Jaunystė

 

Kaip ir kasmet artėjant spaliui, po kelias savaites besitęsusios vasaros palydų šventės dėdė išsiblaivė, į supirktuvę išnešė priduoti tuščių butelių, suskaičiavo likusius pinigus ir, suvokęs, kad tiek nepakaks ne tik iki mėnesio, bet ir iki savaitės galo, svirduliuodamas nusileido iš trečio aukšto, o tada paspaudė mūsų durų skambutį. Palėpė, kurioje jiedu su Nikita gyveno, rudens pradžioje virsdavo ištrypta šokių aikštele, išklota laiko, kandžių ir utėlių suvarpytais kilimų raštais. Mėgstamiausią savo kilimą jis buvo parsivežęs iš Irano, todėl saugojo jį taip akylai, kad net prikalė prie grindų, – net pats negalėjo žinoti, kuris iš daugybės čia besilankančių draugų jį gali pavogti ir parduoti miestelio antikvarui.

Mintyse atkurdama tobulai simetrišką to kilimo geometrinių formų struktūrą, prisimenu viską, ką dėdė galėjo turėti. Viską, ką prarado, – taip pat. Dabar jam buvo likęs tik kilimas ir Nikita. Tačiau kaip kilimą dėdė prikalė prie grindų, taip sūnui suteikė visišką laisvę, nors jo kambarį buvo pavertęs savo siuvimo studija visada atlapotomis durimis.

Prisimenu dėdės lateksinių suknelių kolekciją, kurią jis pristatė priplėkusiame rajono muziejuje, tačiau netrukus sulaukė tokios šlovės, kad net mums leido patikėti: nepažįstamas, todėl pavojingas ir grėslus pasaulis, atsiveriantis nuo namų nutolus vos keliolika kilometrų, yra ne vien pragaištinga bedugnė, bet ir kunkuliuojanti galimybių versmė. Tačiau jį, kaip ir visus kitus pirmą kartą aptinkamus objektus, reikia išdrįsti pakišti po didinamuoju stiklu: kai skaidrus jo lęšis priartina vaizdą, pamatai, kad net didžiausi, net labiausiai akiplėšiški miestai yra suręsti iš mažų kaimelių, kuriuose viskas pernelyg nuspėjama. Dėdė tokių stikliukų kažkada turėjo ir drąsiai jais naudodavosi pasitaikius kiekvienai progai, kai pasaulis pats jį susirasdavo. Sulaukęs aplinkinių įvertinimo, akimirksniu nusikratydavo mūsų šeimai būdingo kuklumo ir iš pritemdytos savo studijos vieną po kitos nuo pakabų plėšdavo tviskančias, nakties sirupo įsigėrusias lateksines sukneles, kurios miestelio gyventojams keldavo juoką, iš tiesų pridengdavusį valstietišką jų kilmę, kaip papildomu sluoksniu lako moterys padengia įskilusių nagų paviršių. Tačiau dėdės kurtuose suknelių modeliuose nebuvo nė siūlės provincijos – juoda jų spalva priminė ne artojišką, pūvančiomis bulvėmis tvoskiančią žemę, bet įkaitusius, metalu žvilgančius neįperkamų automobilių paviršius. Arba vinilines plokšteles, apie kurias sužinojau žiūrėdama tėčio išnuomotą seno filmo videokasetę. Tai buvo banali, reikšmingų tylos pauzių pripildyta meilės istorija, kurios pabaigoje sutuoktinio su jaunesne mergina išduota moteris nusprendžia padegti namus su juose miegančiu vyru.

Ta moteris, visai kaip ir dėdė, filmo pabaigos titrams bėgant televizoriaus ekrane, prisimena viską, ką galėjo turėti. Viską, ką prarado, – taip pat. Tačiau kaip tyla sukuria reikšmingumo iliuziją, taip dėdės niekada nepaklausiau, kodėl jis pasirinko visko netekti. Žinau viena – kaip moteris viską supleškino liepsnoje, taip dėdė pasirinko skystą jos formą.

Nusileidęs iš palėpės dėdė spusteli mūsų durų skambutį. Vieną, du kartus. Nusikeikia taip garsiai, kad girdžiu savo kambaryje. Skambutis neveikia, tenka belstis. Mūsų durys visada rakinamos, todėl dėdė jau žino, kad brautis neverta. Po paskutinio incidento, kai bendroje laiptinėje nuo laiptų nukritęs užsimušė jo draugas, o mes ryte negalėjome atidaryti durų, nes jas blokavo jo lavonas, tėvai suvokė, kad palėpėje susiklosčiusi situacija yra kur kas rimtesnė nei bet kada anksčiau, bet nežinojo, ko imtis. Tuo metu dėdė, kurio nevaldomą garmėjimą žemyn mums taip pat teko liudyti, nepaisant nieko buvo rudens pranašas. Vasaras jis pašvęsdavo lėbavimui, o įsibėgėjus rudeniui pagaliau prabusdavo. Įprastai dėdės situacija buvo didžiausia mūsų šeimos gėda – paslaptis, kuri iš pradžių tebuvo gemalas, tačiau paskui augo, išmoko vaikščioti, sėdėti ir valgyti maistą nuo mūsų stalo. Paslaptis sėdėjo šalia kiekvienos vakarienės metu, ji rijo duoną, siurbė sriubą, kabino makaronus ir prašydavo daugiau sūrio, majonezo, kečupo. Galiausiai ji tapo tokia stora ir plati, kad vos tilpo kėdėje. Tada paslaptis kimšdavo atsistojusi, savo išpurtusiomis išskėstomis kojomis apžergusi visą stalą, prie kurio sėdint trūkdavo oro. Girdėdavau tėvus kalbantis: tai dar gerai, kad bent Nikita jam liko, nes kitaip išvis nesusigaudytų, kas vyksta, ir užsidarydavau savo kambaryje. Tačiau purvinos namo istorijos negailestingai prasiskverbdavo – dienomis galėdavai girdėti kiekvieną bruzdesį, atsikosėjimą, keiksmą, atsikrenkštimą ar durų vyrių cypimą, o naktimis, kai dėdės palėpėje lankydavosi jo išblėsusiu dizainerio genijumi vis dar tikinčios moterys arba neaiškūs provincijos bohemos atstovai, tesantys paprasčiausi valkatos, lovoje prasivartydavau iki paryčių.

