Panonijos pabaisa

 

Nikola Šanta (g. 1959) – Voivodinos, Serbijos autonominės provincijos, rusinų rašytojas, publicistas, ilgametis žurnalo „Ruske Slovo“ redaktorius, intelektualas, kelių esė rinkinių ir romanų autorius. Rašo rusinų ir serbų kalbomis. Gyvena Kucuros kaime netoli Novi Sado, rūpinasi vaismedžių sodu ir užsiima bitininkyste.

Serbų kalba išleistame romane „Panonijos pabaisa“, su kurio pradžia ir pabaiga čia siūlome susipažinti, per įvairias prizmes pasakojama apie Voivodinos rusinų bendruomenės gyvenimą. Knyga – tarsi kelių sluoksnių pyragas: pirmas primena giminės sagą apie idilišką rusinų kaimo gyvenimą pirmosios tarpukario Jugoslavijos karalystės laikais. Šis idiliškas gyvenimas pasibaigia prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Voivodiną okupuoja vengrų kariuomenė ir šios administracija pradeda etninius valymus. Šio žiauraus laiko aukomis tampa rusinai, kuriuos okupacinė valdžia pasirenka kaip „silpniausią grandį“ ir lengviausią auką. Toliau romane pasakojama apie pokario socialistinės Jugoslavijos laikus, kurie baigiasi ne mažiau žiauriais įvykiais. Trečiojoje romano dalyje, parašytoje dienoraščio forma, pasakojama apie rusinų žurnalistą, Vukovaro kroatų radijo darbuotoją, kuris išgyvena miesto apgultį, vykusią 1991 m. nuo rugpjūčio iki lapkričio. Miestui žlugus, jis kartu su kitais karo belaisviais išgabenamas į belaisvių stovyklą pietų Serbijoje, kur apmąsto jį supantį žmogiškumo nuopuolį.

Daugiau apie Nikolą Šantą ir Voivodiną galima sužinoti iš interviu, skelbto „Literatūroje ir mene“ (2021, Nr. 18).

Vertėjas

 

 

Istorija, kurios mes mokomės, yra medus, cukrus ir rinkiminė propaganda, visa tai yra vien nuodai, pavydas ir kerštas.

 Béla Hamvas

 

1.

Kucura, 1991 m. rugpjūčio 25 d.

 

Be šimtų akacijų ūglių, čia auga tiek pat vynmedžių. Norėdamas apravėti savo vynuogyną, su kapliu rankose aš žengiau į pirmąją vynmedžių eilę, tai darau jau trečią kartą šiais metais. Aš pabrėžiu, kad vynuogynas yra mano, nes tai buvo senas mano noras – kad aš, vienas iš trijų vargšo darbininko sūnų, bežemis, pagaliau turėčiau nuosavą žemės plotą.

Štai kaip aš tai įsivaizduoju: planeta Žemė yra apvali, didelė, o ant jos rutulio yra mažas kvadratas, dėmė, taškas, kurį galima pamatyti iš visatos. Tai mano žemės sklypas, ir aš esu jame. Aš ten gyvenu ir egzistuoju.

Negalėčiau gyventi daugiabutyje, kokiame nors dešimtame ar penkioliktame aukšte. Aš privalau kasdien bendrauti su žeme, su augalais ir gyvūnais. Be šio kontakto, jaučiu, kad žmogus praranda dalį savo esmės. Aš net parašiau keletą eilučių šia tema, jas čia pridedu:

Neįsivaizduoju, kaip parašyti eilėraštį / bute iš stiklo ir plieno / dešimtame ar penkioliktame aukšte, / toje dėžutėje su dviem langais, / kaip su dviem plastikiniais akinių stiklais, / gausybės ir tuštybės stiklais, / stiklais, kurių negalima ištrinti. / Nesakau, kad virš žemės, krūmų, / medžių ir žolės nėra poezijos. / Gal geri poetai ir mato kažką / iš to karališko aukščio. / Ypač iš balkono, kuriame kvepia petunijos ir muskato riešutai. / Bet jie tikrai nemato skruzdėlės / iš to ore kabančio baltumo, / jie nepažįsta dramos / duonos trupinio atnešimo, / grumstelių ir žolelių, / kelis kartus didesnių už ją pačią. / Poetas, kaip skruzdėlė, bando / įveikti daug kartų didesnę naštą, / todėl su tuo dorojasi. / Ir skruzdėlės, ir poetas tikrai žino, / kad stiprybė slypi ne plonose kojytėse / ir silpname kūne, / bet tikėjime yra dvasios galia / ir vėl ir vėl bandyme dar kartą.

