Kam skambina gūranti varpinė

 

Amerikiečių ir rusų poetas, eseistas Josifas Brodskis (1940–1996) pranešimą For Whom the Crumbling Belfry Tolls perskaitė jubiliejiniame Nobelio premijos simpoziume, Švedijos akademijoje vykusiame 1991 m. gruodžio 5–8 d. Jelenos Kasatkinos atliktas vertimas į rusų kalbą (По ком звонит осыпающаяся колокольня) pasirodė žurnale „Иностранная литература“ (2000, Nr. 5). Čia publikuojamas pastarojo teksto vertimas.

 

 

Kadangi laikas, matyt, neturi kitokios galimybės, kaip tik praeiti, ir kadangi žmonės, regis, pasmerkti matuoti jo eigą, ši diena, galimas daiktas, ne mažiau nei bet kuri kita yra tinkama aprėpti žvilgsniu XX amžių, ypač tai, kas įvyko literatūroje. Šimtmečio atsargoje, žinoma, dar aštuoneri metai, o gyventojų pasaulyje vis tankėja ir tankėja – taigi, kalbant iš esmės, egzistuoja bent matematinė tikimybė, kad per likusį šimtmečio laiką įvyks koks nepaprastas literatūrinis įvykis. Tuomet mūsų norą užbrėžti brūkšnį dabar priskirkite statistikos nepaisymui arba ūmai užplūdusiai eschatologinei baimei, kuri bet kokiu atveju glūdi po milenaristiniais lūkesčiais; visada maloniau pamintyti apie pasaulio žlugimo perspektyvą, nei apie savo mirtį.

Atitinkamai ši apžvalga bus tiek pat asmeniška ir subjektyvi, kiek ir per ankstyva. Nėra prasmės aušinti burną garsinant svetimą nuomonę, jei ta nuomonė, žinoma, ne absoliuti tiesa. Bet aš ne šventikas. Mano veikloje subjektyvumas ir šališkumas – įprastas reikalas, ir vienintelis dalykas, ką galiu šioje vietoje, – tai pademonstruoti juos dar kartą. Galų gale tie, apie kuriuos kalbėsime, pietavo, taip sakant, prie to paties stalo, nors ir prabangiau. Vis dėlto imdamasis šios apžvalgos, aš jokiu būdu neketinu su jais lygintis, bet ir neatsiriboju nuo jų.

Šią XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pirmųjų metų pabaigos žiemos dieną aš įsižiūriu į mūsų šimtmetį ir matau šešis nuostabius rašytojus, dėl kurių, manau, jį prisimins. Tai Marcelis Proustas, Franzas Kafka, Robertas Musilis, Williamas Faulkneris, Andrejus Platonovas ir Samuelis Beckettas. Iš tokio atstumo juos lengva atskirti: tai mūsų šimtmečio literatūrinio kraštovaizdžio viršūnės; tarp dabartinio šimtmečio literatūros Alpių, Andų ir Kaukazo kalnų jie tikri Himalajai. Negana to, jie nė coliu nenusileidžia ankstesnio amžiaus literatūros milžinams – amžiaus, iškėlusio kartelę.

Ne, kaip tik priešingai. Iš tikrųjų šie rašytojai didesni – iš dalies dėl to, kad jie pradėjo ten, kur sustojo XIX amžiaus romanas, nors daugiausia dėl to, kad jiems teko kur kas nepalankesnės sąlygos nei tos, su kuriomis žmogus ir literatūra susidurdavo ankstesnėje savo istorijoje. Literatūra galų gale – tai besikaupiančių bėdų ir žmogaus priešinimosi joms kronika. Ir, galimas daiktas, vienas iš minėtojo šešeto didybės matmenų yra tai, kad jie, regis, paskutinieji bandė tiksliu ir suprantamu žodžiu atvaizduoti kvantinį žmogaus bėdų šuolį. Paskui pasirodė siurrealizmas ir sociologija.

