Mūsų kunigaikštis ir chanas

 

Michailas Veleris (g. 1948) – rusų rašytojas prozaikas, žurnalistas, publicistas, vaizdo tinklaraštininkas, ne vienos dešimties prozos, literatūrologinės, filosofinės, istorinės pakraipos knygų autorius. Romanu pavadintoje knygoje Наш князь и хан (2015) išsamiai, aistringai ir ironiškai dekonstruoja rusų nacionalinei savimonei ir savigarbai itin svarbų Kulikovo mūšį (jame 1380 m. Maskvos kunigaikštis ir Vladimiro didysis kunigaikštis Dmitrijus nugalėjo karvedžio Mamajaus vadovaujamą Aukso ordos kariuomenę), oficialiąją rusų istorikų versiją parodydamas kaip mažai ką bendra su realybe teturintį ideologinį konstruktą. Siūlome susipažinti su pora baigiamųjų (neskaitant priedų) „Mūsų kunigaikščio ir chano“ skyrių.

Šiemet lietuviškai pasirodė Velerio knygos „Viskas apie gyvenimą“, „Kasandra“, „Žmogus sistemoje“ (vertė K. L. Norkus).

 

Gyvasis ir negyvasis vanduo

 

Mūsų pasakojimas baigtas. Liko tik vienas klausimas. Tai įvyko Kulikovo lauke dvasinis susivienijimas? Ar – ne? Bet juk rezultatas – taip, rusai tapo vieninga tauta? Ir juk totorių, mordvių arba čerkesų kraujo priemaiša seniai nebeturi reikšmės nacionalinei tapatybei.

Visi atsimena vieną po pasaulio pasakas klajojantį siužetą. Piktosios jėgos užmušė herojų ir sukapojo į gabalus. O kitas herojus iš pradžių ilgai ieško ir renka mirusiojo kūno dalis. Paskui iškeliauja ieškoti pasaulyje indo su gyvuoju ir negyvuoju vandeniu, įveikia visus sunkumus. Randa. Ir geroji burtininkė (ar jis pats pagal jos receptą) sudeda visas mirusio herojaus dalis į vieną. Ir apšlaksto negyvuoju vandeniu. Ir jos suauga, kūnas tampa vientisas. O tada – apšlaksto gyvuoju vandeniu. Ir herojus atgyja.

Šio mito šaknys siekia gilią senovę. „Vadinasi, jame kažko esama.“ Pritaikant prie valstybės evoliucijos ir socialinės psichologijos – čia tiesiog erdvių erdvės prasmei formuoti.

…Pirmiausia turi sudėti valstybę krūvon, surinkti ją, suauginti, sulydyti, padaryti vientisą.

O tada – padaryti ją gyvą, funkcionuojančią, kvėpuojančią ir prasmingą.

Pirmoji dalis – užkariavimas ir suvienijimas – tai galios dalis. Karinė. Agresyvi. Prievartinė. Čia Mirtis mojuoja savo dalgiu, kirsdama ir lygindama linijas, per kurias lipdomas vientisas kūnas.

Tačiau su antrąja dalimi situacija sudėtingesnė. Todėl, kad gyventi „tautų kalėjime“ nenorės nė viena tauta. Bus latentinio nacionalizmo, slapto nusistatymo prieš centrą, laisvės traukos. Dėl to ji prasčiau dirbs, visada bus pasiruošusi šnipinėti ir išduoti, į atsakingus postus tokių nacionalistų negalima. Trumpai tariant, penktoji kolona tavo valstybėje.

O jeigu kurioje nors valstybėje iš dvidešimties kolonų devyniolika – penktosios? Žinoma: visur įgulos, slaptoji policija, įkaitų sistema, aristokratijos papirkinėjimas. Taip daroma. Bet juk prasidės partizaninis karas. Ištisai miško broliai, basmačiai, tiltų sprogdinimas ir valdininkų žudymai. Ne – tik jėga taikiame gyvenime pasikliauti negalima. Tai yra – gyvenime, kuris jau turėtų būti taikus.

