Sibiras. Cerkvės bombardavimas

Sibiras. Cerkvės bombardavimas

 

Visa tai vyko pačioje eilinio pilietinio karo pradžioje. Kaip paprastai būna – niekas net nenutuokė, jog gyventojai jau yra susipriešinę taip, kad vienos grupės prieš kitas pakėlė ginklus. Tarnavau tuo metu rusų kariuomenėje paprastu eiliniu. Būdamas lietuvis, į tą tarnybą žiūrėjau atsainiai, net skeptiškai, tačiau įsakymus ir nurodymus atlikdavau pareigingai.

Žiemą mūsų pulką perkėlė į Sibirą. Atlikome tarnybą miškų glūdumoje kažkur netoli Tobolsko. Tiesą sakant, konkrečios mūsų dislokacijos vadovybė net ir nenurodė – kaip visais laikais, minėtuoju atveju stengtasi įslaptinti net menkiausias detales.

Mano dėmesį patraukė įspūdingos architektūros soboras dauboje. Net ir pastatytas taip, kad apatinė dalis stūksojo po kojomis, o galingas būgnas ir dar masyvesnis (tačiau paradoksaliai atrodantis, lyg kabotų ore) kupolas šovė dangun, nekreipdami dėmesio į besidriekiantį po jais landšaftą su senomis pušimis ar smulkiomis (pastarųjų atžvilgiu) žmonių figūrėlėmis. Tai buvo architektūros šedevras. Jo šonines navas dengė puikūs cilindriniai skliautai su kesonais, o sienos buvo dekoruotos tapyba – keistais ženklais bei simboliais (gyvatėmis, slibinais, išblyškusiais angelais ir pailgaveidžiais šventaisiais). Statinį saugojo sargas – niūrus barzdotas seniokas, įsispyręs į nukleiptus veltinius.

Įsikūrėme statiniuose soboro papėdėje. Vieni iš jų tebuvo paprastos medinės trobos, kiti – pagal naujausius karinės inžinerijos reikalavimus įrengti gelžbetoniniai įtvirtinimai.

Praėjus vakariniam patikrinimui, pradėjome rengtis miegui, tačiau staiga per sniegus atpūškavo įraudęs kareivis, šaukdamas: „Jie ateina, jie ateina!“ – „Kas ateina? Ramiai raportuok!“ – pareikalavo mūsų pulkininkas. „Tie, kurie nori sugriauti soborą ir išžudyti mus!!!“ – „Kažkokia nesąmonė, – tarė mūsų vadas, tačiau dėl visa ko sušuko: – Pasiruošti gynybai!“ Tai atrodė šiek tiek keista, juokinga ir graudu – mat teturėjome po keletą šovinių savo karabinams. Tačiau klusniai vykdėme nurodymą.

Soboro sargas tuo tarpu ramiai sau šlavinėjo pastato prieangį ir vidų. Kai vadovybės nurodymu apeidamas šventovės vidų paklausiau senio: „Negi priešininkai tikrai sugriaus šį nuostabų architektūros ir kultūros perlą?“, jis ramiai gūžtelėjęs pečiais tarstelėjo: „Dar ir kaip. Net nesusimąstydami.“

Kai užėmę gynybines pozicijas (pasiųsta žvalgyba pranešė, kad priešai artėja) išvydome mus supančius karius, supratome, kad tai yra mūsiškiai! Tos pačios valstybės ir tos pačios kariuomenės nariai. Jie į kalbas nesileido, laikėsi atstumo, į mus žvelgdami per galingų artilerijos pabūklų ir tankų patrankų vamzdžius. Supratome, kad į miltus per akimirką jie sumals ir soborą, ir mus, beviltiškai ir karštligiškai pasipriešinti bandančius savo bendrapiliečius.

Soboro prižiūrėtojas lyg niekur nieko šlavinėjo jam patikėtą statinį.

 

 

Hitrou

 

Londono Hitrou oro uostas (angl. London Heathrow Airport) – pagrindinis Jungtinės Karalystės tarptautinis oro uostas. Vadinkime jį tiesiog Hitrou.

