Politinė entropija
Gyvename laikmečiu, kai viskas vyksta ne pagal planą, o atsarginio plano nėra. Numatyti ir puoselėti naratyvai, kaip „tvarkos“ garantai, trūkinėja ir skyla. „Progresas“, „globalizacija“, „demokratija“, „inovacijos“ – šie žodžiai šiandien labiau pasitelkiami, idant būtų lopomos vis plačiau žiojinčios politinės skylės, atvertos plintančių abejonių, kurios išreiškiamos ne tik mintimis, bet ir veiksmais. Ne veltui šio amžiaus politikai nusakyti paplito tokios sąvokos kaip „dezintegracija“, „atomizacija“, „poliarizacija“, „fragmentacija“, „diversifikacija“ arba „dekompozicija“. Visos jos byloja apie politinius skaldymosi ir skaidymosi procesus, dažniausiai traktuojamus neigiamai ir gedulingai: kažkas prarandama, kažko netenkama etc.
Tokį efektą papildo ir „šokas“, ataidintis nuo tokių įvykių kaip Rugsėjo 11-oji ir 2008-ųjų ekonominė krizė – jie paspartino globaliosios Imperijos irimą. Pandemija sklandžiai pratęsia šią tendenciją – pirminis jos šokas jau išgyventas, tačiau politiniame pasaulio audinyje palikti randai lieka negydomi. Išvardytos sąvokos ir minėti procesai sudaro savotišką metafizinę schemą, kurią galima pavadinti politine entropija. Čia atsispiriama nuo fizikos ir informacijos teorijų, kuriose entropija įprastai reiškia negatyvų sistemos pokytį link mažiau tvarkingos ir chaotiškesnės būsenos. Kad ir kaip abstrakčiai ji gali nuskambėti, politinė entropija čia nurodo į labai konkrečias ir aktualias politines realijas – šio teksto tikslas yra jas aptarti politinės entropijos kontekste.
Interregnum ir „neoliberalios tvarkos griūties sindromas“
Nors ir prabėgo vos pora šio amžiaus dešimtmečių, jau regime dvi naujas datas, kurios dar labiau sudrebino ir išjudino dominuojantį politinį pasakojimą: 2016 ir 2020. Pirmuoju atveju, kaip žinoma, „Brexitas“ ir Donaldas Trumpas pamynė neoliberalųjį konsensusą. Antruoju – pandemija dar labiau apnuogino kapitalizmo prieštaravimus ir sistemos neveiksnumą tokios krizės akivaizdoje. Neoliberalus status quo išliko, bet patyrė rimtus perkratymus: tikėtina, kad atsivėrė „pereinamoji fazė“ ir „tarpinė padėtis“, kurią filosofas Antonio Gramsci pavadino interregnum, taip atnaujindamas seną politinę sąvoką. Interregnum čia reiškia politinės valdžios „depresiją“, kai „senasis pasaulis miršta, tačiau naujasis negali užgimti“ – vieno režimo nepakeičia kitas.
Tokia būklė paženklinta įvairiais patologiškais ir monstriškais politiniais simptomais, liudijančiais nuokrypį nuo „normalios“ eigos. Politikos teoretikai iš tinklalaidės „Aufhebunga Bunga“ tokią „įprastumo“ destabilizaciją pakrikštijo „neoliberalios tvarkos griūties sindromu“ – tai reiškia politinės legitimacijos krizę ir liberalių valdančiųjų nesugebėjimą susitaikyti su minėtais posūkiais. Juos politinis elitas pasitinka su isterija, moralizacija ir pokyčių pažadais, tačiau šie, žinoma, nesipildo. Dar mėgstama fetišizuoti dezinformaciją ir valstybės problemas projektuoti į išorinį priešą – banaliausias pavyzdys yra „Rusijos grėsmė“ arba visko kaltinimas „populizmu“. Šitaip neoliberali tvarka zombiškai stagnuoja, tačiau padidėja jos vidinė entropija – nebelieka užtikrintos pusiausvyros.