Kaip bet kuri valstybė siekia paklusnumo? Botagu ir meduoliu. Už nepaklusnumą ji baudžia. Bet už gerą elgesį ir apdovanoja. Vergais, žeme, pinigais arba bent metaliniu pasižymėjimo ženkleliu, kad nešiotų ant krūtinės kaip pripažintų nuopelnų ženklą.

Ir ką? Ir apdovanotasis pradeda mylėti valstybę. Nes – pasijuto reikšmingu žmogum. Prie šios valstybės jis prisidėjo savo darbu ir dėl jos praliejo kraują, čia jo jaunystė, jo meilė, jo vaikai ir draugai. Čia ėjo jo gyvenimas, jis kentėjo, bet ir laimingas čia buvo, nes kiekvienas, kuris gyveno, tam tikru metu buvo laimingas. Ir vertina jis tą, kurio akyse buvo reikšmingas ir kuris jį apdovanojo, turėdamas galią. Jis gali ir toliau koneveikti šią valstybę – bet jau pajautė su ja giminystę, ji jam sava, nesvetima.

…Taigi. SSRS. Pabaltijiečiai nevirškina rusų. Rusai niekina buriatus, kazachus, čiukčius. Kaukaziečiai niekina rusų vyrus ir myli rusų moteris. Uzbekai niekina totorius, ir tai abipusė neapykanta. Visi nemėgsta žydų, o rusai truputėlį nemėgsta visų – pagal posakį „ui, ne rusų šunie“ arba puikų žodį „nerusas“ (нерусь). Nerusas – tai atseit netikėlis, nepatikimas, pusžmogis.

Bet! Išskyrus KGB, areštus ir draudimus. Moksleiviai mokomi iš vadovėlių – tvirta SSRS tautų draugystė. Visų tautų deputatai turi dalyvauti Aukščiausiojoje Taryboje. Iškelti Pergalės vėliavą virš Reichstago oficialiai parinko rusą ir gruziną: tautų draugystė. Pagrindinėse aukštosiose mokyklose specialiai skirtos kvotos mažųjų tautų abiturientams – visų kultūrų klestėjimas. Visa, kas vyksta Gruzijoje, Uzbekistane ar Moldovoje, įvardijama vienodai: „Mūsų tėvynės istorija.“ Viena visiems, dėl kainos nesiderėsim. Ir yra Tautų draugystės ordinas. Nors istorijos tėkmėje jie vieni kitus pjovė, plėšė ir pardavinėjo į vergiją. Kol jų nepaėmė už pakarpos ir nesuvienijo. Ir nepaaiškino apie draugystę.

Tai yra. Na, dukart du – keturi. Vienos valstybės piliečiai turi būti tolerantiški vieni kitiems. Maža to – mylėti ir gerbti vienas kitą. Ir dar negana to – žinoti, kad jie persmelkti vienos dvasios ir iš esmės yra viena tauta. Juk žmonių vienybė – svarbiausias valstybės vientisumo ir tvirtybės aspektas! Na, kas dar neaišku.

Į vieną sujungtoms šalims ir tautoms ima teigti, kad jos visada buvo vienos dvasios ir minties ir baisiai jautė šią dvasinę vienybę, net jei ir nelabai kraujo ryšio.

O jau kai vienija giminingas kunigaikštystes, kur artimos ir ne tokios artimos gentys jau susimaišiusios tarpusavyje, ir kalba viena, ir religija, ir papročiai, ir bendros bylinos bei mitai, – jas aukštojo dvasingumo atžvilgiu suvienyti lengviau.

Bet. Nuo Rusios sukūrimo ir penkis šimtus metų su pertraukom jie skerdė vieni kitus. Niekino, nekentė, vaidijosi. Totorius kvietėsi – drauge su jais kaimynų rusų pjauti. Hm. Nesantaika anaiptol ne visada tiktai tarp tautų. Giminingos tautos pjaunasi, ir dar kaip!