Pažįstami man sakė, kad nusipirkti ten bilietą ir išskristi kad ir į tolimiausią pasaulio kraštelį – jokių problemų. „Prie vieno langelio parodai pasą, ten išrašo lapelį, šį įteiki prie kito langelio ir voilà – gali skristi, kur nori. Belieka tik sulaukti lėktuvo“, – aiškino man daugiau kelioninės patirties ir įgūdžių bendraujant su oro uostų biurokratais turintys žmonės.

Taip ir buvo.

Beveik.

Priėjau prie kasos langelio. Ten stambi ir paniurusi moteris be jokios šypsenos veide, tačiau su didele krūtine (kažkodėl tarp šypsenos ir krūtinės įžvelgiau tiesioginį ryšį) paprašė dokumento, palygino mano nuotrauką su realia fizionomija ir išrašė pažymą įsigyti bilietą. Sumokėjau pinigus už atliktą darbą ir ėjau toliau.

„Kol kas viskas kaip per sviestą, – net pagalvojau. – Pusė kelio jau nueita.“

Tuomet priėjau prie kito langelio – kad gaučiau bilietą ir teisę skristi. O čia sėdėjo vyras raukšlėtu veidu ir stambia rauplėta nosimi. „Duokite užpildytą blanką ir savo pasą“, – keistai šypsodamasis pasakė jis. Padaviau. Ir mano akivaizdoje jis sudraskė pažymą gauti bilietą (maršrutu Londonas–Vilnius).

– Ei, ką jūs darote?! – apstulbęs sušukau.

– Ką noriu, tą ir darau, – kuo ramiausiai, šaltu veidu atrėžė jis.

Tuomet lėtai prasisagstė baltus marškinius su Hitrou oro uosto simbolika ir juos praskleidė. Ant juodais, bet jau pradedančiais žilti gyvaplaukiais tankiai apžėlusios krūtinės pamačiau užsegtą moterišką rausvos spalvos liemenėlę.

Tuomet supratau, kad iš Hitrou oro uosto niekur aš neišskrisiu.

 

 

Kinų kalėjime

 

Kai jau buvome susipakavę lagaminus ir ruošėmės eiti iš viešbučio kambario (apačioje laukė į oro uostą turintis nuvežti taksi), į duris kažkas pabeldė. „Iš kambarių tarnybos, – pagalvojau, – turbūt nekantrauja pradėti tvarkytis.“ Atidariau duris. Ten stovėjo du civiliškai apsirengę azijietiškų bruožų žmonės.

– Sveiki, – pasakė vienas jų švaria anglų kalba, – esame iš Kinijos Liaudies Respublikos kalėjimų departamento. Jums išrašytas keturių dienų įkalinimo pažymėjimas. Štai jis. Per dvylika valandų turite prisistatyti nurodytu adresu.

Paėmiau man atkištą popierėlį. Taip ir buvo – hieroglifais ir angliškai surašyta, kad, pritaikius tokį ir tokį Kinijos Liaudies Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį, man yra skirtas keturių dienų įkalinimo terminas.

– Pasirašykite, kad gavote, – mandagiai įsakė pareigūnas. Tą ir padariau.

Buvo keista – dviem savaitėms su žmona atvykome į šį Viduržemio pajūrio miestelį pailsėti („visas įskaičiuota“ principu). Net kojos nebuvom iškėlę iš viešbučio teritorijos – naudojomės maloniai teikiamomis pramogomis: baseinu, sūkurinėmis voniomis, masažais, galop – švedišku stalu ir net keliais barais. Regis, nieko neprikiaulinau (žmona būtų to tikrai neleidusi ar bent priekaištavusi), o Kinijoje šiame savo gyvenime nebuvau lankęsis.

Bet įstatymai yra įstatymai.

Žmonai, prisakęs keturias dienas praleisti tame pačiame viešbutyje (jokių kliūčių pratęsti rezervaciją – ir netgi tame pačiame kambaryje – nekilo), pats išėjau ieškoti kinų kalėjimo.

Mano nuostabai, kalėjimas nebuvo labai toli. Įsikūręs daugiabučių namų kieme. Blokinis stačiakampis statinys, aptvertas betonine tvora. Dygliuotos vielos raizginiai, keli sargybos bokšteliai. Parodžiau dokumentus, mane iškratė ir nuvedė į kamerą.

