Derybos su velniu: žvilgsnis į nūdienos realijas skaitant Dantę

Vienas didžiosios literatūros bruožų yra jos pastovus ryšys su dabartimi. Prieš šimtmečius sukurtuose tekstuose galime rasti jei ne konkrečius atsakymus, tai bent jau požiūrio į nūdienos klausimus ir problemas perspektyvą. Kai šių metų lapkritį įtakinga ir pasaulyje gerbiama politikė Angela Merkel buvo išprovokuota paskambinti valstybės vadovo postą užėmusiam galvažudžiui, aktualiai suskambo Dantės Alighieri „Dieviškosios komedijos“ (1321) „Pragaro“ dalies 21-oji giesmė (toliau tekste cituojama iš: Dante Alighieri, Dieviškoji komedija, iš anglų kalbos vertė Aleksys Churginas, Kaunas: Obuolys, 2019). Joje aprašyta Dantės ir jo kelionės į Rojų vedlio, žymaus romėnų poeto Vergilijaus akistata ir derybos su velniais.

Dantės Pragare daug kraupių siaubūnų. Jie ne tik kankina ten patekusias sielas, bet ir griežtai saugo Pragaro gelmes nuo tų, kuriems ten ne vieta, todėl per Pragarą ir Skaistyklą į Rojų keliaujantys poetai su įvairaus plauko demonais bendrauja ne kartą. Kelionės vedliui Vergilijui reikia kalbėtis ir susitarti su Pragaro legiono tarnais, kad keliauninkai būtų įleisti ir saugiai palydėti ar nugabenti iki kitos Pragaro srities. Poetai (ypač Dantė) bjaurisi Pragaro padarais, bet naudojasi jų paslaugomis – keliauja raitomis, leidžiasi baisiomis barzdomis ir šlykščiomis uodegomis – ir artėja prie kelionės tikslo (Rojaus). Dantės žinovai ir komentatoriai rusė Olga Sedakova ir ukrainietis Aleksandras Filonenka atkreipia dėmesį, kad kartą – sutikus kentaurų būrį – tarp padarų ir Vergilijaus įsivyrauja netgi tarpusavio supratimo ir solidarumo atmosfera. Sedakovai Vergilijaus ir kentaurų santykiai net atrodo idiliški: pasak jos, tai vienintelis idiliškų santykių Pragare atvejis.

Skaitant šiuos neišvengiamo ir konstruktyvaus bendradarbiavimo su demonais siužetus dabartinių politinių krizių, kurstomų XXI amžiaus tironų, akivaizdoje, gali kilti pagunda remtis „Dieviškąja komedija“ kaip kalbėjimosi ir dialogo („kokia krizė beištiktų“) literatūriniu pavyzdžiu. Tačiau negalime, nes „Pragaro“ 21-oji giesmė, kurioje patyręs derybininkas Vergilijus (perėjęs jau septinis iš devynių Pragaro ratų) sutinka velnius, iš esmės pakeičia požiūrio į derybas su Pragaro pabaisomis perspektyvą ir verčia susimąstyti apie santykių su blogio tarnais ribas.

Vulgariu šių laikų žargonu – velniai Vergilijų išduria. Keliauninkai įžūliai apgaunami ir paklaidinami (nukreipiami keliu, kur visi tiltai sugriauti), o nuo saugią palydą žadėjusių, šakėmis ir žeberklais ginkluotų velnių tenka sprukti kaip nuo „grobuoniškos rujos“. Vienintelį kartą visos kelionės metu Dantei ir Vergilijui iškyla grėsmė tapti Pragaro siaubūnų grobiu. O juk derybas su kipšais Vergilijus veda taip pat kaip su kitais kelyje sutiktais Pragaro siaubūnais: pateikia reikalavimus – praleisti, saugiai palydėti; išdėsto argumentus – „aš vadovaujuos teise aukštesne“ (turima omeny, kad, būdamas gyvas, pomirtiniu pasauliu Dantė keliauja Dievo valia). Velniai, kaip ir kiti kelyje sutikti Pragaro legiono tarnai, Aukščiausiojo valiai neprieštarauja (pažada neskriausti, palydėti), todėl Vergilijus ir nelabųjų vadeiva Uodegonas pradeda „technines derybas“ dėl kelionės maršruto per jų kontroliuojamą Pragaro zoną.