Bet tai skliaustuose, nes žlugusių bandymų pasakyti tiesą apie žmogaus padėtį įvairovė begalinė. Už skliaustų – mes patys, užsiėmę ne tiek tiesos paieška, kiek tam tikro bendro vardiklio, siejančio puikųjį šešetą, nustatymu – žinoma, atgaline data. Tačiau estetinio kriterijaus radimasis, ką jau kalbėti apie jo taikymą, visada vėluojantis reikalas. Tai, kad jis mums būtinas dabar, visiškai akivaizdu, jei neketiname šiuolaikinės, taip pat ir ateities literatūros (bent jau likusio šimtmečio) laikyti praėjusio amžiaus standartų įkaite. Sūniškos mūsų pagarbos tam romano tėvui įrodymų gausybė, kaip galėjome čia įsitikinti. Drįstu teigti, kad ši salė kupina jos.

Taigi, grįžkime prie mūsų puikiojo šešeto. Ką jie, tokie skirtingi, turėjo bendro? Visų pirma, jie nebuvo kolektyviniai žmonės; jie buvo vienišiai, savotiški, dažnai iki ekscentriškumo. Bent jau niekada nepritardavo nei iškalbiesiems diktatoriams, nei saldžialiežuviams vyskupams (šių visada buvo apstu, ypač tame šimtmečio tarpsnyje). Žinoma, mums nedera užkibti ant romantiško kabliuko ir dėti lygybės ženklo tarp nemokėjimo elgtis visuomenėje ir gabumų. Pirmasis – ką jau kalbėti apie tiesiog prastas manieras – yra platokai paplitęs; nors būna ir apsimestinio. O štai kas dažnai liudija talentą – tai žodinis jo savininko nesuderinamumas su bet kokia nusistovėjusia ideologija.

Be to, visi šeši anuo metu buvo laikomi – o kai kur tebelaikomi ir nūdien – „sunkiais“, pirminė reakcija į jų kūrybą svyravo tarp atviro priešiškumo ir visiško abejingumo. Maxo Brodo dėka Kafkos rankraščių, kuriuos autorius prisakė sudeginti, išgelbėjimas; vokiečių skaitytojų pomirtinis Musilio „atradimas“ šeštajame dešimt-metyje ir dar labiau pomirtinis pribloškiančių Andrejaus Platonovo romanų publikavimas – gana iliustratyvūs pavyzdžiai, nors juos tam tikru mastu galima priskirti istorijos permainingumui. Tačiau net ir dalingiesiems iš jųjų ne taip jau ir sekėsi, kaip rodo „Svano pusėje“ likimas: romaną atmetė ne kas kitas, o André Gideʼas, tad knygą autorius išspausdino savo lėšomis. Proustas vis dėlto galėjo sau tai leisti.

Už sunkumo įspūdį ir vėlesnę „sudėtingųjų“ reputaciją jie skolingi literatūriniam skoniui visuomenės, paradoksaliai išaugintos, kaip ir pats puikusis šešetas, XIX amžiaus penu. Visa tai lengviau pastebėti dabar, nes kone identiški patiekalai daugumos leidėjų patiekiami ir šiandieninei publikai, nors didžiausia atsakomybė už juos tenka virėjams, tai yra patiems literatams. Lygiai taip pat, jei ne labiau, paradoksalu tai, kad pastaruosius penkiasdešimt metų modernizmas apibūdinamas kaip praeitis, tarsi mūsų dabartis būtų įgijusi tam tikrą bestiliškumo statusą ir jau nebereikalauja jokių ypatingų jos žodinio įkūnijimo būdų. Matyt, leidybos namuose ir rašytojų palėpėse prieita prie tos pačios išvados: užtenka paprasčiausio anekdoto.

Bet tai vėlgi pastaba skliaustuose (kuria turėsiu remtis, nes klausimas primygtinis ir visų pirma ji lėmė mano pasirodymą šioje tribūnoje šiandien). Grįžkime prie savo viršūnių. Ar tikrai jie buvo tokie sunkūs, kad užsitarnautų visas šias etiketes ir įvardijimus, įskaitant „modernizmą“? Kaip nutiko, kad šeši visiškai skirtingi autoriai, rašę maždaug tuo pat metu, pasirodė tokie sunkūs? Kas tai apskritai per sunkumas ir kas jį išmatavo? Ar sunkumas yra genialumo požymis, ar reikia juo vadovautis, kai bandome surasti reikšmingų kūrinių šimtmečio galo mene? Ar galima jį imituoti?

