Neramiai įrėžtas medžio DNR
Dovilės Valiuškytės nuotrauka
Apie Birutės Zokaitytės parodą „Aštrūs objektai“, lapkričio 4–29 d. veikusią Vilniaus rotušėje
Šiuolaikiniame mene išnyko grafikos žanras? Ar tik galantiškai užleido vietą performansui, videomenui, skulptūrai, objektui, tapybai ir fotografijai. Platėjant žiūros kampui ir nykstant riboms tarp sričių – pasigendu gelmės. Kūrybos, kaip pirmapradžio prisilietimo, kartu su vėjo gūsiu, nupučiančiu dulkes nuo abstrakcijų ir konceptualybės. Šios kirbančios mintys apie grafikos nykimą pamažu pradėjo rimti, kai lapkričio pradžioje Vilniuje atsirado stendai, kviečiantys į penkerius metus kurtą Birutės Zokaitytės parodą „Aštrūs objektai“. Juose – menininkės vaizduojamas kūdikis. Jis lydi einant kavos, į paskaitas, pasimatyman ar pakeliui į geležinkelio stotį. Įsitaisęs skveruose, pagrindinėse didelio srauto gatvėse, stendas užpildo miesto audinio triukšmingas ertmes ir pozityviai kviečia į atradimus bei potyrius. Kad jie labiau įtrauktų, kelis fragmentus pakomentuoja ir parodos autorė grafikė B. Zokaitytė.
Serija „Fragmentai iš praeities“ primena senovinį nuotraukų albumą, kurį vartydamas gali perskaityti visą šeimos istoriją, matyti vaikystės personažus, jaunystės grožį. Aplanko jausmas, kad fotografijose skausmo nėra: visi pasitempę, jų santykiai darnūs, pozuoja tik jiems priskirtuose siužetuose. O ir skausmas, jei perteikiamas, tai tik B. Zokaitytės autoportrete. Klausiu menininkės: kiek tiesos mano interpretacijoje? Grafikė sako, kad savo darbuose visada palieka erdvės žiūrovo interpretacijai, nes kitaip ir būti negali. „Nėra taip tiesmuka, kad žmogus turi suprasti tik taip, kaip aš tuo metu galvojau, nes ir mano pačios požiūris bei mintys su laiku kinta. Tam turi įtakos aplinkybės, ilgainiui pamatai dar visiškai naujų prasmių savo darbe, kurį tu padarei. Kūrinys yra kaip gyvas organizmas, tu jį paleidi į kelionę ir jis toliau gyvena atskirą savo gyvenimą“, – pasidalina mintimis kūrėja.
Dovilės Valiuškytės nuotrauka
„Bet kiek kodavimo yra Jūsų kūriniuose?“ – klausiu. Ir mano vidinis smalsautojas, norintis įlįsti ten, kur galbūt reikėtų palikti vietos šventai paslapčiai, gauna paprastus atsakymus: „Tai visiškai nebūtinai turėjo būti mano giminės archyvas, bet man tai buvo priimtiniausia. Aš šeimos neakcentuoju ir nepateikiu kaip savo serijos ašies. Tiesiog vizualiai žiūrėjau, kurios nuotraukos, vaizdai rezonuoja, kurie man sužadina tam tikrus jausmus. Būtent loginio ryšio ir siekiu išvengti, ar tai būtų kokia nors tema, ar rūšiavimas. Aš ieškojau vaizdų, kurie aidėtų su mano kūrybinio periodo vidine būsena, ir nemėgstu tvarkingai sudėlioti tų daiktų į stalčiukus, nes tai paskui labai neįdomu. Geriausia, kai palieki daug paklaidos, daug klaustukų ir daug erdvės interpretacijai ir improvizacijai.“
Seksualumas ypač ryškus darbe „Vidudienis“, iš dalies liūdna pagalvojus, kad kaip saulė pasiekia karščiausią tašką, taip ir moteris turi savo laiką. Neramina mane ir našlaitės (meilės ir išsiskyrimo) simbolio sugretinimas su šalia išeksponuotais labai dailiais moters siluetais, tačiau pokalbis pakrypsta link kūrinio „Našlaitė, krentanti į vandenį“. Autorei jis siejasi su fragmentais iš praeities, nostalgija laikui, praleistam pas močiutę kaime, retro stiliumi. Kitados našlaitės buvo labai populiarios gėlės, o dabar jos labiau asocijuojasi su kapų gėlėmis. O įsižiūrėjus galima pamatyti lyg būtybę, lyg veiduką – su gėlės žiedu buvo galima net pasikalbėti.
Dovilės Valiuškytės nuotrauka
Na, ir apie tai, ką sutinka kiekvienas, vaikščiojantis po Vilnių. Kontaktui net nebūtina pakelti akis, nes grafikės B. Zokaitytės kūdikis išdidintas iki suaugusio (ar net didesnio) žmogaus dydžio. Autorė pasakoja, kad šį vaizdinį jai magėjo sukurti seniai, rado dar prieš penkiolika metų sąsiuvinyje sau pasirašytą idėją – didžiulis kūdikis. Tik nesinorėjo jo abstrahuoti ar kaip nors iliustratyviai padaryti. Gimus anūkui, ji turėjo gyvą modelį. Iš tiesų žmonės, kai susiduria su kūdikiu, patiria visą spektrą įvairiausių jausmų: nuo baimės, nerimo, susijaudinimo, rūpesčio iki meilės, noro pabėgti ir t. t. Menininkei norėjosi tai parodyti kaip pradžios simbolį , bet ne primityviai. Didžiąją gyvenimo dalį esu su vaikais ir man tai svarbi tema. Ir tas kūdikis, išdidintas iki suaugusio žmogaus dydžio, yra provokuojantis, kaip testas žiūrovui (sulaukęs daug reakcijų), o kartu ir ypač paradoksalus objektas, esant tokiam keistam masteliui. Kūdikis, kaip vaizdas, man yra „Aštrus objektas“.
Ilgainiui skambantys paviršiai ir manipuliacijos emocijomis šiuolaikybės kontekstuose darosi nuobodūs. Minties debesyje kabo frazė, kad gilus vanduo neteka srauniai. Todėl šia sena ir sudėtinga technologija sukurtas medžio graviūrų ir erdvinių objektų ciklas „Aštrūs objektai“ yra lyg nauja modernybė. Ilgaamžiškumas, tapęs naujumu. Tarsi įsižeminimas ir prisilietimas prie gamtos per grafikės B. Zokaitytės asmenybę, kai medžio pjūviai ir ant jų išraižyti atspaudai nusėda ant žiūrovo odos. O moters siluetai, vietomis vėjavaikiški, seksualūs ar persismelkę keistomis, su kosmoso platybėmis sujungtomis formomis, tampa it medžio DNR dalimi. Grafika – lyg tarpininkė tarp gamtos ir naujos gyvybės. Ir taip vyksta ciklo atsinaujinimas.
