Pasaulėžiūra kelyje
Tas atvirukas jau nuo pavasario. Matyt, specialiai laukė advento. Juodo art deco stiliaus dangaus, tamsių vandenų. Sniego. Kažkieno pėdų sniege. Vienatvės. Kam nesinorėtų, kad iš viso to, sumaišius ir kantriai palaukus, imtų ir atsirastų mums pažadėtas pasaulio gelbėtojas?
Aną šeštadienį lauke už miesto buvo labai panašus vaizdas. Tirpo vakarykščiui iškritęs sniegas. Važiavome, paskui ėjome palei kapinių tvorą. Visur molina pliurza. Ne laidotuvės, nė nežinau, kaip pavadinti. Moteris buvo mirusi prieš dvi savaites. Vyras atėjo į parapijos raštinę kviesti kunigo, bet visi kunigai tuo metu buvo rekolekcijose. Palaidojo patys, kaip mokėjo. Paskui vis tiek prašė pašventinti kapą. Žiūri rudom akim ir nesitraukia. Jie – vargšai, kuriuos taip myli ir gina popiežius Pranciškus. Tikri vargdieniai. Moteris daug metų elgetaudavo Bernardinų šventoriuje. Visada kažin kaip droviai ir švelniai. Po mišių dar išsirikiuodavo keliese prie zakristijos durų, kad gautų savo sekmadieninį priedą. Parapijiečiai vadina juos prenumeratoriais. Nepyko, nevarė šalin. Žiemą, kai anksti temsta, ji dar prašydavo žvakigalių. Kartą, per kažkokią šventę, nusišypsojusi paprašė gėlių. O paskui vieną lapkričio sekmadienį ji bažnyčioje jau nepasirodė.
Kapinėse mes dabar trise. Vyras rudom akim dar pasikvietė savo seną draugą, kuris vairuoja automobilį. Kažkada jiedu kartu dirbo santechnikais. Prisipažįstu, jog ir man buvo tekusi kelerius metus ta profesija. Kapas, kurį šventinsiu, toliau nuo keliuko, įkalnėje. Tik įsitvėręs vairuotojui į parankę galiu šiaip taip numaknoti per kapinių pliurzą. Jaučiu, kaip visi trys netikėtai suartėjame, susidraugaujame. Tarpusavyje jiedu šnekasi pusiau lenkiškai, pusiau rusiškai. Vairuotojas savo draugui rūpestingai užsagsto drabužių sagas, pataiso šaliką. Laukuose vėjuota. Kiek toliau per patižusį sniegą, kapinių pakrašty, kur valdžios lėšomis palaidoti benamiai ir neatpažintieji, pirmasis vyras susiranda savo brolio kapą. Meldžiamės. Pakeliui dar atkreipiau dėmesį į šviežią kryžių su Artiomo vardu, turiu ten sugrįžti. Jam buvo tik dvidešimt. Prisimenu, kaip man buvo įdomu gyventi dvidešimties, ir širdy pasižadu, kad Artiomo nepamiršiu.
Ant atviruko nepažymėtas nei autorius, nei kas ir kada išleido, bet kampe galima įskaityti Švipo parašą. Jį mini ir mūsų enciklopedijos. Prieš karą Vladas Švipas studijavo menus Dresdene, vėliau garsiojoje Bauhauzo architektūros mokykloje Veimare, grįžęs suprojektavo kelis namus Kaune, rašė ir leido praktines knygeles ūkininkams, bet labiau mėgo administracinį darbą. Pušalote, savo tėviškėje, yra sukūręs baltą betoninį paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę. Jis pats su šeima be didelių netekčių atlaikė karus ir okupacijas, persikėlė į Niujorką, ten sėkmingai dirbo architektūros biure.
Kodėl atsirado šis keistas atvirukas, ką čia reiškia toks niūrus peizažas ir žodis pasaulėžiūra, turbūt niekas neatspėtų. Kai V. Švipas jį piešė, buvo dar visai jaunutis, meno mokyklos studentas. Atvirukas siųstas paštu 1926 metų liepą iš Tytuvėnų į Viekšnius, ponia K. Akmenskienė meiliai sveikina panelę Mortą Butkutę su Vardo diena. Didžiausios laimės ir ilgiausių metų linkėjimai. Susigraudino, o gal krūptelėjo vidury vasaros panelė Morta nuo to žiemos vaizdo ir nuo minties, kad pasaulėžiūros kelias toks baugus, dramatiškas, tarp kryžių ir pusnynų?
Bet galima čia ir nusijuokti. Pasaulėžiūrą manome susirankioję iš knygų, iš protingų tėvų ir mokytojų, iš meno kūrinių ir technologijų. Truputį atsitraukę, pakilę nuo žemės. Saugai ją nuo dienos šviesos, didžiuojiesi lyg savo lobiu, nė už ką nesutiktum jos atsisakyti, keisti, net pajudinti. Privati nuosavybė, tavo pranašumo šaltinis.
O paveikslėlyje antai jos didenybė pasaulėžiūra kiūtina su piligrimo lazda, tuščiomis rankomis, nežinoma kryptimi. Išvaryta iš savo saugios pastogės. Ką ji pakeliui sutiks, ką pamatys ir išgirs, bus jos turtas. Bet nesunku ją, vieną kelyje, ir sumušti, apiplėšti, nuvilioti į klystkelius. Piligrimo lazda laiduoja, kad ji vis tiek ateis ten, kur jai skirta. Ir kad nebus tokia, kokia buvo išeidama į savo kelią. Ši pasaulėžiūra gal net tyčia pasirenka pusnynus ar pliurzą, kad tik nebūtų užtikrinta, savimi patenkinta, triumfuojanti.
Per adventą, kai tau liepiama nežinia ko ir nežinia kaip laukti, labai praverstų piligriminė pasaulėžiūra. Išėjusi į atvirą, gal net pavojingą vietą, užuot tūnojusi slėptuvėje. Jei pasirodys pažadėtas gelbėtojas, būtume pirmieji, puolę jam ant kaklo, įsikabinę į jo parankę.
