Julius Keleras: „Visi jie vilniečiai, bet tik vilniečiai tą žino“

 

– Man labai rezonuoja Jūsų naujausios poezijos knygos pavadinimas – „nepaliekantis miestas“. Kodėl Vilnius nepalieka, supranti iš eilėraščių. O kodėl mėginote jį palikti? Ką norėjote palikti?

– Niekad sąmoningai nesu mėginęs jo palikti. Tiesiog įvairios negandos mane iš jo išblokšdavo turbūt tam, kad po ilgo suprasčiau, jog tai vienintelis miestas. Jis visada grįždavo – kartais sapnuose, kartais iš tiesų. Nereikia čia jokių sudėtingų teorijų – kiekvieno mūsų santykiai su miestais primena santykius su žmonėmis: mylime, nekenčiame, liekame abejingi, draugaujame, o gal net pavydime. Man Vilnius yra unikalus tuo, kad jo negaliu su niekuo sulyginti. Tai prisiminimų, atminties, pažado miestas, pilnas nelygstamų vietų, vardų ir kuklios didybės. Taip kiti turbūt negali su niekuo sulyginti Romos, Berlyno ar kokio mažutėlaičio provincijos miestelio, pavyzdžiui, Tryškių.

– Esate sakęs, kad „atmintis neturi siužeto, tačiau ji neabejotinai turi pragulas – kai kurie žmonės ar vietos taip lieka pažymėtos raudonomis skausmo vėliavėlėmis“. Kaip Jums atrodo, kokios yra didžiausios Vilniaus atminties pragulos?

– Čia turėtų kalbėti istorikai. Mano reakcijos tėra emocingos ir perdėm asmeniškos. Nesuprantu, kodėl tiek daug išpjaunama medžių, nesuprantu, kodėl taip daug isteriškai ir nekantriai statoma, nesuprantu, kodėl niekas (o juk Vilnius visada turi šiokią tokią valdžią) neatsakė už Gedimino kalno suniokojimą, kodėl nepaisoma visuomenės nuomonės. Daug ko nesuprantu. Vilnius nebeturi seniausio antikvariato, sunaikintos istorinės kavinės, vaistinės, „Žalgirio“ stadionas. Sporto rūmų tiesiog nepajėgė nugriauti. Sąrašą būtų galima tęsti. Dailiai besišypsanti miesto valdžia moka pozuoti ir atnaujinti miesto transporto sistemą, bet kultūra, kaip toji Marcelijaus Martinaičio Severiutė, yra atstumtoji piemenė. O kam ji? Juk su verslu, tuo didžiuoju, niekaip nesusijusi. Nieko iš jos neišieškosi. Pamenu, kaip man dar dirbant Niujorke, lietuvių kultūros centre „Židinys“, apsilankė Vygaudas Ušackas, tuo metu, regis, turėjęs svarbias pareigas Lietuvos atstovybėje Vašingtone. Sporto salėje pavarinėjo krepšinio kamuolį, porąsyk metė į krepšį. Ar pataikė, nepamenu, tačiau pokalbio metu ne kartą minėjo, kad „mums dabar svarbiausia – sportas ir investicijos“. Žodis „kultūra“ iš jo burnos bent tąsyk nė sykio taip ir neišniro.

– Rinkinio „nepaliekantis miestas“ tekstuose apstu sakralumo. Kuo Vilnius Jums yra šventas?

– Šventas tikintiesiems gali būti žmogus ar miestas (Meka, Jeruzalė). Vilniuje susikryžiuoja daugybė religijų ir jų pėdsakai neišvengiamai mus paliečia, veikia – trikdo ar guodžia. Juk esame šiame mieste, kuris ir šventas, ir nuodėmingas. Bažnyčių pilioriai, pro kuriuos praeiname senamiestyje, prašlamantys vienuoliai, vingrūs gatvių posūkiai – visa tai dalyvauja miesto infrastruktūroje kaip gyvybės ženklai. O gyvybė pati savaime yra šventa.