Kildavo triukšmas, neatsiejamas nuo pigių cigarečių kvapo, o aš įsivaizduodavau, kaip visi dėdės svečiai, kurie, tėčiui pakilus į palėpę jų išvaikyti, su demonstratyviu pasididžiavimu prisistatydavo visuomenės padugnėmis arba nesuprastais menininkais, ratu susėda ant prikalto prie grindų kilimo ir išpažįsta savo antireligiją, jai užtvirtinti naudodami pigų vyną iš skaisčios žaliųjų citrinų spalvos plastikinio butelio. Tą vyną pas mus vadindavo rašalu. Vėliau supratau, kad tai buvo visai ne nuoroda į poetiškas dėdės draugų asmenybes, bet į jų staigaus nušvitimo siekį, kurį šis gėralas užtikrindavo. Naktimis, kai kambarį užliedavo nežemiškais virtę murmesiai, kalbos, juokas arba gašlūs moterų aikčiojimai, įsivaizduodavau, kaip kiekvieno jų vidus nusidažo mėlynos, beveik indigo spalvos rašalo plotais, kaip tos zonos jungiasi į baltame popieriaus lape rašomas eilutes, keverzojamas nežinia kieno valdomos rankos. Haiku virsdavo ketureiliais, ketureiliai išsiplėsdavo iki romantinių baladžių, baladės – iki dramų, o dramos galiausiai prasprogdavo visa aprėpiančia purvina proza. Ištisi jos puslapiai tapdavo sugeriamuoju popieriumi, nepajėgiančiu sugerti rašalo pertekliaus nuo dėdės rankraščio, kurį trumpomis vasaros naktimis jis kantriai pildydavo. Visi jie tikėjo, kad yra poetai, – galbūt todėl nesuskaičiuodavo, kiek laiko iš tiesų praleisdavo rašalu braižydami buitiškų, vėmalais, priplėkusiomis kojinėmis dvokiančių straipsnių schemas ir kurdami brutaliausią, bet kartu ir pačią banaliausią kasdienybės prozą.  

Troškau, kad palėpėje kiltų gaisras, apie tai svajojau kaip apie vienintelį išsigelbėjimą – žinojau, kad kitaip iš namų neištrūksiu. Todėl, tėvams nuėjus miegoti, savo kambario prietemoje vėl apsirengdavau ir tik tada atsiguldavau. Buvau pasiruošusi sprukti, o apatinėje spintos lentynoje laikiau kuprinę, prikimštą būtiniausių daiktų – šilčiausias vilnonis megztinis ir kojinės, stori džinsai ir dantų šepetėlis, neperšlampamas apsiaustas ir piniginė, kurioje slėpiau savo santaupas. Žinojau, kad, namui pradėjus svilti, būsiu vienintelė jame nemieganti, todėl pabėgsiu viską palikusi ir užmiršusi. Leidusi viskam supleškėti.

 

●

 

Tačiau rugpjūtį pabėgimo galimybe taip ir nepasinaudojau – nors tada mano santaupos buvo pačios didžiausios, dalį jų turėjau paskolinti tėvams. Žinojau, kad pinigų taip paprastai neatgausiu, jei atgausiu apskritai, bet pasipriešinti negalėjau.

Buvau keturiolikmetė, kurios bręstantį moteriškumą kiekvieną mėnesį liudijo penkios kraujavimo dienos. Žinojau, kada tai prasidės ir kada baigsis, o tai buvo vienas iš nedaugelio pastovių dalykų. Žodis ciklas man buvo gražus; jis tarsi pagaliuku smėlyje arba kreidos lazdele ant asfalto kas mėnesį nubrėždavo laikiną apskritimą, kuriame jaučiausi saugesnė nei savo pačios kambaryje – į šį bet kada galėjo įeiti nusižeminę, keistai sutrikę tėvai ir paprašyti dar dvidešimties litų. Mama buvo neseniai pradėjusi platinti kosmetiką, o tėtis dirbo statybose. Jis kaip visada imdavosi papildomų darbų kaimynystėje ir toliau ieškojo ko nors pastovaus, tik pelningo, tačiau niekada nemokėjo taupyti. Matydavau pilkus tėvų veidus, suskirdusias ir raukšlėtas, net vasarą sužvarbusias, tarsi šiaurės vėjo nugairintas tėčio rankas, plonais gyvaplaukiais išraizgytas mamos kojas išsiplėtusiomis venomis, kurios atsidengdavo nuslydus vienspalvei suknelei, jai atsisėdus ant mano lovos, ir kaltai nusukdavau akis, bet pamiršdavau jų amžių.

Tokiais vakarais tėvai tapdavo jaunesni už mane, jie virsdavo vaikais, kurių veiduose blankioje stalinės lempos šviesoje išsilygindavo raukšlės. Žilos sruogos tėčio plaukuose tarsi atgydavo ir žvilgėdavo kaip pirmąkart į šokius susiruošusio berniuko, padauginusio plaukų želė, o mamos akių vokų šešėliai būdavo beveik nutrinti dienos ir nuovargio, tačiau jai mirktelėjus kaskart sužėrėdavo vos įžiūrimu perlamutrinių dulkių smėliu su gintaro priemaišomis. Žvelgdavau į juos – tokius pažeidžiamus, drovius ir prasikaltusius, kad nesunkiai galėdavau įsivaizduoti, kokia nuostabi pora jie būtų buvę vaikystėje. Tada pamiršdavau savo įsitikinimą, kad mama tėčio iš tiesų niekada nemylėjo, nors tam paneigti rasdavau įrodymų: nuo jam dovanojamų megztinių su pasaulinės architektūros – Egipto piramidžių, Pizos ir Eifelio bokštų, Romos Koliziejaus – aplikacijomis, kojinių, dryžuotų apatinių, paskubomis sutepamų sumuštinių su saliamio griežinėliais iki trumpų pasibučiavimų prieš išsiskiriant darbo dienomis.

Kai gimiau aš, tėvams buvo vos devyniolika. Į pasaulį pasiprašius mano broliui, mamai suėjo dvidešimt dveji. Kai brolis mokėsi vaikščioti, aš jau mokėjau skaityti. Iš pradžių stengiausi kartu su juo vartyti knygas, kantriai mokiau jį juoktis ir žiovauti, bet ilgainiui nustojau: manyje pradėjo augti pavydo oranžerija su nuodingomis hortenzijomis, kurių žiedų paragavimas sukelia apsinuodijimą kalio cianidu. Kažkur skrandžio srityje skleidėsi rožiniai oleandrų žiedynai, pakalnutės, kurias ilgai uostant kvapas primena šlapimą. Kerojosi vėdrynai, kuriais patrynus akis galima apakti. Mano plaučiuose žydėjo ryškūs, beveik akinantys rododendrai, nuo kurių sulėtėja pulsas, krinta kraujo spaudimas, ištinka traukuliai, koma ar mirtis. Tada dar nesuvokiau, kaip stipriai pykstu, kad kiekvieną bananą su broliu turime dalintis perpus. Dar nesupratau, bet iš visų jėgų bandžiau vandens jam sugirdyti taip, kad paspringtų. Brolio vardas buvo Edis, jis vaikščioti mokėsi iki pat penkerių. Edžiui diagnozuotas koordinacijos sutrikimas ilgą laiką vertė tėvus juo domėtis labiau nei manimi. Mama išbandė viską – nuo močiutės ruoštų tepalų iš Flemingso skiedinio iki vizitų pas gydytojus, dvasininkus ir šarlatanus.

