Mary R. ir Velázquezas

1914 metai, kovo 10 diena, Londonas. Ankstyvas rytas. Mary pusryčiauja ankštoje virtuvėlėje, prie mažo apskrito Viktorijos laikų stalo. Dar anksti, todėl Mary gali ramiai valgyti šeimininkės ponios L. pagamintą kiaušinienę su pupelėmis, kol kiti namo gyventojai dar miega. Ponia L. taip pat sėdi prie stalo ir kaip kiekvieną rytą garsiai skaito „Daily Record“ antraštes: „Sent Luise, Misūryje, klube per gaisrą žuvo trisdešimt žmonių“, „Wyndhamas Lewisas Londone atidaro maištininkų meno centrą“. Keista, bet tokie žodžiai kaip „gaisras“ ar „maištas“ šiandien Mary visai nedomina. Ji nieko negirdi, valgo lėtai, o jos žvilgsnis vis krypsta į langą. Ponia L. tai pastebi ir susirūpinusi klausia: „Mary, kažkas nutiko? Kas taip vėlai vakar pas tave buvo atėję?“ Mary, sukryžiavusi rankas ir nusukusi žvilgsnį, atšauna, kad viskas gerai ir jai jau laikas eiti. Grįžusi į savo kambarį, drebančiomis rankomis į krepšį ji susideda pieštukus bei bloknotą ir apsivelka iš vakaro paruoštą pilką lengvo tvido švarkelį.

Mary išeina iš namų. Šiandien ji nusprendžia eiti Temzės krantine – sau neįprastu maršrutu. Jai reikia pravėdinti galvą – atsikratyti įkyrių minčių. Kodėl Mary nerimauja, galime tik spėti. Gal dėl to, kad jai jau trisdešimt dveji, ji yra baigusi meno studijas, bet vis dar turi dirbti antraeile žurnaliste bulvariniame dienraštyje? O juk į Londoną daugiau nei prieš ketverius metus atvyko būtent manydama, kad čia moteriai bus kur kas lengviau tapti garsia menininke nei Kanadoje, iš kur yra kilusi, ar Paryžiuje, kur ir mokėsi šio amato. Turbūt Mary bus patikėjusi ta gražia istorija apie Karališkosios meno akademijos įkūrimą ir dvi moteris – Mary Moser ir Angelicą Kauffman, kurios buvo 34 steigėjų gretose. O juk realybė tiek Mary, tiek Moser ar Kauffman buvo kur kas kartesnė.

Jei jau prakalbome apie kartėlį – eidama Temzės krantine Mary nusprendžia užsukti į mažą kepyklėlę prie Voksolo tilto ir nusipirkti šviežią ragelį su džemu. Ji niekaip negali priprasti prie angliškų pusryčių ir keisto kartumo, kurį burnoje palieka pupelės. Nusipirkusi ragelį eina toliau, kol tolumoje pamato savo tikslą – Nacionalinę galeriją. Belieka pereiti Trafalgaro aikštę, kuri kaip ir Mary rankose atvėsęs ragelis jai primena studijas Prancūzijoje. Juk ši aikštė pavadinta žymiojo Trafalgaro mūšio, kurio metu anglai sutriuškino prancūzų laivyną, garbei. „Ironiška“, – pagalvoja Mary. Juk šiandien Anglija su Prancūzija vėl „santarvėje“. Laikai greitai keičiasi. Kaip ir pačioje Prancūzijoje, kurią, kitaip nei tuomet, kai Mary ten gyveno, šiandien valdo svetimšaliai: ispanas Picasso ir italas da Vinci. Ech, tiek ir tereikia, atsidūsta Mary – paneigti ir išardyti vienintelį tikrą dalyką – tikrovę – ar kad kažkoks pakvaišęs italų patriotas pavogtų tavo visai ne geriausią kūrinį iš muziejaus.

Mąstydama apie šiuos ir kitus dalykus Mary stovi priešais Nacionalinę galeriją ir jau keletą minučių visu kūnu traukia į save šio pastato galybę. Šiandien muziejaus lankymas nemokamas, tad laiptais link pagrindinio įėjimo plūstanti minia kartu nusineša ir sustingusią bei pabalusią Mary. Kartu su šia gyva banga ji nukeliauja iki pat antro aukšto aikštelės. Dešinėje pusėje, tolumoje, ant šiaurinės sienos, ji pamato garsųjį Velázquezo paveikslą „Venera su veidrodžiu“. Tai pirmas istorijoje ispanų menininko nutapytas moters aktas, kurį muziejus įsigijo už įspūdingą 45 tūkst. svarų sterlingų sumą tik prieš aštuonerius metus. Aplink paveikslą jau spėjo susirinkti nemaža grupė ispanų baroko gerbėjų, tad Mary nusprendžia iš pradžių sukti į kairę ir grįžti prie šio eksponato vėliau.

