Talentų šalis
Prieš metus (lapkričio 6-ąją) mirė bene populiariausias pastarųjų dešimtmečių rusų rašytojas humoristas, estradinės komedijos artistas Michailas Žvaneckis (1934–2020), ypač garsėjęs sovietinio ir posovietinio mentaliteto bei realijų satyra.
Rašau detektyvą
– Kodėl jums neparašius ko rimto?
– Rašau… Kaip tik mane atitraukėt…
– Ką rašote?
– Detektyvą, kuriame apylinkės inspektorius narplioja žmogžudystę ir niekaip nepajėgia išnarpliot.
– Ir ką gi? Pabaigoje išnarplioja?
– Ne. Nesugeba.
– Tai… Atleiskit… O kur vyksta veiksmas?
– Pas mus.
– O kur čia detektyvas?
– Va čia.
– O įkalčių jis turi?
– Visus. Ir pirštų atspaudus. Ir pistoletą bei tūteles. Ir lavoną.
– O žudikas?
– O jis ir nesislepia.
– Tai kas čia vyksta?
– Va tas.
– O kur intriga?
– Nužudytojo artimieji. Jie kovoja dėl palikimo. O visas palikimas išvogtas.
– Tai kokia intriga?
– Na, vaikšto jie į miliciją, priskrenta, visiems įsiėda. Pabaigoje juos pasodina.
– O žudikas?
– O ką žudikas?
– Slapstosi?
– O kam? Jis gi nužudė su milicijos įgaliotinio sutikimu ir jo užrodymu.
– O kurgi intriga?
– Kaip – kur? Čia, pas mus, Maskvoje.
– Ir kuo jūs norite sudominti skaitytoją?
– O kuo galėčiau sudominti? Pinigų aš neturiu.
– O teisybė triumfuos?
– O iš kur man žinot? Pats laukiu.
– Bet jūs gi autorius.
– Na ir ką?
– Vadinasi, šitaip… Milicija išaiškinti nusikaltimo nesugeba. Žudikas laisvėje. Nužudytojo šeima kalėjime… Įgaliotinis – bendrininkas… Tai kur čia detektyvas?
– Va šitame.
– Ir visa tai niekuo nesibaigia?
– Paskiriamas naujas vidaus reikalų ministras.
– Va. Ir ką jis?
– Jo žmonai nuvaro mašiną.
– Jo užrodymu?
– Taip…
– Jis suranda nusikaltėlius?
– Ne.
– O ką nubaudžia?
– Praeivius.
– Ir kam apie visa tai rašyti?
– Kad juos visus išrinktų į Valstybės Dūmą.
– Ir išrinks?
– Būtinai.
– Kodėl?
– Na, mano romane gyventojai klaidingai mano, kad geriau išrinkti nusikaltėlį nei milicininką.
– Ir jūs manote, kad jūsų knygą išpirks?
– Jau išpirko.
– Kas?
– Rinkimų komisija.
– Taigi jūs jos dar nebaigėt?
– Jie patys pabaigs.
– Na, sveikinu. Tai rimtas darbas.
– Ačiū. Jie irgi taip sakė.
– O ką paskui rašysite?
– Komediją.
– Irgi detektyvą?
– Būtinai.
– Kas vyksta?
– Visi geria.
– Kur?
– Čia.
– Tikiuosi, bus įdomu sekti?
– Ne.
– Juokinga?
– Ne.
– O tai kam rašyti?
– O tai kam nerašyti?
Talentų šalis
Rusija – talentų šalis. Talentų masė, dirbti nėra kam. Iš mūsų idėjas visi vagia. Daugiau nėra ką vogti. Jie iš mūsų – idėjas, mes iš jų – gaminius.
Kartais visa šalis pagaminame vieną egzempliorių. Jis, žinoma, skrenda, bet be patogumų. Šeši gydytojai guldo karo lakūną į šiltą vandenį, kad šis galėtų nusilengvinti po skrydžio. Po 16 valandų skraido. 40 tonų pergabena, o nusičiurkšti nėra kur. Visur kur raketos. Aš, žinoma, turiu idėją, kaip didelį padaryti, o paskui mažu nuplauti. Neišsiduodu, kad nenušvilptų. Pagal mūsų idėjas raketą į Mėnulį paleido. Kurčias, aklas, bet mokslininkas, Kalugoje tiesiog – tiesiog Kalugoje visa tai sugalvojo, bet neįgyvendino. Todėl kad Kaluga aplinkui.
