Rimo Tumino triumfas Rusijoje ir pasmerkimai Lietuvoje
…Kai dirbi ir gyveni Maskvoje, kvietimas į Vladimiro Poznerio interviu – į „Poznerį“ – glosto savimeilę. Manau, kad sunku neatsakyti į šios garsenybės pasiūlymus režisieriui, kuriam vietoj tūkstantinės auditorijos pasiūloma milijoninė.
Deja, gyvenimas – tai absurdo teatras.
Rimas Tuminas, kaip jis aiškino, apgailestaudamas dėl to interviu, jautėsi „kaip patekęs į spąstus“…
Bet pirmiausia reiktų suvokti, kas toks Vladimiras Pozneris. Tai ne šiaip žinomas žurnalistas, o ryškiausia Rusijos televizijos žvaigždė: prieš pusę amžiaus jis dirbo JAV televizijoje su garsiuoju Philipu Donahue, ėmė interviu iš Hillary Clinton ir Michailo Gorbačiovo, ir Andrejaus Končialovskio, ir kone visų nors kiek matomiau įrašytų politikos ir meno enciklopedijose.
Tai, kas išėjo Maskvoje į eterį, sukėlė skandalą mūsų žiniasklaidoje.
Savo ruožtu, prisipažinsiu, man buvo nemalonu ir nejauku skaityti tuos Rimą Tuminą koneveikiančius atsiliepimus, pasitelkiančius išimtinai politines interpretacijas.
Gerokai neadekvati reakcija! Taip pat ir šiurkšti, galvojant apie režisieriaus būseną, ištvermę ir jo pasiekimus.
Jokia naujiena, kad mūsų viešasis diskursas būna persmelktas einamosios politikos arba nulemtas neužgyjančių traumų. Kaimynystė su archajiškomis imperijomis, maniakų, įsikibusių valdžios krėslo, diktatūromis nulemia ir sąlygoja tam tikrus mūsų žiniasklaidos refleksus. Nespėjus mums pasijusti europiečiais, skeldėjantį europietiškos kultūros kontinentą ėmė ir užgriuvo jo buvusios kolonijos. Ir visa tai prie mūsų pasienių, vis dar vietomis primenančių kaži kokią apleisto vienkiemio tvorą.
O čia dar ir virusinis „kaukių balius“. Ir tie visi kuriozai Lietuvos prezidentūroje ir užsienio politikoje, ir Seime, kai mūsų sąjungininkams belieka kiloti antakius ir gūžčioti pečiais.
Lietuvoje viešąjį diskursą valdo Jos Didenybė Politika. Tai pikta karalienė, ji kultūrą perrėkia. Tad ir lietuvių meno kūrėjai, kai tik proga, yra tempiami ant politikos kurpalio. (Ir ne tik kaimynai rusai juos šitaip išnaudoja, dėl Kremliaus juk viskas aišku, bet ir mes patys, kai demonstruojame bunkerinį mentalitetą kultūroje.) O juk mūsų muziejai pilni puikių paveikslų, galime nūnai laisvai semtis ir iš viso pasaulio kultūrinio lobyno, mūsų filmai pastebimi tarptautiniuose konkursuose (naujausias atvejis – „Izaokas“ Antano Škėmos apysakos motyvais, kurio tematiką ir net nuotrauką „Hollywood Daily“ iškėlė į pavasariniams vertinimams atsiųstų filmų iš viso pasaulio sąrašo viršų). Recenzijos apie naujausius filmus pasirodo veik tuo pačiu metu „The New York Times“ ir mūsų dienraščiuose ir mes jau betarpiškai imam pažinti kultūras ir kalbas, pamiršę cenzūrą.
Ir apskritai mes jau trisdešimt metų formaliai ir faktiškai nepriklausomi… tačiau…
Bet!
