Tragedijos

  

Leidykla „Sofoklis“ pirmą kartą išleidžia į vieną knygą surinktas žymios Antikos tyrinėtojos profesorės Dalios Dilytės į lietuvių kalbą išverstas ir sueiliuotas garsiojo romėnų filosofo Lucijaus Anėjaus Senekos (apie 4 pr. Kr.–65) tragedijas „Medėja“, „Oidipas“, „Foinikės“, „Pamišęs Herkulis“, „Faidra“, „Oitės Herkulis“, „Tijestas“, „Trojėnės“, „Agamemnonas“ ir „Oktavija“.

Siūlome susipažinti su kai kurių ištraukomis.

 

Iš „Foinikių“

 

Antigonė

Nedaug, o tėve didžiasieli, teprašau:

Ramiai žodžius dukters tu vargšės išklausyk!

Nesiekiu sugrąžint tavęs į buvusius

¹⁸⁵    Namus ar sostan karalystės klestinčios,

Nenoriu ir kad pykčio, laiko bėgančio

Nesudaužyto, nebeliktų širdyje,

Nors vyrui priderėtų taip didžiai tvirtam

Nepasiduoti skausmui, įveiktam nebėgt

¹⁹⁰  Nuo negandų. Narsa – tai juk ne baimė būt

Gyvam, kaip tu manai. Narsa – tai juk kova

Su neganda, nesitraukimas atgalios!

Tokiam, kuris Lemties galias jau sutrypė,

Gyvenimo gėrybes atmetė, kuris

¹⁹⁵  Nelaimes tyčia pasisunkino, kuriam

Dievų nereikia, argi dera geist mirties?

Būdinga bailiui tai! Žmogus, trokštąs mirties,

Dar jos neniekina, o tas, kuris pakilt

Virš negandų įstengia, jau visai saugus.

²⁰⁰  Koks dievas gali, tarkim, net norėdamas

Ką nors prie tavo negandų pridėt? Nei pats

Gali, nebent tik mintimi, kad verta sau

Pasidaryti galą. Taip nėra, jokia

Kaltė netinka tau, todėl vadink geriau

²⁰⁵   Save tu nekaltu, nes juk nekaltas, net

Dievams nenorint, tu! Tai kas įaudrino

Tave ir kelia skausmą? Kas į požemius

Iš čia taip stumia? Kad netektumei šviesos?

Esi netekęs. Kad garsingus ir senus

²¹⁰   Paliktum rūmus ir tėvynę? Praradai

Juos gyvas dar. Sūnų ir motinos vengi?

Likimas atėmė! Ir visa, ką kitiems

Mirtis išplėšia, išplėšė gyvenimas!

Minia prie sosto? Ji likimo įsaku

²¹⁵  Anksčiau išėjo. Tėve, bėgi tu nuo ko?

 

 

Iš „Pamišusio Herkulio“

 

Choras

       Smarkiai šalnos nubalintą žolę

¹⁴⁰   Braukia piemuo, jis gena ganyklon

 Bandą, šėliojas pievoj jautukas,

 Aštrūs ragai jam dar neišdygę.

 Tešmenys karvių talpūs pilnėja,

 Dar nestipriu žingsniu klydinėja

¹⁴⁵   Po kalveles ožiukas išdykęs.

        Supasi ant ploniausios šakelės

 Geidžianti plunksnas saulei ištiesti

 Prie neramiai vis cypsinčio lizdo

 Trakų lakštangė¹.

¹⁵⁰   Skamba aplinkui giesmės įvairios,

 Visos sumišę sveikina dieną.

        Drobę išskleidžia vėjams jūreivis,

 Nors pavojinga,

 Plačiajai burei pučiantis smarkiai.

¹⁵⁵   Šis, ant uolos šiurkščios įsitaisęs,

 Jauką kabina meškerei savo

 Ar įsitempęs spokso į plūdę,

 Atlygio laukia,

 Jausdamas valą tampančią žuvį.

¹⁶⁰     Šitaip gyvena žmonės dorieji:

^160b  Tvyro ramybė,

 Džiaugiasi tuo, kas sava ir maža.