Įsivaizduoju Angelą Merkel, telefonu formuluojančią savuosius reikalavimus ir argumentus galvažudžiui, klasta suvariusiam į miškus prie Europos Sąjungos sienų tūkstančius apgautų ir apiplėštų žmonių, ir beveik girdžiu jos lūpose Vergilijaus žodžius („aš vadovaujuos teise aukštesne“). O „pažadus“ žarstančio Lukašenkos ir Dantės Uodegono plepalus galime skaityti kaip tos pačios giesmės žodžius. „Bet aš galiu jums būti patarėjas. [...] Aš duosiu jums prityrusius žvalgus“, – žada Dantei ir Vergilijui velnių vadeiva iš XIV amžiaus poemos. „Galiu padėti išspręsti jūsų krizę, grąžinti žmones į namus“, – siūlė „paslaugas“ Europos šalims XXI amžiaus tironas. Jei reikės, jis duos mums savo lėktuvus, suteiks laikiną pastogę, šilumą ir maistą gyvenimo miškuose išvargintiems žmonėms.

Pirmuosius iškilios politikės Angelos Merkel ir žmogėdros valstybės vadovo poste „techninių derybų“ rezultatus pamatėme netrukus. Galvažudys demonstratyviai išleido žmones iš miško: vieniems leido grįžti namo, kitus „susandėliavo“ specialiai jiems įrengtuose logistiniuose sandėliuose ateičiai (taiklus vieno rusų apžvalgininko egzilyje komentaras). Nuvykęs į šantažui naudojamų gyvųjų instrumentų sandėlį, prieš televizijos kameras glostė vaikučiams galvas ir ragino migrantus nenuleisti rankų.

Iš žiniasklaidos sužinojome, kad telefoninių pokalbių metu Baltarusijos Raudonajam Kryžiui pažadėta pervesti šimtus tūkstančių eurų iš ES biudžeto žmonių grįžimui į namus organizuoti. Vienas Lietuvos politikas – dialogo ir kalbėjimosi šalininkas („kokia krizė beištiktų, pirmasis žingsnis yra dialogas, kalbėjimas ir bandymas suprasti“) – džiaugdamasis pagaliau prasidėjusiomis „derybomis“ sakė: kaip nesikalbėsi, jei „toje šalyje turbūt ir valytoja sprendimų nepriima be Lukašenkos valios“. Taigi, supranta, kam toje šalyje priklauso Raudonojo Kryžiaus ir kitų, kuriems leista gyventi, biudžetai. Opozicinė, už savo šalies ribų veikianti baltarusių žiniasklaida informavo, kad Baltarusijoje imtos steigti naujos nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos, kurių darbuotojai iki tol garsėjo kaip Uodegono-Lukašenkos gaujos nariai. Žmonių gabenimas (už jų pinigus) prie ES sienų ir išgabenimas į šalis, iš kurių atvyko (už ES pinigus), – ciniškas grobuoniškos velnių rujos pasipelnymo šaltinis. Gal ne ilgalaikis (paaiškėjo, kad ES siena atkakliai ginama), tačiau „pono“ velniška fantazija ras ir kitų būdų užsidirbti gąsdinant, kankinant ir šantažuojant (jau yra viešai grasinęs sukurti narkotikų gabenimo kelią ir laidoti radioaktyvias atliekas prie Lietuvos sienos). Sukurta ir komunikacijos tokiais atvejais strategija: „Jei su manimi nesikalbėsite, padarysiu taip, kad keliais pas mane atšliaušite ir maldausite, kad jus išklausyčiau.“ „Žinau jūsų silpnąsias vietas“, – jis žino, kad civilizuotame (jo pasaulėžiūroje – skystakiaušių) pasaulyje žmonių gyvybė branginama.

Poetas ir išminčius Vergilijus, supratęs, kad buvo klastingai apgautas, tik „tyliai galvą panarino“. Galime tik spėlioti, kaip savųjų derybų rezultatus vertino Angela Merkel: panarino galvą dėl klastos ar tiesiai žvelgė į rezultatus, nes jie buvo tokie, kokių siekė ar bent jau kokius numatė. Patyrę didžiosios politikos asai, žinoma, ne naivuoliai – ne kartą susidūrė su melu ir korupcija (kai kurie ir patys viena koja ten), turi bendravimo ar net bendradarbiavimo su įvairaus plauko diktatoriais ir kitais išperomis patirties. Jei negali patekti į Rojų be siaubūnų pagalbos, teks kabintis į jų šlykščias barzdas ir uodegas – galėtų pasakyti Dantė ir Vergilijus, bet čia pat pridurtų: tik neprasidėk su velniu – „tėvu bet kokios klastos“. Poetiškai kalbant, galime klausti: ar Angela Merkel ir kiti išmintingi ir patyrę Vakarų politikai geba atskirti velnią nuo kitų demonų?