Imu ir skaitau, kaip mūsų komentatoriai, žiūrėdami per politikos žiūronus, ką tik išblusinėjo Poznerio interviu (užkabino ir aktorę Ingeborgą Dapkūnaitę, neva ir ji nusidėjusi su Pozneriu).
„Skandalą sukėlęs interviu.“
„Prisišnekėjo.“
„Pritarė Rusijos propagandai.“
Saldu klupdyti mūsų žinomus žmones!
●
Visa tai vyko po sunkiai sergančio Rimo Tumino režisūros triumfo garsiame Rusijos teatre, kai maskviečiai ir jų svečiai iš užsienių plojo lietuviui atsistoję (penki iškvietimai į sceną – „bravo, bis“, tai kaip atnašavimas meno kūrėjo estetikai, ištvermei, skoniui, drąsai, pasiaukojimui). Opozicijoje režimui esantis žinomas rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas, kalbėdamas radijo stotyje „Echo Moskvy“, vienoje iš kelių išlikusių laisvesnių Rusijos platformų, pasakė esąs sukrėstas šio spektaklio. „Novaja gazeta“, kitų nepriklausomų Rusijos kūrėjų pripažinimu, tai drąsus ir talentingas pastatymas. Juk vien tik perrašyti kelių tomų pasaulinės klasikos knygą „Karas ir taika“ scenai – dramaturgijos žygdarbis. O asketiška Adomo Jacovskio scenografija, kontrastuojanti su buvusiomis prabangiomis, netgi pompastiškomis „Karo ir taikos“ inscenizacijomis Rusijoje ir JAV? O dvi jaunutės režisieriaus atrastos Natašos Rostovos vaidmens atlikėjos?..
(Deja, tai, ką ligi šiol mačiau, tik fragmentai.)
Vėliau vykęs Tumino pasmerkimų paradas Lietuvoje, užuot jį pirmiausia pasveikinus su reikšmingu pastatymu ir dar nesulaukus mūsų „meinstryme“ atsiliepimo apie šį istorinį Tumino darbą (skaičiau tik „Lietuvos ryto“ spec. korespondento Maskvoje Aleksandro Procenkos reportažą), – tai apgailėtinas reiškinys, lyg atskambėjęs iš senesnių laikų, rezonuojantis su praėjusio amžiaus mūsų visuomenės būkle, represyvia istorija, kultūra, paversta politikos tarnaite. Jį verta aptarti.
●
Taigi, dar sykį.
Vladimiras Pozneris (reaguodamas į Tumino žodžius apie tėvą‚ gyvenusį sovietmečiu, „jis tikėjo sistema“): Jūs linkęs ignoruoti slaptuosius protokolus? Ar jūs žinote, prie ko tai privedė?
Rimas Tuminas: Taip, žinoma. Aš žinau.
V. P.: Ir nieko?
R. T.: Ir kas?
V. P.: Ar jūs suprantate, iš kur atsiranda tas žodis? Jūs su jais nesutinkate?
(Pozneris pavartoja „jais“, matyt, turėdamas galvoje „kolektyvinius Vakarus“, kurie pripažįsta nacių ir sovietų paktą kaip Europos pasidalijimą „įtakos“ sferomis.)
R. T.: Ne.
(Šitą „ne“ aš supratau kitaip negu ligi šiol komentavusieji. Ne kaip pakto neigimą, o kaip atmetimą minties, kad jo tėvas, kovojęs prieš nacius su ginklu rankoje, padėjo okupantams iš Rusijos; juk senasis Tuminas ginklu priešinosi nacizmui.)
V. P.: Na ir gerai. Tiesiog svarbu suprasti jūsų požiūrį.
R. T. (patikslina): Ne, okupantai atsirado po to, vėliau. Mes kalbame apie mano tėvą ir tą gyvenimą, to meto gyvenimą, tikėjimą. Tada nebuvo okupantų.
