Kauno bienalė

Į Kauną važiavome traukiniu, pasiėmėm dviračius – po renginių Vaikų literatūros muziejuje ketinome apžiūrėti bienalę. Sprendimas būtų buvęs visai protingas, jei ne išartas Kauno senamiestis, kurio gatvių rekonstrukcijos rangovus, kiek supratau vėliau iš žinių per televizorių, nutarta imti ir pakeisti. Kadangi nieko apie senamiesčio grindinio remontą nežinojome, iš pradžių dar klimpome ratais per smėlį, galvodamos, kad gal čia tik keliolika metrų taip. Eglutės Rotušės aikštėje dar nė nebuvo.

Vaikų literatūros muziejuje įspūdį paliko autentiška ekspozicija – muziejininkės viską daro savo rankomis, panašiai kaip lėlių teatre. Iš tikrųjų jos pačios gamina ir lėles, pavyzdžiui, Juliaus Kaupo pasakų veikėjus. O ko vertas kosminis laivas iš Vytautės Žilinskaitės „Kelionės į Tandadriką“! Arba Mariaus Jonučio mirioramos, rankinis sukamas „kinas“. Gaila, pastatas (buvęs Mykolo Sleževičiaus namas) bus uždarytas renovuoti, o paskui muziejui gresia modernizacija ir skaitmenizacija. Vėliau išgirdau, kad į muziejų perkeltas ir Kaune nuverstasis Petro Cvirkos biustas.

Krepšinio namų savo noru aplankyti nesugalvočiau, bet kadangi bienalė vyksta tokioje neįprastoje vietoje… Ir Augusto Serapino „Rūdninkų pirtis“, pastatyta netoliese, ten labai tinka – mačiau antraštes, neva gyventojai susirūpino, kad prie upės renčiamos naujos Rumšiškės. Idealus meno kūrinio rezonansas. Svajonės ir Pauliaus Stanikų instaliacijos garso takelis užgožė viską: pavyzdžiui, žiūrint Kristinos Inčiūraitės eksperimentinį filmą „Dydžių pusiausvyra“ sunku buvo susitelkti į tiesioginį garsą ekrane prieš pat nosį, nes per visą nervų sistemą kalė sovietmečio ritmai (bet gal čia toks sumanymas?). Puikiai girdėjosi, beje, ir antrame aukšte.

Maloniai nuteikė tekstilė – Lauros Limos (Brazilija), Giedrės Kriaučionytės ir Rasmos Noreikytės darbai, bet geriausia, ką pamačiau bienalėje, buvo Janet Cardiff ir George’o Bureso Millerio „Opera mažam kambariui“ – mažutis melomano kambarys, kuriame jis šiurena plokštelėmis ir klausosi nuostabios muzikos. Už lango lyja lietus ir trankosi perkūnija, pro šalį pradunda traukinys (net spėliojau, gal tai iešmininko namelis, bet su tokiais geležinkelininko polinkiais traukinys dar nuvirstų nuo bėgių).

Tado Ivanausko zoologijos muziejuje visai nepamatėme Emilijos Škarnulytės instaliacijos. Budėtojos sėdėjo salėje ir kalbėjosi apie tai, kokie neatidūs dabar esą daktarai, jie net įrankius organizme pamiršę užsiuva. Gal ir neatidūs, bet atvažiavus iš Vilniaus į Kauną ir nepamačius meno kūrinio, nes jo kažkas nepasivargino įjungti, taip pat apima irzulys. Nors gal jis įjungiamas tik tam tikromis valandomis? Keista, įsivaizduoju neoninėmis šviesomis apšviestas, lyg 3D technika mirgančias žinduolių iškamšas – bent jau sprendžiant iš aprašo. Įdomu mintyse susikurti instaliaciją, kurios nematei. Ekspoziciją palikome 16.45, tikėjomės suspėti į Velnių muziejų. Deja, nespėjome, darbuotojai dar būtų ir įleidę, bet visos instaliacijos jau buvo išjungtos. Nutarėme lėkti į greitąjį traukinį – spėjome, tik nenusipirkome bilietų. Traukinyje neveikė banko kortelė. Akivaizdu – kalti muziejaus velniai.

●

Istorijų namuose veikia paroda „Deivės ir kariai“, kuri supažindina su Marijos Gimbutienės asmenybe ir darbais. Įsiminė faktas, kad, pabėgusi į Vokietiją, mėgino užsidirbti siūdama, bet buvo prasta siuvėja. Tos neįtikėtinos, keliatūkstantmetės skulptūrėlės, vaisingumo atributų stilizacijos, zoomorfiniai indai… (Miunchene esančiame „5 kontinentų“ muziejuje labai panašūs zoomorfiniai motyvai būdingi Andų civilizacijos rykams.) Ir ledo žmogaus Ecio tatuiruotės – jas darydavosi skaudamose kūno vietose skausmui malšinti. Intuityvistai turbūt tą patį daro ir šiandien, nors tai labiau suvokiama kaip neva sielos skausmas.

●

Nacionalinės kultūros ir meno premijos nuliūdino literatus – negavo nė vienas rašytojas. Bet juk būta metų, kai yra gavę net du: 2008, 2010, 2018. Tad gal čia panašiai kaip su literatūros Nobeliu? Jeigu neduoda vienais metais, kitais laureatai du? Liaudies supratimas apie tai, kas čia per premija ir už ką ji turėtų būti teikiama, šiek tiek gąsdina. Statistinis pilietis, be abejo, turi nuomonę, bet jo estetinis pasirengimas maždaug tokio lygio kaip naujai pastatytas paminklas Salomėjai Nėriai Vilkaviškyje (su visa pagarba bendruomenei ir jų taurioms intencijoms). Gąsdina ne tiek drožybos stilistika, kiek vadinamoji baltų svastika. Turint omenyje poetės biografiją, ji viską sukarikatūrina – banali statytojų nacionalistinė pretenzija. Veikiausiai naiviai nustebtų išgirdę, kad su šiuo simboliu XX a. viduryje buvo masiškai žudomi nekalti žmonės.

Tikra advento „puošmena“ tapo inteligentų reakcijos į VU mokslininkų parengtas Lyčiai jautrios kalbos gaires – peticija, antraštės ir vulgarūs, tik jiems patiems juokingi juokeliai socialiniuose tinkluose. Nors man asmeniškai žodis „žmoga“ irgi skamba atgrasiai (primena, sakykime, prieš dešimtmetį feisbuke veikusios ir teoriniu banditizmu pasižymėjusios feminizmo grupės slengą), tasai dokumentas juk ne apie jo įteisinimą. Panašiai kaip ir Stambulo konvencijos ar partnerystės įstatymo baimė, gairių baimė yra elementarus homofobijos rodiklis. Taip, inteligentai hiperjautrūs lyčiai, bet tik savajai (gal dar hipotetinių vaikų, net jei jų neturima). Atims, pakeis, nusineš – laumių mitas. Ir tai visai ne apie kalbą. Kažkaip nepastebėjau, kad tokį triukšmą keltų, pvz., ūmi savanoriška paauglių anglifikacija ar nedidelė, visa ką išreiškianti hipsterių rusiškų keiksmažodžių kolekcija. O juk ten daug daugiau politikos ir grėsmių.