Maskulinistės pokalbis su feministe

 

Interviu su teatro ir kino kritike JŪRATE VISOCKAITE norėjau parengti seniai. Jūratė neslepia simpatijų vyrų kuriamam menui ir genijaus kultui apskritai, kartais juokais save pavadina maskuliniste, o aš kaip tik vyrais kūrėjais pastaruoju metu bodžiuosi, retai man jų kūriniai įdomūs, aktualūs. Taigi, susitikusios nuolat įsiveliame į diskusijas. Toks ir šis interviu – polemiškas ir be galutinių atsakymų.

Kritikė Maskvos VGIK’e baigė kinotyrą. Nuo 1994 m. dirbo „Šiaurės Atėnuose“, nuo 2000 m. dešimt metų buvo leidinio vyriausioji redaktorė. Šiuo metu teatro ir kino kritikos skiltis prižiūri „Literatūroje ir mene“.

Virginija Cibarauskė

 

– Pastaruoju metu pasirodė nemažai straipsnių apie teatro situaciją Lietuvoje. Kalbama apie lenkų teatro invaziją, kad Lietuvoje nėra asmenybių, kurios galėtų pakeisti „didįjį penketą“ (Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Joną Vaitkų, Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną), ir kad jaunieji režisieriai bei režisierės jaučiasi užspausti teatro grandų, neturi galimybių įgyvendinti savo sumanymų. Vis daugiau diskutuojama ir apie seksizmą, kad lietuvių teatras vyriškas, taigi ribotas – šį aspektą gana gerai iliustruoja ne itin vykęs Koršunovo bandymas „Otele“ kalbėti apie homoseksualių moterų patirtis. Pastebiu nemažai paralelių su literatūros pasauliu – diskusijos dėl premijų, seksizmo, vyrų sukurtos literatūros universalumo. O kur dar kūrėjų ir kritikų kolizijos: vieni skelbia kritikos, o kiti – meno mirtį.

O kaip šiandienos Lietuvos teatro ir apskritai kultūros situaciją vertini Tu – viskas į bloga ar vis dėlto į gera?

– Oi, Virga, argi tave pačią, protingą ir gražią, kas nors laikė už rankų – prieš 10 metų ar dabar? Ne, nes tu rašai gerai. Jei būtum silpna, abejotum savimi, nemokėtum, tada – taip, prisigalvotum visko, kad tik save kaip nors išgriebtum, pateisintum. Nekrošius yra sakęs, kad jam niekas niekad netrukdė, – ir juk turėjo galvoje sovietinio teatro, „Pirosmanio“ ir „Kvadrato“, laikus. Tu tik pats sau gali trukdyti, ir taškas.

Pasakysiu trumpai ir aiškiai: #metoo skandaliukus prilyginu antivakserių idiotizmui. Lytinė diskriminacija, taip, buvo ir dar yra, tačiau po kurio laiko, jei taip sparčiai veršimės į priekį, cyps jau vyrai. Pusiausvyros nebus, jos negali būti, o ir nereikia, kam mums ta šveicariška ramybė… Tik amžina kova, ir tai puiku. Ką gi kurs kūrėjai, jei vyrai ir moterys susivienodins?

„Saulės ir jūros“ geniali moteriška trijulė – jau labai daug. Užtenka. Svarbiausia, su kuo mums nūnai reikia susidoroti – ir teatre, ir literatūroje, – tai su ta begaline laisve kurti, su horizontu. Ant ŠMC sienos, atsimeni, kadaise buvo šūkis: „Kiekvienas yra menininkas…“ Daug kas nuoširdžiai patikėjo. Vargšeliai. Geriau pasimokytų lietuvių kalbos. Kadaise, kai išgirsdavau iš redakcijon atėjusio autoriaus neatsargius žodelius „kuriu“, „aš kaip menininkas“, bjauriai nusišiepdavau jam į akis. Gintaras Beresnevičius pasakojo, kaip dukrelė kartą pakvietė užpakalio nušluostyti ir liepė „žiūrėti, ką ji sukūrė“, – iškart nustojo tą žodį namie vartoti.

