Eglutė

 

Vladimiras  Bogorazas-Tanas  (1865–1936) – žydų kilmės rusų etnografas, lingvistas, rašytojas, šiaurės rytų Sibiro tautų tyrinėtojas. Šiaurės tautų etnografu tapo, kai dėl revoliucinės veiklos Sankt Peterburgo universitete XIX a. pabaigoje buvo ištremtas į Jakutiją. Daugelio mokslinių veikalų (pvz., dvitomio „Čiukčiai“), etnografinių apybraižų, kelionių užrašų autorius. Rašė ir eilėraščius, prozą, šioje neretai atsispindi čiukčių ir kitų kaimyninių tautų gyvenimas. Čia publikuojamas apsakymas Ёлка iš rinkinio „Kolymos apsakymai“ (1910) – ne apie vietos gyventojus, bet apie Sibire atsidūrusius ištremtuosius, tokius kaip ir pats autorius.

 

Stiprus spiginantis šaltis tvyrojo viršum Propadinsko miesto. Paskutines šilumos kibirkštis atidavusi kiaurai smelkiančiam šaltam orui, suragėjo po sniegu poliarinė žemė. Sustingo it užburtas miško trikampis, be skrupulų įsiterpęs tarp „Alkanojo galo“ ir cerkvės. Medžiai stovėjo, bejėgiškai tiesdami į šonus savo juosvas šakas, svyrančias nuo sunkių sniego kąsnių, ir tarsi nedrįso pajudėti, kad nesutrikdytų žiemos užkeikimo. Net dangus, švytintis nesuskaitomais tūkstančiais žvaigždžių, kvėpavo šalčiu ir sąstingiu; tik rausvo rūko ūkanose šiaurės pusėje mirguliavęs blyškus švytintis ruoželis kaskart aikštingai keitė savo apvadus, ir jo gelmėse sruvo kaži kas miglota, tačiau gyva.

Gatvėse buvo tylu it karste. Net šunys nesiryžo užtraukti vieno iš savo nuolatinių koncertų, tik gulėjo pririšti, susisukę į kamuoliuką ir uodegomis užsikloję įkniaubtas papilvėn galvas. Gyventojai užsisklendė namuose ir miegojo kaip kokie švilpikai, nepaisydami šventės. Cerkvėje buvo tamsu; vakarinės pamaldos nevyko, o rytinės turėjo prasidėti tik penktą valandą, tad djačiokas troboje priešais atsigulė paryčiu miegoti. Tik vienos gana erdvios pirklienės Gavrilichos trobos langų ledo lytyse mirguliavo blausi šviesa; ten šventės proga susirinko vyresnybė bei pirkliai, ir dabar visi pliekė kortomis, laukdami ankstyvųjų mišių.

Gerai įsižiūrėjęs nedideliuose atsiskyrusios jurtos – kuri stovėjo nuošalėj, prie pat į Propadą garmančios Sosnovkos upės skardžio – langiukuose taip pat galėjai pastebėti šviesą. Jurta buvo nuo pat viršaus iki apačios užnešta sniegu ir apsupta sniego apkaso, siekiančio langiukų vidurį. Kad čia žmogaus būstas, o ne vėpūtinis, teliudijo kiek kampuoti ribų kontūrai ir stulpo pavidalo kaminas ant plokščio stogo. Keistai gyvenosi šiame niūriame būste; per pavasario potvynį Sosnovka taip priartėdavo, kad vandenį galėjai semti tuojau nuo slenksčio. Rudenį pilkšvai rudas gauruotas erelis nutūpdavo ant stogo šalia kamino, žiemą baltos kurapkos retkarčiais įsisukdavo priemenėn; pora šermuonėlių šeimininkavo klėty kaip savo namuose ir nakčiai įsiropšdavo į pusiau pravirą kampe gulinčią skarmalų terbą.

