Nuklegantys atskirtieji

 

Faktas kaip blynas. Arba kaip molėtu vandeniu pažliugusi provėža Kalvarijų gatvėje – ta keliūte šį rudenį pasivijo fotomenininko Klaudijaus Driskiaus portretinių nuotraukų ir tekstų (jų bendraautoris – Regimantas Pranaitis) knyga „Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“ (Vilnius: Tautos paveldo tyrimai). Tiesa, metrikoje pažymėti 2020-ieji jos išleidimo metai, bet realiai pasirodė tik šių metų pradžioje. Kadangi su autoriumi susitikome netoli buvusio policijos komisariato, teko imtis josios „ikiteisminio“ tyrimo pagal įvykusį faktą. Apklausti atsakovą, bendrininkus, pasidomėti veikiančiaisiais asmenimis, liudininkais ir kitais geranoriais, taip pat įsikirsti ir pajausti asmeninį nesumeluotą „kaltinamojo“ santykį su Gudijos lietuviškų salų žmonėmis, kuris, atrodo, yra beveik toks pat kaip su artimaisiais, kuriems ir dedikuotas šis įsimintinas leidinys.

K. Driskių, kilusį iš Ažubrasčio kaimo prie Sartų ežero (Rokiškio r.), nūnai vilnietį, kaip nerimstantį, ieškantį, „užsivedusį“ fotografą, susijusį su Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva (1970–1997), pažįstu jau senokai, jis ypač padaręs įspūdį įsimintinomis folklorinėmis 1979–1988 m. Rasos šventėmis Baršėnuose ir Bradesiuose (prie Sartų ežero), į kurias, šio entuziasto pakviesti, susirinkdavo „nesisteminiai“, tautiškai nusiteikę lietuvių (net ir latvių!) ansambliai. Ten radosi fotografijų ciklas „Rasos šventė prie Sartų ežero“. Rasos šventės iki Atgimimo ir po jo fotografuotos Jaurų kaime (Švenčionių r.), Kurtuvėnuose, Puvočiuose, Dubingiuose, Kupiškio ir Aleksandravėlės apylinkėse, Kernavėje, Merkmenyse (Ignalinos r.), ant Graužikų kalno (Kelmės r.). Dėstytojo, fotografijos istoriko Virgilijaus Juodakio globojamas, jis baigė fotožurnalistikos studijas Vilniaus universitete, yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, daugelio fotografijos knygų ir parodų (daugiausia dėmesio skiria portretams) autorius. Kaip išskirtinę kūrybinę patirtį pats akcentuoja tai, kad kartu su menotyrininke Marija Matušakaite 1995–2016 m. yra dalyvavęs devyniasdešimtyje mokslinių tiriamųjų ekspedicijų Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse. Iš daugelio K. Driskiaus darbų ypač įsimintinos knygos „Arti Sartų“ (2007), kuri neperdedant, regis, „išrengia“ Aukštaitijos kaimo žmonių tikrumą ir prigimtinę gyvenseną, ir „Laisvųjų testamentai“ (2018), kurioje per partizanų veidus ir likimus atskleidžiamos jų giluminės nuostatos. 2011 m. K. Driskius buvo apdovanotas Balio Buračo fotografijos meno premija, o 2014 m. – Patriotų premija už knygą „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai“.

Šios knygos tekstų bendraautoris (taip pat tarminių tekstų transkribuotojas) – Vilniaus universiteto auklėtinis ir jame prasmingai veikusios kraštotyrininkų  ramuvos dalyvis fizikos mokslų daktaras R. Pranaitis, gimęs Kazlų Rūdoje, dabar vilnietis. Per ramuvos ir Norberto Vėliaus organizuotas ekspedicijas įvairiose Lietuvos vietovėse yra surinkęs daugybę tautosakos.

