Lūpų putlintoja
Lūpų putlintoja
Kaip batsiuvys neturi batų, taip lūpų putlintoja neturėjo putlių lūpų. Tačiau nė kiek dėl to nesijaudino. Ji labiau matė kitus, ne save.
Siauralūpė gyveno ir dirbo nedideliame miestelyje. Čia ji gimė ir užaugo, čia jai buvo gera ir iš čia, kitaip nei jos į šiltus kraštus emigravusi kolegė, niekur niekada neketino išvykti.
O ir darbo moteris nepritrūkdavo. Visada atlikdavo jį nuoširdžiai stengdamasi, su ugnele netgi. Ir kadangi miestelyje šiuo amatu dabar užsiėmė tik ji viena, didžiausia laimė buvo aplinkui regėti vis daugėjant savo darbo vaisių. Kad ir kur nueitų – krautuvėn ar turgun, parkan ar kino teatran, bibliotekon ar diskotekon – visur aptikdavo savo veiklos rezultatų. Ir tai matydama bei analizuodama dažnai mintyse kartodavo sau: „Aš – kūrėja.“ Arba: „Aš – sielų gydytoja.“ Kartais: „Aš – ragana.“ Rečiau: „Reiktų labiau pasistengti.“ Ir tik vienintelį kartą: „O šūdas!..“
Po šio karto net norėjo baigti karjerą. Tačiau tai buvo trumpalaikė, galima sakyt, vienadienė mintis – ji greit išsisklaidė ir blaivus protas paėmė viršų. Kiekvienam juk visko nutinka ir darbe, ir gyvenime. Kaip žinoma, reik nesustoti, žvelgti į priekį ir kantriai eiti savo keliu. Tik taip tobulėjama.
Batsiuvys
Taigi, kaip jau minėjau, miestelio lūpų putlintoja nebuvo gamtos apdovanota lūpų putlumu, o kitoje nei jos salonas gatvės pusėje dirbantis barzdyla batsiuvys neturėjo batų. Tai, žinoma, visai nereiškė, kad jis vaikščiojo basas. Anaiptol… Oi, ne ne…
Keletą batų porų jis vis dėlto turėjo. Pavyzdžiui, jo išeiginiai angliški lakuoti štibletai buvo visai padorūs, nors ir dėvėti. Sportiniai medžiaginiai bateliai – dar nuo mokyklos laikų, kiek aptriušę, giliai nugrūsti spintoje ir seniai užmiršti (batsiuvys jau daugel metų nesportavo). O grynos odos sandalų daugelis net pavydėtų. Tačiau ten, kur jis gyveno, dėl atšiaurių oro sąlygų tokių paprastai neprireikdavo.
Žmogus siuvo ir taisė batus kitiems. Savo ruožtu kiti jį gerbė ir vertino už tą triūsą. Žinoma, rasdavosi ir apkalbančių, ir negražiai pajuokaujančių, bet tokių, dėkudie, buvo tik vienas kitas.
Visgi, jei skaitytojas paklaustų, tai ką gi jis avėjo, – nutylėčiau. Nes bijau, kad ir pačiam batsiuviui toks klausimas pasirodytų nekorektiškas. Nebent jis seniai susitaikė su savo išskirtinumu ir turėjo puikų humoro jausmą.
Sekmadienis
Po pietų pagyvenusių sutuoktinių pora jaukiai ilsėjosi savo namų svetainėje ir šnekučiavo. Vyras šypsojosi. Moteris protarpiais nusijuokdavo. Tyliai tiksėjo sieninis laikrodis, kartkartėmis mušdamas valandas. Buvo ramu ir įprasta.
Už lango vos vos snyguriavo, tačiau diena buvo vaiski – saulės šviesa liejosi į kambarį, išryškindama kiekvieną detalę.
Klausydamasi vyro, moteris nenuleisdavo akių nuo jo lūpų.
Klausydamasis moters, vyras nepakeldavo akių nuo jos pėdų.
Kai nutildavo, jų žvilgsniai susitikdavo. Šią akimirką jie būdavo laimingi.
