. Įdomu, ką ir KAIP jie būtų kūrę Vilniuje po 1944-ųjų  – antrosios sovietinės okupacijos laikais. Vilniuje iš panašaus, tiksliau, keleriais metais ankstesnio laiko reikšmingas buvo Antanas Vivulskis. Džiaugiantis atstatytais jo Trimis Kryžiais, belieka apgailestauti, kad sovietmečiu dėl ideologinių sumetimų (sic!) buvo sunaikintas jo šedevras  – skulptūriškai architektūrinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (tolygi Antoni Gaudí kūriniui). Ir gaila, kad tobulas paminklas Žalgirio mūšiui dėl savaime suprantamų priežasčių atsirado ne „Šiaurės vakarų krašte“ ir jo mieste Vilniuje (Ви́льна  – taip jis anuomet oficialiai vadintas), o Austrijos valdomoje Krokuvoje. Beje, kaip ženklas, įprasminantis A. Vivulskio mirties vietą (ten, kur jis gavo plaučių uždegimą eidamas Lenkijos kariuomenės savanorio sargybinio pareigas), gal tai nėra pats geriausias (bet ir blogiausias) Vytauto Nalivaikos kūrinys. Jis yra pernelyg smulkus, merkantilus ir buitiškas. Tačiau viską kompensuoja viena geriausių dekoratyvinių skulptūrų  – diplominis darbas „Žibintininkas“ (1986). Tik erzina šiam Šv. Jono gatvėje pantomimiškai gestikuliuojančiam personažui kažkieno neskoningai pakabintas tikras (kinų gamybos, pirktas kažkuriame prekybos centre) žibintas. Visiškas vaizduotės nebuvimas!

Kodėl vadinamojo tarpukario skulptūra buvo tokia gera? Atsakymas labai paprastas  – anuomet dar nebuvo nutrūkę ryšiai tarp profesionaliosios dailės ir vadinamojo liaudies meno. V. Grybui ar J. Zikarui į pakaušį dar alsavo barokinė Vincento Svirskio dvasia.

Tačiau nežiūrėkime taip toli. Apsižvalgykime aplinkui, čia ir dabar. Kai į Katedros aikštę tartum iš dangaus dribtelėjo sunki ir dramblota stabo apimto Gedimino figūra, tada ji viską užprogramavo atkurtos Nepriklausomybės epochai. Tai yra  – kad viskas yra blogai ir bus tik blogiau.

Štai Vilniaus įkūrėjo kaimynystėje, tik kitoje arkikatedros pusėje,  – valstybės kūrėjas Mindaugas (beje, Gedimino paminklo konkurse, jeigu neklystu, buvo siūlomas beveik tapatus sprendimas). Jis gal nėra toks „blogas“, nes formos ar dermės su aplinka požiūriu priekaištų nebūtų tiek daug, tačiau glumina keli dalykai. Pirma, tai, kad paminklas buvo pastatytas fontano, tegul ir neypatingo, ir gėlynų vietoje, o visa prieš tai buvusi gaivi ir jauki erdvė tapo „trinkelizuota“. Tai suteikė precedentą ir kitiems analogiškiems veiksmams. Antra, sovietiniais laikais LSSR valstybiniame dailės institute (dabar  – Vilniaus dailės akademija, VDA) studijavę skulptoriai buvo gerai išmuštruoti. Tad visas „gėris“ ir „grožis“ kyla iš ten. Tačiau vėlyvaisiais komunistinės epochos metais, o ir Nepriklausomoje Lietuvoje tai paseno, sustabarėjo, virto schemomis. Mindaugas gal ir sugestyvus kaip idėja, tačiau negyvas kaip žmogus. Sėdėdamas tame soste jis regisi jau nužudytas Daumanto ir Treniotos. Taip ir G. Jokūbonis, S. Kuzma bei kiti skulptūros klasikai vėlyvaisiais kūrybos etapais tiesiog pavargo ir perdegė kaip kūrinių viešosiose erdvėse kūrėjai.

Jie pradėjo štampuoti. Pačiais ryškiausiais štampų pavyzdžiais laikyčiau Jono Žemaičio-Vytauto ir Vinco Kudirkos paminklus Vilniuje. Paradoksalu, kad pirmąjį sukūrė tuo metu dar labai jaunas kūrėjas, o antrojo autorius  – jau pakankamai ar net labai žinomas (šiuo atveju fiksuojama paminklo pastatymo data  – 2009 metai).

