Sienos ir „nenaudingos burnos“
Atrodo, pagaliau Lietuva turi vienijančią nacionalinę idėją – „didžiosios gynybinės sienos“ prie Baltarusijos statybą, kuri ne žodžiais, bet darbais suvienijo lenkų ir lietuvių politikus, užmiršusius ginčus dėl pavardžių ir iškabų rašymo nelietuviškomis raidėmis.
„Siena“ šiandien tapo madingu žodžiu. Kai kurias jų mačiau. Berlyno siena tebėra privalomas turistinis simbolis, o jos gabaliukai turistams pardavinėjami iki šiol. Keista. Vieną tokį Berlyne nusipirkau gal 1994 metais. Ir jos vis dar liko? Tikrosios sienos nebūtų užtekę net sutelkus visas VDR valstybinių institucijų pajėgas. Pagalvoju, kad gal kada nors Lietuvos ir Baltarusijos sienos likučiai taps kolekcionierių trokštamu artefaktu. Bet, matyt, negreitai.
Belfaste jau kelis dešimtmečius stovi sienos, skiriančios protestantų ir katalikų rajonus. Nors kruvini konfliktai nuslūgo, sienos tarp namų tebestovi. O protestantų gatvės tebėra apsigaubusios Britanijos vėliavomis.
Seutoje aiškiai matoma didžiulė siena, beje, 2001 metais pastatyta ES lėšomis, skirianti Maroką nuo šio Ispanijos anklavo, kuriame yra europietiškos kavinės, europietiškos viešosios erdvės, tvarka ir kultūra. Pereinant sieną iš Maroko pusės ispanų pasieniečiams užtenka parodyti ES pasą, be to, ir rasiniai požymiai leidžia išvengti ilgesnių procedūrų, kitaip negu Šiaurės Afrikos gyventojams.
JAV ir Meksikos pasieniu eina daugiau kaip tūkstančio kilometrų ilgio (iš viso pasienio ilgis – virš 3 000 kilometrų) border wall arba, kaip ją vadina meksikiečiai, muro fronterizo, o didžiausia ir labiausiai įtvirtinta dalis eina San Diego ir Tichuanos pasieniu ir giliai įbrenda į Ramųjį vandenyną. Siurrealistinis vaizdas.
Lenkija ir Lietuva, statančios sieną su Baltarusija, nėra išimtis. Šiandien sienos yra statomos tarp Pakistano ir Indijos, tarp Tailando ir Malaizijos, tarp Uzbekistano ir Tadžikistano (iš esmės dėl vandens išteklių), tarp Saudo Arabijos ir Jemeno, tarp Kuveito ir Irako.
Kartais kairieji teigia, kad fizinė siena neužtikrina saugumo ir kad geriau gyventi draugiškai ir ieškoti kitų būdų apsaugoti šalį. Einamuoju laikotarpiu, gal kokius porą šimtų metų, sienos padeda, tuo labiau kad šiandieninių migrantų padėtis prie Europos sienų yra labai specifinė. 2015 metais Izraelis pastatė technologinių inovacijų prikimštą fizinę sieną su Egiptu Sinajuje ir visiškai nutrūko nekontroliuojamas migrantų srautas iš Afrikos, o beduinų gentys prarado pelningą verslą. Taip pat Izraelis pastatė aukštas betonines sienas, skiriančias Palestinos žemes nuo žydų valstybės. Mačiau ir jas. Vaizdai nėra estetiški ir sukelia nemažai nepatogumų vietiniams gyventojams, bet teroro aktų gerokai sumažėjo.
