Niekam nereikalinga Jonathano Sackso moralė

Jonathan Sacks. Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais. Iš anglų k. vertė Jolita Parvickienė. V.: Tyto alba, 2021. 335 p.

Moralizuoti dvidešimt pirmame amžiuje – tai nelengva užduotis, tačiau būtent jos ir imasi rabinas Jonathanas Sacksas (1948–2020) neseniai į lietuvių kalbą išverstoje knygoje „Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais“.

Knygoje randame gausybę medžiagos, kokia baisi ir pasigailėtina būklė yra ištikusi vakarietiškas visuomenes. Tiesą sakant, daugiau nei pusė knygos, arba didesnieji trys skyriai iš penkių, sudarančių visą knygą, yra skirta kalbėti apie bendruomeniškumo, šeimos institucijos, pasitikėjimo politika ir daugelio kitų modernybei būdingų visuomeninio gyvenimo aspektų nuosmukį. Prastėjanti psichinė sveikata, kompulsyvi orientacija į individualizmą, besaikis vartojimas, uždaros tapatybės politikos atmainos, žalojantis socialinių medijų pobūdis ir kitos mūsų amžiaus blogybės yra atsekamos iki individualizmu atmieštos liberaliosios „išsilaisvinimo“ kultūros sprogimo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Tiesa, kartais sunku suvokti, kiek ir kokios tiksliai individualizmo ideologijos atmainos lemia pasitraukimą nuo bendruomeniškumo link knygoje aprašomo kankinančio solipsizmo. Kartais pakanka grįžti į Vudstoką, o kartais negana ir Nietzschės, Kierkegaard’o, Rousseau, Kanto, Hobbeso ar netgi Descartes’o. Visgi knygos autorius yra filosofijos mokslų daktaras, tačiau ši knyga skirta ne idėjų istorijai tyrinėti, o savo paties požiūrio ideologiniam nuoseklumui pagrįsti. Pastarasis tikslas yra svarbiausias, tad prie jo plačiausiai ir verta apsistoti. Beveik visą kritinės teorijos palikimą, kuris, pasak knygos autoriaus, žemina žmogaus orumo jausmą, redukuodamas jį iki įvairių procesų ir struktūrų žaislo, nesibodima apibendrinti pavadinant paprasčiausiu cinizmu. Nors knygoje daug kalbama, kaip gyvybiškai būtina ne skaldyti(s), o vienyti(s) diskutuojant net ir su kardinaliai priešiškas pažiūras turinčiais oponentais, čia Sacksas yra linkęs teigti, kad nėra jokios logikos, kuri priverstų šia „įtarumo hermeneutika“ patikėti. Ir visgi tai netrukdo autoriui tuo pačiu metu kalbėti apie radikalią laisvę, kuri, kaip moralumo galimybė, iš tiesų laiduoja tiek žmogiškąjį orumą, tiek viltį – viltį, kad ir šiais bjauriais laikais vis dar galime pasukti kokiu nors geresniu keliu. Simptominė tuomet pasirodo kritika atžvilgiu Kanto, kuris teigė, kad moralės pagrindas yra radikali žmogiškojo subjekto autonomija. Visa „įtarumo hermeneutika“ seka paskui paties individualiausio individo, kokį tik galima įsivaizduoti, vaizdinį. Iš pozityvaus jis laikui bėgant tampa negatyvus, tačiau tai, kas padaroma Nietzschės, Marxo, Freudo, Lacano, Foucault ir kitų panašių autorių darbuose, yra pačių įvairiausių pozityvių žmogiškojo subjekto ypatybių atskyrimas nuo jo numanomos šerdies – tokiu skaudžiu būdu, be abejo, „laisvinant“ jį nuo pačių įvairiausių ideologinių ataugų ir „apaugų“, kol galų gale anapus gėrio ir blogio, anapus psichinių, ekonominių, ideologinių, lingvistinių ir psichosocialinių mazgų lieka vien nemaloni tyla. Ir, be abejo, cinizmas. Tačiau knygos autoriui tokia laisvė lyg ir netinka, nors tai yra tokia laisvė, apie kokią nesvajojo jokia iki šiol gyvenusi žmonių karta. Knygoje randame garsiąją nuorodą „jei dievo nėra, tai viskas leidžiama“ į Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Tačiau skaitant Dostojevskį būtina likti nuosekliam, nes ta pati laisvė – tai dostojevskiško „Demonų“ Kirilovo laisvė nusižudyti ją įrodant, jeigu tik tokia yra šios laisvės subjekto valia.