        Viltys didžiulės

Miestuose siaučia, virpanti baimė.

Prie išdidžių žiauruolių karalių

¹⁶⁵   Durų nemigęs tūno vis vienas.

Kitas be galo kaupia ir kaupia

Turtą ir, aukso krūvą sukrovęs,

Jaučiasi vis labai neturtingas.

Šį, nuo žmonių vylaus palankumo

¹⁷⁰   Kvaištantį, kelia mirksniui vienam tik

Nepastovi minia ir aikštinga.

Teismo anas rėksmingo parduoda

Ginčą ir vaidą,

Pelnosi jis iš žodžių aštriųjų.

¹⁷⁵     Sielos ramybė lydi nedaugį,

Jie nepamiršta amžiaus bėgimo,

Žino, kad laikas niekad negrįžta.

Lemtys kol leidžia, linksmi gyvenkit!

Pralekia greitai mūsų buvimo

^179a  Dienos sparnuotos,

¹⁸⁰    Strimgalviais metų sukasi ratas.

 

 

Iš „Faidros“

 

Hipolitas

Nėra laisvesnės, ydų nepažįstančios

Ir gerbiančios senovės papročius būties

⁴⁸⁵   Kaip ta, kuri paliko miestą dėl miškų.

Kalnynams sielos atsidavusios, švarios

Nedegina baisaus godumo dūkulys

Nei palankumas netvarus tamsios minios,

Nei neapykanta, nei žavulys trapus.

⁴⁹⁰   Karaliui nei tarnauja, nei yra grėslus

Aukštų tarnybų siekais ar irios gausos.

Jis laisvas nuo vilties ir baimės, dantimis

Išgedusiais pavydas juodas neįkąs,

Piktų darbų nemoka, dygstančių mieste.

⁴⁹⁵   Nevirpa, kaip kalti, dėl krebždesių menkų,

Melų neskleidžia. Rūmų su šimtais stulpų

Netrokšta nei išpuikėlio sijų, dengtų

Vien auksu. Ant šventų nelieja aukurų

Jis kraujo upių ir šimtų aukosimų

⁵⁰⁰   Nebarsto mitais jaučių baltakailių, bet

Priklauso kaimo erdvės jam, nekenkdamas

Kitiems klajoja, moka spęsti tik žvėrims

Žabangas sumaniai. Pavargusiam jėgas

Ilisas atgaivina sniegine srove.

⁵⁰⁵  Tai skuba prie Alfėjo spėriojo krantų,

Tai braunasi per girių tankumas gūdžias,

Kur veržiasi ledinė ir skaidri Lerna,

Kur tyluma, girdėti paukščių vien giesmė

Bei šlama uosiai, vėjų gūsių skrodžiami,

⁵¹⁰  Ir bukai senyvi. Smagu žingsniuot krantais

Klajūnės upės, ant plikos velėnos sau

Saldžiai miegoti, ar verdenei veržliai vis

Plačiai gurgenant, ar upeliui tarp žiedų

Dar besiskleidžiančių čiurlenant maloniai.

⁵¹⁵   Išalkus – obuoliai, prisikrėsti miške,

Ar žemuogės, mažais krūmeliais želiančios,

Lengvai pasotina. Karalių prabangos

Jis pasiryžęs vengt. Išpuikėlių taurė

Auksinė – nerami. Užtat džiugu pasemt

⁵²⁰   Rieškučiomis versmės vandens! Netrikdomas

Kaipmat prispaudžia miegas guolyje kietam.

Neieško jis, kaip nedorieji, lovoje

Slaptoj ryšių neleistinų, nesislepia

Už šimto sienų, nori tik erdvės, šviesos.

