Naujojo babelio belaukiant

Pasaulyje yra daugybė sričių, į kurias žmogui nederėtų kištis, nes kai tik jis įsikiša, tuoj priverda neskanios košės. Bet žmogus kišasi visur, kur tik lenda jo nosis ir neišmanymas. Viena tokių sričių yra kalba. Nuo senų senovės žmonės buvo įsitikinę, kad tarp žodžio ir regimojo pasaulio yra labai stiprus priežastinis ryšys. Senovės romėnai sakė: nomen est omen ‒ vardas nulemia – kokį vardą duosi pasauliui, toks jis ir bus. Šiais laikais tikrovės pervardijimu užsiima totalitarinių režimų vadukai, o paprasti žmonės pasitelkę įvardijimą bėga nuo tikrovės, po žodžiais paslėpdami aštrius jos kampus. Tačiau į kalbos sistemą iki šiol vengta kištis.

Šiuolaikinis mokslas sugeba rekonstruoti istorinę garsų ar sintaksinių formų kaitą, laikų ar linksnių atsiradimą ir nykimą, bet neįstengia paaiškinti, kodėl šis kitimas vyko, o tuo labiau kaip ir kodėl kalba rutuliojosi nuo pirmykščių mekenimų ir šūkčiojimų iki sudėtingų raiškos formų, kurios tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos. Milijonus metų vystėsi žmogaus mąstymas, kol iš jo išaugo kalba. Kuo sparčiau tobulėjo mąstymas, tuo labiau kito kalba, kuri mąstymui buvo reikalinga kaip savotiškas ekranas sugaudyti iš pasąmonės sklindantiems signalams. Kalba nekuria pasaulio, nei gėrio, nei blogio, o yra mūsų patirto pasaulio atspindys sąmonėje.

Per dešimtis tūkstančių metų kalba įveikė ne vieną raidos pakopą, išmokdama meistriškai apdoroti gaunamą informaciją ir ją kondensuoti labai talpiomis priemonėmis. Kai prieš šimtą metų garsus afrikanistas Diedrichas Westermannas tyrinėjo toninę evių kalbą, kuria ir šiandien kalba keli milijonai Togo ir Ganos gyventojų, jis labai nustebo, kad norėdamas pasakyti aš atnešu savo seneliui sriubos ir užkandos vietinis gyventojas ėmė pasakoti: aš ėmiau sriubą ‒ ėmiau, ėjau, atėjau – senelis mano priešakyje – daviau jam – atėjau, ėmiau užkandį ‒ ėmiau ir ėjau ir stačiau sriubą greta – stačiau, senelis mano – priešakyje ir daviau jam. Būdami evių išsivystymo lygio ir mes kalbėjome tokiomis konstrukcijomis, tačiau šiandien lygiai tą pačią informaciją perduodame standžiai suspaustą į gramatines formas.

Šiuolaikinis pirmokėlis mokykloje lavina ne tik skaičiavimo įgūdžius, bet ir abstraktų mąstymą, sunkiai, bet palaipsniui suvokdamas, kad 10 pieštukų yra lygiai tiek pat kiek ir 10 obuolių ar 10 vaikų. O buvo laikas, kai žmogaus mąstymui tokia užduotis buvo neįkandama. Vokiečių matematikas Karlas Menningeris pastebėjo, kad Fidžio salų gyventojai „neturi skaičių sekos, kuri būtų sąmoningai ir aiškiai atsieta nuo objektų ir taip taptų abstrakti“. Šiuolaikinio pirmokėlio jie nesuprastų, nes skaitvardis jiems yra suaugęs su daiktu. Dešimtį valčių jie įvardija žodžiu bola, o 10 kokoso riešutų – koro. Kitos gentys nesugeba atskirti žalios agurko spalvos ir žalios krokodilo spalvos ir sujungti jas į vieną žalios spalvos klasę. Etnologų mėgstama indėnų hopių gentis iš Arizonos turi tik keturias spalvas, kurias susieja su keturiomis pasaulio šalimis: mėlyną, raudoną, geltoną ir baltą. Žolės, dangaus, anglies spalvą jie apibūdina tuo pačiu žodžiu te’vyûña, atitinkančiu pietvakarius, o spalvą tikslina nuoroda į gamtos objektus ar gyvūnus: dangaus mėlynumas, žolės mėlynumas, anglies mėlynumas. Spalvas ir atspalvius hopiai sugeba skirti, nes išmokę anglų kalbą nepainioja angliškų žodžių, tačiau pati hopių kalbos sistema susiliejusi su įvardijamu daiktu, todėl dar nėra pajėgi atpažinti spalvinę gamą.