Atsakymas į paskutinį klausimą: taip. Tai darė ir tebedaro nūdien daug sužydėjusių ir vystančių talentų. Pradėkim nuo to, kad jau pati „sudėtingų“ rankraščių, šiandien siūlomų leidėjams, gausa rodo, jog sunkumas nėra toks sunkus. Už viso to slypi ne tiek apgaulė, kiek prasčiokui būdinga romano sunkumo samprata, kuri yra tapusi naujuoju ortodoksiškumu, o drauge ir paklausia preke. Tiesa visų pirma tokia, kad jokio sunkumo iš tiesų nebūta. Nes maniera, pasirinkta kiekvieno iš puikiojo šešeto, neatrodė sunki bent jau jiems patiems ir – kadangi jie negyveno visiškai izoliuoti – kai kuriems jų amžininkams. Joks sveiko proto žmogus, o ypač nežinomas autorius, nesiims rašyti to, ką sunku suprasti. Priežastis, dėl ko kiekvienas iš jų ir toliau taip rašė, buvo sąmoningas ar intuityviai nuspėtas poreikis išsivaduoti iš ribojančių tuolaikinės prozos sąlygiškumų. Iš esmės tai, kas skaitytojo, besitenkinančio esamomis konvencijomis, buvo apskelbta kaip sunkumas, kiekvienam iš šio šešeto reiškė jų natūralumo išlaisvinimą ir neabejotinai jų pačių buvo vertinama kaip priemonė didesniam aiškumui pasiekti.

Jeigu jie nejuto to sunkumo, tai ir mes neturėtume; kitaip laikas, skiriantis mus nuo jų, būtų sugaištas veltui. Stilistiniai metodai, išrasti šio šešeto, leido jiems išreikšti žmogaus sielos sudėtingumą, o tam jų gimtasis XIX amžius, matyt, neturėjo nei priemonių, nei, labiau tikėtina, noro. Vis dėlto tai buvo ne vieno pasakojimo būdo pakeitimas kitu, o papildymas arba, tiksliau, XIX amžiaus romano vystymasis ir įaugimas į XX amžių – visiškai logiškas, organiškas procesas, ką jau kalbėti apie terapinę jo vertę. Taigi visa, ką mums tereikia daryti, tai priimti stilistinę šešeto iniciatyvą kaip normą ir brandos ženklą, o ne kaip nukrypimą nuo seno gero patogiai linijinio, pasitikėjimą keliančio auklėjamojo romano – juk žmogus nėra nei savo praeities, nei dabarties, nei juo labiau savo paties likimo šeimininkas.

Jei minėtųjų šešių autorių naudotą būdą priimsime kaip normą (bent jų mąstymo būdą, jei ne jų veikėjų elgseną, nors būtų neblogai ir viena, ir kita), iš karto įgysime mažiausiai du pranašumus. Pirma, tai išvaduos mus iš sunkumo paieškų ir juo labiau neleis susigundyti juo kaip būtina iškilaus šiuolaikinio kūrinio prielaida, mat žmogaus sielos sudėtingumas, lygiai kaip ir šio sudėtingumo išraiška, turi natūralias ribas, už kurių driekiasi arba beprotybė, arba pretenzingumas, – tai yra už kurių ši išraiška tampa neartikuliuojama. Antra, tai gali mus išvaduoti iš esamos produkcijos, intelektualiai ir stilistiškai nepaveiktos modernistų pasiekimų, vartojimo dideliais kiekiais. Trumpai tariant, priėmę šią normą, savo literatūrinius vertinimus grįsime minimaliais modernizmo technikų sutankinimo ir suglaudinimo, o ne jų praskiedimo reikalavimais. Nes būtent šitaip vystosi kultūra apskritai ir literatūra konkrečiai. Jei reikia iliustracijų, prisiminkite graikų dramos evoliucionavimą į aleksandriškąją pastoralę. Arba prisiminkite, – nes tai dìdžiosios Pietų Afrikos literatūros dienos, – J. M. Coetzee, vieną iš nedaugelio, o gal net vienintelį prozaiką, rašantį anglų kalba, kuris iš pagrindų įsisavino Beckettą. Be jo, be Thomo Bernhardo ir saujelės naujosios bangos rašytojų, norma, – tai yra didžioji mūsų šimtmečio literatūra, – buvo traktuojama kaip anomalija, todėl šiandien svarstome pasekmes.