Ir teatre, ir kine vietos dirbti yra. Po mūsų revoliucijos Arūnui Žebriūnui, Gyčiui Lukšui juk nedavė pinigų, tik Algimantas Puipa dantim išsiplėšdavo, vien jaunikliai tada debiutavo – ir ką gi, antrąjį filmą paskui retas išstenėjo. O dabar tik daryk trumpą metrą, gali net mokslų nebaigęs. Teatre irgi, prašom, eik į Ašmenos gatvelę, į OKT, ir dirbk.

O išlaisvintos kritikos situacija? Teatro nebloga, kino bloga, dailės po metro Alfonso pasišalinimo nuvytusi, muzikos išvis dykuma – nuobodulio estetika gal.

– Tačiau ar tavęs tikrai nestebina, kad visi svarbiausi XX a. antros pusės lietuvių teatrą formavę vardai yra vyrų režisierių? Esu girdėjusi ne vienos vyresnės kartos moters istoriją apie svajotas, bet taip ir nebaigtas režisūros studijas, neįvykusią karjerą arba, geriausiu atveju, antraeiles pareigas, pvz., antrosios režisierės. Tiesa, dauguma dėl nutrauktų, nebaigtų mokslų kaltino save. Dažnai pagalvoju, kad vyresnė karta – tiek vyrai, tiek moterys – yra tarsi akli diskriminacijai, nelygybei. Arba priima tai kaip normą.

Kalbi apie kovą, bet man atrodo, kad kultūros lauke į moteris retai kas žiūri kaip į lygiavertes kovotojas – labiau kaip į aptarnaujantį personalą, mūzas, pagalbininkes ir pan. Tau taip nebuvo? Niekada nepagalvojai, kad jei būtum vyras, viskas klostytųsi daug lengviau, eitum geresnes, solidesnes pareigas, tave labiau gerbtų?

– Na, vyrai režisieriai siautėja ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje. Be to, kolektyviniame teatro ar kino mene su bepročiais aktoriais bei likusiu laisvo elgesio personalu reikia kietos, net bukos rankos. Orkestrams, kaip žinai, diriguoja vyrai (su retom maloniom išimtim). O ir ta mūza būti, žinai, visai smagu. Galiu pasigirti – aš net du kartus buvau ir tuo didžiuojuosi, anūkams papasakosiu.

Neturiu lytinio nevisavertiškumo komplekso, nors tu ką. Nei jaunystėje neturėjau – gal dėl to, kad pasirinkau kritikės profesiją ir iškart supratau: privalau būti drąsi! Aukštesnės pareigos? O, taip, vienintelis mano gyvenimo „metoo“ (na, galima suprasti kaip anekdotą) atsitiko, kai tuometiniai Rašytojų sąjungos šulai, Valentinas su Danielium, neįleido manęs, jau „Litmenio“ redakcijos išrinktos ir per daug stipriai su esamais kadrais pasišvaisčiusios, į vyriausiojo redaktoriaus postą. Pridirbs čia ji mums – ne RS narė – nė nepasitarusi su RS, padarys vėl savo kiną! Ir ką gi, kelias dienas vaikščiojau įsižeidusi, paskui nusprendžiau „būti aukščiau“, ėmiau daugiau rašyti, tai man karūna ir nenukrito. Be to, ir paskirtas vyriškis dirba atsidavęs, mokosi ir tobulėja.

Bet Virginija, kodėl mes apie tai tiek daug kalbam? Nesu feministė, taip, užjaučiu vyrus, bent jau humanitarus (kitokių beveik nepažįstu). Geriau pakalbam apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, gėdingai žlungančią laisvės sąlygomis.

– Tikriausiai kalbame todėl, kad aš vyrų visiškai neužjaučiu, net humanitarų, nors suprantu, kad sunku prarasti šimtmečius turėtą privilegijuotą poziciją (juokiasi). Manau, kad apie žlugusią literatūrą mėgsta kalbėti tie, kurie nesugeba rasti sau dabartiniame literatūros lauke vietos, – paprastai tai būna debiutantai, nueinančios kartos atstovai arba pernelyg didelių ambicijų turintys, todėl neva neįvertinti kūrėjai. Nepriklausau nei vieniems, nei kitiems, gal todėl jokių žlugimo ženklų nematau – labiausiai šiandieninėje literatūroje patinka įvairovė, kurios būti negalėjo nelaisvėje. Knygų išleidžiama daug, steigiasi alternatyvios leidyklos, debiutuoja įdomūs autoriai. Tai kur tas žlugimas?