Deformuota globalizacija ir plėšanti sienizacija
Interregnum ir „neoliberalios tvarkos griūties sindromas“ padeda suprasti ir kitus paralelinius procesus: palengva dezintegruojasi Europos Sąjunga ir byra liberaliosios demokratijos modelis. Minėtasis „Brexitas“ tapo precedentu, kuriuo vis rimčiau grasina pasekti Lenkija. Pastaroji, kartu su Vengrija, atstovauja vadinamajam iliberalizmui – tai dešiniosios autokratijos atsvara liberaliajai demokratijai, tačiau išlaikanti su ja ryšį. Tokia perkreipta atsiribojimo logika rodo, kad globalizacija išlieka, bet pats jos globalumas deformuojasi – pasaulinė rinka ir visa apimantys komunikaciniai tinklai sugyvena su naujais autoritarizmo pavidalais ir geopolitiniu apsistatymu sienomis. Šios gali būti ne tik išorinės, bet ir vidinės – susijusios su „nacionaliniu saugumu“, sekimu ir militarizuota kontrole.
Pastarąjį reiškinį filosofas Achillė Mbembė praminė sienizacija (borderization), kurią aktualizuoja tiek pandemija, tiek dabartiniai migrantų srautai. Į Lietuvą atslinkusi pabėgėlių krizė įrodo, kad demokratinį „atvirumą“ ir tarptautinius susitarimus gali žaibiškai pakeisti spygliuotų vielų teritorialumas ir smurtingas getų steigimas. Tokiu „plėšymusi“ paaštrėja politinė entropija: realpolitik suardo „popieriuje“ egzistuojantį vientisumą ir deklaratyvų integralumą. Žvelgiant į ateitį, neefektyvus valstybių atsakas į pandemiją ir migracijos problemos tampa pratybomis prieš realią ekologinę katastrofą, kai kils dar didesnės humanitarinės suirutės ir po pasaulį pasklis milijonai klimato migrantų. Tikėtina, kad sienizaciją ilgainiui reikšmingai papildys getizacija, o politinė entropija perbraižys žemėlapius tiek kiekybės, tiek kokybės požiūriu.
„Vienadienių musių politika“ ir akseleruojantis laikas
Politinė entropija dar labiau „įžemina“ ir materializuoja vyraujančias socialines įtampas, bendrą visuomeninį susipriešinimą ir klasinį konfliktą. To neišvengia nei tarpvalstybinė, nei vidaus politika. Kalbant apie pastarąją, nelemtas pandeminės technokratijos produktas – galimybių pasas – Lietuvą labai aiškiai segregavo į dvi grupes. Prie to prisideda ir siaučiantys „kultūriniai karai“, suteikiantys dar daugiau motyvų visuomenės poliarizacijai. Tokie reiškiniai nulemia tolesnius šalies valdančiųjų sprendimus ir veiksmus – nesunku pastebėti, kad ir taip esantis susiskaldymas ūmėja ir veikia kone domino efektu. Tą įkūnija įvairūs nauji politiniai judėjimai, reaguojantys į naujas (?) problemas, – susivienijimai, aljansai ir partijos. Dažniausiai tai būna labiau „proginės“ iniciatyvos, kas ypač pasakytina apie dešiniuosius – tarkime, buvo Nacionalinis susivienijimas ir Krikščionių sąjunga, dabar sulauksime „Vardan Lietuvos“ ir „Antrosios Lietuvos“. Ne be reikalo kažkas nukaldino idiomą „penkiasdešimt dešinės atspalvių“, o tokią „trumpo galiojimo“ darinių tendenciją galima pavadinti „vienadienių musių politika“.
