Nuo jo viskas prasidėjo
Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 110 p.
Gintaro Grajausko naujo poezijos rinkinio pasirodymas po ilgokos pertraukos (neskaitant 2020 m. LLTI „Gyvosios poezijos“ serijoje išleistos rinktinės „Kaip viskas buvo“) – rimtas įvykis lietuvių poezijos padangėje. To paties Grajausko, nuo kurio viskas prasidėjo, t. y. Grajausko, kurio pirmosios eilėraščių knygos tapo buitinės siužetinės poezijos klasika, Grajausko, apie kurio poetinę mokyklą, dar vadinamą Klaipėdos poetine mokykla (čia kaip ryškesni autoriai šalia Grajausko buvo minimi Rimantas Kmita, Mindaugas Valiukas, Dainius Sobeckis), sklandė gandai ir mitai ir kurio mokykla padarė įtaką ne vienai jaunesnių kūrėjų kartai, – „Katalogas“ (1997), „Kaulinė dūdelė“ (1999) ir ypač rinkinys „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ (2004) su provokuojančiu kultiniu viršeliu. Ši mokykla buvo kaip savotiškas maištas, periferijos ir centro (Vilniaus) priešprieša. Ir nors daugelis šios mokyklos herojų galiausiai atsidūrė tam pačiam centre ir perėjo į kitus kūrybinius žanrus, kiekvienas jų suformavo savitą „provincijos“ braižą.
„Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ – dešimtoji autoriaus poezijos knyga. Pabrėžtinai asketiško (nykstamai menko) viršelio ir trimis miglotomis neaiškiomis iliustracijomis papuošta knyga išsiskiria painiu, poezijos knygai nebūdingu pavadinimu, kurį galima bandyti šifruoti ir įžvelgti drugelio efektą ar sociopolitines aktualijas, – rasime net žodį „karantinas“ ar kuprinę, „pilną sprogmenų“. Tačiau galima net ir nebandyti nieko atkoduoti, nes pavadinimas pats savaime ironizuojantis, be to, primena šiuolaikinių disertacijų ir kitokių mokslinių darbų pavadinimus – vien iš jų galima kurti poeziją, prasmės ieškoti nebūtina. Kuo labiau pavadinimas nesuprantamas, tuo darbas geresnis, t. y. moksliškas, madingas, neatsilikęs, finansuotinas ir t. t. Beje, apie pretenzijas į mokslą prabylama ir paskutiniame knygos eilėraštyje: „Radom tik kažkokį atseit mokslinį / darbą, bet jau aiškiai bepročio rašyta, / vien kažkokios niekam nesuprantamos / formulės. Ir pavadinimas keistas“ (p. 104). Tas „keistas pavadinimas“ ir yra šios knygos pavadinimas – tekstas susitinka su metatekstu, o eilėraščių herojus – su autoriumi, arba, kitaip tariant, miršta personažas, gimsta autorius. Neretai Grajausko poezija nejučiomis iš realistinės perauga į vos vos juntamą mistinį realizmą, koks sklandė ir autoriaus prozoje. Tačiau kad ir kokie buitiniai būtų Grajausko eilėraščiai, kad ir kaip elementariai, kartais banaliai, gal net vulgariai jie atrodo, o skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis galįs taip parašyti, jie užtikrintai yra poezija, o ne proza.
Buitinė poezija visuomet kyla iš prozos ir yra šalia jos, tad labai svarbu autoriui neužsiplepėti, t. y. nekurti perteklinio teksto. Grajauskui visuomet pavyksta pasiekti tą kartelę, kai proza tampa poezija – tam kartais reikia subtilaus niuanso, betarpiško santykio su pasauliu, kai jis suvokiamas ne metaforiškai, bet tiesiogiai, vienprasmiškai, kartais naiviai („yra tokia upė, vardu Upė“, p. 54). Panašiai kaip haiku žanre, kuriame negali būti metaforų, taip ir Grajausko poeziją galima traktuoti kaip buitinį haiku: „štai kur // tikrasis gyvenimas! // sulaikęs kvapą, /žiūriu pro rakto skylutę“ (p. 77). Šiam žanrui reikia ypatingų gabumų, ypač išlavintos poetinės klausos ir žiūros, todėl kaip ne kiekvienas haiku yra tikrai pavykęs, taip ne kiekvienas rašantysis à la Grajauskas tampa rašytoju.