Taigi. Pirma. Apsipras – susigyvens.

Antra: rasti praeityje visiems bendrų momentų ir pasakyti, štai ko būta: bendros šlovės.

Suprantat, bet kokiam jausmui, kad atsirastų, reikia materialinės apraiškos. Tu mane myli? – įrodyk! Aš tau – kailinius, tu man – save. Tu man draugas? – užstok muštynėse ir paskolink šimtą tūkstančių!

Bet kokiai ideologijai reikia konkrečių pavyzdžių, ji turi būti palaikoma ir grindžiama dabarties ir praeities įvykiais.

Surinktos, sukaltos valstybės ideologijoje svarbiausia – mūsų vienybės, brolybės, bendrumo idėja. Tautų draugystės idėja. Juk ne veltui SSRS buvo teikiamas šis apdovanojimas: Tautų draugystės ordinas.

O kuo ši draugystė pasireiškia? Kad azerbaidžanietis kino kronikos kadre šypsosi armėnui uzbekų medvilnės laukų fone? Naudinga įtaiga, bet to nepakanka. Todėl skubiai kurpiami mitai apie proletarišką brolybę, revoliucinę brolybę, karo brolybę, ir kaip visi kartu dėl bendro reikalo liejo kraują ir aukojo gyvybes. Pilietiniame kare. Ką? Na, Didžiajame Tėvynės.

…Ir štai kai Ivanas III, o ypač Ivanas IV, o paskui dar Aleksejus Michailovičius ugnimi ir kalaviju traukė į Moskoviją rusų kunigaikštystes, senąsias žemes jungdamas į didelę ir negailestingą valstybę, prireikė ideologinio mito apie visos rusų tautos vienybę. Bendro rusų pasaulio pagrindimo, taip sakant. Kuris ilgai ir įnirtingai siekė tokio susivienijimo. Ir štai pagaliau.

Propagandinė žinia reikalauja sakralinio paprastumo. Visi slavai – broliški rusai, istoriškai susivienijo į vieną susivokusią tautą, o Maskva – istorinė sostinė, ištakų paveldėtoja. Hau! – aš viską pasakiau, užbaigė indėnų vadas ir užtraukė taikos pypkę. Ir nuo šiol vadinkite mane Didžiuoju Broliu Raudonajame Vigvame Ant Kalvos.

Tautų draugystė – ji turi pasirodyti ir pareikšti apie save galingu veiksmu. Juk net ir viename mieste giminės meluoja ir vagia… O pagrindinis veiksmas koks – visais laikais ir visose tautose? Stot! Ramiai! Svarbiausia yra apginti savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę prieš įsiveržimą į skaičiais pranašesnį agresorių. Svarbiausia – apginti savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę nuo gausingesnio agresoriaus užpuolimo.

Ši formulė taikoma nuo Egipto, hetitų ir babiloniečių įrašų apie karus laikų. Tai ideologinis archetipas. Tai vienas iš objektyvių socialinės psichologijos dėsnių. Tokio pat lygmens kaip riksmas „mama“ ar palinkėjimas gyvuoti.

Taigi, suieškomas tinkamas praeities įvykis. Jo aprašymą metraštininkai, istorikai ar politiniai technologai pakoreguoja taip, kad atitiktų numatytą tezę. Kažkas nutylima, kažkas išpučiama, kai kurie meniniai aprašymai pateikiami kaip dokumentiniai. Kažkas elementariai prikuriama.

Ir tada, kaip herojiškumo pavyzdys, atsiranda žurnalisto sukurti 28 panfiloviečiai, kurių aprašytame kontekste nebuvo, ir herojiški politruko Kločkovo žodžiai: „Rusija didelė, o trauktis nėra kur – už mūsų Maskva!“ Žodžius sugalvojo tas pats žurnalistas Aleksandras Krivickis. Tai yra. Heroizmo būta! O žurnalisto melagio aprašytų įvykių – ne. Nors pusę amžiaus visi jais tikėjo.