Ravėti savo vynuogyną man ne darbas, o vienas malonumas. Traukiu platų kaplį per minkštą žemę, saugodamas, kad nepažeisčiau gležnų dvejų metų vynmedžių šaknų. Jei pasitaiko sukietėjęs žemės grumstelis, aš jį sutrupinu bukąja kapliuko dalimi, o paskui atsitiesiu ir papurtau vynmedžių šakas. Vynuogynas nėra didelis, bet gražus, nes jis yra mano. Jis liks vaikams. Po dešimties metų Mihailas bus jau didelis vaikinas, o vynuogynas kaip tik pasieks brandesnį amžių. Aš išmokysiu jį gaminti vyną, taip pat naminę lozovačą ir komovicą*.

Kiekvieną rudenį sodinsiu tuziną naujų vynmedžių, kol vynuogyne pakanka vietos. Aš sukursiu čia rojų žemėje. Galbūt Mina jį taip pat pamils. Kas tik nori tegul jame dirba ir džiaugiasi juo. Man yra malonumas rūpintis juo, kurti, o jau jo vaisiais tegul naudojasi kiti.

Ar manyje šaukia tėviška meilė?

Ar tai yra brandos požymis?

Ar tai perėjimas iš biologinio į dvasinį gyvenimo etapą?

Atremiu kaplį į jauną vyšnaitę ir einu link sodo galo. Aš skaičiuoju. Kiek žingsnių, tiek metrų. Matuoju, skaičiuoju. Čia veislė „Prokupac“, šalia yra trys „Vranaco“ eilės, o štai čia aš pasodinsiu „Slankamenką“. Vynuogių veislės, saldžios ir lipnios. Akimirką stabteliu, pasitempiu, jaučiu lengvą vasaros ryto vėjelį.

Stebiu debesis. Žmogus tiesiog negali žvelgti į debesis ir negalvoti apie Dievą, angelus, šventuosius, mirusiųjų ir negimusiųjų sielas ir visas tas paslaptis, kurios mus persekioja, žadina mūsų smalsumą, skatina mąstymą, daro mus žmonėmis.

Žvelgdamas į debesis, tarsi matau save ir savo gyvenimą, bet ne tą, kuriame gyvenu dabar, bet tą, kurį gyvenau iki šiol ir kurį gyvensiu po to.

Kamuoliniai debesys, lotyniškai vaidinami cumulus, kursto mano vaizduotę labiausiai. Jie lydi mus per visą gyvenimą, veikia mūsų mintis ir žadina gilų ilgesį, nepriklausomai nuo to, kad ir kur pasaulyje būtume. Būtent šis gilus ilgesys yra pirminis jausmas, būdingas kiekvienam, tai giluminė tiesa, kurios nepajėgiame išreikšti žodžiais, todėl ją tiesiog jaučiame. Tai sujungia mus visus į viena. Į bendruomenę, gentį, tautą, žmoniją. Mus skiria bandymai paaiškinti tą gilųjį jausmą, tą neįprastą proto būseną. Vieni tai aiškina vienaip, o kiti – kitaip. Tada ir kyla nesusipratimų tarp žmonių. Panašiai kaip tada, kai berniukai ginčijasi dėl to, ką jie atpažįsta dangaus debesyse. Vienas mato šventąjį Savą, o kitas – šventąjį Antaną. O iš tiesų tai tik vandens garai. Ir nieko daugiau.

Šiandien bus šilta.

Klausausi, kaip vėjas ūžauja vynmedžių šakose. Kaip mirksi dideli, tamsiai žali vynmedžių lapai. Girdžiu išsigandusių balandžių pulkelio sparnų plazdėjimą, juos išgąsdino staigus katės šuolis. Mano ausiai šis garsas labai brangus, nes primena vėlyvą vaikystę – kai tik pradėjau domėtis balandžių veisimu.

