Juodasis meilės šuo

Gatve pavadinti per daug garbės. Ta gatvelė – žvyruotas duobėtas šunkelis, akligatvis. Užeini į tokią buvusių sodų gatvę ir iš karto pamatai šiltnamį suskilusiais stiklais, prie kurio sėdi vos paeinanti moteriškė. Šiltnamį statė jos Petras, kuris mirė prieš dešimt metų. O moteriškė, lyg pamiršta mirties sąrašų angelų, vis kvėpuoja. Senė atėjo, manė, pasitvarkys, o dabar sėdi ir nepajuda. Sveikatos nėr. Atsikeltų ir išeitų, bet kojos neina. Tik Petro prisiminimas gyvas. O ji jau mirusi beveik. Pusė sklypų toje gatvelėje apleistų ir tuos sklypus prižiūri, bent jau sapnuose, senos petrų moteriškės.

Kur sklypai neapėję krūmais ir namai nesukežę, ten tvoros. Už tvorų loja pikti šunys. Kitos tų sodų gatvės ramios, jei šuo už tvoros, tai vizgina tinginys uodegą, suloja tik gerai padaužius tvorą pagaliu. O šitoje Piktųjų Šunų gatvėje, kai viena sena budri medžioklinė laika pradėjo, kiti šunys mokėsi iš jos ir štai dabar niekas gatve nepraeis neapstaugtas. Viena gauja. Vienas šunpalaikis suloja ir visi kiti budriai žvelgia pro plyšius. Kada ateis mano eilė apstaugti vargšą baikštų praeivį? Klastingesni šunys net surengia pasalą. Tyliai laukia susikaupę ir tik praeivis atsidus prie jo tvoros: praėjo baisumus, – tada netikėtai šoks iš pasalos šuo, iššiepęs baltų ilčių nasrus išplėšti gabalą mėsos iš praeivio užpakalio. Kai kurie šeimininkai net ant tvorų užsikabino lenteles – piktas šuo. Bet skelbimai tik iš mandagumo. Jau visi girdi iš tolo – čia Piktųjų Šunų gatvė.

Į pačią Piktosios gatvės pradžią, tokį keistą dviaukštį, atsikraustė šeima su dviem vaikais. Na, apie gyvenimą jie, aišku, nenusimanė. Moteris išvis nepanaši, kad du vaikus būtų pagimdžiusi, eina eina lengvai plevėsuojančia potrumpe suknele ir staiga pasileidžia bėgti. Nesusitupėjusi tokia. Vyras rimtesnis, pradedantis storėti. Apvalainas. Kaimynas praporščiko balsu liudijo:

– Nebūčiau pirkęs, sienos tai kiauros, aš mačiau, kaip statė. Bet žiopli. Apgavo juos.

Galiniai skėsteldavo rankomis. Gal ir suklydo. Bet labai norėjo namo. Ir dar kaip juokingai atsitiko. Pavardė Galiniai, o namelis gatvės pradžioje. Tai pas juos daug kas buvo atvirkščiai. Sodo netvarkė. Nes Galinis dirbo labai svarbų darbą gamykloje. Neturėjo laisvo laiko. Ne pats didžiausias direktorius, bet vidutinis darbštus viršininkas. Ji irgi kažkur, bet nesvarbų darbą. Arčiau namų ir vaikų.