Ne Kristijono Donelaičio hegzametrai, ne Antonio Vivaldi muzika, bet keturi skvarbaus fotografo egzistencinėmis ir etnologinėmis įžvalgomis paženklinti metų laikai (nuotraukos sukurtos 2011–2018 m.) užmirštoje, liūdnoje, atskirtoje ir kitaip paniekintoje, bet vis dar po truputį kvėpuojančioje Lietuvoje už dabartinės Lietuvos sienos. Ji dunkso čia pat – vos už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus į rytus, pervažiavus Lavoriškių–Kotlovkos sienos perėjimo punktą. Ten, prie Aluošios ir Ašmenos upių, įtekančių į Nerį, miškų ir laukų apsupti, driekiasi nuo amžių sodriai lietuviškai (kitaip sakant, savita šnekta dzūkiškai) klegėję ir vis dar prislopintai, nedrąsiai tebeklegantys kaimai. Klegėti jiems, kaip ir kitiems jotvingių (sūduvių) palikuonims dzūkams, reiškia natūraliai kalbėti, nevaržomai išreikšti mintis ir jausmus. Gervėčiai, Rimdžiūnai, Pelegrinda, Girios, Salos, Knystuškės, Žadiškės, Petrikai, Gėliūnai, Varnionys, Mikailiškės, Dubokas, deja, jau keletą metų yra atsidūrę Astravo atominio monstro pašonėje. Įryčiau – Svierių ir Naručio ežerų apylinkės, menančios rytinį istorinės lietuvių genties (nepainioti su sąlygiškai naujesnių laikų politine lietuvių tautos sąvoka) paplitimo arealą. Piečiau – Smurgainių, Ašmenos, Yvijos, Benekainių, Varanavo, Lydos žemės gyvenvietės, dar „atkosėjančios“ baltišką dvasią, bet, matyt, negrįžtamai suslavėjusios, be „savo lietuviško liežuvio“ uturkos, išskyrus atkakliai besilaikančią (kas neatsimena Marijos Kruopienės!), bet vis silpstančią Pelesą.

Iš nuotraukų į mus žvelgia mąslūs, likimiškai įsitempę, daugiausia senyvo amžiaus, iškart atpažįstamų itin lietuviškų (baltiškų) veidų žmonės, tarsi klausiantys – ar dar kam nors Lietuvoje mes rūpim? Politikams, „veikėjams“, „didiesiems rūpintojams“? Tarsi sako – juk mes kai kada dar turim (tik dar neišmokom pasirodyti ir pasipuikuoti) tokių vertybių ir išsaugotų tradicijų, kurių dažniausiai nė padujų nebelikę spėriai modernėjančioje ir globalėjančioje Lietuvos valstybėje, kurios viena iš pareigų ir yra globoti nuo tautos kamieno atskeltas šakas. Neabejingi jiems tikrieji kultūrininkai nuo seno kartu su jais parypuoja, padeda, kuo gali, būta ir kryptingų valstybinių pastangų, bet lietuvybės salos Gudijoje (Baltarusijoje) tirpsta dėl švietimo ir kultūros palaikymo stygiaus, mišrių santuokų, mąžtančio vaikų būrio, migracijos, sienų uždarumo iš diktatoriaus ant molinių kojų Lukošiaus loskos… Belieka tik kartu su neabejingaisiais atsidusti – pasaulėjautos, etninės savimonės, paprotinės gyvensenos požiūriu žymiai uždaresnio gyvenimo būdo įrėminti dabartinės Gudijos lietuviškieji kaimai yra autentiškesni ir, paradoksas, lietuviškesni už dabartinės Lietuvos gyvenvietes.

Skalsu kalbos apie tai – tebyloja „pagauti“ knygos vaizdai ir tekstai. Gyvenimo ratas užsisuka pavasarį. Albina Skurkaitė-Lukšienė iš Girių su pačios išaustu divonu šypsodama stoviniuoja ūlyčioje, už jos medinių strikolų tvora, viksvomis lyg nendrėmis apėjęs kiemas, dar nesužaliavęs ąžuolas, pirkia su šviečiančiais baltais langais… O va Verbų sekmadienį su pašventinta kadagių ir žilvičių verbele prie švento paveikslo sėdi Elena Vaičiulytė-Augulienė iš Rimdžiūnų. Ji papasakojo, kaip kadaise rinkosi vyrą: „Ale aš nor prasti jo karakteriu. Reikia gi su žmogum, ka draugaut nori ir lot tau patiko, pirmuliausia sužiūrėt, kokis jo karakteris, kaip jam su juo apseidyt reikia. [...] Moka ir dar ta aš praktikujau, ar piktinsis. Aš labai bijau girtų ir labai bijau, kad nerėkaut. O gyvent spakainiai [ramiai]. Ma tokis bov karakteris.“

Velykų rytą po Rimdžiūnus kiaušiniaujantys vaikai su maišeliais brenda pažliugusio snieguoto kelio balutėmis, jau įsispyrę į basutes ir apsiavę palaikiais sportbačiais, o kitur jau supasi su Velykų juokde (dideliu vieliniu krepšiu) ar sūpynėmis. (Berniūkštis įsupa mergaitę, kurios povyza ir vėjyje išsitiesinę surišti plaukai primena į šabašą skrendančios raganos mokintinės pratybas… Gal žolininkės mokinė?) Kaimo gatve traukia šventiškai velykišku megztiniu su aštuoniakampėmis žvaigždėmis pasipuošęs Jonas Lukaitis su lėkšte kiaušinių, dažytų lauko žolelių nuovirais ir, matyt, skirtų krikštavaikiams palinksminti. Akivaizdu, kad archajiškojo pirmavaizdžio gyvybingieji tvėrėjai kiaušiai dar daug ten reiškia.