Aleksandras Filonenka ir Olga Sedakova atkreipia „Dieviškosios komedijos“ skaitytojų dėmesį, kad velnių kontroliuojamoje Pragaro srityje įžvalgiu protu, pasitikėjimu ir drąsa apdovanotas Vergilijus pirmą ir vienintelį kartą per visą kelionę tampa bejėgis, bet savo bejėgystės nesuvokia. „Tokie dalykai – man nebe pirmiena“, – pastato velnius į vieną gretą su kitais Pragaro legiono tarnais Vergilijus. Išminčius klysta. Cerberis, Gerionas, Minotauras, kentaurai, furijos, gorgonės ir kiti kelyje sutikti monstrai, kaip ir pats Vergilijus, priklauso Antikos pasauliui. Tai „savi“ demonai. Velnias yra iš kito, Vergilijui nepažįstamo – krikščioniškojo – pasaulio. To pasaulio demonų kalbos ir elgesio Antikos poetas negali suprasti taip, kaip suprato jo pakeleivis krikščionis Dantė, iškart įžvelgęs Vergilijaus derybų su velniais bergždumą („Tuoj pajutau, kad nieko jie nepeš“). Pirmą ir vienintelį kartą Dantė suabejoja mokytojo sprendimu ir atkalbinėja jį nuo derybų su velniais: „Aš pasakiau globėjui: „Mano pone, vieni žygiuokim. Nepaklysi tu. Baisu man pasikliauti jų malone. [...] Kodėl gi nematai žiaurių veidų jų ir negirdi kalenančių dantų?“ Antikinėmis pabaisomis Dantė šlykštisi, o velnias – jau ne tik bjaurus, jis – nepatikimas. Vien įžvalgaus proto, kad tai pamatytum, neužtenka. Perprasti velnią gali tik būdamas iš to paties pasaulio kaip ir jis.

„Savo“ ir „svetimo“ demono takoskyra gali būti paranki metafora, kai kalbame apie senųjų Vakarų valstybių ir buvusių sovietinių šalių santykius su Putino Rusija ar Lukašenkos Baltarusija. Sovietų okupaciją ar įtaką patyrusių šalių požiūris į bendradarbiavimą su posovietiniais tironais gali skirtis nuo Vakarų šalių pozicijos panašiai kaip Dantės ir Vergilijaus požiūris į derybas su velniais. Ten, kur vieni įžvelgia laviravimo, kompromiso ir derybų galimybę, kiti mato tik klastą ir žiaurumą. Pagal „savo“ ir „svetimo“ analogiją Putinas ir Lukašenka yra „mūsų“ demonai. Ilgai gyvenome viename pasaulyje, o dabar – artimoje kaimynystėje. Žinome, kad jie visada meluoja, sukčiauja, išduoda ir, pasitaikius progai, smeigia šakėmis į nugarą. Todėl mes perspėjame apie derybų su galvažudžiais ir kriminaliniais nusikaltėliais valdžioje pavojus. „Mes“, žinoma, ne vienalyčiai: yra ir pas mus dialogo (kad ir su pačiu velniu) entuziastų. Nors pastaruoju metu, galvažudžiams valstybės vadovų postuose vis nuožmiau baudžiant jų tironijai besipriešinančius piliečius (nuodijant, žudant, kalinant, verčiant bėgti iš šalies) ir įžūliai niekinant tarptautinę teisę, garsiau girdėti balsai, perspėjantys, kad bendraudami su nusikaltėliais, uzurpavusiais valdžią, peržengiame ne tik teisės ir moralės, bet ir sveiko proto ribas.

Dialogo entuziastų dėmesiui – Putino citata: „Rusijai pavyko sukelti susipriešinimą Vakaruose. Reikia stengtis, kad jis išliktų kiek galima ilgiau.“ Kaip Dantės Uodegono galingas pirstelėjimas visiems į veidus skamba ši Putino frazė, vainikuojanti kelis jo režimo ir Vakarų „dialogo“ dešimtmečius. Šėtono trimitavimas pasturgaliu ir kraupios kipšų grimasos vainikuoja ir Vergilijaus bei Uodegono „technines derybas“: „Velniai kairėn pasuko pamažėl, tačiau kiekvienas viršininkui savo liežuvį dar parodė kažkodėl; o tas pasturgaliu sutrimitavo.“ Po veidmainiškų ir klastingų derybų kipšai prakalba savąja, autentiška kalba – sąmokslais ir oro gadinimu kitiems į nosis.

Sunku suprasti, kokiomis viltimis (gal kas tikisi velnią pergudrauti) ar pragmatiniais skaičiavimais galima pagrįsti troškimą leistis į pokalbius su chaosą ir nesantaiką savo tikslu atvirai deklaruojančiais įžūliais ir ciniškais oro gadintojais.

