Kalėdų proga
Jėzaus gimimo ir Šventosios Šeimos, deja, niekas nenufotografavo. Nė neaprašyta visa kaip reikiant, tik vienas kitas veiksmas, žodis ar nusiteikimas. Lyg tyčia, kad būtų paslapties, intrigos. Ar noro įrašyti ką nuo savęs, įpiešti į tuščias paveikslo vietas. O istorija graži, sako, pati gražiausia pasaulyje. Įtraukianti. Tai ar turėtum dabar stebėtis, kad visko taip tiršta per Kalėdas. Ir vis iš naujo, kitoniškai, nesibijant suklysti, nesuskaičiuoti. Astrologus ir burtininkus pavadinti karaliais, o vietoj trijų surinkti jų septynis ar net dvylika. Kažin kur šventoje vietoje turbūt tebėra pagarbiai laikomas relikvijorius su Betliejaus žvaigždės spinduliu. Marijos, motinos, pieno lašas, nukritęs ant tvarto šiaudų. Plunksna iš angelo sparno, jam besukant ratus virš prakartėlės ir giedant Dievo garbę bei žmonių ramybę. Gyvulėliai, kalbantys kaip mes ar tik stovintys ir adoruojantys aną Magnum Mysterium. Ir Betliejaus piemenys – tai išpustyti pastoralių personažai, tai panašūs į bomžus. Pasak žinovų, jie ir buvę anuomet iš asocialių Palestinos sluoksnių. Prie kūdikio dar būtinai atskubės abu seneliai iš motinos pusės, tetos ir dėdės – visai taip, kaip esi matęs, kaip norėtum, kad būtų gyvenime. Ir jei pernelyg žmogiška Dievo Sūnaus gimimui, tai teologija turės atsakymą, kaip godžiai jis ateidamas nesilaikė savo lygybės su Dievu.
Šitai baltarusių valstiečių šeimynai prieš šimtą metų pasisekė, ji buvo įamžinta nežinomo vokiečių kariuomenės fotografo. Ko gero, tai pirmoji šiuose namuose ir šių žmonių gyvenime nuotrauka. Turbūt ir paskutinė, susirinkus visiems kartu. Gal net ir ten dabar Kalėdų laikas kalendoriuje. Barzdotas tėvas su žiemine kepure. Ir jis, ir jo vyresnėlis sūnus apsivilkę skrandas, ką tik iš lauko abu. Matyt, ėjo vandens ar malkų. Fotografas atvarė vidun ir liepė pozuoti. Ir pozuoja dabar jie visi šeši gražiai, su išmanymu, kaip kad mūsų selfiuose. Dryžuotos medžiagos ant sienų kažin ką maskuoja, greičiausiai suodinus puodus, įprastą tokių namų skurdą ir netvarką. O gal užpečkyje dar tūno koks senolis karšinčius, nesikeliantis iš savo patalo, nefotogeniškas? Užtat nuo sienos, iš paveikslo, žvelgia visuomet fotogeniškas Dievo Tėvo veidas mįslingame trikampyje. Jis čia visa ko šeimininkas ir užsakovas. Nesupainiosi su kitais. Kaip ir Betliejaus scenoje.
Atsiprašau, sakiau sau, kad neieškosiu nuotraukoje kalėdinės gimimo pasakos. Bet lentinis lopšys toks panašus į Jėzaus ėdžias! Mergytė ar berniukas ten sulenkęs nuogą koją? Troba, matyt, šiltai iškūrenta, malkų yra, juk ne miestas. Ir kiti du vaikai vienmarškiniai. Jų veidukai nerodo alkio nei kokių nelaimių, ir man dėl to gera ant širdies. Dar kiek, ir turėčiau sužinoti jų vardus. Rimtos dviejų broliukų akys žiūri tiesiai į objektyvą.
Už lango siaučia didelis karas. Dar keleri metai, ir nežinia, kur bus tie žmonės, kiek sykių dar nukariauti, savų ir svetimų nuengti, gal netekę savo jaukių šiltų namų. Gal patys nebegyvi.
Ne tik vokiečių karo korespondentai, bet ir paprasti kareiviai šiuose kraštuose, vadintuose Rusija, mėgo etnografinius vaizdus, vertino „rusišką“ egzotiką, gal kitąsyk būta ir šiek tiek empatijos liaudžiai. Tarp kaizerio šauktinių pasitaikydavo meno žmonių, mokslininkų, rašytojų. Literatūros istorija mini vardus žymių poetų, žuvusių apkasuose, tiek iš vienos, tiek iš kitos kariaujančios pusės. Įdomu, kad vakarų fronto nuotraukose vyrauja griuvėsių vaizdai, o rytuose fotografų akis traukė vietinis gyvenimas.
Bet šiaip buvo žiaurus ir sunkus metas, kariuomenės plėšikavo, degė namai ir bažnyčios, žmonės badavo. Jaunieji duonos ieškoti traukdavo į didžiuosius miestus. Pažinojau močiutę nuo Adutiškio, Filomeną, kuri jaunystėje, palaidojusi badu mirusią sesutę, buvo atbėgusi į Vilnių. Kažkokio lietuvio kunigo užtarimu gavo tarnaitės darbą, įstojo į Šv. Zitos lietuvių tarnaičių draugiją. Kai pasakodavo apie savo vargus, vis nepamiršdavo, kokie skanūs katlietai buvę ponų namuose.
Žiūriu į parimusį po vienuolyno langais Adomą Mickevičių ir galvoju, kad jis irgi savo Naugarduko apylinkėse, nors ir šimtmečiu anksčiau, jei tik lankėsi valstiečių trobose, turėjo matyti, išplėstomis vaiko akimis, tokį patį vaizdą. Kaip žinoma, visam gyvenimui, net ir labai vėliau nuo jo atsitraukęs. Dar kiek tolyn rytų kryptimi – Milašiaus Čerėja, peleninė Lietuva. Dvaras, parko alėjos, baltoji cerkvė, iš miškų gūdumos atėjusi pirmoji kalėdinė eglutė – ir vėl visam gyvenimui. Ir sakoma, kad paslaptingoji mergaitė, atbėgdavusi pažaisti į ponų sodą, poeto vaikystės meilė, buvo valstiečių vaikas, iš to pasaulio, kuris matomas nuotraukoje.
Dabar ta šalis mus gąsdina, kelia bjaurius įtarimus, pyktį. Bet gal užtektų vieno paveikslo, tokio ar panašaus į jį, kad kas nors imtų keistis mintyse ir jausmuose? Ar kalėdinė vaizduotė, šitiek sykių nuostabiai dirbusi, nebūtų pajėgi vėl sugalvoti ko nors gražaus ir linksmo, pranokstančio visas šios žiemos baimes?