Mirksnis – ir jau matome, kaip smėlėta Girių keliūte iš biržės parkeliauja Kuckų giminė su prisipjautomis berželių šakomis, skirtomis per Sekmines papuošti sodybos kiemo vartus, pagrindines pirkios duris ir kambarių palubes. Lyg statiška, bet gyvybinga majavos – gegužinių pamaldų prie Rimdžiūnų ūlyčios koplytėlės išklotinė: pulkelis įmetėjusių moteriškių po smakrais surištomis skarelėmis ir sunertomis rankomis atitaria giesmininkių pravadyrei, o už jų iš ganyklų apsunkusiais tešmenimis parkėblina romios juodmargės, lydimos nematomo piemens. Graudumu persmelkianti idilė, primenanti tradicinės gyvensenos „aukso amžių“.

Gervėtiškiams buvo svarbūs Švč. Trejybės atlaidai. Marija Karmazaitė papasakojo: „Šventai Trejybei pradedam ruoštis ketvirtadienį. Jau iš ryto su tėveliu, seserimis važiuojam Šilo medzian [miškan]. Ten daugiausia meškešionių [pataisų] ir žalumynų. Augulio sūnai pripjauna ąžuolo šakų, atitempia. Ruošiamės vainiko pynimui. [...] Ištempiam virvę, dedam puokštę bruknienojų, meškešionius, apsukam stipriu lininiu siūlu, suveržiam, vėl puokštelę ąžuolo lapų, mėlynių uogienojų, vėl apsukam. Siūlas turi nesimatyt, paslepiam po šakelėm. Sėdim ant grindų, vainikas neslysta, geriau pinti. Vienos paduodam šakeles, kitos pinam, dar kitos vyniojam, kad gražiai sudėtume. Mūsų vainikas buvo labai žalias, purus. [...] Reikėjo nupinti ilgą.“

Koks pavasaris kaime be bulviasodžio? (Žemaičiai pasakytų – be bulvių sėjimo, nes jas ne sodina ant vagos dugno, bet vos mesteli.) Jį matome Alinos Vaičiulytės-Jerominos ūkyje. Sprogstantys medžių lapai, garuojanti žemė, arklys su plūgu-verstuvu, į krepšius renkamos ant pievos pabertos sudygusios bulvės… Svarbiausios maitintojos – kaip ir jų, labusų, slavų kaimynų bulbiašų.

Prie namų durų Knystuškėse su dviem lazdomis sėdi giedro veido vienmarškinis Stasys Šėmis su dukra Irena. Iš jo laiško dukrai ir anūkui Vytautui į Vilnių (1985): „Vituk, gėlyt, tai rašau laišką ir per veidą ašaros byra. Aš vis galvojau: oi, koks mažutėlis, kada išaugint! Bet, ačiū Dievui, to sulaukiau, kad Vitukas rašo jau diedam laišką, tai labai linksma. Vituk mielas, gyvenam mes po senam, darbai tie patys.“ Ir pavasario džiaugsmus vainikuoja tiesiai ir skvarbiai tarsi iš amžių glūdumos žiūrinti, tvirtai ant kojų daržiuke prie namų stovinti Janina Petrikaitė-Šturienė, ką tik nuo seno įprastu pjautuvu prisišniojusi gerą saują žolynų. Ožkai ar džiovintis gyduolėms?