Tūkstančiai metų praėjo, kol kalba, iš pradžių organiškai suaugusi su daiktiniu pasauliu, atplyšo nuo jo ir ėmė gyvuoti savarankiškai. Išsivysčiusios kalbos jau sugeba nuo daikto atplėšti ne tik skaičių ar spalvą, bet ir savybę ar bruožą ir jiems suteikti savarankišką egzistenciją, nebepriklausomą nuo daikto, sugeba į žodį įsprausti netgi laiko nuorodą, ir mes vien iš kelių garsų suprantame, kada vyko ar vyks veiksmas.

Kaip įgudę vartotojai mes matome tik galutinį produktą – ištartą žodį ir tariamės galį jį keisti pagal savo įnorius. Tačiau kalba yra savaiminis pasąmoningai susiformavęs darinys, kurį kuriant žmogaus sąmonė nedalyvavo, o sąmonei suvokti pasąmonės reiškinius kol kas yra per sunki užduotis. Nederėtų kalbos savavališkai ardyti ar pagal savo išmanymą remontuoti it seną automobilį ir kaskart pritaikyti šios akimirkos užgaidoms. Kalba yra nelyginant kelio ženklas, kurį sudarkę galime prarasti orientyrus ir lengvai pasiklysti pasaulio erdvėje. Jeigu kalba ims griūti, mes jos nebesuvaldysime, ji pasiglemš ir mus ir nusineš ten, kur nei skaičiai, nei laikai, nei giminės nerūpi. Pabandykime įsivaizduoti, kokia sumaištis kiltų, jeigu iš psichikos gelmių atitekėjusi pasąmoninga energija staiga neberastų tūkstančius metų raustos vagos išeigai ir įkliūtų į jai nepritaikytas dirbtines, svetimos sąmonės sukurtas formas. Ar neištiktų mus naujasis babelis? Ar mūsų mąstymas išliktų stabilus? Ar nesulauktume indėnų ar Sibiro tautelių likimo, kurioms „aukštesnė kultūra“ sujaukė pamatines psichologines kultūrinės sąmonės struktūras ir paliko likimo valiai kaip kūną be sielos, bet su alkoholio buteliu rankoje?

●

Iki šiol civilizuotas pasaulis rutuliojosi stengdamasis įsisąmoninti įvairovę, kuri harmoningai susilieja į vienovę. Kuo labiau išsivystęs žmogaus intelektas, tuo daugiau sudėtinių dalelių, skirtumų ar ypatybių jis pastebi. Tuo labiau jis vertina išorinio ir vidinio pasaulio įvairovę. Ir kuo primityvesnis žmogaus mąstymas, tuo labiau jį gąsdina ir erzina skirtumai. Kitoks reiškia pavojingą. Nepaisant išimčių, dominuojanti naujųjų laikų tendencija jau keletą amžių išlieka ta pati – pasaulis egzistuoja kaip įvairovės vienovė, įvairovės įsiurbimas į vienovę išlaikant įvairovės esmę.

Kartkartėmis, o dabar kaip tik toks laikas ir atėjo, kai kurie žmonės ima reikšti susierzinimą dėl įvairovės, o kadangi tie žmonės turi stiprius balsus, susierzinimas išsklinda į vis platesnius ir aukštesnius visuomenės sluoksnius. Randasi nauja tendencija – trinti skirtumus ir grįžti į vienovę, tačiau jau be vidinės įvairovės – į totalią vienovę. Mes nebenorime būti skirtingi, norime būti vienodi. Įvardyti žmogų negru ar indėnu, vyru ar moterimi jau reiškia žmogaus įžeidimą. Kovai su skirtumais į pagalbą pasitelkiama kalba ir siekiama ne tik iš naujo pervardyti pasaulį, taip tikintis pakeisti įvardijamo pasaulio turinį, bet ir sujaukti pačią kalbinio mąstymo sistemą. Į tikrovę veržiasi distopija – imama kurti distopinė kalba, tačiau ja verčiami kalbėti ne distopinio romano personažai, o realūs žmonės. Užuot įsisavinus skirtumus, t.  y. įsiurbus juos į savo kūną ir kraują ir suvirškinus jų keliamą pavojų, dabar reikalaujama skirtumus paslėpti ir jų demonstratyviai nepastebėti. Tartum geriausia priemonė užgesinti gaisrą būtų užsimerkti ir jo nebematyti. Nematyti skirtumų yra ne problemos sprendimas, o jos vengimas ir įstūmimas į pasąmonę, kaupiant energiją būsimų neurozių proveržiams.