Arba 1918 metų vasario 23-iąją vokiečių pėstininkai prie Narvos apšaudė jungtinį raudonųjų būrį, šis spruko greitai ir labai toli, vadą Pavlą Dybenką ilgai gaudė už dezertyravimą. Nepaisant to, šią dieną imta švęsti kaip Raudonosios (Tarybinės, Rusijos) armijos dieną, tada užgimusią: atseit mūsiškiai nugalėjo…

Panašiems pavyzdžiams galo nėra, ir anaiptol ne tik mūsų istorijoje.

…O kada istorijoje Rusiai iki Ivano Rūsčiojo grėsė bendras išorės priešo keliamas pavojus, kurį sutelkta narsa likvidavome? Vikingai? Jie paklojo pamatus valstybei. Batijus [žiaurumu garsėjęs, Rusią nukariavęs mongolų-totorių chanas]? Darė ką norėjo. Ir vėlgi surentė kitą mūsų valstybės aukštą. Maskvą nuo Edigėjo apgynėme? Taigi tik Maskvą ir maskvėnus.

O štai Dmitrijus Donietis prieš Mamajų – tai, ko reikia! Iš skirtingų kunigaikštysčių. Atėjome ir nugalėjome. Jėga vienybėje. Lietuva pabūgo stoti prieš mus. Ką? Ne, Lietuva – tai ne rusai, tai nežinia kas; o rusus prisijungsime, žinoma.

Tai yra. Jėga suburtose valstybėse iškyla vienybės ideologijos būtinybė. Tad istorijoje suieškomas tinkamas įvykis, turintis atspindėti šios vienybės užgimimą ir formavimąsi. Bendros šlovės ir giminystės momentas.

…Ir praeina šimtmečiai. Ir dešimtys moksleivių kartų skaito apie tai vadovėliuose. Ir su šiomis žiniomis gyvena visą gyvenimą. Ir jos tampa kasdiene tiesa. Ir istorikai nesusimąstydami kartoja: ten rusų žmonės iš skirtingų kunigaikštysčių pirmą kartą pasijuto viena tauta, ten gimė rusų vienybė.

 

Epilogas

 

1598 metais mirė paskutinis iš Riurikaičių – caras Fiodoras Ivanovičius. Valstybės modelis sąmonėje, suprantama, liko nepakitęs: caru išrinko Fiodoro svainį Borisą Godunovą. Jis buvo geras ir rūpestingas, stengėsi diegti europines naujoves. Užsienio specialistai važiavo dirbti į Maskvą, rusų jaunuoliai studijavo Europoje. Ak – nesisekė! Neįprastai šaltos vasaros neleido subręsti derliui – įsisiautėjo badas. Borisas žmonėms atvėrė valstybinius svirnus – o vis tiek nemylėjo jo. Kamavosi įtarimais dėl sąmokslų (ne be pagrindo) ir numirė keista mirtimi 53-ejų.

Atėjo 8 Didžiosios suirutės (Smutos) metai (1605–1613) – ji pateikė variantų. Caras Dmitrijus Ivanovičius iš tremties grąžino bojarinus, mažino ir naikino mokesčius, įtraukė į Dūmą dvasininkų ir pavadino ją Senatu. Kyšininkus mušė lazdomis. Judėjimas per sieną ir šalies viduje tapo laisvas. Po metų jį užmušė, apskelbę Apsišaukėliu. Ne mūsų žmogus…