Algis Karmaza iš Knystuškių paporino apie čigonus: „Kai važiuodavo pro Knystuškes čigonai, čia visada sustodavo. Visas taboras. Nakvodavo, laužus kūrendavo. Su vienu čigonu buvau susidraugavęs. Kaip tik buvo mano vyresniosios sesers vestuvės. Atvažiavę svečiai, toks baliukas. Ir užgriuvo čigonai. Duok jiems butelį, pavalgyti, jie šposą [pokštą] parodys. Numetė kailinius ant sniego, išeina nuogas su triusikais [trumpikėmis] ir šoka. Žiema, šaltis gal minus dvidešimt. Kaip jam nešalta, klausiu savo draugo čigoniuko. „Įlendi į žąsies pūko pagalves, įsikaitini, kad būtų šilta, šilta. Paskui iššoki į šaltį ir tau nešalta. Pašoki, palinksmini ir vėl į pagalves atgal.“

Marija Sečinskaitė-Renertienė iš Rimdžiūnų iki šiol jaučia pagarbą iš Gervėčių krašto kilusiam dėdei, žymiam Vilniaus gydytojui Stasiui Trepšiui: „Jisai rūpinosi mumis visais. Nepaprastai mylėjo vaikus. Mus puošė, puoselėjo ir mokino. [...] Čia yra Sečinsko Juozo namai ir Onos, Stasio Trepšio sesers. [...] Kas antrą šeštadienį, sekmadienį atvažiuodavo dėdė ir su savo šeima. Čia buvo kepama vereščėka [kiaušinienė]. Blynai. Mūsų krašto toks nacionalinis valgis. Vereščėka su blynais. Pietums būdavo verdamas rūkytas kumpis. Su burokėliais. [...] Baliavodavo iki ryto. Susirinkdavo tetos. Adelė, teta Anelė buvo. Antolia tokia buvo, Gonia. Ir jos kaip ateidavo, pavyzdžiui, dega šviesa vakare, jos pradeda giedot. [...] Dainuot. Įvairiausias dainas. Lempa užgeso, pradėjo švisti. Jos dar gieda. Jos dainuoja. Jos dar linksminasi kartu. Vat su Trepšiu, su dėde, ir su jo žmona Veronika.“

Kaimuose vasara – ne atostogų metas. Darbų – visokiausių: ir darbinių tarnybinių, ir „duoninių“, ir teikiančių malonumą, lavinančių miklumą. Įspūdinga nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip Ašmenos upėje Jonas Lukša ir Jonas Štura oliauja – rankomis gaudo žuvis. Oliauti galima ir pavieniui, jei terbą su žuvimis nešiojasi pats oliautojas. Kai sušyla vandenys, oliaujama ir Aluošioje. Įdomu, kad oliavimas dar nėra reglamentuojamas jokiais teisiniais aktais, tad ir bausti už tai nebūtų pagrindo, nes tam nenaudojami jokie įrankiai ir priemonės, išskyrus įgimtus jutimus ir rankas. „Neri vandenin, upės krantuose, prie akmenų, kelmų ir žolių žvalgaisi žuvies. Pamatei – sudrumsti vandenį, kad žuviai blogiau matytųsi, kiši rankas tarp susivijusių žolių, išsirangiusių šaknų. Mėgini apčiuopti. Palengva, labai švelniai palieti žuvį, lyg nieko nesiruoštum jai daryti, neimi už uodegos. Tikrai nepavyks, jei bandysi griebti greitai. Ramiai, vos liesdamas pelekus glostai, pirštais slenki link galvos. Paskui staigiai suimi, spaudi prie kelmo ar upės dugno. Žuvis tavo!“

Reljefiškas ir informatyvus šešių nuotraukų ciklas, skirtas nuo kitų kaimų labiausiai nutolusiam Dubokui su jame gyvenančiomis trimis šeimomis. Kaimas gyvastingumą atgauna tik kartą – pirmąjį liepos sekmadienį, kai ten vyksta Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos atlaidai. Beje, šis kaimelis kadaise buvo labiausiai nutolusi Vilniaus krašto vietovė. „Žmonės pasakoja, kad dar per Pirmąjį pasaulinį karą į šventą giraitę ant piliakalnio ateidavę pasimelsti baltai vilkintys seneliai. [...] Iš daubos ištekantis delnu užtvenkiamas upeliūkštis rėžia vagą palei piliakalnį.“ Šaltinio vanduo nuo seno laikomas stebuklingu, per atlaidus prisisemti jo ar apsiprausti būriuojasi didžiulės minios. Atlaidų „tradicija gyvuoja nuo 1929 m. gegužės, kai pagonybės laikus menančiame piliakalnyje buvo pastatyta ir pašventinta dviaukštė tašytų rąstų koplyčia. Tradicija dar sustiprėjo 1937 m., vaizdžiame trijų kilometrų atšlaime įrengus septynias Kryžiaus kelio stotis.“ Tad Duboko šventvietės išskirtinumas vertintinas kaip visuminis arba sinkretiškas, apimantis ir senąjį (baltiškąjį), ir krikščioniškąjį šventybės sluoksnius: lankomi šaltinis ir piliakalnis, nuo koplyčios, kurioje dar neįvesta elektra, pašalėn patraukiamas dubenuotasis akmuo, o altoriumi tampa iš jos išneštais šventiniais kilimais papuoštas prieangis, kunigai išpažinčių klauso ten pat ant kėdžių arba stati ne taip seniai įrengtame šventoriuje, nuo seno apaugusiame ąžuolais ir kitais medžiais.