Taigi, jurtos langiukuose iš po sunkių sniego kepurių, kiek dengiančių ledo lytis, spingsojo šviesa. Iš stulpo pavidalo kamino kilo dūmų stulpas, viršuje jis buvo šiek tiek išsitaršęs ir kas minutę perskrodžiamas ryškių skubrių žiežirbų. Čia taip pat budėjo žmonės, susibūrę šventės proga.

Vasilijus Andrejičius Verevcovas, jurtos šeimininkas ir savininkas, kasmet mokantis už ją į miesto iždą po 15 kapeikų vienaprocenčio mokesčio, šiandien surengė eglutę mažai savo bičiulių bendruomenei. Tiesa, dėl šios eglutės vyko kažkokia nebyli kova tarp Verevcovo ir Liachovo namo gyventojų: name išsiteko valgykla ir turėjo leidimą gyventi vienintelė ratelio dama, tačiau Vasilijus Andrejičius buvo pernelyg uolus visų rusiškų papročių ir atminimų sergėtojas, kad perleistų kažkam kitam pasirengimą Kalėdų šventei. Iš visų atvykėlių šis žmogus buvo vienintelis, kuris šiame jį supančiame užkampyje atkakliai nekeitė savo atsineštų įpročių.

Nederlingame, nežinančiame kultūrinių augalų krašte, kur duoną keičia žuvis, jis liko prisiekęs vegetaras ir pirkdamas brangius miltus išleisdavo visas savo santaupas, kaupė uogų, grybų, laukinių svogūnų atsargas ir vis dėlto dažnai sėdėdavo alkanas, nes jam stigdavo augalų karalystės maistinių atsargų. Tarp gyventojų, visą savo aistrą skiriančių amžinam laukinienos vaikymuisi, jis markstėsi ir dengėsi veidą, jeigu jam regint kas nors nušaudavo kurapką. Jis nepripažino Propadinsko kailinės aprangos ir vilkėjo avikailio puskailinius bei avėjo veltinius, atsivežtus dar iš Šliselburgo. Rūsčios poliarinės vasaros pykčiui, jis prisisodino šiltnamiuose daržovių ir neįtikėtinomis pastangomis užsiaugindavo pusantro colio ilgio agurkų ir riešuto dydžio bulvių. Su ropėm ir ridikais jam sekėsi geriau, o praėjusią vasarą jam pavyko užauginti vieną ridiko egzempliorių, kuris svėrė pusantro svaro ir tapo viso miesto susidomėjimo ir apžiūrų objektu.

Jurtoje buvo tamsu, bet gana erdvu. Lajinė žvakė savadarbėje medinėje žvakidėje skleidė blausią šviesą. Kone pusę tos erdvės užėmė mūrinis židinys, negrabiai išsišovęs į priekį. Įžambios sienos, bet kaip sudėtos iš plonų rąstų, viršuje pritrauktų prie keturių sijų, buvo uždengtos iš gluosnio pintais dembliais, kad bent kiek sutrukdytų šalčiui skverbtis pro tarpus; tačiau dembliai prišalo prie sienų ir buvo nukloti didžiuliais ledo kankorėžiais; visi kampai buvo padengti ištisais ledo sluoksniais, kurie, rusenant židinio liepsnai, varvėjo plonomis vandens srovelėmis, subėgančiomis į grindlenčių tarpus.

Jurtoje susibūrusią grupelę sudarė aštuoni asmenys ir du šunys. Išskyrus jauną sutuoktinių Golovinskių porą, visi kiti atrodė taip savotiškai, tarsi lemtis tamtyč būtų juos atrinkusi, kad susidarytų visa kolekcija.

Aukštas ir perdžiūvęs šeimininkas minkštomis rusvomis garbanomis ir išblukusiomis blyškiai žydromis akimis triūsė prie stalo laisvindamas vietą eglutei, kuri, jau paruošta, stovėjo ant stogo, nes laisvos patalpos jai nebuvo.