Mes negalime savo troškimu atgaivinti didžiosios literatūros, bet sunku iš pasibjaurėjimo nenusigręžti nuo gličios vidutinybės pliurės. Tai truizmas, kad be pastarosios neturėsim pirmosios, ir šitas truizmas, palaikantis rinką, atstoja vidutinio autoriaus pateisinimą Paskutiniame teisme. Vis dėlto proporcija, suteikianti šiam truizmui įtikinamumo, atrodo, jau seniai pažeista, kaip matyti iš pomirtinio visų vidutinybių iš eilės liaupsinimo ir sunkiais apskelbtų modernistų nurašymo (kurių sunkumas, beje, į naudą akademiniams aiškintojams). Man niekaip nesuprantama, kodėl tiek daug rašytojų (išskyrus galbūt rusus, mat jie pusę amžiaus buvo atkirsti nuo šiuolaikinės literatūros plėtotės) gali toliau rašyti taip, lyg Proustas, Kafka, Musilis, Faulkneris ir Beckettas niekada nebūtų egzistavę. Todėl kad jų buvo mažuma?

Tai didelė mįslė, tiesa? O, visi tie romanai su išankstinėmis egzaltuotomis jų recenzijomis ir perpasakojimais, besisukančiais aplink visa apimantį prielinksnį „apie“. Apie tėvų ir vaikų ginčus, apie sutuoktinių nesutarimus, apie politinę priespaudą, apie rasinę trintį, apie asmenybės krizę, apie patirtį, atveriančią akis į gyvenimą, apie seksualinį neapibrėžtumą arba neapibrėžtą seksualumą, apie miglotą nostalgiją, apie mitomaniakišką etninę specifiką, apie socialinę neteisybę, apie didmiesčių problemas, apie kaimo dorybes, mirtinas ligas. Meistriškai suregzti siužetai, nuodugnus realijų – dažnai iš pirmų rankų – išmanymas, gera liaudiškos šnekos klausa, paprasta, neįkyri sintaksė. Visuomenei vis giliau ir giliau grimztant į neaiškumą, šie kūriniai išplaukia į paviršių jos intelektualinių plūdurų pavidalu ir reikalauja, kad jiems suteiktų švyturių rangą.

Šie romanai yra tokie pat pamainomi, kaip ir juose vaizduojamos moralinės alternatyvos (nes kalba būtinai apie moralinį pasirinkimą, taip?); lygiai tokia pat ir jų miglota stojiška mintis: kažkas panašaus į „Nepaisant viso to, žmogus privalo…“ – praleistąją vietą galite užpildyti patys, mat viso to atomazga arba kumuliacinis efektas atavistiškai grįžta prie pamokslo. (Menkas gerų manierų likutis – kuo gi daugiau galėčiau pasigirti – sulaiko mane nuo vardų garsinimo, bet praleidimą vėlgi galite užpildyti savarankiškai; arba, sekdami mano pavyzdžiu, sutaupyti laiko.) Ir atvirkščiai: beveik kiekvienas pokalbis apie literatūrines vieno ar kito kūrinio teigiamybes greitai išsigimsta į pokalbį apie moralinius jų sumetimus.

Taip nutinka dėl to, kad šioje srityje visi specialistai. O specialistai šioje srityje visi todėl, kad bet kokia žmogiška pozicija yra abejotina beveik pagal apibrėžimą. Be to, šią padėtį abejotiną daro kaip tik moralinis įsitikinimas, tikrumas, kuris gimdo individo ar visuomenės moralinio pranašumo jausmą. Drįstu teigti, kad visų bėdų šaknys – jausmas, jog tu geresnis už kitą. O jei meno kūrinys – jo kūrimo stadijoje ar gvildenant jo pranašumus – redukuojamas iki etinės diagnozės, tai šitai veda prie tokio tikrumo paieškų, prie savotiško moralinio darvinizmo, turinčio labai nemalonių pasekmių silpniausiajam. Ir ar jau neįpakuota mūsų etika į mūsų įstatymus ir (ar) socialines sutartis?