Matau prieš akis pilkuosius balandžius, margaspalvius, serbų aukštaskraidžius, anglų tiplerius ir protingus pašto karvelius. Tarp jų yra ir atsitiktinis mišrūnas, jis neveislingas, bet ištvermingas ir nuoširdus.

Dukra neseniai manęs paklausė: „Tėti, ar mūsų šeimoje buvo kas nors svarbus, garsus, kuo galėčiau didžiuotis?“ Atsakiau, kad ji turėtų didžiuotis visa savo gimine, o drauge pati siekti palikti savo pėdsaką, ir viskas, ką ji pasieks, liks su mumis, su ja ir su manimi. Ir juokiuosi iš to, apie ką galvoja mano vaikas.

Bet grįžkime prie mūsų balandžių. Jie yra aukštumų valdovai. Kartais ir aš norėčiau pamatyti pasaulį iš aukštai skrendančio balandžio perspektyvos. Iš ten viskas atrodo kitaip.

Kol buvau balandžių mėgėjas, sėdėdamas medžių pavėsyje išdidžiai maniau, kad esu balandžių, stebinčių mane iš viršaus, savininkas. Užgniauždamas kvapą plaučiuose jaučiau praretėjusį orą. Ak, kokia iliuzija. Panašiai, kuomet galvoju, kad esu savo žemės sklype, nes tai ne tik mano žemė. Žiūrėk, čia yra skruzdėlių. Ten jų namai, skruzdėlynas. Jokio poveikio žemei. Kodėl jos nesusiduria tarpusavyje, eidamos viena eile dviem kryptimis? Kokia jėga reguliuoja jų santykius? Balandžiams, nepaisant jų regėjimo aštrumo, skruzdėlių pasaulis atrodo tolimas. Netgi nematomas, nors tai nereiškia, kad jo nėra.

Kokių pasaulių aš nematau?

Koks yra ryšys tarp skruzdėlės, paukščio ir manęs?

Kas mus jungia, išskyrus orą, kuriuo kvėpuojame?

Kas yra tas siūlas? Aš jo nematau, bet jaučiu, kad jis egzistuoja.

Vėjas pučia iš šiaurės vakarų, tarsi iš ateities atneša vis naujų garsų. Griaustinio garsą. Įsiklausau ir atpažįstu jį. Šie keisti garsai kyla ne iš ateities ir ne iš praeities, o už anapus Dunojaus, iš Iloko, iš Slavonijos, iš Vukovaro. Bum… bum… bum… Pagaliau suvokiu – tai patrankos! Jos bombarduoja Vukovarą!

 

[...]

Dienos bėgo lėtai. Naktys buvo dar ilgesnės…

Nors žinojau, kad tai provokacija, išgirdę naujienas, kurias mums atnešė karininkas, buvome šiek tiek nusivylę.

– Aukščiausioji Kroatijos Respublikos vadovybė – nuo parlamento iki pat prezidento Tudžmano – pamiršo apie jus! Jus paaukojo, nes jūsų vadovybė nesutiko iškeisti jus pagal principą „visi už visus“! Todėl siūloma, kad kiekvienos kameros atstovai susirinktų į vieną vietą ir parašytų laiškus, kuriuos mes surinksime ir kartu išsiųsime jūsų vadovybei, – pareiškė mums karininkas.

Kokias nesąmones girdime. Kodėl Kroatijos valdžia apie mus pamirštų? Kodėl jie mus aukotų? Tai tiesiog dar vienas spaudimo būdas mums. Ką dar jie sugalvos? Man, kaip žurnalistui, buvo pasiūlyta parašyti laišką mūsų kameros vardu. Kai kurie rašė ilgai ir plačiai. Aš pasirinkau trumpo pranešimo spaudai stilių:

„Mes, Vukovaro piliečiai, tarp kurių yra Nacionalinės gvardijos ir kitų Kroatijos kariuomenės dalinių narių, lapkričio 18 d. buvome priverstinai išvežti iš savo namų į Sremska Mitrovicą, o iš ten po trijų dienų – į Nišą. Mes prašome Kroatijos valstybės vadovybės iškeisti mus pagal principą „visi už visus“!“

Krunas perskaitė laišką savo kameros vardu ir pasakė man:

– Aš iš karto žinojau, kokią žinutę parašysi. Žurnalistiniu stiliumi, trumpai ir efektyviai! – pagyrė mane garsusis vukovarietis.