Įsivėlus į kalbas su derybų imitatoriais, bet koks dialogas virsta parodija ir farsu, o uodegonų uzurpuoti terminai – „taika“, „humanizmas“, „žmogaus teisės“, „demokratija“, „genocidas“ ir kiti – netenka turinio ir vertės. Atraminių mūsų kultūros ir civilizacijos sąvokų užgrobimas ir nuvertinimas gali tapti daug reikšmingesniu mūsų pralaimėjimu nei atskirų derybų (pra)laimėjimai. Diskurso užgrobimu, kaip metodu, ciniškai naudojasi ir propagandistai. Opozicinė baltarusių žiniasklaida egzilyje atkreipė dėmesį, kad Lukašenkos režimo tarnai, rašydami apie migrantų krizę, ėmė lenkų žiniasklaidos tekstus apie baltarusių pareigūnų elgesį su pabėgėliais, keitė žodžius „baltarusiai“ į „lenkai“ ir publikavo juos kaip savo. Atkreipkite dėmesį, kaip, bendraujant su uodegonais, sumenko ir mūsų pačių akyse pajuokos objektu virto terminas „susirūpinimas“. Civilizuotame pasaulyje (už banditiško pasaulio ribų) šis terminas galėtų būti reikšmingas ir įpareigojantis. Aplinkinių susirūpinimo (ne kariuomenės prie sienos) pakaktų savo elgesiui ir ketinimams vertinti ir keisti (naivi fantazija banditų pašonėje).

Kai autentiškas kalbėjimas reikšmingomis temomis uzurpuojamas ir paverčiamas beprasmiu, o galvažudžiai skelbiasi „demokratijos“, „teisės viršenybės“ ir „taikos“ vėliavnešiais, vertės nepraradusių sąvokų imama ieškoti priešinga pakiliajam kalbos stiliui kryptimi. Pasak kultūros teoretikų, sovietmečiu, valdžiai uzurpavus pakilųjį kalbėjimo stilių ir pajuokos objektu pavertus daugumą reikšmingų sąvokų („tiesa“, „laisvė“, „demokratija“ ir kitas), kūrėjų sluoksnyje neįtikėtinų aukštumų pasiekė vadinamasis žemasis kalbos stilius ir keiksmažodžiai. Atrodo, kad dabartinė situacija tokia pati. Pastaruosius keletą metų rusų muzikantų (ne repo), inteligentų ir apžvalgininkų kalbose ėmė skambėti konkretus ir nedviprasmiškas savo šalies valdžiai skirtas „eik n…ui“.

Jei ne pirmuoju, tai ryškiu tokio stiliaus ženklu turbūt galima laikyti per 2014 metų Krymo aneksiją tarp ukrainiečių ir juos palaikančiųjų išpopuliarėjusią skanduotę „Putin chuilo!“. Iškilus rusų muzikantas, kelių kartų laisvės simbolis, taikus žmogus Borisas Grebenščikovas vieną iš naujausių savo dainų baigia eilute labai konkrečiu ir visiems aišku, kam skirtu, linkėjimu: „Eikit n…ui, o aš dar padainuosiu!“ („Идите на х…, а я еще спою!“, „Smaragdinė daina“ iš 2020 metų albumo „Ugnies ženklas“). Ta pačia kryptimi tuos pačius veikėjus Grebenščikovas siuntė ir 2018 metų albume „Laikas N“ (sukurtame, kaip sakė viename interviu, demonų siautėjimo laiku). Kai buvusio Rusijos teisininko, politinių bylų advokato (kol režimas neatėmė advokato licencijos), dabar – populiaraus asmeninio analitinio „YouTube“ kanalo vedėjo vienas jo pašnekovas paklausė, ką šis pasakytų Putinui, jei turėtų tokią galimybę, šis atsakė: „Eik n…ui.“ Daugiau nieko.

Gali atrodyti, kad suplakti vulgarius keiksmus ir Dantės „Dieviškąją komediją“ viename tekste yra grubu. Tačiau nepatogumo jausmą skaitytojams kėlė ir Dantės kipšų rujos aprašymai. Aleksandras Filonenka „Dieviškajai komedijai“ skirtose paskaitose pasakoja, kad velnių vardai ir tas siaubingas trimitavimas pasturgaliu italų kalba skamba daug šiurkščiau nei vertimuose ir verčia jaustis nepatogiai net šiuolaikinius italus, o viduramžių skaitytojui vulgaraus arba žemojo kalbos stiliaus maišymas su pakiliuoju viename kūrinyje (kaip padarė Dantė „Pragaro“ 21-ojoje giesmėje) buvo radikali naujovė.

