Nebaigtas monologas
Latvijos dailės teatro įkūrėjas, meno vadovas, aktorius, režisierius – taip galėčiau pristatyti Eduardą Smilgį (1886–1966). Galbūt dabar nematote, bet pajusite jo dvasią Rygoje. Teatre jį vadino visaip – Didžiuoju, Senuoju, Meistru. Žmonės sakė, kad jis ypatingas savo begalinėmis žiniomis ir fantazija. O teatro draugai sakė, kad kartais režisierius priimdavo tokius paradoksalius sprendimus, jog prieštarauti būdavo neįmanoma. Manau, jį galima palyginti su magu: kaip iliuzionistas savo kūrybinėje laboratorijoje – Dailės teatre – jis kūrė įspūdingus ir ambicingus pastatymus, kurie sujaudino ne vieną žiūrovą.
O jeigu mes visi dabar susitiktume su režisieriumi?
Balsas iš užkulisių
Eduardas. Vienas ryškiausių mano charakterio bruožų – ambicijos. Kai bendradarbiai kartais primindavo ribotas materialines teatro galimybes, nerimaudavau, ar neprarasiu pasididžiavimo dėl skurdo. Dirbu su dideliais dalykais, o smulkūs dalykai man nerūpi. Kartais mano nenoras gilintis į smulkmenas būna net anekdotinis. Prisimenu vieną atvejį, kai padalinau teatro orkestrą ir paprašiau pusės muzikantų grįžti namo, nes muzika buvo per garsi…
Pradeda groti muzika, scenoje pasirodo Eduardas. Ant grindų mėtosi pjesių scenarijai. Kūrybinis chaosas
Girdėjau kitus sakant, kad atėjau iš niekur, nes nė dienos nesimokiau režisūros. Taip, tai tiesa, bet vis tiek – nors ir neturėjau teorinio pasirengimo, sugebėjau sukurti įtikinančias inscenizacijas, nes klausiausi intuicijos ir daviau laisvę vaizduotei. Pakelk akis ir apsidairyk aplinkui, šioje teatro salėje. Ką jauti? Gėda prisipažinti, Dailės teatras kartais buvo vadinamas mano odų fabriku – taip vadino mano aktoriai, nes juos kruopščiai apmokiau, tad atrodė, kad esu pasiruošęs lupti devintą skūrą. Ir ne tik aktoriams – bet ir visiems kitiems teatro darbuotojams. Toks esu…
Girdimas krentančių lapų garsas. Eduardas susimąsto. Salėje akimirką stoja tyla
Pamiršau paminėti. Gimiau 1886 m. lapkričio 23 d. Rygoje. Buvau vyriausias vaikas, šeimoje dar buvo brolis Jonas ir sesuo Ana Marija. Iš pradžių mokiausi Senosios Rygos Dievo Motinos parapijos mokykloje, paskui mokslus tęsiau Rygos Petro ir Povilo mokykloje, vėliau – Vokietijos amatininkų asociacijos mokykloje. Man vaikystėje pati svarbiausia ir mėgstamiausia vieta buvo karvelidė ant namo stogo. Ten ne tik stebėjau skrendančius paukščius ir laukiau grįžtančių namo, bet ir ruošiau mokyklines užduotis, skaičiau knygas ir kartais užmigdavau. Valandų valandas stebėjau Dauguvą – iki Rygos, iki senųjų bažnyčių bokštų. Kai mirė mano tėvas, būdamas 17 metų įsipareigojau išlaikyti šeimą: dirbau Mantelio mechanikos gamykloje dizaineriu mokiniu, o po trejų metų pradėjau dirbti „Motors“ gamykloje. Jau nuo mažens susidomėjau teatru ir nuo 1906 m. kaip aktorius vaidinau įvairių draugijų scenose – „Džonatano“, „Apolono“, „Vilties“. Tuo metu savo kūrybines raiškas derinau su darbu fabrike – dieną fabrike, vakarais teatre. Manau, kad 1912 m. įvyko lūžis mano gyvenime, nes išėjau iš darbo ir prisijungiau prie Naujojo Rygos teatro kolektyvo.
Buvau ekstremalus žmogus. Jaunystėje galėjau visą naktį būti teatre ir paskui staiga atsiduoti kelių dienų jauduliui, dažniausiai eidavau į pirtį, kur nusiplaudavau nuodėmes ir atsigaudavau po patirtų išgyvenimų, o kitą dieną anksti ryte jau būdavau teatre ir ruošdavausi repeticijai. Deja, įprastą taikų gyvenimo ritmą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, jis smarkiai pakenkė mano šeimai. Jaunesnysis brolis dingo be žinios, sesuo mirė per gripo epidemiją. Kai dirbau Naujajame Petrogrado latvių teatre, ramybės nedavė mintis apie savo teatrą, kuriame būtų galima realizuoti mano beprotiškas idėjas. Rusijoje stropiai studijavau Petrogrado ir Maskvos teatrų veiklą, kruopščiai planavau, kaip turėtų atrodyti Dailės teatras.
Eduardas giliai įkvepia
Kaip greitai lekia laikas… 1920 m. grįžau į Latviją ir įkūriau Dailės teatrą. Per sezoną sukurdavau dvidešimt naujų pastatymų ir pats atlikdavau pagrindinius vaidmenis. Dirbau labai ryžtingai ir visada stengiausi nustatyti kursą. Turėjau svarbius dokumentus – Dailės teatro kūrybines deklaracijas, kur buvo užfiksuotos kiekvieno naujo etapo užduotys – klausimai apie naujus pastatymus, kolektyvinio kūrybinio braižo paieškas, meistriškumo augimą, aktoriaus etiką. Prisimenu, viename pirmųjų Dailės teatro bukletų rašiau: „Džiaugiuosi, kad gyvenu savo beprotiškomis svajonėmis apie teatro idealus, savo neribotomis fantazijomis apie naujas scenas, aktorių, kurie turi tapti puikiais dvasingais žmonėmis, šeimą.“ Mano teatro tikslas yra pasiekti visišką formos ir turinio sintezę, įtraukiant ryškiai išsivysčiusias menininkų asmenybes į meistriškai suderintą vieno kūrinio kolektyvą.