Laiką leidau vienutėje. Erdvės čia nedaug. Cementinis maišas, o ne kambarys. Tokios dulkėtos grindys, tokios belangės sienos su metalinių virbų durimis, skiriančiomis nuo koridoriaus. Šį mačiau ir pro sienoje esantį plyšį – regis, įrengtą tam, kad naktį sargybiniai galėtų pažvelgti vidun.

Kalėjimas – tai ne viešbutis (kuriame viskas įskaičiuota). Nuobodulys ir beviltiškumas. Pirmą ir antrą dieną praleidau kameroje. Mačiau, kad kiti kaliniai naudojasi įvairiausiomis privilegijomis. Kameroje, esančioje prieš maniškę, laiką stumiančios dvi moterys nuolat priiminėjo uniformuotus prižiūrėtojus. Žinoma, ne apie Konfucijų ar „Daodedzing“ ten kalbėdavo.

Mane piktino, kad buvau nemaitinamas. Tiesa, vandens nedideliame plastikiniame kibirėlyje atnešdavo. Tačiau prašymas gauti tegul ir duonos kriaukšlį ar ryžių saują žirdavo kaip žirniai į sieną. „Nepriklauso“, – abejingai sakydavo iš minėtosios moterų kameros išėję ir kelnes ar marškinius besitaisantys pareigūnai.

Trečią dieną, nukamuotas bado ir galvodamas – „kas bus, tas bus“, pastūmiau grotines savo kameros duris. Pasirodo, jos buvo neužrakintos! Dar nuostabiau ar siaubingiau, kad, dieną išėjus į bendrą koridorių, o ir, dar labiau įsidrąsinus, laukan, manęs niekas neginė atgal!!!

Pradžioje nemaloniai akino saulė. Nieko nuostabaus! Tiek laiko praleidus kuo tikriausioje belangėje. Kieme – beje, dalį užėmė nemažas kalnelis – prieš saulutę pusiaugula vartėsi privilegijuotieji kaliniai. Jie gliaudė saulėgrąžas, nevalyvai spjaudydami lukštus, arba valgė jiaozi (koldūnus) su vištienos ir krevečių įdaru.

Savo nuostabai, bevaikščiodamas tuščiu, gurgiančiu pilvu, sutikau savo vaikystės bičiulį Robertą (visų vadintą Robke). Pasaulis yra mažas! Niekuomet nebūčiau pagalvojęs, kad po keliasdešimt metų sutiksiu draugą tokiomis aplinkybėmis. „Ką čia darai?“ – vienas kito paklausėme. Bet supratau, kad Robkei šis susitikimas nesukėlė nei didelės nuostabos, nei kokių pakylėtų minčių. Jautėsi it prityręs senas vilkas ir iš miglotų užuominų supratau, kad jis čia ne pirmą kartą. Nieko keisto, klajojant po visą pasaulį ir dirbant kokaino kurjeriu.

Robkė ilgai su manimi nešnekėjo. Paduodamas į kažkokį lapą suvyniotą ryžių saują, jis dairėsi kairėn ir dešinėn, ir matėsi, kad mano pažįstamo laukia kažkokie konfidencialiai svarbūs susitikimai.

Sėdėdamas kieme kalnelio papėdėje, valgiau šaltus, prarūgusius ryžius (atrodė kaip tikras skanėstas) ir staiga galvon toptelėjo mintis: „O kodėl aš pats savanoriškai prisistačiau į šį kalėjimą? Kas mane vertė čia ateiti?“ Gaila, kad protingos mintys ateina daug vėliau. Dabar nebeliko nieko kito, kaip tik atbūti savo paskutinę privalomai savanoriško įkalinimo dieną. Kažkur kinų kalėjime prie Viduržemio jūros. 

 

Kažkur prie Lomžos

 

Niekada negalvojau, kad temperatūriniai skirtumai Mozūrijoje yra tokie ryškūs. Vieną dieną čia – vasariškai karšta, kitą (ar net tos pačios popietę) iš giedro dangaus pasipila sniegas, o ledas sukausto viską. Upes ir ežerus, net mūsų lūpas bei širdis.

Dar šiandien pėsčiomis ėjome vaizdingais Mozūrų krašto vieškeliais. Pakyli ant vienos kalvelės – matai kitų virtinę. Nusileidi žemyn, o ten – ežerėlis. Toliau dunkso tamsūs eglynai, ąžuolų ir skroblų giraitės. Pirmosios auksinio rudens dienos, kuomet žmonės arba skina, renka obuolius, arba kasa bulves. Į maišus renka, į podėlius veža, tempia žemės ir dangaus vaisius. Gražu!

