Iš islandų poezijos

 

Šiemet sukako trisdešimt metų, kai Islandija pirmoji pripažino nepriklausomą Lietuvą. Islandija, IX–X a. apgyvendinta išeivių iš Skandinavijos, iki XIII a. vidurio buvo nepriklausoma, nepavaldi jokiam karaliui, turėjo savo parlamentą Altingą, laikomą seniausiu pasaulyje. 1262 m. dėl vidinių konfliktų sudariusi sutartį su Norvegijos karaliumi, tapo Norvegijos valda, o XIV a. pabaigoje Norvegija su savo valdomis tapo Danijos karalystės dalimi. XIX a. Europoje plintant romantizmo ir tautinio atgimimo idėjoms Kopenhagoje gyvenę islandų šviesuoliai prabilo apie islandų tautos atgimimą, ragino didžiuotis savo šalies senąja istorija ir literatūra. Tai peraugo į kovą dėl šalies konstitucijos ir savivaldos – ši suteikta 1874 m. Islandijos apgyvendinimo tūkstantmečio proga. 1918 m. Islandija pripažinta nepriklausoma valstybe unijoje su Danija, o 1944 m. birželio 17 d., Danijai dar esant okupuotai, pasiskelbė nepriklausoma respublika.

Islandija pasaulyje garsėja unikalia senąja literatūra – „Edomis“ ir sagomis (XII–XIV a.). Su tautos atgimimo idėjomis užsimezgusi šiuolaikinė literatūra XX a. išsirutuliojo į turtingą įvairiažanrę tradiciją, kurios ryškų klodą sudaro islandų poetų kūryba. Čia pateikiami kelių poetų eilėraščiai.

 

Vertėja

 

SNORRI HJARTARSON

(1906–1986)

 

Raudoni krateriai ir pilkas smėlis

 

Raudoni krateriai ir pilkas smėlis,

nėra žolės, avių, tik išdrikus betakė lava;

uolų pilioriai statūs gruoblėtas rankas tiesia,

nuo karšto įniršio sustingusias virš susigūžusios aukos.

 

Iš slaptų gelmenų vinguriuoja

per žvirgždą šaltinis, teškenas į akmenis,

čiauška per pievas, lizdus ir viksvas, įsiaudžia

klegesin vaikų, plukdančių žalius it lapai laivelius.

 

Viršūnių melsvis ir spindesys perveria debesis,

žvalgos iš tykios dausos galingieji dievai

po šalį gražiąją, kurią liepsnų mūša išrėžė:

tava šalis, sužydusių sėklų nežinomas kraštas.

 

 

ÓLAFUR JÓHANN SIGURÐSSON

(1918–1988)

 

Tyla ir šaltiniai

 

Klausais tylos. Nuauksintų miškų šnarėjimas

ir sunkus upės šniokštimas susilieja

su paskutiniais rudenėjančių krūmų ir miškelių kvapais,

tyliu liūdesiu, mėnulio ir žvaigždžių šviesa.

 

Klausais tylos žinodamas, kad pavasaris tavo praėjo.

Tavo buvęs pavasaris jau niekad negrįš.

Nebus jau vasaros, bet privalai keliaut toliau.

Keliais be dainos? sutemų ir šalčio takais slėpiningais?

 

trumpais, stačiais keliais? ilgais, kuriais lengva žygiuot?

Jų pabaiga vienoda – tave pripildo klausimų ir baimės.

Klausais tylos, miško ošimo, čiurlenimo,

kol tyla tau atneša išnykusių šaltinių gaivą.

 

 

HANNES PÉTURSSON

(g. 1931)

 

Mano sparnuotas žirgas

 

Už gesto, veiksmo, žodžio

mano veidas, kurį junti ir atpažįsti,

 

slaptam pasauly, kurį gyvenimas sau susikūrė,

slaptam pasauly, giliai mano kraujy,

 

mano sparnuotas žirgas sklendžia iš vietos į vietą,

į bežvaigždę naktį, saulėtus kalnus,

 

nerimstąs, nenustygstąs, tau nežinant.

 

 

JÓHANN HJÁLMARSSON

(1939–2020)

 

Šviesa

 

Vėl nusmelkia šviesa

kraštovaizdį pilką,

vėl vakarėja,

stoja naktis.

O tu stovi greta mažiausio šešėlio

kaip anksčiau.

Nejunti nerimo,

esi tylus

kaip akmenys, nuvytusi žolė:

tai, kas tau duota

žemės,

gyvenimo.

 

 

BIRGITTA JÓNSDÓTTIR

(g. 1967)

 

Kalnietė*

 

I

 

Jos rūbai

išausti iš slėnių miglos.

Karūną puošia

šerkšno rožės

ir obsidiano šukės.

Akys – kalnų ežeras.

Burna –

raudonai žėrinti lava.

Iš josios rankų

sklinda ryto saulės

spinduliai.

Balsas šiltas

kaip šiltosios versmės,

ištirpdančios tvirtai sukaltą ledą

prie ledyno krūtinės.

 

O aš esu mažas krioklys

iš jos pasaulio.

 

 

II

 

Iš jos rados samanų švelnumas

ir tyrų krioklių jėga

nugludinti eilėraščiai,

dainuojantys mano širdy.

 

Jos širdis gili dauba,

nusėta mėlynų gėlių.

 

Vertė Rasa Ruseckienė