Tėtis vakarais skaitydavo enciklopedijas ir masažuodavo broliui kojas. Iš dėdės vėliau sužinojau, kad taip jį tėtis pavadino mamai dar gulint ligoninėje, nespėjus atsigauti po gimdymo. Tas vardas buvo skirtas roko atlikėjui Eddie Van Halenui, kurio klausydami tėvai opelio galinėje sėdynėje brolį ir pradėjo. Mėgstamiausia jų daina iš Eddie repertuaro buvo „Ain’t Talkin’ ’Bout Love“. Gavęs algą tėtis namo grįždavo su pirkiniais ir ant stalo svetainėje iškraudavo svarbiausius brangakmenius. Rubinas, smaragdas, safyras. Raudona, žalia, mėlyna. Žėrintis vyno butelis atitekdavo mamai, krapų skonio bulvių traškučiai iš žalio pakelio – man, o mėlynos spalvos pakelis su grietinės ir svogūnų skonio traškučiais – Edžiui. Mama išvirdavo kavos, sutepdavo sumuštinių, stalo centre pastatydavo liepsnomis plazdančią žvakidę ir svetainė prisipildydavo suaugusiųjų gyvenimo kvapo. Tais vakarais televizorių pakeisdavo muzikinis centras, mintis apie pinigus – iliuzija, kad nesam vargšai, o tėvų kalbas apie skolas ir darbus – Van Haleno dainos, kurias tėtis dainuodavo savo nemokšiška anglų kalba. I heard the news baby, all about your disease, yeah you may have all you want, baby, but I got somethin’ you need, – jis sukdavosi apie savo ašį pats virtęs kompaktine plokštele, po antros taurės vyno mamą tempdavo nuo sofos šokti, o aš spoksodavau į Egipto piramides, Koliziejų arba pasvirusį, tėčio apsvaigimą atkartojantį Pizos bokštą ant jo megztinio, kuris trumpam įtikindavo, kad tėtis iš tiesų kažkada buvo Italijoje. Į šokius tėtis netrukus įtraukdavo ir mus. Mano judesiai būdavo nerangūs ir laužyti, o mama ragindavo atsipalaiduoti: jei taip ir diskotekose šoksi, berniukai nežiūrės. Apie diskotekas galvoti buvo ankstoka, nes buvau neseniai pradėjusi lankyti pradinę mokyklą, tačiau panašių mamos žodžių nutvilkyta svetainėje nerasdavau saugios vietos. Išgirdus jos pastabas mano rankos tarsi susitraukdavo, plaštakos – susiraukšlėdavo, o kojos nuo dubens tirpdavo iki pat pėdų, lyg būtų apsivėlusios stiklo vatos pluoštu iš smulkiausių adatų ir dulkių – pajudėsi ir susižeisi.

Bandydama nukreipti tėvų dėmesį, vieną tokių vakarų paklausiau, apie ką yra ta daina, paprašiau ją išversti. Tačiau tėvai tik nusikvatojo ir įsipylė dar vyno. Išmoksi angliškai ir mums pasakysi! – juokėsi tėtis ir, iš naujo įjungęs tą pačią dainą, ant rankų paėmė Edį, kuris šokti norėjo kur kas labiau už mane, tačiau nemokėjo net vaikščioti. Oh yeah, ain’t talkin’ ’bout love, my love is rotten to the core, – toliau plyšojo muzikinio centro kolonėlės, o šios dainos žodžius išsiaiškinti sau pažadėjau anksčiau, nei pradėsiu mokytis anglų kalbos. 

Mama dėl brolio išbandė beveik viską, net nuėjo į čigonų taborą gatvės gale, tačiau galutiniu tašku tapo Edžio pervadinimas šventu vardu. Tai mūsų miestelyje sulaukė ne mažiau dėmesio nei dėdės lateksinės suknelės, apie kurias rašė ir vietiniai, ir visos šalies laikraščiai. Edis buvo pervadintas Matu ir praėjus trims mėnesiams pradėjo vaikščioti. Tą vakarą televizorius svetainėje transliavo žinias, vedėjas su raudonu kaklaraiščiu, tuo po kaklu kybančiu liepsnos liežuviu, pranešė apie princesės Dianos mirtį. Edis paprasčiausiai atsikėlė nuo sofos ir nuėjo išjungti televizoriaus. Princesės mirtis ir brolio vaikščiojimas visą likusį laiką, kurio mes turime daugiau, nei įsivaizduojame, tapo įvykiais, manyje išdeginusiais žymes. Jos prilygti galėjo nebent vaikiškam naivumui, kad liepsną gali gesinti liepsna. Kita vertus, šis naivumas sutapo su žinojimu, jog Flemingso skiedinio, kuriuo tėtis trindavo broliui kojas, pavadinime yra užkoduota semantinė ugnies reikšmė. Panašių sąsajų pakerėta ir pasakoju savo, nors iš tiesų – savo miestelio istoriją, nes būtų pernelyg naivu tikėtis, jog vieno žmogaus išgyvenimai galėtų tapti įdomesni už visos provincijos pasakojimus, kurie gatves tarsi niežų epidemijos pažeistą odą žymi neištrinamomis patirtimis ir randais, gyti galinčiais tik leidžiant jiems kvėpuoti, suteikiant oro, nuo jų nuplėšus tvarsčius ar vienkartinių pleistrų plastiką.

Kai Dianos veidas buvo pardavinėjamas plakatuose, įspaustas ant rankšluosčių, popierinių servetėlių ir vienkartinių lėkštučių iš popieriaus, Edis ne tik vaikščiojo, bet ir bėgiojo. Kiekvienas jo parpuolimas buvo lygus mamos širdies persivertimui. Jam pagaliau įveikus koordinacijos sutrikimą, tikėjausi, kad sulauksiu daugiau tėvų dėmesio, tačiau klydau. Kol mamą galėjau pradžiuginti tik pačiais geriausiais pažymiais ir pasiekimais mokykloje, broliui užteko tapti alergiškam, kad ir be dešimtukų netrūktų meilės bei rūpesčio. Nors kasdien jutau mūsų sergančio pastato sindromo sukeltus simptomus, vizualiai atrodžiau niekuo neišsiskirianti ir sveika. Pasitikrinimai pas šeimos gydytoją suteikdavo dar vieną papildomą lapelį ant pilkšvo, rašalą suliejančio popieriaus su užrašu fizinė būklė gera. Kadangi neturėjau kuo skųstis: nei kosėjau, nei dusau, nusprendžiau imtis kitos taktikos – slaugyti savo brolį, žaisti su juo, būti kantri ir paslaugi. Tapti kuo panašesnė į princesę, kurios atvaizdą iš skirtingų nuotraukų žurnaluose storame languotame sąsiuvinyje buvau suklijavusi į vientisą: išrinkusi man labiausiai patikusias jos akis, lūpas, šukuoseną, skrybėlę ir drabužius. Karpydama ir klijuodama Dianos atvaizdą tikėjau, kad jei popieriuje galiu sukonstruoti tobulą veidą, sudėtą iš tų pačių, tačiau kaskart vis tiek kitokių bruožų, galiu sukurti tobulą, net jei ir netikrą savo gyvenimo mitą, kuriuo įtikinčiau kitus, o tada patikėčiau pati.

