HAYAN CHARARA

Nieko nenutiko 1999-aisiais

 

Libaniečių kilmės amerikiečių poeto Hayano Chararos (g. 1972) eilėraščiai Mother and Daughter, A Story ir Prayer for the Living – iš trečiojo jo rinkinio Something Sinister (2016); Nothing Happened in 1999 2017 m. paskelbtas žurnalo „Poetry“ internetinėje svetainėje poetryfoundation.org.

 

 

Motina ir dukra

  

Aš bijau, sako motina.

Aš bijau, atsako dukra.

 

Mano kojos šąla, sako motina.

Mano kojos šąla, atsako dukra.

 

Kabina skęsta, sako motina.

Taip, kabina skęsta, atsako dukra.

 

Sunkus vanduo, sako motina.

Vanduo labai sunkus, atsako dukra.

 

Aš dar per jauna, sako motina.

Aš noriu pasenti, atsako dukra.

 

Aš matau dangų, sako motina.

Ir aš matau dangų, atsako dukra.

 

O mėnulį? – klausia motina.

Matau mėnulį, atsako dukra.

 

Kas dar tave skaudina, klausia motina,

ir dukra atsako: o tave?

 

Pamiršau pasakyti vieną dalyką tavo tėvui,

sako motina, ir dukra atitaria:

Pamiršau pasakyti vieną dalyką savo tėvui.

 

Aš nenoriu mirti, sako motina.

Aš nenoriu mirti, atsako dukra.

 

Norėjau būti gera motina, sako motina.

Kartais nebūdavai, atsako dukra.

 

Kartais ir tu nebūdavai gera dukra, sako motina,

ir dukra atsako: aš norėjau būti gera.

 

Girdžiu savo širdį, sako ji.

Girdžiu savo širdį, atsako ji.

 

Norėčiau mylėti Jėzų, sako ji, ir ji atsako:

Norėčiau mylėti Jėzų.

 

Tas dunksėjimas nepakeliamas, sako ji.

Tas dunksėjimas nepakeliamas, atsako ji.

 

Kaip suprast, norėtum

mylėti Jėzų? – klausia ji,

ir ji atsako: vanduo tamsus.

 

Mano drabužiai sunkėja, sako ji.

Sunkėja, atitaria ji, sunkėja.

 

Ji sako: vanduo jau siekia mano smakrą, ir ji atsako:

Siekia ir mano.

 

O jei tai paskutiniai mano žodžiai tau, sako ji, ir ji atsako:

O jei tai paskutiniai mano žodžiai tau.

 

Ji: ilgiau jau neišsilaikysiu.

Ji: prašau, dar laikykis.

 

Vanduo jau semia burną, sako ji,

o ji: net jeigu semia burną.

 

 

Istorija

 

Bus, kas tą savižudį sprogdintoją pavadins

bailiu, bet jį išvydus

 

mintis tik viena: „Alkanas“,

kai klupinėdamas artinasi link tavęs,

 

link palapinės, kur piligrimai

stabteli užkąsti ir atsigaivinti.

 

Tau už nugaros moteris juodu apsiautalu

pirštais kabina ryžius.

 

Šalia jos mergaitė, nenuorama, ji išbėga

į dulkėtą dviejų juostų kelią,

 

kurį dabar kerta sprogdintojas.

Šitai vyksta

 

baigiantis

keturiasdešimties dienų gedului,

 

per kankinystės metines.

Mergaitė grįžta uždusus,

 

ir motina paduoda jai

stiklinę švaraus vandens.

 

Stebi, kaip raibuliuodamas teka

jai į gerklę, o iš saulės šviesos

 

išžengia tas vyras

rudom – kaip tavo – akim.

 

Dabar girdi raginant: „Sėsk, sėsk.“

Tai motina sako savo dukrai.

 

O dabar kažkas šaukia,

o dabar baisus trenksmas.

 

Kiekvienas žmogus – istorija.

Tu esi vyras, kuris išėjai,

 

jam įėjus, bomba sprogo,

o tu gyveni, kad papasakotum.

 

Paul Delvaux. Žiema. Griaučiai šiltnamyje. 1952

Paul Delvaux. Žiema. Griaučiai šiltnamyje. 1952

 

Malda už gyvuosius

 

Keliauk pas motiną,

pas tėvą, prie namo,

kur joks medis neauga,

 

į miegamąjį, durys

užvertos, į jos baimę,

į jo baimę,

 

į jųdviejų gėdą,

jų ilgesį, jų kūnus,

jų kūnus jaunus,

 

jų kūnus atskirus,

jų kūnus kartu.

Kiek toli turi

 

grįžti? Jos įsčios.

Jos vaikiškas kūnelis

ir jo vaikiškas kūnelis.

 

Į pirmuosius plaukus.

Į minkštimą, krūtines, rankas, veidus,

sėdmenis ir vidurius.

 

Štai raukšlė,

štai atspalvis,

speneliai ir bambos.

 

Į akis,

matyk, ką ji mato

ir ką mato jisai.

 

Į pirštų galiukus,

kurie trokšta to,

ką pasisavino

 

akys. Į troškimą,

į meilę, į tai, ko trokštama

labiau už meilę.

 

Į nuodėmes.

Kuo nusidėjai?

Keliauk ten, kur motina

 

nėra motina, tėvas

nėra tėvas, ir bučiuok ją į lūpas,

bučiuok jį į burną.

 

Nejausk gėdos

nei baimės.

Praeitis – keista žemė.

 

Keliauk, nes tu gali.

Keliauk, nes tu gali

sugrįžti.

 

 

Nieko nenutiko 1999-aisiais

 

Karalius nemirė, prezidentas

nebuvo išteisintas, balionu

neapskriejo per dvidešimt dienų

aplink pasaulį, 84-erių

žilaplaukio Joe DiMaggio

neapraudojo. O oro antpuoliai

gatvė po gatvės

taikos dėlei ar

daktaras, nuteistas už dirbtines

mirtis? Ne, ne, nieko

nenutiko, tik gėlės tamsiai raudonavo

prieš baltai pražysdamos kitais metais,

ir jokie virusai, pavadinti

moterų vardais, neplito

pasaulyje, ir žodis

Kolumbainas neįsirėžė

į tautos sąmonę.

O kaip dėl per klaidą

numestos bombos ar žymaus

žymiojo prezidento sūnaus,

vandenyną supainiojusio su dangumi?

Tais metais, taip jau nutiko,

orai buvo neprognozuojami,

o jei dar kas nutiko,

tarkim, buvo šaudyta į besimeldžiančius

žmones, niekas to negirdėjo,

ir jei žmonės meldėsi, kad karas

taptų šventuoju, šių maldų

neišklausė. Turkijoj

prasivėrė žemė, ir

tie 17 000, turėjusių mirti, sakykim,

nemirė per stebuklą, ne

1999-aisiais, tais metais, kai du amžini

priešai paspaudė viens kitam ranką ir tarė,

jog bus taika, nors

jų delnai – kam meluoti? –

taip ir nesusilietė. Sakykim,

vaikas iš Kubos atplaukė

ne našlaitis, bet su motina,

kuri mylėjo ir nenuskendo

jūroje. Nešnekėkim apie siautulį, negandas,

konfliktus ir perversmus, kurie anaiptol

nesugadino tobulai gerų metų,

kuriais saulė švietė

mėnuliui, žemei

ir šešiems milijardams, kuriems bent kartą

viskas klojosi puikiai ir

ničniekas blogai. 

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.