Štai einame pro vieną mozūrų sodybą. Pagyvenusi moteris, kairę ranką įrėmusi į skaudančias strėnas, dūsaudama ir stenėdama kibiran deda raudonskruosčius krituolius.

– Dzień dobry! – linktelnu praeidamas.

– Dobry dzień! Niech cię Bóg błogosławi! – pavymui man šaukia ir net žegnoja (kita ranka rodydama į obuolius ir juos siūlydama) senyva mozūrė.

Eidami toliau su bendrakeleive – žmona pakalbėjome, kad reikia visuomet sveikintis. Su pažįstamais, nežinomais, net priešais.

Vakare viskas pasikeitė.

Apsistojome ties Narevo upe. O čia jau viską sukaustė ledas, krantus baltai nudažė rupaus sniego kruopos. Kol mano moteris (taip, taip – prašau nesipiktinti, tačiau kalbu iš patiniškai patriarchalinių pozicijų) ruošė stovyklavietę, prisipažinsiu – ištašiau vieną rūgštaus vyno butelį. Buvo labai gera! Ir šilta! Nesvarbu, kad po saulės, šviesos ir šilumos viską okupavo tamsa ir įšalas. O gal tai (turiu omenyje gėrimą) ir padėjo?

Šveičiau stiklo indą upės kryptimi. Maniškė tokių išsišokimų nepakenčia. Automatiškai priskiria mane neprognozuojamų, sunkiai sutvardomų tipų kategorijai.

Nepradėsiu pasakoti, kad bijau savosios skvo (beje, vadinu ją taip, nes žmona tikrai turi indėniško – irokėziško kraujo). Net ir tapybiškoje Mozūrijoje. Tegul tai ne Kanada ar Šiaurės Dakota. O tik pervargusi Europa.

Taigi – sudaužiau butelį. Tiesiog mečiau upės kryptimi tuščią tarą. O ten – ledas. Rūgštaus gėrimo tara nepaskendo (kaip tikėjausi). Ji subyrėjo į šimtus gabalėlių ir pažiro staigiai užšalusios upės paviršiuje. Išsigandau savosios skvo. Ji labai pyksta dėl gamtos niokojimo ir maniškės agresijos. Taip pat pradėjau nerimauti dėl šukių. „Juk pavasarį ar vasarą į vandenį įlįsiantys mauduoliai susipjaustys kojas ir kitas kūno dalis“, – situacijos rimtumą įvertinau aš pats.

Staiga sutraškėjo, subraškėjo ledas. Eketę iš vidinės ledo pusės, it koks bebras, galva pramušė net ir žiemą besimaudantis sveikuolis. „Sveiki, mano vardas Andrius“, – mandagiai pasakė jis, butelio liekanas man slapta žarstant dešine koja ir bandant užmaskuoti sniegu.

  

Riaušės kurorte

 

Neprisimenu to miestelio pavadinimo. Estiški, kaip ir kitų finougrų kalbų, žodžiai man yra pernelyg sudėtingi rašybos, tarimo, klausymo ir atminties požiūriu. Paprastas, ramus kurortas prie jūros su šimtametėmis medinėmis vilomis, jaukiais sodais, tvarkingai nupjautomis vejomis. Architektūriniu požiūriu – nieko nepaprasto, bet ir nieko bjauraus.

Šį kurortą nuo seno pamėgę ne tik estai, bet ir latvių, lietuvių, suomių turistai. Tai ramiam poilsiui skirta vieta.

Tuo įsitikinau susiradęs poilsio vietą tipiškoje vasarvietėje su kelioms šeimoms skirtais apartamentais. Už sienos jau kūrėsi latvių šeima, už kitos – estai. Tikras Baltijos kelias.

Pievelėse mėsos kepsnius ruošė jau ne pirmą dieną leidžiantys „senbuviai“. Suaugusieji ramiai gurkšnojo raudonąjį vyną, vaikai zujo aplinkui. Tokia idiliška, palaimos kupina poilsio būsena.