Pro langą stebėjome kalėjimo kiemą. Gruodžio dienos vis vėsta. Sniego vis nebuvo, bet vėjas pūtė kiekvieną dieną. Kiemas sutvarkytas, lapai nuo medžių nukritę jau seniai. O rožės genimos, dengiamos, kad nenušaltų. Žolė šalia tvoros vis dar žalia, nors žemė jau įšalusi.

Kai mes su Dragu juokaudavome arba šiek tiek paerzindavome vienas kitą, kad įveiktume apatiją ir savo padėties beprasmiškumą, Dragas paprastai sakydavo:

– Žinai, Mironai, kiek dar užtruks, kol lapai ant medžių vėl sužaliuos, o rožės vėl pražys? Tik tada jie mus paleis.

– Dragai, kieme daug suoliukų, galėsime ant jų atsisėdę pailsėti, – atsakydavau jam.

Priešpietinę įprastą tylą ir mūsų pokalbį nutraukė Nailo įsakymas:

– Apsivilkite milines ir poromis išeikite į kiemą!

Ar įmanoma, kad pagaliau įkvėpsime gryno oro, tegul net šalto?

Mes išsirikiavome kieme, o Nailas mums pasakė:

– Klausykite! Jūs esate pirmoji grupė, kuri iš čia išeina. Netrukus atvyks autobusai jūsų paimti, tad susiruoškite, pasiimkite asmeninius daiktus, valgomajame jums bus grąžinta viskas, kas buvo atimta, kai jus čia atvežė. O dabar ramiai! Išsiskirstykite. Po valandos kad visi būtumėt susirinkę kieme!

Negalėjau patikėti jo žodžiais. Mane apėmė keisti jausmai, jie maišėsi mano krūtinėje. Abejonės dėl sargybinio žodžių tiesos, nerimas ir net baimė, viskas sumišę su džiaugsmu, dėl kurio nebuvau tikras, ar jis tikrai užtarnautas. Pastaraisiais mėnesiais buvo per daug melo ir apgaulės, kad galėčiau be diskusijų ir abejonių patikėti Nailo pranešimo teisingumu. Panašiai reagavo ir kiti kaliniai. Toje grupėje buvo ir Dragas Tvorekas, ir mane tai pradžiugino. Mūsų sumaištį nutraukė būtent Dragas, kuris paklausė:

– O kur mes vyksime? Kur mus perkelia? Į kurį miestą?

– Žinau tik tiek, kad jus veža į Novi Sadą, o kas toliau bus su jumis, praneš tenai.

Daugiau klausimų nekilo. Vieni su kitais dalinomės mintimis dėl naujos situacijos neaiškumo ir sumišimo, kuris mus apėmė. Pamažu prisijaukinome mintį apie tai, kas vyksta, aš pagaliau suvokiau faktą, kad išeiname iš šio pragaro. Tačiau mano pasąmonė man kuždėjo naują dilemą. Jei turėsiu pasirinkimą, kur eisiu, ką darysiu, kaip? Ką ir kaip nuspręsti? O kas, jei visa ši apgaulė yra surengta Serbijos valdžios, siekiant išsiaiškinti, kas iš mūsų kur norėtų keliauti? Kas norėtų grįžti į Kroatiją, o kas – pasilikti Serbijoje? O kas, jei tai tik psichologinis žaidimas, kurio tikslas – provokacija? Šis nepasitikėjimas nuodijo mano tylų džiaugsmą.

Kai mes, tie, kurių pavardes perskaitė, vėl stovėjome išsirikiavę vidiniame kieme, pagaliau patikėjau, kad tikrai atėjo šis laikas, kai ir vėl būsiu laisvas. Teisingumas vis dėlto laimėjo, pagalvojau.

Pažvelgiau į sargybinius. Nailas, Zemas, Kubura, Kiras ir dar kai kurie kiti. Nežinojau, kodėl taip darau, bet be jokio psichologinio pasiruošimo ir per daug negalvodamas, kodėl turėčiau tai padaryti, priėjau prie Kuburos.