Bet grįžkime prie puikiojo šešeto. Tariamasis sunkumas, kuriuo šie autoriai taip garsėja, kyla iš jų aprašomos visiškai kitokios gyvenimo ypatybės – netikrumo. Jų atveju anksčiau aptarto visa apimančio prielinksnio vartojimas vestų prie pralaimėjimo. Kalbant apie ypatybes, netikrumas yra pats svarbiausias, jis sutraukia į save visas kalbos dalis, tarp jų ir prielinksnius. Šitų šešių menas, poeto žodžiais tariant, prasideda ten, kur miršta logika. Lygiai taip pat, kaip miršta XIX amžiaus siužetai ir kompozicijos. Jų romanai parašyti vadovaujantis netikrumo „logika“ ir todėl gana dažnai lieka nebaigti. Prisiminkite Kafkos „Pilį“, Musilio „Žmogų be savybių“, Platonovo „Čevengurą“. Tačiau net Prousto ir Faulknerio kūrinių iš esmės negalima laikyti užbaigtais, tas pats pasakytina ir apie Beckettą. Mat epas niekada nesibaigia, nes jis išcentrinis, toks pat ir netikrumas.

Jo nuolatinio plėtimosi, jo išcentrinės jėgos šaltinis puikiojo šešeto kūriniuose yra tikslumas. Netikrumo tikslumas – nepaprastas paties netikrumo ar jo raiškos stiliaus generatorius. Nuolat didėjantis jo spindulys ir paaiškina jų stilistinį novatoriškumą. Kas, regis, siejo visą šešetą, tai stiliaus dominavimas siužetinės linijos atžvilgiu. Pastaroji labai dažnai tampa įkaitu stiliaus, kuris ir yra tikroji varomoji pasakojimo jėga. Ar ši praktika nekelia kokių asociacijų, ar toks vyksmas jums neprimena dar kažko literatūroje? Man primena, nes tas pats principas reiškiasi ir poezijoje, kur siužetinę liniją valdo ir lemia kadencija ir eufonija, mat eilėraštį priekin varo jų daugėjimo jėga.

Kitaip tariant, su modernistais literatūra užbaigė raidos ratą, grįždama prie kalbos viešpatavimo pasakojimo atžvilgiu, nes prieš pasakojimą buvo daina, nes pati kalba yra netikrumo vaisius. Būtent ji, – jei paliksime nuošaly nenumalšinamą metafizikos troškulį, – sieja puikųjį modernistų šešetuką ir kai kuriais atvejais leidžia jų prozai stumtelti į šoną jų laikų poezijos laimėjimus. Musilis, suvirškinęs visą Rilkę, – tik vienas iš tokių pavyzdžių. Tam tikra prasme šį šešetą galima paskelbti didžiausiais šimtmečio poetais, daug reikšmingesniais už šioje srityje praktikavusius jų amžininkus, su ta pačia galų gale nugaluojančia publika – kaip rodo nūdienos literatūrinė praktika – ir dėl tų pačių priežasčių. Mat poezija sunkiai pamėgdžiojamas dalykas. Būtent dėl to poezija netampa demografiniu reiškiniu.

Terminologija, etikečių klijavimas, klasifikavimas – visa tai kaip tik ir suteikia literatūrai demografinės tikrovės matmenį, nes galiausiai, manau, sakydami „modernistai“ mintyse turime „geriausius rašytojus“. Tuos, kurie pakluso kalbos diktatui, o ne padarė ją priklausomą nuo etinių, istorinių ar visuomeninių konvencijų. Tuos, kurie laiko save kalbos instrumentu, o ne atvirkščiai. Nes jei menas ką ir sukuria, tai naują estetiką, ir etika geriausiu atveju išplaukia iš jos. Ir taip yra ne tik todėl, kad menas yra senesnis už bet kokį visuomeninį įstatymą, bet todėl, kad jis kyla iš individo, o ne iš socialinės grupės; todėl, kad menas nuo gyvenimo skiriasi būtent tuo, jog pirmasis bjaurisi kliše – pagrindine antrojo stilistine priemone, nes menas visada prasideda nuo nulio.