Išėjau su dukra pasivaikščioti, planuodamas apžiūrėti tegul ir niekuo neišsiskiriantį, tačiau neabejotinai jaukų miestelį. Atkreipiau dėmesį, kad gatvė tolumoje, statmena mūsiškei (šios gyvenvietės planas – reguliarus, suplanuotas pagal visas geriausias klasikinės miestų tvarkybos taisykles), yra visiškai tuščia. Už nugaros ir šonuose šūkaujant vaikams, girdintis pokalbių nuotrupoms ir sklindant kepamos mėsos bei sodraus vyno aromatams, priekyje atsiveriantis vaizdas kažkodėl kėlė baugulį.

Mudviem priėjus arčiau, išvydau, kad iš kairės į dešinę ramiai, lėtai ir užtikrintai juda gerai apsišarvavusių policininkų voros, jie daužė kuokomis į savo stiklinius skydus it kokie įtūžę pitekantropai. Už šių važiavo šarvuoti automobiliai mėlynais švyturėliais. Balsas per garsiakalbį estų, latvių ir lietuvių kalbomis ramiai teigė, sakė, deklaravo: „Žmonės, skirstykitės, eikite namo.“

Įdomu, kad aplinkui besiilsinčios šeimos nė kiek nereagavo į pareigūnus ir jų skleidžiamus garsus.

Pamačiau, kad vienas uniformuotasis su garsiakalbiu pasisuko į mane ir gražia lietuvių kalba pasakė:

– Vyre su mergaite, prašom ateiti čia.

Sprukau nuo jo, slėpiausi už pirmosios medinės, drožiniais, it kokiais mezginiais, nusagstytos vilos. Policininkų falanga nuėjo toliau, kovodama su kažkokiais man, mums ir visiems kitiems nematomais maištininkais, riaušininkais, revoliucionieriais. O kurorte žmonės ilsėjosi ir pasyviai pramogavo toliau. 

 

Maskvoje

 

Ankstyvas priešpietis Maskvoje. Dar ne vidurdienis, bet jau ir ne rytas. Šviečia skaisti saulė. Neseniai nulijęs lietus. Viskas žalia. Plačios gatvės, dideli namai – gal koks Novokosinas. Žmonių dar mažoka, tačiau automobilių srautas intensyvus.

Žinau, kad turiu surasti du taškus – stotį, kuri padės galų gale ištrūkti iš šio miesto, ir muziejų.

Taip, taip – muziejų. Ne bet kokį – Rericho muziejų, to žymaus rusų simbolisto (ne tik dailininko, bet ir teosofo) muziejų.

Kita vertus, visa Maskva primena Rericho tapybą. Ak, tos žalios kalvos fone, už aukštų gelžbetoninių pastatų, tas vaiskiai žydras dangus.

Vis dėlto maskviečiai yra šalti, net paniurę žmonės. Štai eina plačiais šaligatviais. Regisi, kad visi eina prieš mane, kad iriuosi prieš srovę, kad žmonių upė trukdo man patekti į Rericho muziejų ir Baltarusijos stotį. Stumdo mane pečiais, rūsčiai nužvelgia, vienas kitas dar kažką pakomentuoja. Kaip dainavo Cojus – „kiekvienas eina po vieną, ir aš gyvenu vitrinose, aš einu ir šalia manęs kiti eina“, ir taip toliau.

Dar apie namus. Tie aukšti daugiabučiai su savo langais kaip akiduobėmis ir balkonais kaip nešvariomis apatinėmis kelnaitėmis. Tikrai gyvenimas čia ir vyksta, tose vitrinose, tuose languose, tuose balkonuose, tuose prispjaudytuose „padjezduose“.

Dar apie žmones – pilką, rudą, bespalvę masę. Jie achromatiški net tokiomis skaidriomis priešpiečio valandomis.

Vyras – ne, ne vyras, net ne žmogus, kažkokia galva su iš jos išlindusiomis pėdomis (be rankų, tačiau be proto plačiai atvipusiomis ausimis) – eina šlepsėdamas (basas) šaligatviu ir kažką garsiai burbuliuoja. Jis piktas ant viso pasaulio, ant kitų, savęs ir manęs.

Girdžiu:

– Ir šitas čia eina.

Pasirodo, kad toji kalbanti galva yra lietuvis.

– Laba diena!