Kitoje salėje patyrinėjusi Renesanso kūrinius, tarp kurių esama ir Rafaelio darbų, ir pamačiusi vieną iš Paulio Cézanne’o natiurmortų, Mary greitai grįžta į Ispanų dailės salę. Keistai susvaigus galvai ji atsiremia į sieną. Stovėdama tarpduryje ji žvelgia tiesiai į Veneros sėdimąją, kurią talentingasis Velázquezas nutapė taip tikroviškai, kad daugelis vyrų prie šio paveikslo nesulaiko ne tik žvilgsnių, bet ir pirštų. Mary susimąsto: „Ar aš tikrai esu tam pakankamai pasiruošusi? Ar mano ranka vis dar mikli? Juk paskutinį kartą tai dariau dar Prancūzijoje.“ Galiausiai ji išsiima bloknotą, pieštuką ir ima eskizuoti. Mary žengia į salę arčiau paveikslo, bet atsistoja kampe. Bandydama atkartoti Kupidono laikomame veidrodyje atsispindintį Veneros žvilgsnį, ji pajunta, kad ją kažkas stebi. Išpilta šalto prakaito, ji atsigręžia ir pamato už jos stovinčią kito mažai žinomo ispanų menininko Xaviero balto marmuro Madonos skulptūrą ir jos it Veneros identiškas akis. Mary atsidūsta, nusisuka ir greitu žingsniu palieka salę ir nueina į koridoriaus gale esantį tuoletą atsivėsinti.

Laikrodis išmuša dvylika. Pietūs. Mary grįžta į salę nuleidusi galvą. Eidama prasilenkia su žaliu kostiumu pasipuošusiu salės darbuotoju, kurio galvoje jau gerą pusvalandį kirba mintys apie žmonos pietums įdėtą mėsos pyragą. Mary paspartinusi žingsnį praeina ir pro kitą darbuotoją – tik šis ne valgo ir ne svajoja, o varto kolegos paliktą „Daily Record“ dienraštį. Pamiršusi visas baimes ir nerimą Mary vos per keletą centimetrų priartėja prie tyrinėto paveikslo. Pagaliau iš arti ji regi kiekvieną potėpį ir gali deramai įvertinti meistrišką Velázquezo tenebrizmą. Mary dar kartą apsižvalgo ir iš kairės tvido švarkelio rankovės staigiu judesiu išlaisvina iš vakaro sąvaržėlėmis pritvirtintą mėsos kapoklę. Jos galu ji išdaužia apsauginį paveikslo stiklą, kurį pastebėjo tik bandydama „įvertinti šviesos ir tamsos žaismą“. Kol apsauginis, išgirdęs keistą garsą, pakyla bėgti link Mary, ji septyniais griežtais, bet techniškais it teptuko mostais įrėžia drobę. Nerangiai paslydęs ant laikraščio darbuotojas duoda Mary dar šiek tiek laiko. Ji nebėga, tik išsitraukia iš švarkelio užrašinę ir į jau paruoštą tekstą įrašo paskutinį nežinomąjį – „septyni“ ir numeta ją kuo toliau nuo savęs. Tuo pačiu metu ji išgirsta ir apsauginio riksmą: „Ar Jūsų čia yra daugiau?“ Mary šmaikščiai atsako: „Tikrai taip, šios galerijos paveiksluose mūsų yra bent kelios dešimtys!“ Po šios replikos ji greit sutramdoma ir išvežama į Holovėjaus kalėjimą. Čia ji ne pirmą kartą.

Kitą rytą Mary užrašinėje paliktas tekstas publikuojamas viename iš Anglijos laikraščių: „Sufražistė, aktyvi kovotoja už moterų teises Mary Richardson septyniais dūriais paženklino žymiąją Venerą. Tai atsakas į Moterų socialinės ir politinės unijos lyderės Emmeline Pankhurst suėmimą, kuris įvyko naktį prieš šį incidentą muziejuje. „Gražiausia mitologinė veikėja Venera – dėl gražiausios šių laikų asmenybės Emmeline“, – taip Mary Richardson viešai komentuoja savo išpuolį.“

Mary tai ne pirmas kartas, ji suimta jau tryliktą kartą. Anksčiau – už privačios nuosavybės niokojimą, padegimus, riaušes, apsinuoginimus, o Prancūzijoje – už panašų išpuolį prieš meno kūrinį muziejuje.

Ateityje Mary žada sugalvoti ką nors naujo.

Tikrovę su fikcija supinantis tekstas skirtas kanadiečių sufražistei Mary Richardson (1882–1961), kuri 1914 m. Londono nacionalinėje galerijoje surengė išpuolį prieš garsųjį Diego Velázquezo kūrinį „Venera su veidrodžiu“, kitaip „Rokbio Venera“ (1647–1651).