Nelabai subtilu cituoti save, bet šio pokalbio metu jau vis tiek nustojau bet kokių pretenzijų į subtilumą. Taigi leiskite prieš paskutinį štrichą atsitraukti nuo šito piešinio. Prieš keletą metų ne tokia iškilminga proga, kaip ši, pareiškiau, kad estetika yra etikos motina. Kadangi visi mano profesijos žmonės žino, sakiau, jog eilėraštis visų pirma yra vokalinis reikalas, jog jis kyla iš garso, o ne prasmės, tai rašančiojo pasirinkimas – nekintamai estetinis ir tas pasirinkimas – pačios kalbos. Be to, visi lemiami pasirinkimai, tokie kaip, tarkim, mylimosios pasirinkimas, yra estetiniai; savo pasirinkimą grįsdami etika pirmenybę galime atiduoti šuniui. Kaip tik taip iš esmės ir nutiko prozos menui antroje mūsų šimtmečio pusėje.

Nemanau, kad prasminga kalbėti apie šiandieninio kultūrinio klimato atšiaurumą. Visų pirma, niekada nebuvo tokio literatūrai palankaus klimato kaip pastaraisiais dešimtmečiais. Stulbina jau pats kasmet išleidžiamų naujų pavadinimų skaičius.

Kai aš augau, literatūra reiškė šimtą ar netoli šimto autorių. Dabar ėjimas į knygyną primena apsilankymą plokštelių parduotuvėje su visais tais grupių ir solistų albumais, kurių niekada neišgirsi todėl, kad tam nepakaktų gyvenimo. Taip pat ir todėl, kad pagrindinis jų stilistinis metodas – triukšmas. Tas pats pasakytina ir apie šiuolaikinę literatūrą: jos didaktinis triukšmas skiriasi nebent garsumu.

Ar dėl to kalta rinka? Iš dalies taip. Tai, kad modernistai atrodo praeities reikalas, kažkiek susiję su egzistuojančia tikimybe, jog iškeldami juos vienus, – jei visi staiga suvoks jų pirmaeiliškumą, – kritikai ir leidėjai gali likti be darbo. Niekas negali sau to leisti ir niekas sau to neleis. Jokia knyga nepasirodė vitrinoje su viršelyje įspaustu paaiškinimu: tai trečiarūšis romanas, iki Musilio ir Prousto jam kaip iki Mėnulio. Tačiau sunku visu tuo apgaudinėjimu kaltinti vien rinką, nes mene ne paklausa kuria pasiūlą, o atvirkščiai.

Pagrindinis kaltinamasis – pats šiuolaikinis autorius, tas, kuris kurpia savo romanus taip, tartum nė vienas iš tų šešių – o aš paminėjau tiktai šešis – niekada nebūtų egzistavęs, tarsi jis, rašytojas, rašinėtų estetiniame vakuume. Tam tikra prasme jame jis ir rašo, bent jau didina jo apimtį. Jis – ne, jie veikia remdamiesi savo fizinio buvimo faktu, savo akivaizdžia, neabejotina fizine tikrove, kuri jiems yra aukščiau už visus buvusius literatūros pasiekimus ir dar neseniai – Beckettui tebesant gyvam – esamus. Jie rašo įsitikinę, kad turi natūralią teisę išpasakoti savo išgyvenimus, susižavėjimus, išprotavimus, fantazijas. Jokia etika – ypač mūsų įstatymų ir visuomeninių susitarimų – neatimtų iš jų šios teisės; ir, galimas daiktas, dėl to jie taip ir užgulę etiką. Vis dėlto estetika ne tokia atlaidi. Bet estetika neturi jokių priemonių savo įstatymams įgyvendinti, išskyrus galbūt laiką. O pastarajam „šiandieninis atšiaurus kultūrinis klimatas“ abejingas.

Nepaisant to, leiskite man baigti optimistine gaida. Kadangi visuomenės tikslas – padaryti ją saugią visiems, nebus nieko blogo, jei literatūra prie to prisidės. Augant gyventojų skaičiui, mes vis labiau tampame visuomenės nariais, o ne individais. Savojo išskirtinumo jausmas arba silpsta, arba atrodo abejotinas. Mūsų egoizmas, lygiai kaip ir mūsų orgazmai, įgauna vis visuotinesnį pobūdį: ne todėl, kad jie stebimi iš šalies, o dėl jų kontekstų ir pasekmių.