Todėl vakarais, kai tėvų veidai stalinės lempos šviesoje prarasdavo savastį ir atgimdavo, juose galėdavau išvysti tiek Edžio, pervadinto Matu, tiek daugybę kartų sąsiuvinyje perklijuotų princesės Dianos bruožų; tarsi iš tėvų sklidęs nuolankumas būtų turėjęs stebuklingai jauninančių savybių ir būtų kėlęs ne vien gailestį, bet ir žinojimą: ne tik tėvai augina mane, bet ir aš juos.

Rugpjūtį pačių įvairiausių būdų praturtėti prasimanydavęs tėčio draugas nusivežė mus už miesto, kur driekėsi ištisos obelų plantacijos. Iš pradžių susipažinome su sodo savininke. Ji buvo tokia raukšlėta ir randuota, kad priminė bet kada įtrūkti ir iširti galintį drobinį maišą, prigrūstą džiovintų obuolių. Tačiau randuota buvo ne tik ji pati, bet ir jos šiurkštus tarsi švitrinis popierius balsas. Kai moteris vaikščiodama po didžiulį namą darinėjo džeržgiančias sunkias medines duris ir pasakojo nerišlias čia gyvenusiųjų istorijas, randuoto jos balso pemza blukino keliais tapetų sluoksniais padengtas sienas su iškabintais mirusiųjų portretais ovalo formos rėmuose – atrodė, kad daugybę metų čia praleidusi prižiūrėtoja galėjo ištrinti ne vieną šio pastato erdvę ar kambarį, o gal net čia gyvenusius žmones.

Žvilgsnio negalėjau atitraukti nuo jos pirštų – jie buvo neproporcingai ploni jos plaštakoms ne vien dėl gausybės žvilgančių žiedų su smulkiomis, žėrinčių žuvų ikrus primenančiomis akutėmis, bet ir dėl dramblio kaulo spalvos odos, kuri akimirksniu mane užhipnotizavo taip, kaip ta sena tėčio išnuomota filmo videokasetė: ją mintyse dažnai sukdavau negalėdama užmigti. Atkurdavau matytas erotines filmo scenas ir pirštams leisdavau susirasti kelią į pulsuojančią savo prarają, atsivėrusią tarp mano kojų tol, kol, saldaus nuovargio apimta, užmigdavau.

Į sodybą kelis sykius važiavome su tėvais ir Nikita. Rinkau obuolius, rūšiavau ir dėjau į skirtingas dėžes, ant kurių klijavau lapelius su veislių pavadinimais, tačiau iš tiesų kūriau pabėgimo planus, leisiančius man atitrūkti nuo namų, o tada, pakankamai užsidirbus, išvažiuoti į didmiestį. Įsiminiau kelią iki autobusų stotelės, apskaičiavau, per kiek laiko ją pasiekčiau pėsčiomis, ir sutikau čia dirbti: kartu su senąja šeimininke prižiūrėti namus, sodą, vežimui į sulčių spaudyklą ruošti obuolius. Tą vasarą būčiau pritarusi bet kokiam pasiūlymui, leisiančiam išvengti namų ir šeimos, – praradau visas turėtas viltis. Perskaičiusi, kad muzikos mokyklą nuo parko skiriančiame medžių ruože lizdus suka praeivius dergiančios varnos, nusprendžiau išbandyti absurdišką mamos prietarą: jei paukštis tave paženklino, būsi turtingas. Todėl vieną tų nesuskaičiuojamų kartų, kai nesilioviau galvojusi apie būdus mums praturtėti, varnų trikampyje ryžausi stovėti tol, kol buvau apdergta nuo galvos iki kojų, nuo rankų pirštų galiukų iki plaukų svogūnėlių. Žinoma, tai nepadėjo – priešingai, mama priekaištavo dėl nenumatyto skalbimo ir išnaudotų miltelių bei minkštiklio. Nepaisant to, ir šiame name ištvėriau vos savaitę.

Likus dviese, moteris kaip šliužu virtusi gliti sraigė išsliuogdavo iš rafinuotos kriauklės. Atsisėdusi prie didelio kosmetinio stalo su daugybe rakinamų stalčių, išstumiamų skirtingos optikos veidrodėlių, lempučių, metalinių skrynių ir medinių dėžučių su išdrožinėtais kabančiųjų Babilono sodų motyvais, ji atlikdavo vakarinį tualetą. Kai vieną po kito maudavosi žiedus ir dėdavo į skirtingas dėžutes, iš arti matydavau medinių raižinių paviršiuose išsišovusius liūtus ir panteras, riešutmedžius ir aukštaūges palmes, vijoklines rožes ir paukščius, jų plunksnas, padengtas lako bei aukso spalvos sluoksniais. Ten buvo apelsinų ir prisirpusių granatų, skaisčių vandens lelijų, besiskleidžiančių ryškiaspalviais dažais nupurkštų fontanų, purpuriniais akmenukais inkrustuotų vynuogienojų, kuriuos lengvai galėjai supainioti su gyvatėmis, – vienos dėžutės raižinyje tiek flora, tiek fauna buvo sumišęs vienis, tuo pačiu metu ir išsikerojęs iš žvilgančios čia pavaizduotos amforos, ir ją apraizgęs kaip didinga kerpė ar karališkasis aštuonkojis.