Partijų šūkiuose figūruojanti „vienybė“ ar „suvienijimas“ tokiais atvejais tampa dar tuštesne retorika, parodančia, jog „bendrystė“ egzistuoja tik tam, kad netrukus būtų vėl išskirta ir suskaidyta. Kiekvienas toks „separatizmas“ ir „marginalai“, pasiūlantys aibę „skirtingų“ vizijų ir manifestacijų, tik sustiprina politinę entropiją. Tokie procesai tampa nesunkiai užfiksuojamu cikliškumu, begaline kartote ir simboline apykaita, vietiniu atveju dažniausiai susijusia su rinkimų laikotarpiais arba aktualijų bangomis, užliejančiomis žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Pastarasis fenomenas atskleidžia, kaip medijos ir skaitmeninė erdvė vis kaitriau lydo politinę realybę. Todėl politinę entropiją galime sieti ne tik su skylančiais dariniais, bet ir su laiku, o tiksliau – intensyvėjančiu laikiškumu, kai per vis trumpesnę trukmę patiriame ir išgyvename vis daugiau. Laikas tankėja ir akseleruoja. Politika, kaip ir viskas aplinkui, ima judėti, keistis ir vystytis eksponentine kreive. Kaip kažkas itin taikliai rašė: „Ateityje konservatoriai gins praėjusį pirmadienį, o reakcionieriai pasisakys už laiką prieš dvi savaites.“
Partiniai prieštaravimai ir spontaniškas maištas
Jei žvelgsime į kairę, politinė entropija tapo „dėsniu“, labai apsunkinančiu solidarumą ir galimą organizavimąsi. Politinė entropija skatina dezorganizaciją, atskirtį, dekolektyvizaciją ir atomizaciją – pandemija atlieka tam labai parankų darbą. Be abejo, kairė ir pati skaldosi, ir skaldo: kai kurios partijos patiria vidinius prieštaravimus, kai su konservatyvia status quo linija susiremia „progresyvusis“ flangas. Tai bene akivaizdžiausiai matyta Didžiosios Britanijos leiboristų, JAV demokratų ir Lietuvos socialdemokratų atvejais, kai tokios vidaus priešpriešos sutrukdė pasiekti pergalių kairiojoje politikoje. Kairė pralaimi esminėse galios institucijose, todėl buriasi į smulkius projektus, aktyvistų grupeles, mažareikšmes nevyriausybines organizacijas arba imasi veikti žiniasklaidoje. Neįsisteigia jokios ilgalaikės politinės platformos, kurios pretenduotų į populiarumą, masinį palaikymą ir galios pozicijas – ir tai yra politinės entropijos pasekmė.
Tokiais atvejais dar lieka gatvės ir labiau į partikuliarumus nukreipti sujudimai. Tą matėme „Black Lives Matter“ protestuose – pavyzdys nuvalkiotas, tačiau iškalbingai pademonstruoja, kad net ir galios balansą kuriam laikui nusveriantis maištas ir pasipriešinimas nevirsta jokiais teisiniais įtvirtinimais ir apskritai apčiuopiamais pokyčiais. Priešingai – kova prieš rasizmą tapo dar mielesniu žaisliuku korporacijoms. Politinė entropija laimi tada, kai judėjimuose neišgryninamos jokios struktūros ir strategijos, o vietoj organizuotos disciplinos užgriūva spontaniškas maištavimas su trumpalaikėmis taktikomis. Tokie ugningi apsisvaidymai sukelia globalų atgarsį medijose ir masina savo vizualia reprezentacija – šis poveikis net ir aršiausią sukilimą pastato į vieną lentyną su tokiais nesusipratimais kaip šių metų pradžios JAV Kapitolijaus „šturmas“. Visa tai nusitęsia į siaurėjantį politiškumo ir įmanomo politinio veikimo vektorių – nugalinimą.
Folkpolitinės bendruomenės ir „Tesužydi šimtai lyčių!“
Galima išryškinti su erdvėlaikio parametrais susijusius politinės entropijos padarinius: trumpalaikiškumą, spontaniškumą ir lokalizmą. Jei prie pastarojo pridėsime ir trumparegiškumą, prasminga pasitelkti politikos teoretikų Alexo Williamso ir Nicko Srniceko sukurtą folkpolitikos sąvoką, skirtą apibrėžti protestais įvietintą kairįjį aktyvizmą, stokojantį ilgalaikės perspektyvos ir platesnio masto strateginių siekių. Lokalizacija, kaip vienas iš politinės entropijos elementų, atveda prie „bendruomenės“ – nūdien tampa vis akivaizdžiau, kad didžioji dalis to, ką įvardijame kaip bendruomenę, neatitinka šio žodžio reikšmės. Fragmentacija sėkmingai išspardo bendruomeniškumą: net ir glaudžiausiuose draugų sambūriuose prireikia dirbtinai palaikyti „kolektyvinę dvasią“. Tik individualizmo ar egoizmo prikaišiojimas jau seniai nebeatitinka realybės – lygiai taip pat kaip ir kai kurių kairiųjų kalbėjimas apie susvetimėjimą labiau primena reakcionierių niurzgėjimą prieš „modernią visuomenę“.