Vilniaus krašto laikraštyje „Vilniaus rytojus“ 1930 m., Vytauto Didžiojo metais, Ridikas rašė, kad nuo 1927 m. Girių kaimo Šv. Kazimiero draugijos skyrius surengė apie dešimt viešų vakarų ir keletą paskaitų. Pasigarsinta taip pat, kad „Velykų metu žadame suruošti lietuvišką vakarą. Be to, nutarėme Vytauto metams pažymėti pastatyti akmeninį kryžių.“ Deja, jis nebuvo pastatytas, nes Gervėčiuose uždraudus lietuviškas pamaldas ir nesutariant su kunigu Malinowskiu ir Vilniaus arkivyskupu Jałbrzykowskiu nebuvo gautas leidimas. Vis dėlto ir dabar Girių kryžkelėje tebestovi kuklesnis paminklas Vytautui su jo turbūt pačių nusipaišytam atvaizdui skirta niša, prie jo ypač mėgstama ateiti. 2012 m. prie jo fotografavosi Viktoras Razvadovskis, Viktoras Urbanavičius ir Vitoldas Urbanovičius. Šių Girių vyrų vardai skirtingi, bet visi save laiko Vytautais.

Dar keletas gyvų, ne muziejinių, etnografinių vaizdų. Atrinktų, tikslingai patykotų paspaudimų. Vytautas Petrikas iš Kerplėšinės kaimo su dviem iš vytelių išpintom žvejybos varžom, pritvirtintom prie tvirtų dvišakių kotų. Janina Laurinavičiūtė-Pukštienė iš Gėliūnų tarsi indėnė atsistojusi, kaip įpratusi, valtyje, atsispirdama kartimi į upės dugną plukdo besišypsančias anūkes. Kitas vaizdas – jaunos mergičkos šviesiomis vasarinėmis kartūninėmis suknutėmis prisišliejusios prie Girių koplyčios sienos Žolinės dieną: su lauko gėlių vainikėliais ant galvų, su darželio gėlių ir kitų žolynų krepšeliais rankose ir prie kojų lūkuriuoja šventės pradžios. Kita Žolinės situacija – kunigas prie Girių koplytėlės sako pamokslą, žmonės, ypač moterys, su žolynais rankose suklusę, o tarpu jų patikliai iškėlę uodegas bindzinėja kaimo šunys, visi juk savi… Devyniasdešimtmetis Česlovas Meškys iš Gervėčių su dviem šioms vietovėms būdingais dalgiais, kuriuos toliau gyvenantys gudai ir rusai vadina tiesiog litovka. Pasakojama, kad jam bevažiuojant vežimu pasibaidęs, išsikinkęs ir pabėgęs arklys. Ką beveiksi? Teko pačiam įsikinkyti į vežimą ir per visus Gervėčius jį partempti namo. „Arklys pasbaidė, palauže ratus. Tadu raikėjo tįst ratai. Kilometras, da daugiau. Palaužė ienas, nu te kap nė než[inau], nepakinkysi. Tįsiau. Reikė šiteip tįst. I pats tįstum. I partįsiau.“

Ateina ruduo, ir vėl „liūdnojoje Lietuvoje“, ten, kur dar veikia retos lietuviškos klasės ir yra lietuvių mokytojų, bandoma krimsti sprangią lietuvybės duoną. Va, mokytoja Edita Ginaitė Rimdžiūnų lietuviškoje mokykloje 2014 m. per lietuvių kalbos pamoką su šypsena „kala“ elementarias žinias į aštuntoko galvelę. Juk tarp mokinių yra nemaža vaikų iš mišrių šeimų arba slavakalbių, kurie nori pramokti kalbėti lietuviškai. Septintokas Vladislavas Janulčikas lietuvių kalbos pamokoje Rimdžiūnuose užsimerkęs mėgina susikaupti prieš lentoje užrašydamas kitą „auksinę mintį“. Prieš tai rašė: „Šenden valigeu makaronus. Ritoi eisiu i bažničia.“ Prie to dera ir vaizdas iš Astrave vykusio tradicinės kultūros festivalio „Gardino krašto turtai“, kuriame vienodais stilizuotais gudiškais kostiumais apsitaisę pasirodė ir muzikantas Vasilijus Špiganovičius bei senosios suslavėjusios Zietelos krašto dainininkės.