Trečiojo dešimtmečio pirmoji pusė, įvyko daug pastatymų: Rainio „Juozapas ir jo broliai“, Janio Jaunsudrabinio „Invalidas ir Rala“, Bertolto Brechto „Opera už tris skatikus“, Gerharto Hauptmano „Audėjai“. Mano sceniniai personažai buvo ištraukti iš kasdienybės ir iškelti į stiprių aistrų ir didelių tikslų aukštumas. Aistra, emocijos, temperamentas – visa tai buvo pakelta į aukštesnį lygmenį. Kaip sakiau, detalės man buvo svetimos. Sukūriau aplink save magnetinį lauką: kiekvienas pastatymas buvo eksperimentas, kiekviena premjera – pasaulio kūrimas iš chaoso. Teatras nuolat susidurdavo su finansinėmis krizėmis – aktoriams vėl ėmus niurzgėti dėl nesumokėto atlyginimo, nuėjau pas kreditorius gauti naujų paskolų. Buvo sunkių laikų, bet nenorėjau pasiduoti. Dažnai grįždavau sukrėstas, bet kartais apsidžiaugdavau, kad miesto valdyba nurašydavo seną skolą.
Eduardas toliau vaikšto iš kampo į kampą
Galėjau savo teatro laivą valdyti per visas audras – ir finansines krizes, ir sovietinių metų ideologinį spaudimą. Sovietmečiu pirmasis teatro pastatymas buvo Andrėjo Upyčio drama „1905“. Pasirinkau šią dramą dėl revoliucinės idėjos ir stiprios dramaturgijos, tai puiki medžiaga aktoriams ir režisieriams sukurti įtemptą spektaklį. Kiekviena smulkmena galėjo sukelti man asociacijų srautą, kuris visada lėmė kosmines istorinių ir meninių užduočių erdves.
Prieina prie stalo ir pamato suprojektuotą lėktuvą
Buvau ne tik režisierius, bet ir konstruktorius – projektavau garo mašinas ir lėktuvų variklius. Pats rekonstravau siaurą Dailės teatro sceną, ją padidinau ir praplėčiau. Scena turėjo būti pakankamai plati, kad laisvai galėtų važiuoti traukiniai ir plaukioti laivai. Visos diskusijos siauresniame rate dažniausiai vyko mano kabinete, kurį buvau pastatęs po scena. Mažame kambaryje nebuvo langų, o lemputė ant stalo degė amžinai. Ant kampinio stalo dar matėsi būsimo pastatymo planas, visuose kampuose dekoracijų ir kostiumų eskizų ritiniai. Šiame kambaryje kartais praleisdavau naktį, kad kitą rytą pratęsčiau nebaigtus darbus su puodeliu kavos ar taure kefyro.
Už lango vėl pasigirsta lapų šnarėjimas. Eduardas prieina prie lango ir uždaro jį. Žiūri į tolį
Visada svajojau apie nuosavą namą. Svajonė išsipildė 1922 m.: nusipirkau didelį trijų aukštų namą ir iškart ėmiausi grandiozinės rekonstrukcijos, o pagalbininku buvo Ernestas Štalbergas, kuris tuo metu dėstė architektūrą Latvijos universitete. Įgyvendinant mano idėją, dviejuose namo aukštuose buvo įrengta scena ir žiūrovų salė, kurioje tilptų mažiausiai du šimtai žmonių, tačiau namo salėje spektakliai visuomenei nebuvo rodomi, liko kaip dirbtuvės ir šventovė. Gyvenau savo namuose kaip didelis vienišius tarp teatrinių relikvijų, pjesių ir eskizų. Svečius dažniausiai priimdavo mama, kuri stalo gale sėdėdavo kaip prezidentė. Mano svajonių namai buvo kaip Dailės teatro tęsinys…
Laikas, kurį labai gerai prisimenu, – septintojo dešimtmečio pradžia, kai vedžiau režisūros kursus Latvijos valstybinės konservatorijos Teatro meno fakultete, kur dėsčiau Janiui Streičui, Erikui Laciui, Michailui Kublinskiui ir kitiems vėliau išgarsėsiantiems režisieriams. Kolegos sakė, kad visi puikūs žmonės yra vieniši. Taip ir aš jaučiausi, ypač gyvenimo nuosmukio metu. Kai man buvo sunku, buvau apsistojęs savo Pardaugavos namuose, valandų valandas kalbėjausi su savimi ir žiūrėjau pro langą.
●
1964 m. Latvijos kultūros ministras Vladimiras Kaupužas išleido įsakymą atleisti mane iš Dailės teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų. Tą akimirką sugriuvo viskas, kas buvo mano pagrindinė vertybė ir gyvenimo išsipildymas. Su kiekviena diena dariausi niūresnis ir silpnesnis – kankino ligos ir suvokimas, kad teatre manęs nebereikia.
Miriau 1966 m. kovo 2 d. Daugelį metų, atėję į darbą, aktoriai klausdavo budėtojo, ar aš jau teatre, o įprastas atsakymas buvo: „Aukštyn – scenoje.“
●
Bet aš vis dar esu scenoje. Čia. Toks truputį išprotėjęs režisierius, kuris viską mato ir girdi. O Tu mane matai?