Čia pat priešais jį sėdėjo Kirilovas, kilmingas rusų dvarininkas, bet dabar kaip du vandens lašai panašus į apšepusį seną totorių. Kirilovas neturėjo nė vieno danties. Priešingai nei Verevcovas, jis taip pat principingai nevartojo jokio augalinio maisto, o maitinosi daugiausia įvairiais žuvies ir gyvulinių taukų bei sviesto mišiniais. Jis nedėvėjo baltinių ir vaikščiojo apsigaubęs žvėrių kailiais, kaip koks trogloditas. Žiemą vasarą jis vaikščiojo plika galva ir tik per didžiausius šalčius užsimaukšlindavo savadarbį megztą vilnonį gobtuvą.

Greta jo sėdėjo plačiapetis ir paniuręs Jastrebovas purvinu veidu ir plačia pusiau pražilusia barzda, primenančia seną sorų šiaudų vantą. Jastrebovas taip pat iš principo niekada nenusiimdavo nuo galvos suskretusios riebaluotos juodos kepurėlės, apie kurią jau visokios legendos sklandė. Jis gyveno iš medžioklės ir net šiuo žiemos laiku kiauras dienas davėsi po mišką ieškodamas kurapkų. Paskutinėmis dienomis jis įprato ateidinėti prie Verevcovo jurtos, kur visada buvo daug kurapkų, ir šaudė jas kone prie pat durų, didžiausiam šeimininko siaubui ir pasipiktinimui. Prie jo kojų, padėjęs galvą ant priekinių letenų, gulėjo Matematikas, gauruotas vietinės veislės šuva. Dėl nuolatinio dykinėjimo ir sotaus maisto jis buvo storas ir savo vardą gavo dėl filosofinės ramybės, kas iš esmės buvo neaprėpiamo tingumo pasekmė. Kresnas ir sukumpęs Germanas stovėjo, traukdamas nosimi į židinio pusę. Jis buvo iš pietų atgabentas ketvirtos kartos rusų dvarininkas, ir tai jam garantavo tykų kampą Liachovo name, kuris penkiolika metų paveldėjimo teise pereidavo iš šeimos šeimai kartu su rakandais ir šunimi.

Dabar jame šeimininkavo sutuoktiniai Golovinskiai, kurie sėdėjo greta ant pasienyje stovinčio suolo. Abu jie buvo jauni ir gražūs. Jie nuolat drauge sėdėdavo, stovėdavo ar vaikščiodavo petys į petį su kuo nuoširdžiausiu artumu vienas kitam. Šioje šaltoje dykynėje jie tarsi baiminosi nutolti viens nuo kito, kad nesustirtų. Už tai juos vadino neišskiriamais balandėliais.

Artimiausias Verevcovo bičiulis ir bendražygis Kalnyševskis liūdnu veidu, išsitaršiusiais plaukais ir marga barzda sėdėjo ant rąstgalio priešais židinį ir įsigilinęs skaitė seną „Finansų žinianešio“ numerį. Visas jo asmeninis gyvenimas buvo paskirtas ekonominei statistikai, ir be jos jam nebuvo kuo užpildyti laisvalaikį. Be to, jis stengėsi nešvaistyti nė minutės laiko ir net malkas skaldyti bandė su knyga rankose.

Džemaueris, savamokslis dailininkas, dar visai jaunas, akiniuotas, siauraveidis ir siauranosis, – nosis priminė išspaustą citriną, – sėdėjo prie stalo, škicuodamas karikatūrą, vaizduojančią būtent Kalnyševskį su knyga vienoje rankoje ir kirviu kitoje, besistengiantį suderinti dvi nesuderinamas veiklas.

Aštuntasis draugijos narys buvo Brockis, dailidė, kresnas ir plačiapetis, panašus į išlietas iš bronzos budistines statulėles.