Politinė entropija individualizmą pakeitė komercinėmis rinkodaros kategorijomis, į kurias esame spraudžiami. Privatizacija, rinkos konkurencija, prekių pasirinkimas ir perprodukcija negrįžtamai persmelkė socialinius santykius ir steigia naujas skirtis, todėl ir tapatybes. Kuo daugiau skirtingų identitetų, tuo rinka labiau džiūgauja – kultūrinė įvairovė sugrupuojama ir padalijama rinkodaros segmentais. Tą lengva pastebėti regint socialinės lyties (gender) spektro plėtrą ir vis distinktyvesnę vaidmenų kategorizaciją. Pasitaiko tikinčių, kad tokio dauginimo galiausiai neatlaikys pati gender logika ir, netekusi prasmės, sugrius – anglakalbiame internete galima aptikti entuziastingų lozungų, kaip kad „Tesužydi šimtai lyčių!“. Verta pritarti emancipaciniam gender sunaikinimui, bet neatrodo, kad tapatybinis žaidimas kėsintųsi tai atlikti – socialinių lyčių archipelagas sutampa su kapitalistiniu „išskirtinumo“ ir diferenciacijos kultu, atplaukiančiu iš tos pačios politinės entropijos.
Mozaikiška balkanizacija ir korta ant ateities stalo
Taigi, universalumą ištinka schizmos, holizmas virsta šukėmis, „makro“ keičia „mikro“, o homogeniškumą nusveria heterogeniškumas. Nors ir didžiojoje ekonomikos arenoje matome konsolidaciją ir augančius monopolius, kaip „Google“, „Amazon“ ir „Facebook“, politika juda kita – pjaustymosi – linkme. Apžvelgti didįjį politinį paveikslą vis sunkiau, kai matoma tik smulkėjančių dalelių mozaika. Tokiems pasauliniams virsmams reziumuoti tinka gana reta balkanizacijos sąvoka, nurodanti valstybių, regionų arba etnosų skaidymąsi į mažesnius vienetus – taip, kaip istoriškai nutiko Balkanų pusiasaliui. Visgi balkanizacija gali reikšti ir įvairesniems reiškiniams priskirtiną procesą – būtent balkanizacijos charakterį politinė entropija ir atitinka. Tikėtina, kad bėgant laikui išvysime vis daugiau politinių variacijų, – pavyzdžiui, neseniai teko rasti įdomią interpretaciją, kad šiuo metu varžosi trys modeliai: „woke korporacinė anglosfera“, „maskulinistinio autoritarizmo Kinija“ ir „liberali autoritarinės biurokratijos Prancūzija“. Prancūzijos atotrūkis nuo anglosferos gali sukurti naujus precedentus ir dar smarkiau pakurstyti balkanizuojančią politinę entropiją.
Esame sugrąžinami prie aptartųjų interregnum ir „neoliberalios tvarkos griūties sindromo“ sąvokų, kurios siūlo tikėtis, kad atvertis naujiems režimams gali atnešti ne tik „daugiau to paties“ (tiksliau – „daugiau dešinės“) arba „progresyviąją technokratiją“, kurios užuomazgas patiriame, – artimiausias dešimtmetis, jei ne ilgesnis laikotarpis, bus įkalintas pandemijos įtakos „vadyboje“. Nugarą svilina ir klimato klausimai – kuo ilgiau jie nebus iš tikrųjų sprendžiami, tuo stipriau smogs to rezultatas. Entropija tinka kalbant apie ekologiją: industrinė gamyba ir kapitalistinė akumuliacija jau seniai yra pažeidusios ir išbalansavusios pasaulio klimato pusiausvyrą, dėl ko ne tik šyla planeta, bet ir daugėja įvairių meteorologinių anomalijų. O politinė entropija, kad ir kiek sėtų neaiškumo ir neužtikrintumo, neturi būti suvokiama kaip neigiamas „regresas“, bet kaip nestabilumo ir „nesvarumo“ stadija – pereinamasis laikotarpis su galimų išsišakojimų puokšte. Politinė entropija tampa dar viena korta ant ateities stalo – jos atvertimas sukels arba dar didesnius erozijos ir nyksmo spazmus, arba kol kas nepamąstomą kairiosios politikos stebuklą, sugebėjusį išlaviruoti iš entropijos pragraužtų tunelių.