Istoriką migrantų krizė Baltijos šalių, Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje verčia paieškoti istorinių analogijų. 9 000 kilometrų Didžioji kinų siena yra minima Kinijos himne kaip kinų stiprybės simbolis, bet Europos istorijoje giliausią pėdsaką paliko limes – viena daugiausiai kainavusių pasienio apsaugos sistemų pasaulyje, romėnų sukurta tam, kad demonstratyviai atskirtų savo civilizaciją nuo šiaurės Barbaricum, sistema, kuri driekėsi nuo Škotijos iki Juodosios jūros. Abi puses – barbarų gentis ir romėnų pasaulį – skyrė ne tik fizinė siena, bet ir gili gerovės praraja. Germanai veržėsi į kultūringąjį pasaulį, kaip šiandien Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos gyventojai veržiasi į Vakarų Europą. Svarbiausiuose keliuose į Barbaricum buvo įrengti muitinės postai, germanų jaunuoliams kartais nusišypsodavo laimė gauti tarnybą Romos legionuose ir saugoti sieną, o tokios istorijos germanams buvo sektinas pavyzdys bandant laimę už limes ribų. Germanų kaimai ir ištisos gentys prašydavosi priimamos į Romos imperiją, tačiau dažnai tokie prašymai būdavo atmetami, nebent Romai pritrūkdavo karių ir darbininkų. Kartais visa gentis pasisiūlydavo saugoti sieną.
Tacitas aprašė, kokią įtaką germanams ir kitoms „necivilizuotoms“ gentims darė romėnų pasienio miestai, kuriuose buvo grįstos gatvės, užeigos ir termos, valstybinai statiniai, išmarginti ryškiaspalviais dažais, amfiteatrai, romėnų maisto produktai ir vynas. Barbaras, susižavėjęs romėnų miestu, „jo kerinčiomis gėrybėmis, kolonų supamomis salėmis, voniomis ir aukščiausio lygio puotomis“, niekada daugiau to nenorėdavo atsisakyti ir tapdavo taikus, tik su sąlyga, kad jam būtų galima pasilikti. Kaip rašo vokiečių istorikas Ralfas-Peteris Märtinas (1951–2016): „Žvelgiant iš tokios perspektyvos, prabangios imperijos vitrinos germanus veikė, kaip europietiškos televizijos programos veikia ištrūkti trokštančius afrikiečius. Barbarus viliojo kitapus sienos laukianti pažadėtoji žemė, kurios palaimos vieną dieną nebenorėta išleisti iš rankų.“ Bet spaudimas Romos sienoms vis augo – kaip minėjau, ištisos germanų gentys dėl sunkių žiemų ir maisto trūkumo prašėsi priimamos į imperiją, kurioje buvo užtektinai maisto ir pragyvenimo šaltinių, bet veltui. II amžiuje langobardai, kvadai, markomanai, vandalai, svebai, sarmatai, roksolanai ir kitos gentys, kurių ilgi sąrašai pateikiami „Historia Augusta“ kronikoje, ėmė atakuoti Romos imperiją. Markui Aurelijui pagaliau pavyko išvyti barbarus už Dunojaus, bet imperijos galios integruoti naujas tautas buvo ribotos, o imperijos sienų saugojimas reikalavo didelių išteklių. Romėnai pradėjo trauktis.
●
Didingos Gajaro pilies griuvėsiai prie Senos upės tarp Ruano ir Paryžiaus traukia turistus ir liudija apie viduramžių inžinierių ir statytojų įgūdžius ir gebėjimus. Tvirtovė, apie kurią Ričardas Liūtaširdis pasakė, kad galėtų ją apginti, net jeigu sienos būtų iš sviesto, buvo pastatyta kaip gynybinio komplekso dalis ginti naujai įkurtą ir gynybinėmis sienomis apjuostą Mažąjį Andeli, miestą, kurio gyventojai su pilies įgula buvo susieti prekybiniais, darbiniais ir kitais ryšiais.
1202 metais prasidėjus karui tarp Anglijos karaliaus Jono Bežemio ir Prancūzijos karaliaus Pilypo II Augusto, pagrindinis prancūzų siekis buvo užimti turtingąją Normandijos kunigaikštystę, o Gajaro pilis stovėjo svarbioje strateginėje vietoje ir buvo tarsi raktas į Normandiją. 1203 metų rudenį Prancūzijos karaliaus kariuomenė pasirodė prie Gajaro tvirtovės, prancūzų kariai gana greitai užėmė miesto įtvirtinimus ir pradėjo plėšti ir niokoti apylinkių gyventojų paliktus namus.