Pagaliau pasirengta atnešti eglutę. Plačiai atvėręs duris ir prileidęs ištisą vandenyną ledinio garo, Verevcovas įvilko nedidelį medelį, apkarstytą kruopščiai į laikraštinį popierių suvyniotomis dovanėlėmis. Kad kiekvienam paruoštų dovanėlę, jam teko darbuotis ištisas dvi savaites; deja, Propade nebuvo eglių, taigi „eglutė“ iš tiesų buvo maumedis, visiškai plikas, be mažiausio spygliuko. Kad ir kaip ten būtų, medis buvo pastatytas ant stalo, ir aštuoni stearino žvakigaliai sužibo jo šakose. Svečiai su nevalingu smalsumu žvilgčiojo į popierinius ritinėlius, karančius nuo medžio šakų, stengdamiesi nuspėti jų turinį. Vienas, beje, net ir suvyniotas į popierių, akivaizdžiai buvo žuvies formos, net Matematikas pakėlė galvą ir viltingai kiauktelėjo.

Ant stalo atsirado du buteliai, baltas ir juodas; baltajame buvo namuose valyta degtinė, nes spiritas į Propadą patenka nevalytas, o juodajame – Verevcovo iš čionykščių vynuogių – vaivorų spaustas „vynas“, toks pats nekaltas kaip paprasčiausia gira. Kai baltasis butelis buvo ištuštintas iki pusės, svečiai ėmė rinktis dovanėles, prie kurių buvo prikabinti bilietėliai su gavėjo vardu. Nepasakysi, jog tos dovanėlės būtų išsiskyrusios prabanga, tačiau visi buvo labai patenkinti.

Kirilovas gavo kumštines pirštines, numegztas iš storos vilnos, ir tuojau ėmėsi jas ardyti, ketindamas prisimegzti prie savo gobtuvo.

Jastrebovas gavo seną diržo juostą, kurią šeimininkui teko nusijuosti nuo savo liemens ir pakeisti virve; o Jastrebovas nusirišo savo virvę ir susijuosė palaidinę juosta.

Kalnyševskiui atiteko fotografija su moters portretu; tai buvo jųdviejų bendras prisiminimas apie seną draugę, branginamas it relikvija, aromatas gėlės, išaugusios be saulės tarp akmeninės tvirtovės sienų. Ji iš tiesų priklausė abiem, buvo bendrai abiem užrašyta ir būdavo tai pas vieną, tai pas kitą bičiulį be jokio skirtumo; išreikšdamas savo pasirengimą perleisti Kalnyševskui savo nuosavybės dalį Verevcovas didžiai aukojosi.

Džemaueris gavo Verevcovo rankų darbo tušuoklį. Brockiui teko grąžtelis, kuris, beje, Verevcovui priklausė tik formaliai ir visą laiką būdavo naudojamas Brockio. Ritinėlis, primenantis žuvį, išties pasirodė besąs didelis riebus omulis, skirtas Matematiko poreikiams.

Germanui dėl jo nevietinės kilmės atiteko sumuštinis su taukais, gausiai užteptais ant duonos.

Daugiausia dovanų gavo ponia Golovinskaja, vienintelė nepakeičiama moteriškosios lyties atstovė; jai buvo skirti net trys ritinėliai. Didžiausiame slypėjo moteriška skrybėlė, vietoj šiaudų išpinta iš lygių gluosnio vytelių, perskeltų per visą ilgį, ir labiau priminė kraitelę ar maisto krepšį nei skrybėlę.

Tačiau ponia Golovinskaja dovana labai apsidžiaugė.

Propadinsko vasara be plačiakraštės skrybėlės tampa Dievo bausme, nes tinklelis nuo uodų glunda prie veido ir nebegelbsti.