Kas blogai su pirmuoju? Partizanų vadas tartum bando įsikomponuoti toje nykioje automobilių stovėjimo aikštelėje, po spygliuočiais medžiais, eklektinio pastato fone  – jis net savo bronzinę galvą bando nulenkti link savo granitinio postamento. Bet atrodo kaip dramblys porceliano parduotuvėje (ar kaip kovotojas bunkeryje)  – griozdas chaotiškoje aplinkoje. Jis čia netelpa! Portretinių bruožų meno kūrinyje ir realybėje (suvoktoje iš fotografijų) gal nevertėtų lyginti, tačiau plastikos požiūriu tai neįtikina. Man labiau šis rezistencijos atstovas yra panašus į paauglystėje lankytų dziudo užsiėmimų trenerį. Bet formos požiūriu tai nei tiesiogiai nukopijuotas istorizmas (kartais pasimokyti verta net iš koktoko Zurabo Ceretelio), nei nuosaikus modernizmas (šiaip kurdamas tokį paminklą eksponuočiau tik viršutinę pečių juostą  – be neįtikinamos galvos).

Kalbant apie V. Kudirkos paminklą vertėtų prisiminti iki šiol čia stovėjusius  – 1865 metais pastatytą Šv. arkangelo Mykolo koplyčią sukilimo malšintojams ir Vilniaus „vaduotojo“ Ivano Černiachovskio paminklą (1950). Lietuvių Atgimimo spiritus movens, varpininkas su savo elegantišku puspalčiu primena civiliniais rūbais nusprendusį apsivilti, hipsterišką barzdelę užsiželdinusį sovietinį generolą, 3-iojo Baltarusijos fronto vadą demobilizacijos metu. O už nugaros  – ne fontanas-obeliskas, o stilizuota Muravjovo įsakymu pastatytos koplyčios versija. Kažką tokio ir labai panašaus galima pasakyti apie šiek tiek komišką, savame kailyje netveriantį dr. Joną Basanavičių prie Nacionalinės filharmonijos. Jis labiau primena komišką po koncerto staiga išbėgusį, rūbinėje pamiršusį pasiimti paltą melomaną, o ne lietuvių tautos patriarchą, – kad būtų Patriarchu, paminklas turėtų būti kelis kartus aukštesnis ir oriai rymoti ant dar aukštesnio postamento, o kad liktų žmogumi, neturėtų būti taip iškeltas ant kvadratinės „tumbos“. (Tokia pati dilema regima Mindaugo atveju.)

Jums leidus čia nepostringausiu apie Lukiškių aikštės peripetijas. Nes tai yra be proto gėdinga  – turiu omenyje visas konkurso organizavimo ir machinavimo peripetijas. Kita vertus, neatstovauju nei Vyčio idėjai (kuri man yra svetima  – dar betrūktų, kad pradėtume kurti monumentus Šventajai Dvasiai), nei „Bunkeriui“ (pati idėja man atrodytų konceptuali, tačiau formos ir konteksto požiūriu, švelniai tariant, tobulintina). Kartu visa tai ir atspindi, tiksliau, spinduliuoja esminę problemą. Kodėl mes neturime gerų skulptūrų viešosiose erdvėse? Nes, perfrazuojant vieną marksistinį kalambūrą, vieni jau nesugeba, kiti niekuomet ir negalės. Senoji skulptorių karta, išėjusi rimtus šio žanro mokslus, jau išsisėmė ir pavargo, o jaunieji tiesiog nemoka. Nenoriu užsiiminėti institucine autoanalize ar savikritika (nes pats dirbu VDA), tačiau dabartinė Skulptūros katedra tiesiog turėtų pasikeisti pavadinimą. Kažkaip skulptūros profesionalų ten beveik neberengia. Tai gal ir konceptualių menininkų rengimo ar kūrybinių idėjų generavimo vieta, tačiau tam tikri kanonizuoti žanrai, kaip, sakysime, paminklas ar viešosios erdvės instaliacija, negali būti pateikti balutės ar diskusijų apie orą pavidalu. Tam reikalingas skulptūrinis mąstymas.

Taigi, su monumentais viešosiose erdvėse yra blogai. Juos saisto ideologiniai rėmai, juos apriboja mokėjimo ir įsijautimo aspektai. O kaip su puošybine skulptūros funkcija mieste? Juk turime vieną naktį po įvairiais Neries tiltais Vilniuje „laikinai“ atsiradusius „pakabučius“, garsiąją „Krantinės arką“, galop žmogiškojo mastelio Romualdo Kvinto skulptūras. Pirmuoju atveju sakyčiau, kad jų autorius užmynė ant tiltų statytojų autorinių teisių kojos. Be to, gremėzdiškas ir agresyvus yra jų mastelis. Antrasis atvejis man, beje, visai priimtinas, nors Vlado Urbanavičiaus „Maslausko dėžę“ (2001) prie alma mater  – buvusio Bernardinų vienuolyno Maironio gatvėje  – laikyčiau šmaikštesniu ir labiau į aplinką įaugusiu sprendimu. Kita vertus, tiesiog erzina vienos pusės (nes juk visuomenė net ir skulptūros atveju yra poliarizuota ir vadovaujasi tik skirstymu į juoda ir balta) vartojama sąvoka „vamzdis“, o kitos  – „balvonas“. Tai rodo publikos estetinį neišprusimą, kuris taip pat lemia skulptūros viešosiose erdvėse nesėkmes. Dėl R. Kvinto manyčiau, kad geriausi jo kūriniai yra atsiradę ne Vilniuje, o kitose Lietuvos vietovėse  – Vytautas Kernagis Nidoje ar bučinio laukianti mergaitė Klaipėdos senojoje perkėloje. Vilniuje  – gal Romainas Gary… Tačiau labiausiai bijau, kad šio stipraus, įdomaus autoriaus atveju yra tiesiog peržengta saiko riba. Vilnius (ir ne tik jis) tiesiog yra „kvintizuotas“. Realistinės, sentimentalokos žmogiško mastelio skulptūros privalo būti viešumoje, tačiau jų negali būti per daug. Nes dėl pertekliaus tai tampa neskoninga. Ir, sakykime, mano nuomone, Leonardo Coheno (su tomis infantiliai viena į kitą pakreiptomis pėdomis) ar kaliausiškai (netikėtumo efektu) mane asmeniškai išgąsdinančio vandens nešėjo galėtų ir nebūti. Jie nieko naujo nepasako, o antroji skulptūra yra perteklinė senamiesčio fone.