Vis dėlto gimtoji žemė joje užaugusiems ir visą gyvenimą praleidusiems vietiniams lietuviams gyva savo cikrine kalba, atminimais, iš kartos į kartą perduodamomis sakmėmis, padavimais, protėvių kultu. Pavyzdys – Rimdžiūnų kapinėse prie aukšto tradicinio dzūkiško kryžiaus tarp aukštų pušų su prie jo prigludusiu staliuku ir atmintį gaivinančiomis žvakėmis per Vėlinių oktavą besiburiančios ne pirmos jaunystės moterys. Tiesa, archajiniai protėviams skirti laužai per Vėlines, kaip kai kur dar išlikę Dzūkijoje, nebekūrenami.

Žiema suvaro žmones į pirkias – prie virtuvių krosnių ir pečių. Va, Galčiūnuose ant akinančiai išbaltintos, didžiulės pamūraukos šypsodami ir svimburiuodami kojomis su šiltomis vilnonėmis kojinėmis sėdi Marija Lukaitytė-Petravičienė ir jos anūkas Povilas su mobiliąja žaidimų konsole rankose. O Elena Vaičiulytė-Bublevičienė iš Rimdžiūnų įsitaisiusi ant lovos prie trafaretiniu „valdišku“ kilimu uždengtos sienos – šalia pūpso milžiniškos, santūriai, bet išmaniai raštuotos pūkinės pagalvės.

Marija Petrikaitė-Mažeikienė iš Petrikų net ir žiemą nepanoro kuistis namuose – apsiavusi veltiniais su kaliošais (žemaičiai sakytų – tūbais) su mažu nenukultų linų pėdeliu, perjuostu grįžte, atsistojo sniegu užverstame sodybos kieme. Ji papasakojo: „Aš labai mėgstu dainas ir pasakas visokias. Mūsų kaimynuos gyveno trys broliai Urbanavičiai neženoti ir sesuo netekėjusi. Tuos namuos dažnai rinkosi vakaruškos. Ten negyveno seniai ir niekas jiems nemaišė. Susirenka žiemos vakarais, kas mezga, kas verpia, taip visi ir vakaroja. Kai išdainuoja dainas, tada pasakas seka. Man buvo labai įdomu, vakarais eidavau ten. Vieną vakarą labai ilgai prabuvau. Buvo žiema, gal sausis, visur balta. [...] Vartai atdari. Priėjau prie vartų, žiūriu, šalia didelis didelis šuva, beveik su manim lygus. Aš jam kalbu: „Oi šuneli, koks tu didelis!“ O jis tik pažiūrėjo žibančiom akim ir uodegą pamygęs po kojom nudūlino miško link. Aš parėjau namo. Rytojaus dieną tėvas nuėjo vandens Urbanavičių šulnin. Sugrįžo ir pasakoja: „Pas kaimynus vilkas knisosi pūnėn, norėjo avį ištraukt, tik kažkas jam pamaišė.“ „Taigi aš su tuo vilku kartu pro vartus išėjom“, – sakau tėvui.“

Nekantriai laukiamas, neeiliniais išgyvenimais ir stebuklais vainikuotas, šeimas ir visus artimuosius suburiantis žiemos ir metgalio (tarpušvenčių pradžios) įvykis – Kūčios, rodos, nejučia tamsumose virstančios Kalėdomis. Kūčių vakaras Genoefos Karmazos iš Girių kaimo namuose – šviesiai apsirengusi šeimininkė su baltapūke anūkyte ant plataus šventinio stalo (prieš uždengiant balta staltiese) skleidžia glėbelį iš pūnės (tvarto) atsinešto šieno.

Ir šiemet susigūžusiuose etninių žemių kaimuose prie Aluošios ir Ašmenos per Kūčias dar bus klegama lietuviškai.

P. S. Norintys įsigyti knygą gali susisiekti su autoriumi telefonu +370 699 48 388 arba el. paštu klaudijus.driskius@gmail.com.