(Akivaizdu, kad Tuminas kalba apie tėvo, kovojusio su naciais sovietų armijoje ir tikėjusio, kad kaunasi už teisingą reikalą, pasaulėjautą ir pasaulėžvalgą. Vėliau jis pasako, kad jo tėvas nužygiavo iki Berlyno. Kas čia smerktina? Jis, mano galva, kalba apie kovojusius realų karą, kai švilpia iš visų pusių kulkos ir sprogimai kiloja žemę, o ne po karo Lietuvoje įsitvirtinusią Kremliaus valdžią, pratęsusią keturiasdešimtųjų aneksiją.)
V. P.: O jūs rusų nelaikote okupantais?
R. T.: Ne.
Į šitą „ne“ dažniausiai baksnojo komentatoriai Lietuvoje, užsipuolę režisierių. O juk Tumino atsakymą norint galima suprasti ir visiškai kitaip, negu putojama mūsų „patriotinių“ publicistų, o lygiai taip, kaip tai suprato ir Sąjūdis, kuriame buvo ir rusų kilmės žmonių. Eiliniai rusai dėl sovietų represijų nekalti. Negi rusų kilmės Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarus laikysi okupantais? Ar kolegas rusus? Arba eilinį Lietuvos rusą? Apskritai, ar inteligentiškas žmogus galėtų kam nors primesti kolektyvinę kaltę? Kaip tik tokio požiūrio, kiek pamenu, laikėsi ir Nepriklausomos Lietuvos vadovai devyniasdešimtaisiais, išmintingai priėmę nulinį pilietybės variantą visiems tuo metu gyvenusiems Lietuvoje, nepaisydami vietinių radikalų, skelbusių rusus esant „kolonistais“ ir okupantais.
Ar verta nuogąstauti, kaip Tumino arba Ingeborgos Dapkūnaitės (ją taip pat mūsų žiniasklaida pliekė už interviu Pozneriui) žodžius suvoks statistinis „Pirmojo kanalo“ žiūrovas Rusijoje? Neva rusai tikės, kad Tuminas pritaria Lietuvos aneksijai. Rusai, kurie žiūri ir Tuminą, ir Dapkūnaitę, manau, nėra kvailesni už mūsų žurnalistus. O jei kvailesni, tai ryt pamirš, ką matę. Žema kartelė, ponai. Nejaugi neturite kito mastelio menininkui, jo dvasiniam kontekstui, reikšmėms, jo dialogui pačiam su savimi, be politinio slankmačio jo liežuviui. Nei psichologinio (Tuminui), nei socialinio (Tuminui), nei estetinio (Tuminui, Dapkūnaitei) atgarsio Lietuvoje apie tuos interviu aš negirdėjau. Tiktai gynybiniai refleksai, tik šūviai iš bunkerių.
Beje, nesu prieš politinius kultūros reiškinių aiškinimus. Net ir išpūstus. Tegu! Bet čia viskas priklauso nuo takto, tono ir intonacijos. Kultūra, kaip žinoma, nuausta iš subtilybių ir šioms, deja, ne kiekvienas turi klausą, regą ir skonį.
Tai man priminė šurmulį Lietuvos spaudoje, kai Melas Gibsonas kažin ką pašnekėjo apie „aštriadančius lietuvius“ Los Andželo paplūdimiuose arba JAV romanistas Jonathanas Franzenas parašė gražią fikciją apie susišaudymus Vilniaus senamiestyje (žr. kad ir XX a. pabaigos „Lietuvos rytą“).
Praėjo trisdešimt metų.
Mes vis dar tokie pat nervingi?
●
Režisieriaus pasmerkimą už kelis jo žodelius vainikavo dukters atsiribojimas nuo tėvo viešai išsakytų minčių ir viso Mažojo teatro atsiribojimas, ir paties režisieriaus vieša atgaila. Nepagalvojo žmogus. Pasiklausė nevykusio patarimo. Pateko į spąstus.
Galima visaip aiškinti, bet kai ką primena. Stilistika. Įniršiu. Visu vajumi, kurio auksinė vinis – mušimasis į krūtinę ir atsižegnojimai nuo patriarcho. Ar ne gražiausios stalinizmo tradicijos, nuaustos lietuviškais raštais?