Kai moteris nesuskaičiuojamą galybę papuošalų suslėpdavo į jiems skirtus stalčius ir dėžutes, išsileisdavo kuodą. Ilgi žili plaukai jos pečius užguldavo kaip purvinas, naftos dūmų prisigėręs debesis, kurį turėdavau atsargiai suardyti ir iššukuoti taip, kad pakeistų savo būseną – iš dujų virstų skystomis sidabrinio vandens srovėmis ir kosmetinį staliuką užlietų savo mesopotamiškais kriokliais. Kuo arčiau moters buvau, tuo aitresnis vaistų, saldymedžio ir ligoninės tvaikas sklido. Tas kvapas buvo įsismelkęs į visus namų kampus – sunkius, dusinančius patalus iš vištų plunksnų, sidabrinių šaukštų daubas, kiekvieną spintelę virtuvėje ir drabužių spintą jos miegamajame, iš kurios ji traukė sukneles ir prašydavo išlyginti rytojui. Tačiau vakarinis jos tualetas pasibaigdavo ne iššukuotais plaukais ir rytojui paruošta suknele. Visa vainikuodavo jos pražiota burna, iš kurios specialiu pincetu vieną po kito turėdavau ištraukti visus trisdešimt du žandikauliuose įsriegtus sudilusius dantis, nuvalyti spiritu sudrėkinta servetėle ir sudėti į nurodytą skrynelę, kurioje vien moteriai žinoma tvarka radau gulinčias dar kelias atsargines poras dantų. Jos pražiota burna taip dvokdavo pamazgomis ir puvėsiais, kad kaskart sulaikydavau kvėpavimą. Tačiau moteris spoksodavo į mano suspaustas lūpas ir prašydavo nusišypsoti, kad galėtų apžiūrėti mano dantis ir prisiminti, kad ir pati tokius kadaise turėjusi – laikais, kuriuos prisimena su didžiausia nostalgija ir mielai paverstų daiktais, kuriuos kaip trofėjus galėtų sudėti už stiklo prašmatniose komodose su prierašu jaunystė.

Pietums pagal jos receptus gamindavau troškinius ir sriubas – nežinia prieš kiek metų užšaldytos daržovės, subertos į puodą su verdančiu vandeniu, netrukus išsileisdavo ir supanašėdavo su moters sauskelnių turiniu. Kelis kartus per dieną išgirsdavau, kaip ji per nosį įtraukia deguonies ir sulaiko kvėpavimą, tarsi deguonis būtų valgomas, kažkas, ką reikėtų virškinti; nes po kelių sekundžių, šviežio oro gurkšnį perleidusi per savo išsiderinusią virškinimo sistemą su popierinėmis kepenimis, suvytusiu skrandžiu ir susivijusiomis priplėkusiomis žarnomis, išleisdavo lauk per išeinamąją angą. Skardus, kambariuose aukštomis lubomis nuaidėdavęs garsas mane įspėdavo, kad jau galiu į vonią leisti vandenį ir ruošti sauskelnes, o prie įprasto saldymedžio, vaistų ir ligoninės kvapų mišinio prisidėdavo suirusių daržovių ir amoniako tvaikas.

Aitrų tų dienų šleikštulį gesindavo sodas – visiška priešprieša namui, senajai jo prižiūrėtojai, tuščioms ertmėms dvokiančioje jos burnoje ir sauskelnėms, pripildytoms gličių išmatų iš suirusių šaldytų daržovių, ištirpusių druskų ir susisluoksniavusių žarnyno dujų. Kai rinkdavau žvilgančius obuolius, per kurių storą, beveik citrininę odą švietė susicukravę plotai, galvodavau, kad šimtametės obelys viską yra mačiusios tūkstančius kartų. Jos sugėrė čia prasiautusias audras, nunešusias gyvenvietės pastatų stogus, jų liemenys nesuskaičiuojamą daugybę kartų lenkėsi, klaupėsi, gulėsi priešais beformius, bet visa valdančius stichijų kūnus ir vėl atsitiesdavo. Ciklui nematomu pirštu žemėje nubrėžus ratą, obelys vėl iš naujo numesdavo lapus, leisdavo jiems supūti, o tada subrandindavo kvapnius obuolius, kuriems gaivumu negalėjo prilygti nei didžiosios mūsų kiemo kriaušės vaisiai, nei brangiausi kreminiai bananai, nei konservuoti ananasai ar abrikosai.

Lengvi, beveik popieriniai, tarsi iš vėjo gūsių ir vasarinio lietaus sutverti permatomi alyviniai. Dar prinokti nespėję, bet masyvius rubinus jau primenantys kanadietiški. Saulės atokaitoje marmurinį spindesį įgaunantys, išsiliejančiu raudoniu padengti avietiniai. Kūgiški, briaunoti, riebia ir vaškinga žieve rausvais dryžiais kaip akvarelė į standų popierių iki vaisiaus minkštimo įsigeriantys rudeniniai. Nesuskaičiuojami tūkstančiai obuolių, šimtai skirtingų jų veislių, kilmės teorijų, priežiūros nurodymų, kuriuos galėjau perskaityti šalia pakabintose lentelėse, ir viena aš. Pirmą kartą taip toli namų, taip arti kitokio pasaulio. Užtekdavo priglusti prie obels ir užsimerkti – tomis ilgomis, vibruojančio, elektrinio šlamėjimo pripildytomis rugpjūčio popietėmis sodas pats virsdavo stichija, jaudinančia labiau už visas matytas ar mintyse sukurtas erotines filmų scenas. Todėl čia niekada nebuvau viena – sodas buvo vieta, leidusi tapti neatsiejama visa ko dalimi.

Kai vakare grįždavau į namą, moteris pasitikdavo dar aitresniu tvaiku. Pakeitusi jos sauskelnes ruošdavau vakarienę, o jos metu pajusdavau žaibišką nuovargį – eidavau prigulti dar nesutemus, o moteris keistai nušvitusi mane užklodavo sunkiais patalais. Žinojau, kad ji stebi, kaip miegu, tačiau negalėjau atsilaikyti – obuolių minkštimu kvepiantis vėsus snaudulys prisiartindavo kaip neišvengiamybė, kuriai priešintis neturėjau jėgų. Miegas būdavo saldus, o sapnai drėgni ir sulipę, trykštantys obuolių sultimis. Sapnuodavau save suaugusią su medžiais, jausdavau, kaip nesuvokiamomis formomis ir figūromis lankstosi mano šakos, kaip jos pasiekia kamiene atsivėrusias ertmes, varvančias slidžiais sakų klijais, ir jas užpildo vaisių cukrumi. Norėdavau, kad tai nesibaigtų. Sapnai buvo saldi, gliukozės sukelta ekstazė, nuo kurios iškart tapau priklausoma ir nenorėjau atprasti.

Pabusdavau išmušta prakaito, moteris sėdėdavo apskritame krėsle mediniais ranktūriais ir šypsodavosi taip, lyg žinotų, ką patyriau. Pajusdavau švelnumą – tarsi ji man būtų atrakinusi vieną savo randuoto balso pemza ištrintų kambarių. Tačiau kartą pabudau nuo jos pirštų savo burnoje. Mano kūnas dar miegojo, jis buvo suakmenėjęs kaip sakų gumulas arba milžiniškas gintaras, kurį moteris spaudė prie čiužinio neleisdama užčiaupti burnos. Žiedais žvilganti jos plaštaka plonais pirštais priminė iš vandens ištrauktus, neoniniais ikrais aplipusius kalmaro čiuptuvus, burnoje ieškančius pravirų moliuskų geldelių su perlais. Klykiau, į jos veidą laidžiau prakeiksmus, kurių moteris negalėjo suprasti. Mano lūpos, liežuvis ir visa gerklė buvo suparalyžiuoti.