– O, lietuvis! – galva pastebimai nudžiunga. – Kur einame?

– Ieškau Rericho muziejaus.

Tarpeklius primenančios galvos raukšlės išsilygina.

– Rerichas – tai puiku!

– Žinoma!

– Ar jums neatrodo, kad ir Maskva – visas šis miestas – be galo primena rerichiškus kalnų peizažus?

– Nuostabu ir neįtikėtina, tačiau būtent apie tai aš galvojau.

– Štai, štai! Lietuvis lietuvį supras. Įkelkite mane į vežimėlį – parodysiu jums kelią į tą Rericho muziejų.

Ir mes nuėjome – galva neįgaliojo vežimėlyje, aš, stumiantis jį it koks rikša. Ieškoti Rericho.

  

Naktis Dominikoje

 

Nors ir labai sparčiai temo (prie to pusiaujo visuomet taip: nespėji atsimerkti – jau tamsu; vos sudedi bluostą – saulė šviečia tiesiai į akis!), gatvėse buvo pilna žmonių. Tas gatves net ir sunkoka pavadinti gatvėmis – tai siauri koridoriai tarp prekystalių su daržovėmis, vaisiais, įvairaus pobūdžio reikalingais nereikalingais daiktais. Ant pakabų plevėsuoja drabužiai. Pigus trikotažas, blizgantys apdarai, net natūralaus ir dirbtinio kailio kailiniai (kam jie čia – kur visuomet šilta?). Vaikščiojimas šioje raizgalynėje yra kuo tikriausias iššūkis, beveik kova dėl išlikimo. Pečiais daužaisi su tą patį atliekančiais prašalaičiais. Šie retai vaikščioja po vieną, dažniausia – poromis arba būriais. Nužiūrinėja mane – kol kas esu vienintelis baltaodis įvairiaspalvėje (nuo tamsaus kolorito iki raudonai gelsvų tonų) minioje. Dažnas šypsosi, rodo baltuma tviskančius dantis. Bet jaučiu ir tam tikrą grėsmę, agresiją. Nukreiptą prieš kitus, mane, pačią aplinką.

Štai gatvėje sėdi pagyvenusi pora ir pardavinėja batatus.

– Baran! – vyras šūktelna šakniagumbius specialiai nuo svarstyklių nuvertusiam piktavaliui pavymui.

Tas atsigręžia, bet akivaizdžiai nesupranta replikos reikšmės (nors ir supranta, kad ne kažkas gero).

Grįžta ir smarkiai krestelėdamas smakrą klausia:

– Ką?!

Suvargusi moteris švelnina padėtį, aiškindama, jog tai nusivylimo šūksnis hebrajų kalba.

Chuliganui nuėjus, šypteliu ir prisipažįstu žinantis, ką šis žodis reiškia rusiškai.

Batatų pardavėjai, matydami, kad neišduosiu, šypsosi sąmokslininkų šypsenomis, mirksi akimis.

Visiškoje tamsoje dega lempos. Prasideda šiltas lietus. Visi šlepsime tižiame purve.

Ieškau, kur apsistoti ir pernakvoti. Jokių viešbutėlių net nesimato. Žmonių klausinėti bijau – prekeiviams skubiai uždarinėjant savo prekystalius ir prekyvietes, gatvelėmis naršo tik jaunuolių gaujos, pabrėžtinai viskam abejingi kišenvagiai ir nuo narkotikų apsvaigusios prostitutės. Viena, įsitvėrusi į parankę visiškai nuo romo apgirtusiam klientui, kramto gumą ir sako man:

– Dink iš čia!

Bet tą ir noriu padaryti!

Bergždžiai klajoju, ieškodamas kokio nors ramesnio kampelio. Nėra čia nei jokio užkaborio, nei medžio, po kuriuo ir už kurio būtų galima pasislėpti. Prie manęs bando prikibti kokie penki naktinėtojai. Vienas, pats įžūliausias, stveria už rankos. Ištrūkstu ir bėgu. Švilpdami jie vejasi, stebint vienam kitam tiesiog gatvės purve, prie prekystalių nakvynei įsitaisiusiam valkatai.

Atsiplėšiu nuo persekiotojų, pasileisdamas nuokalne į akliną tamsą. Tikiu, kad ten rasiu kalnus, džiungles ir ramų miegą.