Tai nežada nieko gero nė vienai žmogiškosios autonomijos, žmogiškojo netikrumo formai; vadinasi, ir didžiajai literatūrai, ir pagaliau mūsų estetikai. Protestantiškoje kultūroje, kurioje akcentuojamas paprastas stilius, nepagražinta kalba, tokio pobūdžio pokyčiai vyksta sparčiau ir pastebimiau nei katalikiškos kultūros šalyse. Viena, kas viltinga tokiame lenkime, – kad atstūmimo reakcija, įgijusi didžiojo meno formą, protestantizme kils greičiau nei katalikybėje.

Suprantama, kad šią viltį reiškia protestantiškoje kultūroje gyvenantis žmogus. Nors man atrodo, kad ta atstūmimo reakcija – tai yra didžioji literatūra – neišvengiama, nemanau, kad esama kokių nors rodiklių, leidžiančių lengvai ją aptikti. Galiu pasakyti tik tiek, kad istorinės, politinės, socialinės vienos ar kitos vietos aplinkybės nieko negarantuoja. Iš tikrųjų jos greičiau sukurs didaktinę monochromiją, nei naują estetiką, nes paradoksaliu būdu patirties unikalumas – ypač kraštutinė priespauda ir džiaugsmas – pagimdo stiliaus banalumą su taškuotu filosofiniu apdaru.

Mat santykiai tarp tikrovės ir meno kūrinio apskritai toli gražu ne tokie artimi, kaip tikina kritikai. Gali išgyventi Hirosimos bombardavimą arba ketvirtį amžiaus prasėdėti lageryje ir nieko nesukurti, o štai viena bemiegė naktis gali duoti gyvybę nemirtingam eilėraščiui. Jei patirties ir meno sąveika būtų tokia glaudi, kaip mums kalama į galvą nuo Aristotelio ir vėliau, dabar turėtume gerokai daugiau meno – tiek kiekybės, tiek kokybės požiūriu, – nei turime. Nepaisant visos XX amžiaus įvairovės ir ypač patirtų baisybių, didžioji dalis mūsų lentynų turinio prašosi į makulatūrą. Mat mūsų šimtmečio literatūra, kokia ji mums pažįstama šiandien, siekia ne individo autonomijos, o jo ir savo pačios narystės visuomenėje. Dėl to ji ir tampa nebūtina; iš dalies dėl to per pastarąjį ketvirtį amžiaus ji ir užleido savo pozicijas kinui ir televizijai.

Visuomenės saugumo ir moralinio užtikrintumo atžvilgiu šios dvi pramonės akivaizdžiai geriau už knygas. Iš esmės jos grąžina prie uolų piešinių. Kitaip tariant, šis amžius pasirodė ypač negailestingas mimetiniam menui. Tačiau nors daugelyje platumų raštingumą faktiškai jau išstūmė videotizmas, mano nuomone, kiek per anksti apraudoti literatūros myrį ir reikalauti jai šiltnamio sąlygų. Visų pirma dėl to, kad kvantinis šiuolaikinės realybės kėsinimosi į individo dėmesį šuolis anksčiau ar vėliau sukels reakciją, kuri visai gali įgauti žmogaus, prigulusio su knyga, pavidalą. Antra, kaip rodo raštijos istorija, raidė – ekonomiškesnė priemonė už ideogramą. Taigi, galimas daiktas, šis totalinis elektroninis vaizdinių priemonių puolimas paprasčiausiai tėra laikina tinklainės reakcija į spausdintinės medžiagos masę.

Jei kas nors iš to, ką čia kalbėjau, turi šiek tiek prasmės, tai ji tokia: literatūros ateitis – formos ekonomija. Ateinančio šimtmečio „Karas ir taika“ bus ne didesnė kaip du šimtai puslapių. Ar dar mažesnė – turint omenyje, kiek dėmesio skaitytojas gali skirti knygai savo daugiašakiu laisvalaikiu. Ji bus Becketto „Malonas miršta“ arba eilėraščio ilgumo. Tiesą sakant, manau, kad literatūros ateitis priklauso jos ištakoms, tai yra poezijai. Štai kodėl mano profesijos žmogui „šiandieninis atšiaurus kultūrinis klimatas“ atrodo visai malonus. 

 

Vertė Andrius Patiomkinas