Kitame ritinėlyje buvo garsusis pavyzdinis ridikas. Vasarą, nuėmęs derlių, Verevcovas surengė „žemės ūkio parodą“ – išdėliojo savo daržoves ant stalo besidominčiųjų apžiūrai. Paroda baigėsi loterija be pralaimėjimų su nemokamais bilietais, bet loterijos dalyviams pavyko Verevcovą įtikinti, kad sau pasiliktų šedevrą – ridiką. O dabar paaiškėjo, jog, užuot tą šedevrą suvartojęs, Verevcovas turėjo pakankamai kantrybės saugoti jį keturis mėnesius ir kaip kalėdinę dovaną įteikti poniai Golovinskajai. Trečiame ritinėlyje buvo kažkoks mažas rūbelis, kurio ponia Golovinskaja nepuolė net apžiūrinėti visiems matant ir pasiskubino paslėpti nuo pašalinių akių. Po kelių mėnesių kolonija turėjo pasipildyti dar vienu nauju nariu, kuriam jau iš anksto buvo siūlomi „Briliantinio berniuko“ ir „Klykiančios stovyklos laimės“ vardai, o Verevcovas jautė pareigą nepalikti be dovanos ir šio ateisiančiojo, kuris, vienaip ar kitaip, dalyvavo šventėje.

Golovinskis gavo portsigarą, suklijuotą iš seno bato aulo nuopjovų. Priėmęs dovaną jis tuojau pažvelgė vidun ir melancholiškai palingavo galva. Portsigaras buvo tuščias, o jis mielai pirmenybę būtų atidavęs turiniui.

Tarp visų „valgyklos“ rūkalių, besitenkinančių machorka, jis ypač vertino vadinamąjį „kvietinį“, t.  y. turkišką, tabaką, tačiau valgyklos administracija, kuriai atstovavo bronzinis stalius, griežtai vertino šitą silpnybę ir nedarė jai nuolaidų.

Eglę išvilko laukan, ir vietoj jos ant stalo atsirado samovaras, apsuptas stiklinėmis, ir dar baltos duonos kaugė. Prie dviejų buvusių butelių buvo pridėtas dar trečias, kuriame buvo ypatinga geltona saldi trauktinė, tarsi likeris, kurios paruošimo paslaptis, pavydžiai saugoma nuo minios, pereidavo Propadinske iš vieno vyno chemiko kitam. Beje, buvo žinoma, kad į jos sudėtį įeina arbata, kaitintas cukrus ir cinamonas, kurio chemikai gaudavo vaistinėje.

Židinys jau seniai buvo užvertas, ir Verevcovas iš kažkur ištraukė didelį saldų pyragą su razinomis. Šis buvo sutiktas plojimais. Dėl visokių iš senos skardos padarytų pertvarėlių ir užtvarų Verevcovas įsigudrindavo židinyje kepti ne tik pyragus, bet net ir duoną. Publika įsilinksmino. Pasigirdo mėginimų uždainuoti. „Gaudeamus igitur“, – užtraukė Džemaueris, mojuodamas tušuokliu vietoj dirigento lazdelės. Kiti pritarė visu balsu; netgi Kalnyševskis, užsikišęs už nugaros savo „Finansų žinianešį“, ožio balsu užtraukdavo daugiausia mažoro dermės vietose, kur buvo galima tikėtis, kad choras savo jėga jį užgoš.

Po valandos publika, palikusi Verevcovo būstą, traukė pro kapines keliu, vedančiu Sosnovkos upės tilto linkui. Šviesus ruoželis šiaurėje ėmė ryškėti ir vis didėjo. Tačiau dangų dengė lengvas rūkas, kiek temdantis žvaigždes, kurios mirksėjo, lyg bandydamos išspausti ašaras. Ore kybojo menkos šerkšno dulkelės, neregimos akims, tačiau tirpstančios ant kaktos ir skruostų. Didieji Grįžulo Ratai rodė trečią valandą po vidurnakčio. Gavrilichos langai švietė, kaip ir prieš tai, bet ir kituose namuose jau sužibo šviesos. Gyventojai budo, rengėsi į rytmetines. Kai kur iš tiesių kaminų blykčiojo liepsnos liežuviai, tarsi viduje pliekstųsi gaisras. Perėjęs kelią djačiokas dingo cerkvėje, jis taip pat ruošėsi kurti krosnį. „Alkanajame gale“ garsiai ir pratisai užkaukė šuva, tarsi keldamas likusius. Šventinę atvykėlių naktį keitė šventinė vietos gyventojų diena.

 

Vertė Jurgita Jasponytė