Pas mus kuo paprastesnis, tuo efektyvesnis. Kirvis. Plaktukas. Kūjis. Nulekia nuo rankenos ir pataiko tiesiai į kertančiojo arba stebėtojo kaktą.
Nebuvo atvejo, kad nuo koto nulėkęs kirvis ar plaktukas nebūtų pataikęs. Tai labai efektyvu. O kas tik vos vos sudėtingesnis, neveikia: virdulys, lygintuvas, „Moskvičius“.
Žaisliuką pas mus skersai vežimėlio viršum kūdikio ant gumos kabina: kad žaistų sau laimingas. Kai tik timpteli, tas kaipmat atgaline eiga jam į kaktytę ir taukšteli. Irgi šmaikštus dalykėlis.
Prekių gamintojai streikuoja, atkreipdami į save dėmesį ne preke, o streiku. Žinoma, iš humaniškų paskatų reiktų iš jų ką nors nupirkti. Traktorių arba lėktuvą. Bet net patys lėktuvų gamintojai prašo, jei įmanoma, virš jų jų lėktuvais… jei įmanoma, žinoma, neskraidyti. Juk tai genocidas – skraidyti mūsiškiais, važinėti. Nešioti mūsų.
Tautos naikinimas.
Visi žaidimai per televiziją amerikietiški ir visi prizai. Galima įsivaizduoti azartinį lošimą dėl mūsiškio prizo: dulkių siurblio ar kibiro.
Na, kas gi pavyko per septyniasdešimtį prekių gamintojų valdžios metų?
Galbūt lagaminas ar portfelis, ar pora kurpelių, ar unitazas, į kurį nereikėtų kišti rankos pačiu netinkamiausiu momentu. Galbūt kokia variklio detalė pavadinta mūsų vardu, kaip kardanas ar dyzelis. Girdi, potapovas striginėja, karpenka kibirkšties neįžiebia…
Iš mūsų šalies Rasputinas, Smirnovas, Gorbačiovas, bet tai – degtinė. Befstrogenas – užkandis.
Apskritai mūsų šalis – talentų gimtinė, tačiau mūsų Gimtinė – jų kapinės.
●
Kaipgi reikia neapkęsti šitos šalies, kad paliktumei butą po šitokio remonto.
Gyvenimas trumpas
Gyvenimas trumpas, todėl reikia mokėti išeiti iš blogo filmo.
Mesti blogą knygą.
Išeiti nuo blogo žmogaus.
Jų daug.
Reikalą nesisekantį mesti.
Net nuo vidutinybės atsitraukti.
Jų daug. Laikas brangesnis.
Geriau pamiegot.
Geriau pavalgyti.
Geriau pažiūrėti į ugnį, į vaiką, į moterį, į vandenį.
Muzika tapo žmogaus priešu.
Muzika peršasi, lenda į ausis.
Per sienas.
Per lubas.
Per grindis.
Kvėpi muziką ir sintezatoriaus dūžius.
Žemi plumpina krūtinę, aukšti dzirina plombas.
Spektaklis ne toks įžūlus, bet iš jo irgi neišeisi.
Švilpia. Tramdo.
Kiša koją…
Kompiuteris lipus, spingso kaip vaiduoklis, kviečia kaip rytietiškas turgus.
Knaisiojies, ieškai, ieškai.
Na, randi ką nors, bandai pritaikyti, išmeti, vėl knaisiojies, radai ką, pavartei galvoje, išmetei.
Mintys bendros.
Žodžiai bendri.
Ne! Gyvenimas trumpas.
Ir tik knyga subtili.
Paėmei nuo lentynos.
Pavartei.
Padėjai.
Ji neturi įžūlumo.
Ji nesiskverbia į tave nesiklausus.
Stovi lentynoje, tyli, laukia, kada paims į šiltas rankas.
Ir ji atsiskleis.
Jei su žmonėmis taip.
Mūsų daug. Visų nepavartysi.
Net vieno.
Net savo.
Net savęs.
Gyvenimas trumpas.
Kažkas atsiskleis savaime.
Kažkam nustatysi taisykles.
Kitkam nėra laiko.
Įstatymas vienas: išeiti, mesti, bėgti, užtrenkti arba neatverti!
Kad neatiduotum akimirkos, skirtos kitam.
Vertė Andrius Patiomkinas