Kūnas pabudo naktį. Lūpos prisipildė kraujo, smakras atgavo įprastą formą, o liežuvis ir vėl galėjo judėti. Moteris jau miegojo savo kambaryje. Atsisėdau sulaikiusi kvėpavimą ir tyliai išlipau iš lovos. Vonios kambaryje bijojau jungti šviesą ne dėl to, kad būčiau ją pažadinusi. Bijojau išvysti tai, ką ji man padarė. Veidrodyje įmontuoti šviestuvai įsijungdavo ne iš karto, todėl spėjau pajusti pulsuojantį skausmą. Iš žandikaulio jis plito į ausis, iš ausų – į kaktą, iš kaktos tekėjo į nugaros slankstelius, dubens kaulus, kojas. Šviesai ryškėjant pamačiau savo veidą. Priminė avietinį obuolį, padengtą išsiliejančiu raudoniu, kuris buvo ne iš vaško, o sudžiūvusio dantenų kraujo. Išsižiojau. Trūko keturių krūminių dantų. Lygiai tiek, kiek žiedų su žėrinčiais brangakmeniais radau užmautų ant savo pirštų.

Tačiau niekas netikėjo. Netikėjo mama, kurios akivaizdoje namo prižiūrėtoja ir vėl įsliuogė į savo rafinuotą sraigės kiautą: tai gal ir taip tie dantys būtų iškritę, valgai nesąmones visokias. Netikėjo tėtis, po savaitės parsivežęs namo su dvidešimčia tonų Nikitos priskintų obuolių. Šiuos jie kartu išvertė iš sunkvežimio viename mūsų svarbesniems reikalams atlaisvintų garažų. Nikita ketino juos parduoti ir užsidirbti mokyklinėms prekėms, o tėtis pasakė: tingi, tai ir prisigalvoji visokių atmaskių, kad tik nedirbt. Matas būtų nors ir mėnesiui likęs.

Žiedus laikiau kuprinėje ir niekam nerodžiau. Žinojau, kad jie yra vienintelis tos savaitės uždarbis – daugiau negausiu, nes sulaužiau sutartį. Turėjau dirbti iki naujų mokslo metų. Kartą išdrįsau pasirodyti dėdės palėpėje. Jei tas kilimas – vienintelis į rašalą neiškeistas jo daiktas iš tų laikų, kai dėdė buvo perspektyvus ir pasauliui atviras dizaineris, – nebūtų prikaltas prie grindų, būtų atsiplėšęs ir išskridęs – visai kaip aš, sužinojusi, kuriame miestelio lombarde už žiedus gausiu didžiausią sumą.

O vieną naktį, kai mūsų namas įmigo taip, kad net šnopavo, apsiaviau darbinius tėčio batus metalinėmis nosimis ir nusileidau į garažą. Prietemoje tviskėjo Nikitos surinkti gaivos prisigėrę, įkaitintu rugpjūčio vėju tebekvepiantys obuoliai, kuriuos jis ketino nuvežti į spaudyklą, o sultis parduoti turguje, ir aš nesusilaikiau. Trypiau juos tol, kol turėjau jėgų. Trypiau įsivaizduodama visą pasaulį, kuriame troškau būti viena, bet nebegalėjau: pasaulis mane jau buvo užnuodijęs. Trypiau, spardžiau juos visus: lengvus ir popierinius alyvinius, dar prinokti nespėjusius, rubinais žėrinčius kanadietiškus, lydytu rožiniu vašku padengtus avietinius, kūgiškus ir briaunotus rudeninius – vienas po kito obuoliai nyko, tirpo, tiško man po kojomis. Buvau visa ko dalis, neatsiejamas vienis, kurį norėjau sutraiškyti, nors tada dar nežinojau, kad tai neįmanoma. Labiau už viską iš tiesų norėjau sutrypti besiskleidžiantį moteriškumą – pirmuosius geismo pliūpsnius, kuriuos taip aiškiai patyriau obuolių syvams tekant mano šlaunimis, lipnius sapnus, pripildytus karščio ir drėgmės, susikaupusios tarp kojų, įsivaizduojant, kaip trinuosi į standžius medžių kamienus. Garaže norėjau nuraškyti apvalėjančias savo krūtis ir sėdmenis, visus iškilimus – išskobti medžio drožinėjimo rėžtukais ir palikti supūti. Jau žinojau, kas yra senatvė ir kaip ji dvokia, mačiau, ką reiškia vysti ir išklerusį kūną slėpti po tviskančiais brangakmeniais; jau supratau, kad save galiu amžiams pasmerkti jaunesnių nužiūrinėjimui ir deginančiam kasdieniniam pasitvirtinimui: viskas baigiasi kartu su jaunyste, tuo besiskleidžiančiu nuodingu pakalnutės žiedu, kurį ilgai uodžiant kvapas pradeda priminti šlapimą. Tą naktį žinojau tiek daug, kad sau pasižadėjau niekada netapti moterimi ir vengti visko, kas su tuo susiję. Tačiau melavau sau taip, kaip meluoja patyrę sulčių gamintojai, pirkėjams prisiekinėjantys: jokio cukraus, jokių konservantų. Tada dar nežinojau svarbiausio – mano purvino ir gąsdinančio geismo pritvinkęs kūnas greit taps rėžtuku, kuriuo naudosiuosi įsirėždama kitų odoje, siekdama aistrą paversti porcelianine skulptūra ir pastatyti šalia stiklinių kvepalų buteliukų, lengvai išsistumiančiais lūpdažiais nubučiuotų naivių meilės laiškų ir tviskančių pieštukų akims jaunystės kolumbariume.

 

●

 

Įrudęs ir standus, beveik varinis rugsėjis jau buvo pasibaigęs. Jis kruopščiai susirinko savo bižuteriją: po vasaros su kiemo dulkėmis sumišusius saldainių popierėlių žėručius, kurie mirkteldavo kaskart nutvieksti atvėsusios saulės, celofano skiautes nuo maišelių, kuriuos įsigudrindavome pripildyti vandens ir susprogdinti sau po kojomis, ir vėjo išnešiotas medines skiedras iš krūvos nesupjautų malkų žiemai.

