Žinoma, mes laimingi, ypač

 

…kai tu paskambini į duris ir aš tave įleidžiu. Nelaukiau tavęs, tai akivaizdu, bet tu nieko nesakai. Mūsų santuoka sėkminga. Kad ji tokia bus – galima įtarti nuo tada, kai nusprendėme nedėvėti žiedų.

– Gal ką nors užsisakom? – paklausi.

– Aš soti.

Man patinka mūsų buitis: atrodo, tarsi tavęs čia nė nebūtų. Kartais pavartai mano knygas, tavųjų čia nematyti. Rytais išneši šiukšles net neprašomas. Tu geras vyras, džiaugiuosi, kad už tavęs ištekėjau.

– Aš užsisakysiu.

Žinau, tai puiku. Mes taip lengvai susikalbame, ypač tada, kai nereikia kalbėti man.

 

Kartais gali atrodyti, kad nesame artimi: vaikščiodami gatvėje nesusikimbam rankomis, apsipirkinėjam atskirai, gaminamės atskirai, skalbiamės drabužius – atskirai. Bet mes kartu: juk tu mano vyras, aš už tavęs tekėjau. Tekėjau, žinoma, iš meilės. Ar pameni, kaip mes pirmą kartą susitikom? Sakei, tau patinka, kaip aš šypsausi. O man patiko tavo akys – rudos, šiek tiek šuniškos, bet labai geros. Man patiko tavo kresnas sudėjimas ir nuo kūno sklindanti šiluma. Taip, būna tokių vyrų kaip tu, atrodo, kad jūsų normali kūno temperatūra kiek aukštesnė už vidutinę.

– Ar tau būna vieniša? – paklausei lyg niekur nieko mums vaikštant po Vilniaus senamiestį.

Atsakiau, kad taip, būna. Nepasakiau, kad – tikiuos, nuo šiol nebebus.

Vėliau tu pasakojai apie savo darbą, lyg ir apie draudimą, aš nesiklausiau, galvojau, ar norėčiau su tavimi permiegoti. Kitą dieną, sėdėdama ant klozeto, nusprendžiau, kad taip.

Paskui tu paklausei, ką dirbu aš. Pasakiau, kad norėčiau ištekėti už turtingo vyro. Nusijuokei, nesupratai, kad aš rimtai. Pasistengiau neįsižeisti.

– Žinai, man patinka, kaip tu juokiesi, – pasakiau.

Ir tu mane pabučiavai.

 

Geriam tekilą: dėl to, kad rytoj savaitgalis, dėl to, kad šeštadienį tu nori pažiūrėti į mano stiklinį žvilgsnį, dėl to, kad kiekvieną kartą vis nuo kitur laižai druską.

Nugara pereina šiurpas, kai nulaižai nuo riešo. Užsiverčiam taureles; atsikandę citrinos, žieves spjaunam ant stalo.

– Tu keista, – sakai guldamasis ant kilimo. Rankas suneri už galvos. Koks gi tu atsipalaidavęs.

– Smagu žinot, – …kad net po ilgų santuokos metų žmogus dar gali būti nepažintas. – O tu gražus.

– Tau svarbu tik tai, kaip aš atrodau.

– O tau nepatinka?

Taip, suprantu, tu nori mane pažinti. Bandau prisiglausti, bet tu traukiesi. Uždedu tavo ranką sau ant šlaunies, vis dar traukiesi.

– Tau tik tai ir rūpi, – sakai.

Nuseilioju tavo krūtinę, užberiu druskos. Laižau iš lėto, per du kartus. Užsiverčiu tekilą, užčiaupiu save citrina, paskui – žievę nuspjaunu ant žemės.

– O kas turi rūpėti? – paklausiu į ausį.

 

Susipažinome, aišku, internete, nes… Na, o kodėl mums reikėtų išsiskirti. Susirašinėjom irgi gana paprastai: kad neseniai po santykių, kad norime neskubėti, kad liūdni vakarai, kad galėtume susitikti kavos, pasivaikščioti, pažiūrėti, ar derame. Per pirmą pasimatymą pasibučiavom. Per antrą – permiegojom. Per trečią – susituokėm, tik tu to nežinojai. Per ketvirtą, mūsų medaus mėnesį, iškėlei pavydo sceną:

– Po tavo lova vyriška kojinė.

– Tikrai, gal tavo?

– Ne, savo apsimoviau.

– Kaip keista. Šiaip gal ten mano? Mano pėdos didelės.

– Mhm, – sumurmėjai. Visai neįtikintas. Tu šiek tiek nepatiklus, toks įtarus.

Pusryčius valgėme ant sofos. Žiūrėjai į kiaušinienę susiraukęs, netgi užsimąstęs. Apsimečiau, kad nepastebiu.

– Ar neskanu?

– Neragavau.

– Jautiesi blogai? – paklausiau šakute tapšnodama lūpą.

– Ne.

– Nepanašu.