Nors tu tikriausiai situaciją matai kiek kitaip? Kai 2000 m. tapai „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktore, laikraštis išgyveno tikrą aukso amžių, jame publikavosi šiandien jau klasikų statusą turintys Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius, Alfonsas Andriuškevičius, Giedra Radvilavičiūtė, Kęstutis Navakas, tuo metu dar labai maištingas jaunasis Sigitas Parulskis. Dalis jų neberašo, kiti rašo mažiau ar  /  ir mažiau kokybiškai. Gal dėl to tas „žlugimo“ įspūdis? Papasakok, kaip atsidūrei „Šiaurės Atėnuose“ ir kaip, būdama vyr. redaktore, pritraukei ir suvaldei tokias asmenybes?

– Gerai mums čia išeina pasišpaguoti. Jau antrąsyk neatsargiai imi ir atskiri vyresnę, „nueinančią“ kartą. Va, ir tu vykdai savo segregaciją… Tiesiog aš gerai žinau, kaip blogai yra su lietuvių proza mūsų literatūros prieangyje – kultūros leidiniuose. Cha, kai tik baigėsi tasai „Šiaurės Atėnuose“ mano užsuktas esė aukso amžius, grožinė literatūra ir užsilenkė (nuo kuklumo nemirsiu). Klesti sužurnalistėjusi publicistinė, politiškai spekuliacinė ir atvirai komercinė proza. Išlaisvintoji pasileidėlė Grafomanija. Pasakyk man, kuo skiriasi kadaise tarybinės Kultūros ministerijos užsakyta ir remiama Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“ nuo Inos Pukelytės „Panelių iš Laisvės alėjos“ (ką tik – Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija) ar netgi Sigito Parulskio „Tamsos ir partnerių“ ir Sauliaus Šaltenio „Žydų karalaitės dienoraščio“? Tai šiandieniniai vadinamieji programiniai kūriniai, populiariai liaudiškai ar literatūriškai mandrai parašyti. Perskaičiau ką tik „Paneles“ įstrižai – na, tiktų nebent paaugliams apšviesti apie prieškarinį Kauną ir antisemitizmą. Vaikiškiems protams iš tiesų skirta ir Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ apie vieno regiono pokario vaikus. Utriruoju? Betgi atsakau į tavo klausimą – kurgi žlugimas? Jis yra nuo ir iki: nuo kūrėjo moralės, konformizmo iki jo „prie reikalo“ prisiderinančios stilistikos. Tiesa, poezijos neliečiu, ne mano daržas.

Kodėl gi mūsų brangūs rašytojai – ir seni, viską ilgai laikę užspaudę stalčiuose, ir jauni, naršantys dieną naktį archyvuose, – nesiryžta aprašyti sovietmečio dešimtmečių, atskiros istorinės eros, kuri reikalauja įsigilinimo, talento ir drąsos, ilgų darbo metų, o ne lėkšto viens du demaskavimo? Na, išstena nebent reikiamai sumontuotą „Vasarnamio“ dokumentiką ar „Kolūkio metraščių“ satyrą. Bet man neįdomus kažkieno išgalvotas Stalinas ir Ježovas. Apie juos aš geriau kino kronikoje pasižiūrėsiu.

Oi, tiesa, mano galva, vienintelis šio amžiaus įvykis lietuvių prozoje – „Silva rerum“. Ot kaip! 

Aš, kaip apolitiška persona, tiesiog imu lietuvių rašytojų sąvadus – smetoniškieji (20 metų), tarybiniai (40), dabartiniai (30) – ir blaivia galva vertinu vardus ir produkciją. Va tau ir žlugimas.