Nuoširdūs etikos ir moralės sergėtojai neišvengiamai tampa mažaisiais diktatoriais, kai susiduria su tikrovės keliamais iššūkiais. Jie nemoka šalinti problemos priežasčių, jie nesupranta, kad tos priežastys – jų galvose, todėl puola keisti per tūkstantmečius susiklosčiusią kalbos sistemą, esą kalba nemoka teisingai įvardyti pasaulio. Visuotine lygybe susirūpinusius aktyvistus ėmė kankinti vienas nesusipratimas gramatikoje, kuris užgimė tada, kai antikinėje senovėje kažkam šovė į galvą paika mintis pagal analogiją su žmogumi išvesti vyriškąją ir moteriškąją gramatines gimines. Nesusipratimas kyla iš to, kad gramatinę kategoriją mes ėmėme perkelti į socialinius santykius ir vertinimus.

Nesusipratimo galėjo ir nebūti, jeigu tai, ką apima gramatinė giminės kategorija, tais pačiais antikos laikais būtume pavadinę bet kuriuo kitu vardu, tarkim, mėlyna, raudona, geltona, balta ir ne giminė, o, tarkim, stalčiai, kurių galėtų būti daug daugiau nei trys ar keturi. Tada mokytoja per gramatikos pamokas lieptų mokiniams sudėlioti į stalčius žodžius vyras, vaikas, moteris, dėdė, ir jokiam vaikui nekiltų mintis jūrą, žvaigždę, saulę apvilkti suknele, o ąžuolą, namą, mėnulį – kelnėmis. Dėdei irgi nebereikėtų raudonuoti, priskirtam prie moteriško linksniavimo. Kadaise neprotingai suskirstę daiktavardžius pagal biologines lytis, dabar mes ir vėl kaip pirmykščiais laikais nebepajėgiame biologinės savybės atplėšti nuo daiktų, kurie visiškai neturi tokio biologinio apibrėžtumo. Empirinė savybė nepriklauso nuo mūsų mąstymo, o gramatinė tikrovė gyvuoja tik mūsų sąmonėje, ir ji skirta linksniavimui, realybės įvardijimui, o ne jos pertvarkai. Pavadinimas neturi tikrovės kūrimo galios, nomen est omen visagalybės laikai turėjo baigtis. Žmonijos istorija bent jau judėjo ta linkme.

●

Ką bendra su biologine lytimi turi gramatinė kategorija? Gyvajame pasaulyje yra dvi biologiškai (ne psichologiškai) skirtingai susiklosčiusios chromosomų (X ir Y) kombinacijos – patelė ir patinas. Ar mąstome tokius objektus kaip stalas, bulvė, pjūklas per biologinės giminės kategoriją? Juk ne. Kalba turi savo dėsnius. Kai sakome vadovas Marius, mokytoja Agnė, ir gramatinę, ir biologinę giminę iškart nustatome, o jeigu girdime sostinė Vilnius, miestas Utena? Kodėl nesistebime, kad ne sostinas, ne miestė? Stebėtumėmės, jeigu Agnė būtų mokytojas. Gramatika mąsto savomis kategorijomis – miestas jai nėra vyras, Utena – ne mergaitė. Jeigu pažiūrėtume į saulę ar mėnulį, neįžiūrėtume jokių būdingų lyties požymių, kuriuos dangaus kūnai įgyja tik perkelti į metaforinę plotmę, vadinasi, tik mūsų vaizduotėje, o ne tikrovėje. Tačiau perkeltinėje plotmėje vokiečiai saulę vilks suknele, anglai kelnėmis, rusams ji atstovauja bevardei giminei, nors vaikai ją velka suknele. Liaudies dainas kūrę anglai nebūtų leidę mėnesėliui vesti Aušrinės, nes angliškas mėnesėlis yra moteris (she).

Tokių pavyzdžių galima prirankioti daug. Štai sakinys miške veisėsi žvėrys: meškos, stirnos, lūšys gramatiškai nekliūva, o juk žvėris yra vyriškosios giminės, tačiau vardijame moteriškas gyvūn… gyvūnes? Sakinyje jis  /  ji buvo baisus žvėris pagal analogiją su valkata ar nevala ir pagal prasmę žvėris jau turėtų būti bevardės giminės. Dar keistesnis vaizdas pasirodys, kai išlinksniuosime šį žodį ir pamatysime, kad, išskyrus vienaskaitos naudininką ir įnagininką, žodis linksniuojamas kaip moteriškosios giminės daiktavardis (plg. vinis, angis ir pan.). Kaip matome, gramatika turi savas taisykles ir nekreipia absoliučiai jokio dėmesio į biologinį objektų pavidalą, kurį mes jiems savavališkai primetėme.