Velniškos bjaurasties perteikti kultūringu kalbos stiliumi neįmanoma. Be to, iškraipytos tikrovės ir perversiškai vartojamų sąvokų pasaulyje tiesmukas ir nedviprasmiškas keiksmažodis, skirtas žudikui valdžioje, skamba natūraliau ir adekvačiau, palyginti su kokčiais valdžios uzurpatorių išvedžiojimais apie demokratiją ir laisvę.

Žemasis kalbos stilius nedera su vieša politine ir diplomatine kalba, todėl politikams tenka ieškoti kitų būdų, kaip pasakyti galvažudžių gaujai, kad civilizuotas pasaulis jau išeikvojo dialogo su jais galimybes. Šių metų gruodžio pradžioje JAV surengtas „Viršūnių susitikimas už demokratiją“ (kalbama, kuriamas kaip alternatyva nebeveiksnioms Jungtinėms Tautoms) Rusijai ir kitoms nepakviestoms valstybėms turbūt yra ženklas, kad bergždi dialogai nesitęsia amžinai. Galbūt Merkel skambučius (kaip ir agresyviai provokuojamus Joe Bideno skambučius vyriausiajam uodegonui) išties galime vertinti kaip „technines derybas“ bjauriems reikalams pabaigti. O tikrieji politiniai procesai dabar susiję su naujų geopolitinių ir civilizacinių linijų formavimusi. Galų gale, nusisukti ir išeiti – natūrali reakcija, kai kas nors tyčia gadina orą tau į nosį. Jei per tris dešimtmečius nepavyko susitarti ir nėra jokių ženklų, kad pavyks, tai gal tikrai atėjo laikas atsipeikėti, susiprasti ir išsiskirti. Kažkada vieną nuo kito du pasaulius patikimai saugojo geležinė uždanga. Dėkokime istorijai, kad, vėl jai nusileidus, mes jau būtume kitoje pusėje.

Dantę ir Vergilijų nuo velnių nasrų ir šakių taip pat išgelbėjo tik barjeras – sustabdęs persekiotojus griovys, atskiriantis velnių kontroliuojamą Pragaro sritį nuo kitos, kur jų kontrolė baigiasi („Kitur nuklysti teisės jie neturi“). Pasprukti padėjo ir nelabųjų tarpusavio rietenos (velnio išperos, kai po ranka nėra kitos aukos, bando „išgiežt jausmus ant sėbro niekadario“).

Jei šio rašinio tikslas būtų aprašyti ne komunikacijos su velniais pavojus, o XXI amžiaus putinams-lukašenkoms Dantės Pragare skirtą vietą, reikėtų skaityti kitus „Dieviškosios komedijos“ epizodus. Tironams ten paskirtas ne velnių sargybos vaidmuo. Valdžią ir valstybę prievartos instrumentu pavertusių galvažudžių laukia amžinas murkdymasis verdančio kraujo Flegetono upėje. Į ją Dantė panardino Atilą, Aleksandrą Makedonietį ir kitus jam žinomus tironus bei užkariautojus. Gerokai po Dantės, XX amžiuje, ten paniro Hitleris, Stalinas ir jų sėbrai. O Flegetono pakrančių sargybiniais, neleidžiančiais kraugeriams išnirti iš kraujo upės, darbuojasi kentaurai, su kuriais taip šiltai bendravo Vergilijus.

Šio rašinio temai reikšminga ir tai, kad tironų ir despotų sielos buvo vienintelės Pragare kenčiančios sielos, su kuriomis Dantė nesikalbėjo (į tai taip pat atkreipia dėmesį Filonenka ir Sedakova). Visos kitos ten patekusios sielos buvo Dantės išklausytos ir jų istorijos užrašytos. Nors daugeliu bjaurėjosi, bet nemažai buvo ir tokių, kurias užjautė, graudinosi ar net alpo klausydamasis jų istorijų. Buvo ir tokių, kurias aprašė taip, kad skaitydamas imi jomis žavėtis. Tačiau sustoti ir klausytis tų, kurie „kunkuliuoja lig ausų kraujuos“, jis nematė jokio reikalo.

Toks viduramžių pabaigos poeto, diplomato, politiko, vieno iš Florencijos valdytojų, už akių nuteisto mirties bausme ir pusę gyvenimo (iki pat mirties) praleidusio tremtyje, Dantės Alighieri perskaitymas XXI amžiuje, kurio 21-aisiais metais buvo minimos „Dieviškosios komedijos“ parašymo ir jos autoriaus mirties 700 metų sukaktys.