Bojarinų Dūma galėjo tapti realiu ir įgaliotu parlamentu. Carą galėjo apriboti dvarininkų – tai yra bojarinų – teisių įstatymais (tai įvyko pusantro amžiaus vėliau). Galėjo į sostą pasikviesti lenkų kunigaikštį Vladislovą [Vazą] – jis buvo persiėmęs europietiškomis palyginti humaniškų įstatymų ir pavaldinių teisių tradicijomis. O rezultatas: visi visus išdavinėjo, visi plėšėsi dėl savęs, kruvini karai niokojo šalį, ir naująjį carą išrinko, taip sakant, ant patvaldystės, absoliutinės monarchijos „platformos“. Jis buvo „mažo amžiaus ir silpno proto“, pirmasis Romanovas, Michailas: bojarinai tikėjosi valdyti patys, turėdami jį kaip marionetę. Bet Michailas pagyveno ir mirė – o patvaldystė liko! Ir ką? Ir visi laižė carui Aleksejui Michailovičiui – o paskui atsigriebdavo ant pavaldinių. Išvada: laisvė ir demokratija prasilenkė su bet kokiomis XVII amžiaus, ir taip linkusio į absoliutizmą, normomis.

Didysis Petras pasiryžo tempti Rusiją pažangos keliu diktatūros priemonėmis – kitaip ji nebūtų supratusi ir paklususi. Dėjęs pagirtinas, bet nuožmias pastangas patrūko ir mirė. Ypač jį erzino, kad patvaldžio aplinka bijo ir nemoka su juo kalbėtis kaip laisvieji olandai ar vokiečiai: lai dreba, bjaurybės, bet išoriškai elgiasi europietiškai! Supratot? Ir dar: vagia, kaip ne savi! – niekaip nesusivokia, kad Rusija – yra mūsų bendras reikalas! Mm, jo: koks dar bendras, mein Herz, jei bet kurią akimirką gali bet kurį ištempti ant kankinimų suolo?..

Jekaterina II susirašinėjo su Voltaire’u – bet išlaisvinti valstiečių nedrįso: materialiai nuskriaustas „elitas“ imperatorę kaipmat būtų užlenkęs, kaip anksčiau jos vyrą ir vėliau – sūnų… Tai yra: caras tapo kilmingų oligarchų klestėjimo garantu.

Bet ne kiekvienas. Protingosios vokietės anūkas valdovas Nikolajus I įsivaizdinantiems pavaldiniams parodė, kas namuose šeimininkas.

O! Dekabristai! Laisvės gurkšnis! Duodi konstituciją, šalin patvaldystę! O likime kartus: „Rusai amžinai kopijuoja prancūzų papročius, vėluodami penkiasdešimt metų.“ Tai buvo toks nemokšiškas bandymas iškovoti laisvę, kad jo kvailybė peraugo į amoralumą: apgauti ir leisti išžudyti savo karius, ruoštis pralieti jūrą kraujo… „Pakarti šiuos drąsius džentelmenus“, – mostelėjo ranka raitelis su pliumažu. Bet – žmonės taip svajojo apie laisvę, taip nekentė savo vergovės – kad heroizavo maištininkus, poetizavo, romantizavo ir idealizavo. Rašė apie juos eiles, vėliau statė paminklus ir jų vardais vadino gatves ir aikštes. Savo laimei. Šie perversmininkai juos būtų surietę į tokį ožio ragą – caras už savą tėtušį mielesnis pasirodytų. O šiaip – šviesios idėjos nesubjaurojo purvinas įgyvendinimas (jis visada purvinas…).

Paklausykit – Aleksandras II – caras Išvaduotojas. Panaikino baudžiavą. Rengė konstituciją. Realiai ketino duoti daugiau laisvės – protingos laisvės, negriaunančios valstybės, bet skatinančios jai dirbti, bendrai gerovei, laisvi žmonės dirba laisviems (na, sąlygiškai…) žmonėms. Revoliucionieriai susprogdino. Kad būtų blogiau. Tada sukils! Ir sukurs idealią visuomenę. Na na. Žinome – bandėme.