– Miestams savo kūrybą dedikuoja daug kūrėjų. Miestas įkvepia ir įvietina. Ką Jums reiškia kurti miestui ir apie jį?

– Nesakyčiau, kad specialiai kuriu miestui. Tai atsitinka spontaniškai, randasi iš motyvo, vaizdo, epizodo ar detalės. Tai nėra prievolės aktas kaip studentui parašyti kursinį ar prezidentui metinį pranešimą tautai. Jei taip būtų, kūryba nustotų prasmės ir taptų kažkuo kitu – labai sąmoningai suregztu, rafinuotu tekstynu. Džiaugiuosi, kad daugelio mano mėgstamų autorių kūriniuose esama sveiko iracionalumo, kylančio iš svaigių pasąmonės gelmių.

– Pasidalinkite keletu kūrėjų, kurių kūryba, skirta miestui (nebūtinai Vilniui), Jus žavi.

– Neseniai pakeliui pas bičiulius naktį atsidūriau prieš miestelio skydą – Kalnujai. Vietovardis įsigraužęs nuo paauglystės – tiek man, tiek Marcelijaus Martinaičio poetiniuose tekstuose. Tą akimirką, perskaičius pavadinimą, staiga sušmėžavo ir susilydė į vieną vaizdą tai, kas buvo ir yra man Marcelijaus eilėraščių dvasia – prarastų namų, nebegrįžtamos erdvės ilgesys. Vien miestelio pavadinimas sklidinas mįslingos žemaitiškos energijos. O dar pamačiau jį mėnesienoje, greta plytinčių laukų, senų apgriautų fermų, sovietinio zilo, įstrigusio čia nuo kokių 1976-ųjų ir neišvažiavusio į gimtąsias vietas su pasitraukusia sovietine armija.

– Šiandien Vilnius sparčiai keičiasi. Ką apie tai manote?

– Banali tiesa: miestas turi keistis. Kas nesikeičia, nejuda – miršta. Kitas klausimas – kaip ir kiek. Barbarybės toje kaitoje esama, ir daug. Nepamenu, kad Vilnius būtų turėjęs merą, kuriuo būtų galima didžiuotis.

– Galbūt turite ateities Vilniaus vaizdinį?

– Naivu būtų jį piešti rožinėm ar juodom spalvom. Naftos čia nebus, vandenynai jo neapsems, Lenino mumija į MO muziejų turbūt irgi neatkeliaus. Tikiu, jog jis kaip buvo, taip ir liks normalus europietiškas miestas.

– Jeigu reiktų vienu kadru parodyti Vilniaus esmę, kas jame būtų pavaizduota?

– Šv. Kristoforas, brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda ir nešantis vaiką.

– Atvykėliai dažnai atkreipia dėmesį, kad kirtus Vilniaus senamiesčio ribą atsiranda daug pilkos spalvos ir dangus čia dažnai pilkas, o ir fotografijos „nepaliekančiame mieste“ nespalvotos. Ar čia yra sąsajų?

– Nesutikčiau, kad už senamiesčio ribos miestas tampa nykesnis ar skurdesnis. Skurdo spalvą susikuriame patys (ubagai ar benamiai kartais yra patys laimingiausi žmonės). Man glamūrinis Vilnius kaip ir „Svajonių knygos“ yra toje pačioje „nykumos“ paradigmoje. Nesirinkčiau balanos gadynės buities, tačiau, kas žino, gal įmestas į tuos laikus jausčiausi ir laimingas, ir dangus man būtų ne pilkas.

– Man atrodo, kad miestas yra žmonės ir jų istorijos. Galbūt pavyktų apibendrinti, kokie žmonės gyvena Vilniuje?

– Visi jie vilniečiai, bet tik vilniečiai tą žino.

 

Kalbėjosi Laura Švedaitė