Rugsėjis į trapias smilkalų lazdeles iš džiovintų vaistažolių suspaudė kvapsnius, surinktus vasaros mėnesiais, tarsi tik jų metu iš tiesų gyventume – tarsi visi kiti mėnesiai tebūtų lėtas judėjimas atgal, grįžimas į pradžią, kuri visada iš naujo prasideda ir baigiasi tuo pačiu žiedų sprogimu. Rugsėjo plaukus su varinėmis sruogų įvijomis spalis pakirpdavo čeksėdamas šaltomis žirklėmis, todėl dienos trumpėdavo kartu su jo šukuosena. Taip pirmasis rudens mėnuo susiprasdavo, kad metas trauktis, ir vasaros esenciją užverdavo nuo prisilietimų kasmet vis glotnesnėje metalinėje kvapų ir skonių dėžutėje, kurią derėdavo atverti tik pirmosioms šalnoms ėmus pjaustyti vaismedžių lapus, o pieniškiems rūko dūmams užklojus pagrindinę miesto gatvę. Sudilusi, bet vis dar tvirta arbatos dėžutė keliaudavo iš rankų į rankas – spalio ritualai mūsų namuose primindavo bažnytines apeigas, į kurias susirinkdavo tikintys, kad laiką, jei labai nori, jei stipriai užmerki akis ir giliai į plaučius trauki verdančiu vandeniu užpiltų žolių garus, gali iškreipti kaip kambario vaizdą, besimainantį jame kunkuliuojant didingam, melancholija putojančiam puodelyje užplikytam čiobrelių ugnikalniui arba smilkstant cigarui, telpančiam tėčio švarko kišenėje.

Tačiau tai buvo tas ruduo, kai cigarus jo švarko kišenėje pakeitė sulamdyti pakeliai su pigiomis cigaretėmis, kurias jis ribojo. Iš pradžių surūkomų cigarečių skaičių tėčiui pavyko sumažinti nuo dvidešimties iki penkiolikos, tada nuo penkiolikos iki dvylikos. Nuo dvylikos iki dešimties, nuo dešimties iki septynių, nuo septynių iki penkių, kol galiausiai šis skaičius tapo neperžengiama riba, žyminčia, kad pakelio pakakti turi keturioms dienoms. Tą rudenį tėtis pradėjo dar labiau taupyti – taupyti viską iš eilės. Jis taupė viską, ką turėjo, o dar labiau tai, ko neturėjo ir giliai viduje nujautė niekada neturėsiąs.

Kėdžių gobelenai mūsų virtuvėje blankiais spalio vakarais atrodydavo dar labiau nutriušę, o purvo žymės buvo neišvalomos, kad ir kiek kartų mama jas būtų purškusi valikliais ir trynusi nudilusiais šepečių šeriais. Veidrodis prieškambaryje pasitikdavo ne blizgesiu ir ne nuo lygaus jo paviršiaus atsispiriančiais mūsų atvaizdais, bet dėmėmis, kurios plito tarsi odos liga, išsivysčiusi ilgai kvėpavus chemikalais. Mūsų namas duso. Jo odos poros buvo užsikimšusios, o fasado tinkas trupėdamas skilo ir byrėjo, virsdamas dulkių miltais, nusėdančiais asfaltą. Susijungusios sienų raukšlės priminė veidą, kuriame galėjau išskaityti šimtmečiais kauptas istorijas ir pasakojimus, bet vis tiek neatpažinau pasakotojo lyties.

Vengiau namų ir tėvų: dūsaujančios ir besiskundžiančios, neskoningais akių vokų šešėliais iš priplėkusios spalvų paletės pasidažiusios mamos ir kosčiojančio tėčio, rytais vos užvedančio seno opelio variklį. Tėtis batus šaltajam sezonui pirkdavo turguje ir mane pasiimdavo kartu. Buvo neįtikėtina, kad jis toks naivus – tikėjo, kad už dvidešimt litų įmanoma nusipirkti tikros odos batus, o už dešimt – kupranugario vilnos pagalvę. Tačiau dieną, kai dėdė iš savo palėpės išsiblaivęs nusileido ir pradėjo belsti į duris, tėčio naivumas pasiekė neregėtą lygį. Jūrų ar vandenynų vandens lygio pokyčius dažniausiai nulemia potvyniai ir atoslūgiai, o dar labiau pakilusį jo naivumo lygį pakurstė viltis, kad jo brolis pagaliau atsikvošėjo ir dabar viskas bus kaip kitados, kai dėdė buvo perspektyvus dizaineris, o ne prasigėręs suknelių pagal schemas siuvėjas ir švarkų lopytojas prakiurusiomis, kandžių sukapotomis kelnių kišenėmis.

Dėdė įėjo į mūsų prieškambarį, kuriame gulėjo vaiskus kraujo raudonumo kilimas, ir paklausė, ar tėčiui reikia pagalbos – pro langą matė kieme išverstą nesukapotų malkų krūvą. Tėtis atsakė klausimu, ar jis gali dirbti, bandydamas sužinoti, kiek laiko brolis sugebės išlikti blaivus. Man sūnų į mokslus reikia išleist, supranti? Pinigų reikia, – dėdė nukirto.

Nors tie mokslai jau buvo prasidėję prieš mėnesį, o mokyklinei kuprinei, pieštukams ir sąsiuviniams Nikita užsidirbo turguje pardavinėdamas obuolių sultis, tėtis netrukus sutiko už kiekvieną dieną dėdei mokėti sutartą sumą. Penki litai – avansu, dar penki – vakare.

Tai buvo tik dešimt litų, bet mama po vakarienės indus plovė įsiutusi. Jos megztinio rankovės prisigėrė ploviklio putų, kurių dėl įniršio nepastebėjo. Mama privalėjo kalbėti garsiai, ji turėjo šaukti, kad žodžiai nustelbtų ir bėgančio iš čiaupo vandens šniokštimą, ir naivią tėčio viltį atgauti brolį. Šie žodžiai privalėjo pasiekti ne tik jį, bet ir dėdę – pasidauginti, kaip sienose dauginosi mėlyno pelėsio sporos, išplisti, kaip plinta smarvė, skleisdama gėdą, dar labiau juntamą tada, kai pas mus užsuka svečiai, o mama prieš atverdama duris viską desperatiškai purškia „Ocean fresh“ tualeto gaivikliu.

Tačiau vienintelis objektas, tiesiogiai mūsų namus jungęs su dėdės palėpe, buvo kanalizacijos vamzdis. Juo dieną naktį sruvo tiek jo, tiek Nikitos, tiek visų tų nepažįstamųjų, visuomenės atstumtų menininkų šlapimas, skystos išmatos ir įvairiausių formų fekalijos, virtusios gličia vientisa mase, kurios trajektorija visada buvo tik žemyn. Vadinasi, mamos žodžiai, kaip ir bet kas kitas šiame pasaulyje, dėdės pasiekti negalėjo. Tačiau ji bandė. Paskaičiuok, kiek per dieną uždirbi, padalink iš dviejų, nes ir pats turi dukrą, o tada pasakyk, iš ko mes gyvensim, – mama užsuko čiaupą, nuo šlapios jos rankovės varvėjo vandens lašai, kuriuos suskaičiuoti man kažkodėl atrodė svarbiau už visus pasaulio pinigus, o tėtis tylėdamas sėdėjo prie stalo, akis nudelbęs į ištuštintą lėkštę. Mama, išgirdusi visada siaubą jai keliančią tylą, išrėkė, kad jis yra niekam tikęs ir nieko vertas, o tada viską, kas dar gulėjo ant stalo, vienu mostu nušveitė ant grindų. Mūsų virtuvė, ta mažytė visa reginti akis, rytais kaip žmogus savyje talpindavusi kylančią saulę ir nuo lietaus įtrūkstančius debesų kalnus, užsimerkė, kad nematytų, kaip į grindis atsitrenkia atšipę peiliai, aliumininės šakutės, pomidorų padažo stiklainis, laikraštis su tėčio apibrauktais darbo skelbimais, pakelis cigarečių ir ketvirtis juodos duonos, – vėliau jį mama vis tiek galiausiai pakels, papūs ir pabučiuos.