Ir štai – neregėta Rusijos istorijoje. 1917-ųjų vasaris ir kovas. Carizmas krito. Laisvė, demokratija, lygybė – išrinksim geriausiuosius į Steigiamąjį susirinkimą ir pradėsime kurti sau šviesų gyvenimą. Nė velnio! Spalis jau čia ir purto! Atlapaširdžius plepius impotentus nušlavė žiaurūs, ryžtingi chamai. Ir Rusija akimirksniu susikūrė sau tokią patvaldystę, kad – mama, neliūdėk! Palyginti su bolševikais ir draugu Stalinu, koks Batijus nė puspadžio nevertas!

Naaa – prieikite arčiau, draugai. Taip taip, ponios su ponais. Prieš mus – 1991-ieji. Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (ГКЧП) gėdingai nuverstas. Laisvoji liaudis nugalėjo. Veiduose – žmogiškasis orumas, kokio niekas nuo gimimo nematė ir daugiau nebepamatys. Veiduose – laisvų žmonių laimė ir atsakomybė: tai mūsų šalis, mes jos šeimininkai, mes kursime gyvenimą sau ir savo vaikams pagal savo supratimą, ir daugiau niekada joks niekšas mums neįsakinės ir įžūliai mums nemeluos, ir nedraus mums to, ko mes norime, niekas niekada, ir spręsime mes patys, niekam neleisim užsisėsti ant sprando.

Žiūrint į tuos veidus, iš pasididžiavimo verkti norėjosi. Verkti iš laimės, kad mes – sulaukėme. Nugalėjome. Bjaurybei, suėdusiai mūsų gyvenimą, sprandą nusukome.

O po metų jau verkė dėl kitko. Dėl skurdo ir nesupratimo. Kaip taip nutiko, kad mes visi …nėj? Bet tai – neilgam! Viskas bus gerai! Jau greitai! Mes teisingame kelyje!

Teisingame kelyje banditai susimetė su mentais, vagys – su valdininkais, Parlamentą sušaudė, kad po kojomis nesipainiotų, Prezidento postą sutvirtino visomis įmanomomis galiomis – ir prastūmė stipriai suklastotus rinkimus, kad tuo Prezidentu taptų tas, kuris garantuos maksimalią laisvę šio pasaulio galingiesiems.

O kitu Prezidentu paskyrė (būtent – pasiskyrė tarpusavyje!) tą, kuris, oligarchų supratimu, savaime nereikšminga, eilinė figūra ir gins naujųjų milijardierių interesus. O realiai valdys jie patys. O jam nurodinės, ką daryti. O jis bus tarsi širma arba atvirkščiai – marionetė virš širmos.

Nieko neprimena? Linkėjimai jums nuo silpnapročio Mišenkos Romanovo – ir jo sūnaus Aleksejaus Michailovičiaus, ir taip toliau.

Ir štai šiandien, kai rašau šias eilutes, užgniauždamas pasauliui matomą juoką ir pasauliui nematomas ašaras, – mūsų kieme jau 2015-ieji. Ir prezidentas Putinas vairuoja jau 15 metų, ir ruošiasi tai daryti dar labai ilgai. Jis saugo sveikatą.

Ir mūsų valdymas autokratinis, ir svarbūs sprendimai viršuje priimami vienasmeniškai, ir Jo žodis nulemia bet kokį tarptautinį sandėrį, bet kokią teismo bylą, bet kokią ideologinę kampaniją. Ir 86 proc. liaudies (na, oficialiai) bet kuria proga šaukia: Putinui valio! Putinas mūsų prezidentas! Garantas! Yra Putinas – yra Rusija, nėra Putino – nėra Rusijos!

O nelaimingieji liberalai su demokratais virkauja: kaipgi čia taip? O kur valdžios pereinamumas? O kodėl rinkimai falsifikuojami? O kodėl jo draugai tapo milijardieriais?

…Bet esmė ne čia. Esmė ta, jog kai tik Rusija galėdavo pasirinkti demokratiją ir laisvę, ji neilgai trukus vis tiek įsitaisydavo sau diktatūrą. Visais amžiais. Caro, generalinio sekretoriaus ar prezidento pavidalu – koks skirtumas.