Žinai, pavydžiu rusams didelių ir aršių kritikų – konkrečiai Dmitrijaus Bykovo. Iš tokio mokausi. Dar – jeigu prisimintume pagal kartas – mokiausi iš Sauliaus Macaičio ir Egmonto Jansono; Valdo Gedgaudo ir Rūtos Oginskaitės; Andriaus Jevsejevo ir Mildos Brukštutės, nors pastarieji jau prapuolė. Manau, kad skaitančiųjų masei reikia žmoniškai įskaitomai parašytų ir jau kitą rytą portaluose išleidžiamų, azartiškų publikacijų. Specialiųjų kultūros leidinių (mano galva, pernelyg išsidauginusių) masės neskaito. Kiek užmatau svetur, dabar kritika yra pagauli, nebesausa, subjektyviai vertinanti, ji nebeskirta tik savajam kolegų ratui ir autoriams, kaip kad yra pas mus.

O apie „Šatėnus“ ir asmenybes jau parašiau „Metuose“ (2019, Nr. 12). Skaityk. Nenoriu kartotis. O ir netiks šito pokalbio intonacijai.

– Įdomu, ką sakai apie kritiką, nes nuolat girdžiu priekaištus, neva visa mūsų kritika – vien apžvalgos ir tiesmuki vertinimai „patiko“ ar „nepatiko“, nebeliko rimtų analitinių recenzijų. O dėl to sovietmečio – gal šiandien jau kiek pabodęs, juk siaučia dešimtojo dešimtmečio mada, apie jį rašo ir debiutuojantys, ir jau pripažinti prozininkai. Tiesa, Tomas Vaiseta debiutinėje trumposios prozos knygoje „Paukščių miegas“ visai neblogai perteikė įvairius sovietmečio periodus. O kalbant apie istorinio romano situaciją, tai didelio kokybinio skirtumo tarp „Silva rerum“, „Tamsos ir partnerių“ ar „Mano vardas – Marytė“ nematau. Normali populiarioji literatūra, ir tiek. Taigi, kokiais kriterijais pati prozos ir ne tik prozos kūrinių gerumą matuoji?

– Siužetas – knygoje ar filme – manęs seniai nebedomina (man pačiai apmaudu, nes negaliu taip kaip mano draugės kino pavasariuose mėgautis istorijų antplūdžiu, atsijungti nuo realybės), man svarbiausia, KAIP padaryta. Režisūra. Autorystė: įsitikinimai, erudicija, amatas ir talentas.

Skaičiau tavo paminėto Vaisetos apsakymą „Metuose“ apie „jo sovietmetį“ – radau du faktinius netikslumus, ir viskas, šitas žaidimas ne man… Kaip vadinamoji tarpdisciplininė kritikė peržiūriu daug kūrybos. Vargina kaip kovidas išplitusi destrukcija. Visur kur trūksta humanistinio požiūrio. Žinai, man patinka lyg ir banalus, Kultūros ministerijos sugalvotas šūkis – „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Vertinau net nepasisekusį Nekrošiaus spektaklį, nes jis visada savo scenoje bent siaurą takelį tau apšviesdavo (dar gyvas jo spektaklis „Jobo knyga“ su septyniasdešimtmečiu titanu Remigijumi Vilkaičiu – eik pažiūrėt). O demaskuojantis nuo ir iki Šarūnas Sauka neįdomus. Renesansinis žmogus buvo Sigitas Geda. Šviesus ir tikintis, nepaisant nieko, yra žiaurus ir aistringas danų režisierius Larsas von Trieras, tas pats Andrejus Tarkovskis su savo Rubliovu ir Stalkeriu, su rašytoju, kuris neša žvakę… Ir mūsiškis Šarūnas Bartas, kurį Nekrošius pavadino Ibseno Brandu. Bet ne tik tokie asai. Labai myliu ir Vlado Urbanavičiaus „Vamzdį“ – kai važiuoju iš savo Antakalnio, šita dar ne visų totaliai sukvailėjusių lietuvių triumfo arka man suteikia vilties. Šaunuolis Vladas.