Tėtis atsistojo, pakėlė savo cigarečių pakelį, stvėrė degtukų dėžutę ir užsirakinęs tualete vieną po kitos surūkė savo dienos normą. Jo išmatos kliunksėjo besitėkšdamos į klozeto okeaną, kurio vandens lygis kilo nepriklausomai nei nuo potvynių, nei nuo atoslūgių, bet nuo to, kas menkai teskyrė tėtį nuo jo brolio ir visų jo moterų bei bičiulių. Tada prisiminiau mokyklą, mintimis grįžau į pradines klases, kai per ilgąją pertrauką eidavome už geležinkelio. Ten buvo kanalas, primenantis atsivėrusią žaizdą. Į jį klasiokai mėtydavo akmenis nuo gelžkelio ir taip išjudindavo stovintį vandenį. Sudrumstas vanduo dvokė užsistovėjusio dugno dumbliais, suirusiomis šiukšlėmis. Žaisdavome žaidimą: kas ilgiausiai išstovės prie duobės kvėpuodamas, tas laimės. Turtingiausias mūsų klasiokas, kurio mama vadovavo vienai įmonei, nuo gimimo nieko neužuodė, todėl išstovėdavo ilgiausiai. Klasiokai sakydavo, kad jis negali būti nugalėtojas, todėl galiausiai jam uždraudėme žaisti. Prisiminiau, kaip jis verkė, kaip į kanalą sumetė klasiokų kuprines, kaip visus prakeikdamas grasino pasiskųsti mamai. Brangiausius pasaulio žaislus galėjęs turėti berniukas ir didžiausias jo noras visa iškeisti į galimybę užuosti tai, ką tėtis nuleido tualete ir išpurškė „Ocean fresh“ gaivikliu, grįžo į lėkščių nuolaužomis ir pomidorų padažo krauju pripildytą virtuvės akiduobę.

Dėdė tuo metu buvo kieme, jis vis dar kapojo malkas. Dieną gavęs penkis litus, nusprendė susigrąžinti praėjusią vasarą ir nusipirko du butelius rašalo. Jo vidus nusidažė mėlynai, tapo skaidriu ir peršviečiamu safyru, kurio sudėtinga struktūra dėdei akimirksniu pasidarė aiški ir lengvai perprantama, o primityvų linijinio laiko suvokimą, dėl kurio tikime, kad vasara atneša rudenį, pakeitė praregėjimas: laikas, kaip ir žmogaus kūnas, kaip atmintis arba vaizduotė, gali judėti tau pavaldžiomis trajektorijomis. Ištuštinęs pirmą butelį dėdė toliau kapojo malkas. Virš jo tvyrojo milžiniškas bičių spiečius – iškvepiami dėdės garai stingo, o medienos atplaišos, žyrančios nuo kirvio, kybojo ore. Įpusėjus antrąjį butelį, po dėdės kojomis plytėjo ištisa bičių kolonija, visas korys iš taisyklingų, liepų medumi dvelkiančių prizmės formos malkų, o jis buvo vyriausias tranas visame avilyje, kurį pats ką tik surentė. Tačiau kaip apvaisinę motinėlę tranai miršta, o bitės rudenį nustoja juos maitinti ir nusilpusius ištremia iš šeimos lizdo, taip dėdė nusprendė šią tvarką pakeisti. Pabaigęs rašalą, ant trinkos padėjo ne medžio pliauską, o butelį, kuris prietemoje savo žaliųjų citrinų spalvą pakeitė į pilkšvai juodą, ir užsimojo kirviu. Nerangus judesys butelį tik sulamdė, tačiau buvo pakankamai tikslus, kad nukirstų nykštį.

Dėdė skausmą pajus vėliau – tada, kai nuspręs, kad darbas baigtas ir metas pasiimti likusią atlyginimo dalį. Jis užlips laiptais, kiekvieną pakopą ženklindamas krauju, ir pasibels į mūsų duris. Virtuvėje vis dar tvyros atvėsusios vakarienės kvapas. Mama jau gulės girgždančioje miegamojo lovoje. Tėtis rinks indų šukes ir atsidarys skardinę alaus, galbūt net skaičiuos, ar tikrai tiek gali mokėti už malkų kapojimą, o tada pamatys, kaip mūsų raudonas kilimas prieškambaryje atgyja, ant jo kapsint vaiskiam dėdės kraujui, sumišusiam su safyro rašalu iš jo plaštakos be nykščio. Tada jie abu nusileis ir pakils. Piršto ieškos tarp pjuvenų, o radę lips į palėpę. Tėtis įkalbinės važiuoti į ligoninę, tačiau dėdė priešinsis ir pasuks į Nikitos kambarį. Dėdė kartos, kad tėtis jam skolingas: dar penki litai, nepamiršk kerosis laiptinėje, kambariuose, visame name, kur šviesos įsižiebs beveik savaime – beveik taip, kaip dėdė vienoje savo dėžučių su adatomis ir siūlais susiras reikiamas priemones, tarsi ne jis, o nesuvokiama jėga tai darytų už jį. Nikita prabus savo lovoje ir visą gyvenimą galvos, kad tą naktį sapnavo; bus iš arti matęs raudonais siūlais prisiūtą tėčio nykštį prie plaštakos. Tada beliks išvalyti kraujo lašus iš brangiausio namų kilimo, nusileisti į mūsų namus ir iš tėčio paimti penkis litus – likusią atlygio dalį. O tada lyg niekur nieko išjungti šviesas ir užmigti.

Visą tą laiką lindėsiu savo kambaryje galvodama, kaip noriu pabėgti, nors suvoksiu – niekada nepabėgsiu nuo to, kas šlykščiausia ir neišvengiama – būti žmogumi. Gyventi. Jei ne dėl savęs, tai dėl tėvų, kurių alkani veidai stalinės lempos šviesoje tampa vaikiški. Galų gale, kaip princesė Diana buvo pirmasis garsus žmogus, paspaudęs ranką sergančiam AIDS, taip aš buvau pirmoji šeimoje sužinojusi apie Edžio mirtį ir nusijuokusi. Turėjau patirti, ką reiškia ain’t talkin’ ʼbout love. Mano jaunystė tik prasidėjo.