⁵²⁵  Dangus gyvenimą jo liudija. Manau,

Kad taip gyveno žmonės, gimę iš dievų,

Pirmykščiai. Nekamavo aukso troškulys

Nenuovokus ir aklas, ežių akmenys

Šventi nebuvo padaliję dar laukų,

⁵³⁰  Neraižė jūrų dar lengvatikiai laivai,

Užteko savo marių kiekvienam. Plačių

Nebuvo pylimų nei bokštų, supančių

Miestus, kariai prie ginklų nesipratino,

Nelaužė vartų uolomis akmensvaidžiai

⁵³⁵  Pabūklai. Šeimininko neturėdama,

Nebuvo žemė jaučių jungo vergė dar.

Maitino dirvos pačios to neprašančias

Gentis, gimties gėrybes davė joms giria,

Ūksmingos olos suteikė gimties namus.

⁵⁴⁰  Nutraukė prakeikta naudos aistra ryšius,

Staigus piktumas, geiduliai, geną protus

Įkaitusius. Iškilo kruvinas valdžios

Troškimas, stipresni pajungė silpnesnius,

Jėga pamainė teisę. Imta iš pradžių

⁵⁴⁵  Plikom kariauti rankomis, uolas, šakas

Pavertus ginklais. Ieties smaigalys tada

Nebuvo geležinis, kalavijas dar

Prie šono nekabojo, skiauterės šalmų

Dar nešvytavo. Darė nuoskauda ginklus.

⁵⁵⁰  Išrado Marsas karo priemonių naujų

Ir tūkstantį mirties pavidalų. Krauju

Ir žemės permirko, ir raudo vandenys.

Nebaudžiamos piktadarybės sklido po

Visus namus, kerojo visos nuodėmės.

 

 

Iš „Oitės Herkulio“

 

⁶⁴⁴  Velėnai purpuras lygus nebus:

⁶⁴⁵  Ant jos atgulus – bebaimiai sapnai,

Auksiniai rūmai pašokt iš miegų

Vis verčia, purpuras – būdrauti vis.

O kad pažvelgus turtuolio širdin!

Didžiulis siaubas aukštos padėties

⁶⁵⁰  Žmonių krūtinėse! Marių vanduo

Tykesnis, šiauriui vis daužant krantus.

Ramiai neturtėlio plaka širdis.

Jis laiko taurę medinę, tačiau

Ranka jo nedreba nuo baugesių.

⁶⁵⁵  Jo valgis paprastas, neįmantrus,

Bet kardo negresia smūgis užtat.

Auksinės taurės – pripiltos kraujų.

Saikingo vyro žmona niekados

Nesigašuoja brangiais vėriniais –

⁶⁶⁰  Raudonų jūrų puikiom dovanom.

Žemyn netraukia jai perlai ausų,

Rasti Rytų tolimų bangose,

Drabužių vilna negėrė dažų

Rausvų Sidono plačiam katile²,

⁶⁶⁵  Nereikia jai apdarų, nuaustų

Iš pluošto siūlų, kuriuos Rytuose

Nuo medžių serai surinkę yra³

Dažyti jos audiniai žolėmis,

Išaudė juos nepatyrus ranka,

⁶⁷⁰  Bet saugo ištikimybę jinai.

 

 

Iš „Tijesto“

 

Ne lobiai – karalių esmė,

³⁴⁵    Ne purpuro apdaras, ne!

Ne kaktą vainikas juosiąs,

Ne spindintys auksu namai.

Žmogus, atsikratęs siaubų

Ir blogio, karalius yra.

³⁵⁰    Nemagina jo troškulys

Garbės, pagyrimai minios

Atmainūs ir staigiai kintą,

Nei iškasenos Vakarų,

Nei Tago auksingo vandens

³⁵⁵   Tyra, skaidriaveidė vaga,

Nei Libijos dirvų pjūtis,

Įkaitintų laitų kūlė⁴.

Negąsdina žaibas raizgus,

Nukritęs ūmai iš dangaus,

³⁶⁰    Nei jaugiantis jūrą Rytys

Ar Adrijos vėjų audra,

Padūkusi, baisiai žiauri.

Jo ietis ilga nepalauš

Nei kardas plieninis žvilgąs.

³⁶⁵    Saugi jo buveinė visad,

Į visa jis žvelgia žemyn,

Sutikdamas Lemtį mielai.

 

 

Vertė Dalia Dilytė