Ir ne Rusijos propagandos „grandas“ iš Maskvos „Pirmojo kanalo“ čia kaltas. Jis darė, kaip suprato, ką suprato ir kaip jam reikėjo. Tai mes, brolyčiai, mes patys! Vilniaus teatrinės bohemos sąmyšį ir publicistų interpretacijas Lietuvos eteryje kitomis dimensijomis ir gilesniais, nepriklausomais požiūriais į Tumino pasisakymus droviai pabandė papildyti tik filosofas Gintautas Mažeikis ir istorikas Algimantas Kasparavičius. Ogi šiaip vadinamoji kultūringoji visuomenė (be tiesioginių veiksmo dalyvių) tylėjo pabrukusi uodegą. Kaip ir tuomet, kai Lietuvoje rašytojai ir žurnalistai podraug su „darbo kolektyvais“ smerkdavo emigravusį Tomą Venclovą, iš SSRS išvarytą Aleksandrą Solženicyną. Drabužėlis mūsų visuomenės kitas ir pagal madą gal net naujausias europinis klyksmas, ogi pamušalas tas pat kaip ir šimtasiūlių vatinukų laikais.
●
O kaip į šį neigiamų komentarų malūną pateko Ingeborga Dapkūnaitė? Vien už tai, kad Rusijos žiūrovams pasakė, jog pirmaisiais Nepriklausomybės metais pamatė Vilniuje prie restorano elgetaujančią inteligentę. Neva šituo ji sukompromitavo laisvą Lietuvą. Bet argi to, ką ji sakė, nebuvo? Juk bet kuris iš jos amžininkų pasakytų, kad praėjusio amžiaus pabaigoje Vilniuje būta ir atgrasesnių vaizdų. Kad ir kruvinai sumuštas vaikas, prašantis žiemą išmaldos Gedimino prospekto tarpuvartėje (šalia viešbučio, priklausiusio tokiam tuo metu žinomam p. Dekanidzei). Graudžiau negu Anderseno pasakoje „Mergaitė su degtukais“. Daug baisiau. Šių dienų Lietuva, šurmuliuojanti dėl galimybių paso ir kenčianti nuo pandeminių apribojimų, skraidanti į kurortus, nesirado nuprausta pieno putos. Ji, kaip ir visos pokomunistinės šalys, gimė nuprausta kraujo, gimė skausmuose. O meno kūrėjas ar kūrėja negudraudamas, tiesiai šviesiai pasako, ką ryškiausiai įsiminė, kas jam ar jai buvo tikra. Jam ar jai šitaip kalbėti – sąžinės priesakas. Jis ar ji kalba tai, kas spaudžia širdį. Jis ar ji protauja ir šneka kitaip negu žurnalistas, operuojantis trafaretais, pasitelkiantis nusikaltą šabloną. Meno kūrėjas, kad ir viešai kalbėdamas, diskutuoja pats su savimi.
Ir tai, ką jis šneka, jam intymu ir privatu, ir širdyje išnešiota, ir eikit švilpt, dorogije tovarišči, su visais savo pasaulėžiūros štampais. Tuose Tumino ir Dapkūnaitės interviu Maskvos televizijai būta ir gilesnės išminties, ir profesinių įžvalgų, ir nė viena jų nerado atgarsio Lietuvoje. Beje, jų žodžių interpretacijos Lietuvoje būtų jokia bėda ir neliudytų mūsų dvasinio skurdo, ir manęs, kaip sakoma, nekasytų, jeigu čia rastųsi viešas ir normalus kultūrinis atsvaras selektyvioms politinėms traktuotėms.
Savąjį laisvą žodį Vilniuje režisierius visgi tars, kai čia (tikėkimės, kitąmet) atvyks gastrolių Vachtangovo teatro „Karas ir taika“.