Esmė, žinoma, ne Putinas. Jį pagimdė tie, kurie paskyrė jį į valdžią, į aukščiausias pareigas. Ir tai visi žino: oligarchai su Berezovskiu, administracija su Vološinu ir Jelcinų šeima su Djačenko. Ir šiuos pagimdė – liaudis. Ta pati, talentingiausia, geriausia, širdingiausia ir patriotiškiausia, dar pasiaukojanti ir daug kenčianti, ir dar truputėlį betvarkė. Stačiatikiška ir komunistiška, protinga ir kvaila, darbšti ir tingi, sąžininga ir sukta.

Ta liaudis, kuriems į kraują įaugę nusilenkti vyresnybei anksčiau, nei įsakys. Ir žemiau, negu ketino. O jei tu orus ir tiesus ir vyresnybei nesilankstai – tada pradės tave laužyt, kad būtumei kaip visi.

(Ir skubiai šveisit pro duris Brechtą su jo aimana: „Dar gali vaisių duoti įsčios, bjaurybę išnešiojusios!“)

Tie žmonės, kurie tapę valdininkais akimirksniu parodo stebėtiną šiurkštumą, niekšybę ir abejingumą savo bendrapiliečiams ir gentainiams: šiuos laiko beteisiais ir niekingais prašytojais, patys įgiję valdžios. Kaip beteisis prašytojas – verkia iš bejėgiškumo ir pažeminimo, bet jis gi – bjaurybė ir kraujasiurbys kaip valstybės dalelė prieš kitą prašytoją. Taip – būna ir kitaip. Bet iki skausmo dažnai būna šitaip… Tipiškai dažnai.

Ir rusų socialinis tipas – kaip įkalta: valdžia – ji visada paims viršų. Arba išlaižysi – arba žūsi. Valdžiai – lankstykis, pataikauk, meilikauk, duok kyšius. Bet kad tavo pavaldiniai savo vietą žinotų! Nes kitaip – suės tave pavaldiniai ir nė velnio negerbs. Tokia jau padermė.

Diktatūra – tai mes. Melas, cenzūra, iždo grobstymas – tai mes. Niekšybė ir pataikavimas – tai mes. Ak, ne – kiekvienas atskirai mes visi kone įstabūs, garbingi žmonės. O kartu – dviveidė minia: prasčiokas prie viršutinių, ponas – prie apatinių. Ir Putinas šiandien – tik pati viršūnė piramidės, sudėtos iš minios. Sudarytos iš mūsų.

Ir nedrįsk varžytis su Didžiuoju Kunigaikščiu ir valdovo valdžia!

O kai nekęsti baisu ir pavojinga – tada myli.

Mes mylime valdžią! Iki apmirimo. Iki orgazmo. Viskas kartu.

O drauge – mylime vienas kitą, mylime save kaip vieningą tautą, ir nėra mums saldesnės vienybės, kai valdžia stipri ir šlovinga, grėsminga priešams, maloninga saviems.

Iš Dievo ši valdžia.

Dar ir dar kartą.

Vieningi mes visi, galingieji ir suvargusieji, puolusieji ir pakylėtieji, numylėtieji ir atstumtieji, ir vienybėje toje mūsų jėga ir mūsų tiesa, ir tik tiesa ir jėga gimdo valdžią ir jos pačios yra valdžia, o ši valdžia iš Dievo, ir paklusdami savo valdžiai mes reiškiame savo vienybę, tai likimas ir šlovė mūsų, ir nėra garbės didesnės ir džiaugsmo!

…Štai kas rusams buvo įdiegta sakralizuojant 1380 metų rugsėjo 8 dieną po Kristaus gimimo Kulikovo lauke, kur įvyko Mamajaus sutriuškinimas.

Arba neįvyko. Ne esmė.

 

Vertė Viktoras Patiomkinas