– Aš išeinu, ir turbūt daugiau niekada nebepasimatysime, – pasakiau jam.

– Gerai, ir kas iš to? Eik! Bent jau nebematysiu to bjauraus tavo snukio.

– Aš norėjau paprašyti tavęs, kad tu man viską atleistum, – pasakiau, net nežinau kodėl.

– Kad aš tau atleisčiau?! – nustebo sargybinis. – Tu turbūt nori pasakyti, kad tai aš turėčiau prašyti tavo atleidimo?

– Ne! Aš tavęs prašau, atleisk man! – atkakliai siekiau savo, nors tokio pokalbio iš anksto neplanavau. Aš tiesiog norėjau kuo greičiau palikti šią vietą.

– Aš, kuris tave mušiau, talžiau, niekinau, kankinau, aš turėčiau tau atleisti? Kodėl? Juk tu man nieko blogo nepadarei.

– Tai kodėl tu su manim taip elgeisi, jei aš tau nieko blogo nepadariau?

– Privalėjau. Tokius įsakymus gavau! – atsakė Kubura ir nusigręžė.

– Tada, kai mane mušdavai, aš tavęs nekenčiau. Dėl to prašau man atleisti. Mano sielą tuomet nuodijo neapykanta.

– Aš irgi tavęs nekenčiau. Mums pasakė, kad jūs skerdėte serbų vaikus, padeginėjote serbų namus, prievartavote serbų moteris. Todėl aš tave mušiau. Ir man tai patiko, jei nori žinot.

– Matai, tu patikėjai tais kaltinimais mums ir manei, kad darai gera, nes keršiji už savo tautiečių kančias. O aš tavęs nekenčiau, nes žinojau, kad visa tai yra melas ir apgaulė. Tu negalėjai žinoti, o aš žinojau tiesą. Arba tu nenorėjai žinoti. Tau reikėjo viso to melo. Kodėl? Vargu ar pats tai suvoki.

– Gerai, tuomet pasakyk man dabar: ar esi ką nors nužudęs, ar ką nors išprievartavai? Ar esi kaltas dėl ko nors, kuo esi kaltinamas?

– Aš nieko nenužudžiau, nieko neprievartavau, niekam nepadegiau namų, bet nekenčiau, labai nekenčiau tų, kurie bombardavo mano miestą, tų, kurie išprievartavo mūsų moteris, tų, kurie viską iš mūsų atėmė, mūsų gyvenimus. Aš esu miręs žmogus. Mane nužudė neapykanta. Viskas, kas manyje buvo vertinga, buvo sudeginta neapykantos. Tad prašau, jog bent jau tu man atleistum, kad pabandyčiau atgyti. Nes gyventi su neapykanta neįmanoma. Neapykanta – tai mirtis! Ir jei manęs paklaustum, ar aš kaltas, aš tau atsakysiu – taip, esu kaltas! Aš kaltas, kad leidau neapykantai mane užvaldyti. Norėdamas atleisti sau, pirmiausia turiu prašyti atleidimo iš tavęs, žmogaus, kurio nekenčiau.

Sargybinis staiga sutriko. Jis pradėjo nevaldomai nervingai vaikščioti pirmyn atgal ir pagaliau suniurzgėjo:

– Ką tu su manimi darai, žmogau? Palik mane ramybėje, eik jau iš čia!

– Eisiu, tik atleisk man, – aš buvau atkaklus.

Kubura tylėjo. Nusigręžiau nuo jo ir nuėjau link autobuso, kur jau buvo kiti kaliniai. Už nugaros išgirdau:

– Palauk! Sustok!

Aš sustojau.

Kubura priėjo prie manęs, apkabino ir pravirko. Jis norėjo kažką pasakyti, bet neturėjo žodžių. Kažką tik sumurmėjo ašarodamas.

Išsilaisvinau iš jo glėbio ir patraukiau link autobuso. Kubura stovėjo kiemo viduryje, pamojavo man, paskui apsisuko ir dingo iš mano akiračio ir iš mano gyvenimo, palikdamas gilų pėdsaką mano sieloje.

[...]

 

Iš: Никола Шанта. Панонска неман. Нови Сад: Дневник АД, 2017

Vertė Nikodem Szczygłowski