Apie 1 500 kritusio miesto ir jo apylinkių gyventojų pasislėpė tvirtovėje tikėdamiesi apsaugos. Taip karalius Pilypas II Augustas užtvindė tvirtovę gyventojais, kuriuos kronikininkas Gijomas Bretonietis pavadino inutile bello – nenaudingais karui. Pilies komendantas Česterio konsteblis Rogeris de Lacy persvarstė savo sprendimą priimti pabėgėlius. Jo maistu aprūpinta ir gerai ginkluota įgula buvo pasirengusi ilgai apgulčiai, tad tiek civilių čia nereikėjo. Jis pradėjo suvokti, kad karaliaus Pilypo II Augusto planas pavyko. Viduramžių pilys, kaip Gajaras, buvo suprojektuotos taip, kad jas galėtų ginti nedidelis karių skaičius. Čia nebuvo perimetrinės gynybos sistemos kaip ginant įtvirtintų miestų sienas, tad tiek kariniu, tiek strateginiu požiūriu nereikėjo, kariniais terminais sakant, tiek „nereikalingų burnų“, kurios naudojo maisto išteklius.
Viską apskaičiavęs logistiniu požiūriu Rogeris de Lacy lapkričio mėnesį išleido 500 žmonių iš pilies. Prancūzų kariuomenė nematydama grėsmės išsigandusius ir įbaugintus civilius praleido pro savo įtvirtinimus. Tas pats veiksmas buvo pakartotas po keleto dienų ir vėl prancūzai leido praeiti gyventojams. Tačiau kai Pilypas II Augustas, tuo metu kovojantis kažkur Normandijoje, sužinojo, kas vyksta prie Gajaro pilies sienų, jis suvokė, jog tokiu būdu anglai galės ilgiau išsilaikyti apsuptyje, ir kategoriškai uždraudė praleisti tiek vyrus, tiek moteris, tiek vaikus, tiek vargšus ar turtingus per prancūzų linijas ir įsakė juos visus grąžinti prie pilies, kuri ir toliau siuntė civilius lauk. Paskutinė grupė, kuri tikėjosi susijungti su šeimomis už prancūzų linijų, buvo sutikta strėlėmis ir ietimis, kad grįžtų prie pilies. Bet pilies vartai buvo uždaryti, o jos gynėjai pasitiko žmones strėlių šūviais. Apie 500 asmenų atsidūrė tarp dviejų juos supančių įtvirtinimų – pilies mūrų ir paimto miesto sienų. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje žmonės slėpėsi tarp uolų, valgė laukines žoles ir šaknis ir gėrė šalia tekančios upės vandenį. Kaip knygoje „Histoire du Château-Gaillard“ rašo Achille’as Deville’as (1789–1875), palikti žmonės valgė peles, šunis ir viską, ką išmesdavo pilis – kaulus ir kitus maisto likučius. Pro prancūzų stovyklą prasiveržusi višta badaujančių žmonių buvo sudraskyta į gabalus. Ką tik pagimdytas kūdikis buvo atimtas iš motinos ir suvalgytas.
1204 metų vasarį Pilypas II Augustas atvyko prie pilies vadovauti apgulčiai ir pamatęs savo sprendimo pasekmes įsakė priimti žmones ir juos pamaitinti. Tačiau dalis jų mirė po ilgo badavimo pagaliau pamaitinti geru šiltu maistu.
Gyventojai, „nenaudingi karui“, ne kartą būdavo arba išstumiami, arba neįleidžiami į tvirtoves. 1346–1347 metais apgulęs Kalė tvirtovę Eduardas III leido 1 700 žmonių, išstumtų iš įgulos, praeiti pro anglų linijas ir netgi davė jiems maisto. Bet po keleto dienų jis atsisakė praleisti 500 civilių ir paliko juos kentėti ir mirti niekieno žemėje. Apie keli tūkstančiai žmonių mirė tarp pilies sienų ir Anglijos valdovo Henriko V kariuomenės įtvirtinimų Ruano apgulties metu 1418–1419 metais. Antika, viduramžiai ir vėlesnieji laikai yra kupini tokių „nenaudingų burnų“ istorijų, tad dabartinė padėtis prie senosios ir naujosios Europos limes visai ir nestebina.