Ketvirtame viršelio puslapyje poetas teigia, kad jį visada domino tik tokie eilėraščiai, kuriuose esą „būtinas minimumas“ gražumo ir meniškumo. Dažniausiai tas būtinas minimumas ir išgelbsti nuo bereikalingų samprotavimų, nors kartais autorius užsižaidžia su pakartojimais, kurie patys savaime turėtų būti gražūs ir prasmingi, bet vis dėlto darosi įkyrūs (pvz., eil. „Santaliučija bando giedoti“, p. 49–50, „Dėl visko kalti baltieji“, p. 51). Mažuose epizoduose fiksuojamas tarsi koks minties nušvitimas, todėl paprastuose pasakymuose slypi nepaprasti dalykai, neretai rytietiška filosofija: „Yra lazda, o už lazdos yra visa kita“ (p. 40). Būtinas minimumas tekstus nuskaidrina iki paties minties branduolio, ir eilėraštis gali išsipildyti vos viena eilute: „gyvemk kaip visi“ (p. 72). Tereikia geros idėjos ir minties dramaturginio posūkio.
Taigi apie ką ši knyga? Ar dar kuo nors gali nustebinti virtuoziškas ironijos tropo ir paradoksų meistras? (Jų šioje knygoje apstu, Grajausko paradoksai išties būtų nebloga tema moksliniam darbui.) Ar užtenka perfrazuojant Grajausko eilėraštį tiesiog teigti, jog dar viena eilėraščių knyga pasaulyje bus daugiau? Kitaip nei kitų autoriaus knygų, pagrindinis šio rinkinio motyvas – vienišystės tema, išreikšta ir tiesiogiai (apstu žodžių su šia šaknimi), ir perkeltine prasme, – vyrauja vienumos, liūdesio, rezignacijos ar net apokaliptinės nuotaikos, nors ir užmaskuotos po geroka ironijos doze: „toliau jau viskas: anei duonos, / anei žmogaus – vien džiūvėsiai“ (eil. „Apie garines mašinas“, p. 38). Dievoieškos tema sužaista paskutiniame knygos skyriuje „Paguodos giesmės“, čia devyniuose eilėraščiuose, regis, veikia vis kiti personažai. Įdomu, kad bendro vardiklio – vieno lyrinio herojaus – eilėraščiuose lyg ir neturėtų būti, jis vis keičiasi, įgyja kitus pavidalus arba kalbama iš stebėtojo pozicijos. Viena vertus, autorius pasiekia savo tikslą – tekstai kuo labiau depersonalizuoti, padaryti anoniminiai, lyg skambėtų kaip folkloras. Kiekvienu eilėraščiu teigiama savita įžvalga apie gyvenimą, kai autorius, kaip jam įprasta, savo išmintį teigia per paradoksus ir oksimoronus: „esu per sunkus šitam / lengvam gyvenimui // todėl ir skęstu“ (eil. Eureka“, p. 66). Ypač trečiojo skyriaus lakoniški vos kelių žodžių eilėraščiai nuskamba kaip aforizmai, sentencijos ar net mįslės, pvz., „negrabiai vaikšto / negrabiai sėdi / negrabiai valgo / negrabiai myli // guli grabe / grabiai“ (p. 89). Kita vertus, visus personažus lydi ir vienija tik šiam autoriui būdingi bruožai – šiek tiek ciniškas besišypsantis stebėtojas, įvardijamas kaip geriausias savo kartos poetas (p. 104), vaizdžiai tariant, su sprogmenų kuprine ant pečių norintis pakeisti pasaulį – „kad ir vos vos“ (p. 100).
O vis dėlto „negerėja tie žmonės, Viešpatie – kokie buvo, tokie ir liko“ (p. 101). Štai ir moralas. Taigi Grajauskas, o ne koks ezopinis Kukutis. Deja ar laimei, nė vienam iš dabartinių autorių taip ir nepavyko minties taiklumu jo pralenkti buitinės poezijos kanjonuose, nors jau, galima sakyti, iš kartos į kartą perduodamas rašymo būdas privertė pamiršti ir patį pirmtaką, nuo kurio viskas prasidėjo.
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