Kita vertus, kalbant apie monumento ir „dekoratyvinės“ skulptūros sėkmes, norėtųsi minėti Robertą Antinį (jaunesnįjį). Kaune  – nepretenzinga ir jaunatviškos hipių dvasios Romo Kalantos pasiaukojimo vietos žymė (2002), o Vilniuje  – organiškai į dehumanizuotą Seimo pašlaitę ir įbetonintos Neries krantinę įkomponuotas „Puskalnis“ (2009).

Analogiškai integralus yra Gitenis Umbrasas  – jo sovietinio saugumo cokolyje iškaltos patriotų pavardės, Katedros aikštėje esančios vietos, dedikuotos tapatiems įvykiams  – Stebuklui ir Baltijos keliui, yra chuliganiškai inteligentiškos (ir intelektualios). O ko daugiau reikia geram menui (ne tik skulptūrai viešosiose erdvėse)?

Tad  – kodėl „pamestos skulptūros“? Todėl, kad jos Vilniuje atsiranda netikėtai, tartum kažkam kaprizingai užsimanius. Jos griūva ir kyla, griūva ir kyla, o vėliau kažkieno pageidavimu sėkmingai ir dingsta. Gerai, kad laiku išsinešdina  – kaip Muravjovas ar Jekaterina. Ar laiku nukeliama  – kaip Leninas ar Černiachovskis. Ar tyliai likviduojama  – Liudo Giros atvejis. Tačiau ideologinis paminklų nuvertimo aspektas ideologijai jau seniai pakračius kojas gresia precedentais. Sakykime, po šimto metų įsivyraus senosios (iš tiesų naujai sukurtos) politeistinės lietuvių tikybos atstovai ir sieks sunaikinti gotikines  – „kryžiuočių“ bažnyčias („nes juk anie žudė mūsų protėvius“). Arba  – nugriovus Juozo Mikėno (vieno iš Lietuvos dailės istorijos tartum ir kertinių figūrų) kūrinį „sovietiniam politikos veikėjui ir išdavikui bei represijų aktyvistui“, kodėl iki šiol Vilniaus gatvėje stovi puikiai įaugęs Salomėjos Nėries monumentas? Juk ir į Maskvą prijungimo prašyti važiavo, ir „Poemą apie Staliną“ rašė, ir su rusų karininku nevedybiniais ryšiais susijusi buvo. „Fu, kaka“,  – galima politikuoti. (Dar visokie viešųjų ryšių veikėjai mėgsta pasamprotauti, kokia bloga poetė ji buvo,  – ach, lyg patys lyrikais ar radauskais būtų.) Tad net ir Žaliojo tilto ar P. Cvirkos atvejais turėjo veikti kiti kriterijai. Negali politikai ar jų spaudžiamos paminklosauga užsiimti turinčios instancijos spręsti, kad tas ar anas yra ideologiškai žalinga. Ypač nenugriovus erzinančių statulų aktualiajame laike. Analogiškai negali skulptūrų mėtyti ir jomis teršti erdvės bet kas užsimanęs. Tuo turi užsiimti profesionalai, tačiau jie miršta it kokie paskutiniai mohikanai.

Ko reikia, kad mūsiškiai būtų tokie kaip (čia vardinu asmeninius skulptūros viešosiose erdvėse etalonus) Anthony Gormley, Peteris Eisenmanas, Solis Le Wittas? (Tiesa, turime Mykolą Sauką: Viršuliškių parko projektas yra tobulas savo primygtiniu nesiveržimu į „elitines“ erdves, organišku betoninių nepompastiškų  – tegul ir didelių  – figūrų suaugimu su posovietiniu miškeliu.)

Labai paprasta  – amato ir meno išmanymo, be to, esminės sąlygos  – net ne politikų, o ideologų ir manipuliatorių nesikišimo į diskursą (ar tai realu?).