Vaikai. Galiniai gyveno prie pat sankryžos ir ten visada daugiau mašinų zujo. Tvora buvo svarbi saugoti vaikus. Namelį jiems pardavė su palaike lyg girta tvora. Galinių kiemas pildėsi namo daiktais ir gyvūnais, kad jau turi namą. Atsirado metalinė šašlykinė, dviračiai vaikams, paskui du šezlongai. Katinai du, man rodos, nors vienas nespėjo išaugti, greitai buvo perkąstas pusiau piktosios praporščiko laikos. Žioplas gyvenimo neapmokytas katinukas ėjo pažiūrėti piktos medžioklinės laikos. O jos ten buvo dvi: apsupo katinuką kaip medžioklėje ir sudraskė. Kitas katinas liko gyvas ir laikų niekada nėjo žiūrėti. Bet jam buvo nauja bėda. Todėl pasidarė sau atsarginį namelį kitoje gatvelės pusėje, apleistame sklype, senoje aukštoje tujoje. Nes katino nervai nelaikė dėl naujo įnamio. Galinių kieme pradėjo lakstyti juodas labradoriukas. Tą juodą labradorą derėtų pamatyti. Tas juodulys reorganizavo visą gatvę. Juodasis šunsnukis pakeitė gatvės pavadinimą. Net gatvės šunys, nustebę, pradėjo dažniau vizginti uodegas.

Juodasis labradoras Barsas visus mylėjo didele tvoras laužančia meile. Kiekvienas praeivis jam buvo nuostabus atradimas, saldžiausias laižinys ir meilė iš pirmo žvilgsnio. Galinių gatvės pradžia tapo rajono puošmena. Ten nuo ryto iki vakaro būriavosi vaikai ir suaugusieji. Jaukiai šurmuliuodavo. Ir visi iš eilės gaudavo šlapio liežuvio meilės porciją. Jei eidavai gatve, didžiulis juodas šuo inkšdamas verždavosi link tavęs per visas kliūtis. Iš jo sklido maždaug šimto arklio jėgų motoro galingumo meilės alkis. Nesustabdomas. Nakčiai šunį nuvarydavo namo. Bet jei eidavai vėlai, jis krebždėdavo palei užrakintas namo duris ir verždavosi palaižyti tamsos praeivio. Jam net tamsos praeiviai buvo broliai ir seserys.

Barsas augo kaip ant mielių. Galinis visiems siūlė palaukti, kol Barsas užaugs ir tada jau nebepuldinės su meile praeivių. Nurims suaugęs. Jis taip sugalvojo. Barsas taip net nė minutės negalvojo. Užaugo didžiuliu juodo blizgančio kailio gražuoliu ir tas blizgantis juodo kailio gražuolis buvo dar didesnė meilės mašina.

Nesulaikomasis karališkojo meilės laivyno drednoutas.

Vargšė tvora, kurią nemokamai gavo prie namo Galiniai, neatlaikė meilės atakų ir vis dažniau jos metalinis tinklas nulinkdavo į gatvės pusę ir didžiulis juodas šuo laisvai peršokdavo juokingą jo gabaritams kliūtį. Tada pasileisdavo milžiniškais Baskervilių šuns šuoliais per rajoną aplankyti kalių ir džiugiai palakstyti ratais aplink bet kurį sutiktą žmogų. Kiti ir išsigąsdavo. Jei nežinai Galinių gyvenimo, tai didžiuliais šuoliais atlekiantis ir ant tavęs šokantis milžinas iššieptais nasrais – patys galite įsivaizduoti, kaip rėkdavo kokia nesusipratusi moteriškė. Parversdavo, taip. Atsitikdavo taip mažesnėms ir bailesnėms moterims. Kita moteris jau neprisimindavo, kaip meilės jėga verčia nuo kojų ir paguldo ant nugaros. Vargšės. Tai tokios labai pykdavo.

Galinis, kaip atsakingas vidurinės grandies vadovas, privalėjo reikalą sutvarkyti. Ir sutvarkė. Mes bijojome net pagalvoti, ką jis padarė. Bet per savo vaikus ir visada bėgančią į autobusų stotelę žmoną išplatino tokią versiją – Barsas bėgo bėgo ir pabėgo. Nežinom, kur jis.