Šiuo metu labiausiai kliūva tas vargšas žmogus. Kai mes girdime žodį žmogus, mūsų pasąmonėje, netgi ir sąmonėje identifikavimas vyksta anaiptol ne gramatiniu lygmeniu. Gramatiškai, žinoma, jis yra vyriškosios giminės daiktavardis. Tačiau ar žmogus yra vyras? Jeigu žodį žmogus suvoksime kaip ženklą, rodantį tam tikrą objektą, tai nesunkiai suprasime, kad šis ženklas rodo ir vyrą-žmogų, ir moterį-žmogų, ir net vaiką-žmogų, močiutę-žmogų ir tolumoje matomą žmogaus siluetą, visus, kurie turi žmogaus požymius, bet nebūtinai yra vyriškosios lyties biologiniai individai. Su žmogumi, kaip ir su žvėrimi, lietuvių kalbos gramatika irgi krečia pokštus. Atkreipkite dėmesį, kad vienaskaitoje žmogus yra vyriškosios giminės, o persikraustydamas į daugiskaitą jis transformuojasi į moteriškąją, tačiau ne biologinę, o gramatinę giminę – turėtų būti žmogai, bet kažkodėl atsiranda žmonės (palinksniuokite lygiagrečiai žmogus ir svajonė, aiškiau matysis), ‒ kurią mes vis vien vadiname vyriškąja. Vadinasi, priklausymą biologinei giminei rodo ne gramatika, o mūsų protas, kuris skirstydamas žodžius į gimines ne viską tinkamai perprato. Yra ne vienas atvejis, kai gramatika rodo vieną giminę, o mes daiktą priskiriame kitai giminei ar painiojamės, kuriai priskirti (dėdė, sėmenys, vagis, vinis, angis ir t.  t.). Daugelį šių atvejų supainioja ne gramatika, o mūsų protas, kuris kažkada užsigeidė visus daiktavardžius suskirstyti pagal biologines gimines, o dabar jam nebelieka nieko kito, kaip tik dar labiau viską supainioti. Tūlam žmogui atrodo, kad svarbiausia yra pakeisti žodį, o ne mąstymą. Mąstymas esą savaime pasikeis, kai bus pakeistas žodis. XVIII a. viduryje toks požiūris buvo gana originalus.

●

Prieš keletą dešimtmečių apyjaunis lietuvių kalbos mokytojas mokiniams įtikinamai aiškino, kad viščiukas yra bendrosios giminės daiktavardis, nes tik viščiukui paaugus išaiškės, ar jis gaidys ar višta, ar priskirtinas vyriškajai ar moteriškajai giminei. Niekas jo neprivertė gramatiką atplėšti nuo cypsinčio viščiuko, nes jo protas sutriko abstrahuodamas gramatines gimines nuo daiktų. Jis nebeįstengė suvokti, kad realus objektas (signifikatas), kurį įvardijame tam tikru gramatine kategorija išreikštu žodžiu (signifikantu), gyvuoja nepriklausomai nuo tos gramatinės kategorijos, kuriai mūsų protas jį priskiria. Neatsakingą žaidimą su kalba pradėjo įsigalintis mąstymas, kuriam dabartinis kalbos lygis greičiausiai yra per sunkus, per sudėtingas. Ir ką jis daro? Jis pasišauna kalbą pritempti iki savo lygio ir pritaikyti ją savo reikmėms. Naujos kalbos jis nebesugeba sukurti, todėl ima ardyti tą kalbos sistemą, kurią gavo iš savo tėvų ir kuria remiasi jį išauginusi kultūra. Ir tai yra jau prasidėjęs visuotinis, visas gyvenimo sritis apimantis procesas. Todėl nenustebkite, jeigu netolimoje ateityje vis daugiau žmonių jums ims įrodinėti, kad viščiukas yra neaiškios giminės daiktavardis, ir gal net ne juokais susipešime įrodinėdami, kad agurkas ir krokodilas nėra abu žali, nes agurkas yra žalias, o krokodilas – žalias, ar džiaugsimės mūsų didmiesčių vardų giminę neutralizavę naujais gražiais vardais – Vilno ir Kovno. Kad ausies nerėžtų.