Kodėl pasaulio teatruose paklausiausi tebėra Šekspyras ir Čechovas? Kodėl per praėjusius šimtą metų neparašyta pjesių, kurios būtų vėl ir vėl ištraukiamos į sceną? Mūsų laukta Nacionalinio teatro premjera – Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Miegantys“ – verčia susiimti už galvos ir rautis plaukus. Naujieji vadovai labai pasitiki savimi ir prisiimta retrogradinės visuomenės gelbėtojų misija – ar tik jie nenori tapti penktąja valdžia, dar viena sąmonę reguliuojančia įstaiga kitame Gedimino prospekto gale? „Pranašiška pjesė“ su fainuoliui guru atsidavusiais, treniruotais aktoriais sūkuriuoja ir sproginėja, na, atleiskite, spalvingais taršos burbulais. Et, gal kuo blogiau, tuo geriau. Brangus mums visiems, talentingasai Oskarai, gal ir į LNDT sceną – kaip ir į LNOBT – išleidžiam kokią… „Traviatą“? Pagaliau duokim ir aktoriams normaliai pavaidinti – jie irgi turi teisę lipdyti psichologiškai motyvuotą charakterį spektaklyje, kuriame viskas iš eilės, viskas pagal dramaturgą, o ne pagal okupantą režisierių. Vardan tos nesveikos Lietuvos.

Klausei, kodėl „Silva rerum“. Jau vien todėl, kad galybė žmonių (kokie tiražai!) pasižiūri į Vilnių, į niekieno iš prozininkų (tik poetų dramaturgų) neįveiktą LDK terra incognita su gyvais žmonėmis ir pamato, apčiuopia juos. Rašytoja savo spektaklį režisavo talentingai (tegul ir su tam tikrais faktiniais netikslumais, tegul ir be romano struktūros, kaip teigiama), atvėrė panoraminę sceną, užpildė nišą. Kas nori pamatyti, težiūri.

– O man geri kūriniai tie, kurie paneigia ar bent supurto dalykus, kuriuos neva žinau. Iš savo varpinės rekomenduoju Antano A. Jonyno „Naujuosius sonetus“ – man šis poezijos rinkinys buvo vienas iš tų, kuriuose tamsa šviečia, o šviesa nublunka. Gerai, meistriškai parašyta ir yra apie ką pamąstyti. Nors, atrodo, turėčiau pernelyg nesižavėti: autorius vyras ir ne mano kartos, o kai paskaitinėju jo komentarus feisbuke, atsiveria radikalūs pasaulėžiūriniai skirtumai.

Bet apskritai labai norėčiau, kad daugiau žmonių skaitytų poeziją, o ne „Silva rerum“, nors suprantu, kad taip niekada nebus.

– Tau patinka Antano sonetai, o Antano pasaulėžiūra – tikrai ne. Kaip prieštaringa ir įdomu! Su vyrais moterims taip jau būna…

O aš, jei apskritai, tai norėčiau, kad žmonės skaitytų, žiūrėtų, išmoktų suvokti visokiausią dokumentinę medžiagą. Ji skatina savarankišką mąstymą, o grožinės kūrybos yra labai jau daug pribirbinta.

Man apmaudu, kad visi dabar pasmerkti domėtis politika. Grožinė (išviešinama, išgražinama) politika užtemdė grožinę literatūrą ir meną! Ten, ačiū politikus visais būdais dulkinančiai žiniasklaidai, tai dega aistros aistrelės, o knygos puslapiuose tai kas gi – tik blankūs atšvaitai. Nebent skaitai klasiką. Aš kaifuoju vėl skaitydama „Karą ir taiką“ (nes svajoju pamatyti Rimo Tumino spektaklį). Žinai, ką atradau? Napoleoną ir ES. Rasiu tau citatą. Va, Šv. Elenos sala, 1820-ieji: „Rusijos karas turėjo būti populiariausias naujųjų laikų karas: tai buvo sveiko proto ir tikrų interesų karas, ramybės ir visų saugumo karas; jis buvo grynai taikingas ir konservatyvus. Tai buvo daroma didžiam tikslui, tai turėjo padaryti galą atsitiktinumams ir pradėti saugumo erą. Nauji horizontai, nauji darbai būtų atsiskleidę, pilni gerovės ir klestėjimo visiems. Europos sistema būtų buvusi įkurta: tebūtų likęs tik klausimas, kaip ją organizuoti. [...] Europa veikiai būtų tapusi tikrai viena tauta, ir kiekvienas, keliaudamas bet kur, visuomet būtų buvęs bendroje tėvynėje.“