Šezlongai kieme, kurie dažnai stovėdavo suglausti, vis dažniau kėpsojo atskirai. Moteris gėlėta suknele vis dažniau gulėdavo šezlonge viena, nusisukusi nuo gatvės. Praeiviai pamindžiukuodavo ir nelaimingos nusisukusios moters nugaros neišdrįsdavo paklausti, kas atsitiko su tuo juoduoju meilės šunimi. Buvo rajono garsenybė, o dabar tuščia. Tvora gabalais dar stovi.

Galinis, buvęs apvalučiu judručiu, staiga pradėjo liesėti, per porą mėnesių taip sulyso, kad negalėjai pažinti. Veide įsirėžė griežtos raukšlės. Vis dirbdavo ir dirbdavo. Atrodo, tapo visos gamyklos pirmuoju viršininku. Gal net direktoriumi. Būna taip. Visi kiti susirgo per pandemiją, o vienas Galinis, rūsčiai stovėdamas abiem kojomis darbo fronte, kariškai atlaikė visas negandas ir visi dar aukštesni viršininkai iš užsienio pamatė, kas tinkamiausias tvarkyti reikalus.

Kai kas, matyt, dar pamatė, koks efektyvus tas Galinis, kai dingo Barsas, ir kelis kartus naujasis gamyklos vadovas nebegrįžo nakvoti namo. Darbiniai reikalai, avarija – bandė aiškinti. Kuri moteris, net ir lakstanti gėlėta suknele iki autobusų stotelės, nesupras tų darbinių reikalų naktį… Avarija tai taip – šeimos gyvenime. Šezlongai kieme jau nebestovėjo kartu. Galinienė susirado susimąstymo kėdutę ir ant jos kartais pasėdėdavo liūdėdama.

Na ir kas, kad įvyko skyrybos. Galinis buvo rimtas vyras, atvažiuodavo lankyti vaikų ir ką nors pataisyti. Tvorą. Tą tvorą jau seniai reikėjo perstatyti iš naujo. Bet žinote, kaip būna. Prisidirbi ir vis dar atvažiuoji pažiūrėti, kaip viskas vyksta. Galinienė buvo labai simpatiška moteris ir jei Galinis, nors išskirtas, nebūtų pjovęs kieme žolės ar taisęs tvoros, tai greitai būtų atsiradęs juodbruvas raumeningas ukrainietis iš kito gatvės galo. Jų kitame Piktųjų Šunų gatvės gale daug gyveno nuomojamame name ir tokiam juodbruvam ukrainiečiui tik paduok žolės ir tvorų. Man atrodo, ir pjovė kartą žolę. Jau sakiau – trumpa suknele lakstanti Galinienė buvo verta grieko. Šezlongai kieme vėl stovėjo greta ir pastabesniam žmogui viskas buvo aišku.

Kažkas iš gyvenimo tiesų išaiškėjo ir Galiniui. Kartą šezlongai buvo suglausti iš po nakties pusryčiams ir tada buvo atvykęs aplankyti vaikų pats Galinis.

Vienu žodžiu – bardakas ir betvarkė tame kampiniame mūsų gatvės sklype. Ne tik su žolės pjovimu. Bet, mano galva, pagrindinė klaida buvo net ne katino atidavimas laikų nasrams. Katino nepareguliuosi. Katinas vaikšto kur nori. Baisiausia klaida buvo juodojo meilės šuns dingimas. Kažkaip man atrodo – nors aš gal ir labai neteisus – prie to šuns dingimo negražiai pridėjo ranką pats Galinis. Jam buvo pabodusios tos istorijos su tvorų remontu ir virstančiomis gatvėje moteriškėmis. Kaip meilės šuo buvo ištarabanytas? Aš net bijau pagalvoti, ką su vargšu Barsu padarė, kad tas ilgakojis bėgikas nesugebėjo grįžti namo, prie savo tvoros, kurią paremdavo saldainiškiausi praeiviai, kuriems trūksta meilės.

Taigi. Tegu griauna tvoras tie juodieji meilės šunys. Jūs tvoras suremontuokite arba statykite naujas. Bet juodųjų šunų nelieskite.