Atsidusai. Padėjai lėkštę ant kilimo ir nuėjai į dušą. Grįžęs lovoje radai mane nuogą. Tada supratai, kad vedei ir kad mes niekada nebesiskirsime. Supratai, kad šiandien prasidėjo mūsų medaus mėnuo.

Man patinka, kai būni pats supratingiausias.

 

Savo ištvirkimus parodžiau tik po santuokos, bet tą jau žinai. Man patiko, kai čiulpia kojos nykštį, tau – surišus kutenti mane plunksnele.

– Kiek laiko mes jau kartu?

– Vyrams būdinga neatsiminti, – nusijuokiau. Nuo kutenimo purtė šiurpas.

– Gal tau nupirkti gėlių?

– Rytoj bus dvi savaitės.

– Tai rytoj nupirkti gėlių?

Tu apkabinai mane per liemenį.

– Žinoma, bet tik iš ryto, gerai? Nes vakare mes skaudžiai skirsimės.

Nusijuokei man į kaklą. Iš pradžių į kairę pusę, paskui į dešinę. Palaižei ausį. Įkandai į lūpą. Pamiršai, kad juokeisi. Pamiršai, kodėl juokeisi. Pradėjai nusirenginėti.

Taip ir neaptarėme skyrybų planų.

 

●

 

Gerai, dabar aš pasakosiu tiesą, vien tik tiesą, tikrasis mano vyras grįžta vėlai. Na, kartais jis išvažiuoja kelioms dienoms ar net porai savaičių, bet viskas gerai. Mes dar prieš santuoką žinojome vienas kito gyvenimo ritmą. Puikiausias yra jo tikslumas: nė minute anksčiau, nė minute vėliau. Jis paskambina į duris du kartus. Du kartus pabeldžia, nes… Na, dėl visa ko. Atsirakina pats. Aš jo laukiu virtuvėje. Jis visada – tokia mūsų tradicija – priklaupia ant vieno kelio. Lyg piršdamasis. Užmauna man žiedą. Pabučiuoja į lūpas užsimerkęs, atrodo, lyg ne mane. Lyg dar vis kažką kitą. Sveikas sugrįžęs.

– Labas.

– Labas, – atsakau.

Mes stovim vienas prie kito – susiglaudę; taip mažai oro tarp mūsų. Taip seniai matėmės, buvau beveik pamiršus tave. Kai susikimbam už rankų – girdžiu, kaip spragteli užraktas. Juk žinai – negaliu pabėgti. Ir tu nepaspruksi, ne.

– Kaip tau sekėsi? – šnabždu į dešinę ausį.

– Gerai, labai neblogai.

– Ji tau patiko? – dabar į kairę.

– Ar jis tau patiko?

Nuo mūsų kikenimo suvirpa oras.

Susituokėm anksti, greitai pajutom nuobodulį. Greitai ėmėme dūsauti vienas kitam priekaištaudami. Daužėm lėkštes, nesišnekėjom, galiausiai vėl šnekėjomės. Po kiek laiko sumąstėme, kaip būti laimingiems. Patiems laimingiausiems.

– Žinai, mintyse aš buvau už jo ištekėjusi.

– Tikrai?

– Taip, pamaniau, kad taip įdomiau.

– Maniau, kad santuoka tik mums.

Tu stipriau suspaudi mano rankas, valdaisi. Man gera, pažiūrėk, – tai niekada nesibaigs.

– Negi dar liko kas nors švento? – neatsimerkiu, būtų per daug malonu matyti tavo veidą.

Pabučiuoji man skruostą, – švelniai, tarsi adata durtum.

 

Naktį, jau lovoj, padovanoji man auskarus. Žinau, ne naujus, žinau, tu jų nerinkai, pavogei, kokius turėjo. Jie gražūs, tikrai, man labai patinka. Švelniai įsegi man juos į ausis, aš užsimerkiu.

– Tau tinka.

– Geriau? – šypteliu.

– To nesakiau.

– Ačiū už lauktuves.

– Visada.

– Kiekvieną kartą.

– Nusivilčiau, jei nieko neparvežtum.

– Nusivilčiau, jei be manęs neištekėtum.

Tu mane erzini. Miela. Atsimerkiu, leidžiu tau pasimėgaut: matai, mano akys paraudusios iš laimės, matai, kaip susiraukusi šypsaus, matai, tuoj verksiu, nes mums juk taip gera.

Mainais tu leidi prisiglausti prie krūtinės. Atsiremiu nugara. Žaidi su mano plaukais: kartais lyg tyčia, lyg netyčia timptelėdamas.

– Papasakosi man apie savo vestuves? – į kairę ausį.

– Žinoma. Papasakosi apie auskarus?

– Viską viską, – į dešinę ausį.

– Viską, būtinai viską.

– Tik ne tiesą.

– Taip, žinoma. Viską viską.

– Ir nė trupučio tiesos.

Švelniai šnabždamės, nemaloniai glaustomės, apsimestinai netyčia žnaibomės, kol, visiškai išsekę, užmiegam, – tuščiu, besapniu miegu, tarsi žinančiu, kad niekaip negalėtų mūsų pranokti, niekada.