Tęsiant dostojevskiškų literatūrinių įvaizdžių liniją būtina atkreipti dėmesį, į kokią ironišką situaciją pakliūva aptariamą knygą parašęs dvasininkas. Iš esmės jis stoja į vieno ciniškiausių literatūrinių personažų – būtent Dostojevskio aprašyto didžiojo inkvizitoriaus – vietą. Didysis inkvizitorius yra tas, kuris manydamas, kad „paprastam žmogui“ radikali asmeninė laisvė be dievo yra visiškai nepakeliama, yra linkęs ne tik išvyti į žemę sugrįžusį Jėzų, bet ir pripažinti pastarajam, kad neišvengiama aplinkybe tampa ir savotiška bažnytininkų sąjunga su velniu. Sacksas bene lygiagrečiai teigia, kad radikali individo laisvės ideologija yra pamatinis vakarietiškas visuomenes kankinančių blogybių šaltinis. Dėl to jis imasi įkalbinėti, kad tokios laisvės reikėtų atsisakyti. (Tai, be abejo, atrodo mažų mažiausiai keista vien dėl to, kad rabinas tikina manąs, jog tiesa egzistuoja ir ji turi būti laikoma vertybe, atmetant šiuolaikinę žeminančią „post-tiesos“ sampratą.) Taigi, autorius remiasi keliomis strategijomis. Visų pirma, esama daugybės pamokslavimo tikrąja šio žodžio prasme. Galbūt buvo galima pagalvoti apie nereligingus skaitytojus ir galimą itin menką tokios prieigos poveikį jiems. Tačiau netgi laikant pamokslavimus literatūrine ir retorine strategija, iš esmės yra persistengiama, nes įvairiose knygos vietose besikartojantys teiginiai ilgainiui pradeda įkyrėti ir erzinti.

Ir visgi pagrindinis Sackso argumentas yra grynai pragmatinis. Kartais ši argumentavimo linija darosi panaši į anekdotines pastangas, ypač kartojant teiginius apie moksliškai „pamatuotą“ labdaringa veikla užsiimančių ir altruizmu pasižyminčių žmonių laimę ir sveikatą. Tačiau pagrindine knygos keistenybe galima laikyti pragmatinius tvirtinimus, kaip pirmapradė orientacija ne į „save“, o į „mus“ yra naudinga visiems ir, aišku, pačiam „sau“. Nes kaipgi kitaip įtikinsi radikalų individualistą atsisakyti savo ciniško solipsizmo? Apie bendruomeniškiems individams tenkančius privalumus ištisai kalbama visoje knygoje nuo pat pradžios iki pabaigos. Tas taip pat galų gale pradeda įkyrėti. Tikėtina, kad daugeliui šios knygos skaitytojų yra kilęs klausimas, ką būtų galima padaryti, kad pasaulis taptų geresne vieta, tačiau šiuo atžvilgiu Sacksas taip pat nepasiūlo nieko originalaus. Nekantriai laukiantiems baigiamųjų skyrių tenka be galo nusivilti, nes juose teigiama, kad „reikia pradėti nuo savęs“, kad joks politinis lyderis, joks technologinis proveržis, joks ekonominis poslinkis nepadės pakeisti siaubingo moralinio klimato. Tačiau tai netrukdo tuo pačiu metu klasifikuoti moralės tipus, kalbėti apie antropologų ieškomas ir atrastas pačias bendriausias (objektyvias?!) moralines vertybes bei kitais būdais generalizuoti ir „objektyvizuoti“ tai, kas, pasirodo, turi visiškai laisvo, subjektyvaus asmeninio apsisprendimo prigimtį. Dar keisčiau atrodo romantinis požiūris į institucionalizuotos religijos reikšmę siekiant išlaikyti didelių visuomeninių darinių tvarumą ir vientisumą. Sacksas kalba taip, lyg tokių darinių vientisumą visų pirma būtų lėmę ne nuolat tobulėjančios hierarchizuotos smurto sistemos, o centralizuotas religingumo poveikis.

Didžiausiu šios knygos pranašumu būtų galima įvardyti tai, kad ji itin aiškiai parodo, koks bergždžias yra moralizuojantis diskursas pernokusios Apšvietos amžiuje. Rabinas pats nejunta, kad kalba ne iš kokios nors kitokios, o iš tos pačios „post-tiesos“ pozicijos, mat tik iš tokios pozicijos įmanoma patetiškai įkalbinėti šiuolaikinį cinišką individą bent jau priimti sprendimą pasirinkti kokią nors moralinę elgesio matricą – ir tai su tokiu patosu, lyg moralizuojantį diskursą absurdišku ir pasenusiu laikantis žmogus būtų koks nors gelbėtinas ar agresyviai „atverstinas“. Sunku patikėti, kad toks siekis galėtų kuo nors prisidėti prie žmogiškojo orumo jausmo. Juolab sunku patikėti, kad kažkas jaustųsi galintis paversti pasaulį geresne vieta, kai tuo pat metu teigiama, jog į dabartinę tikrovę atvedė nuo individo minimaliai priklausančių ir sėkmingai bendruomeniškumo jausmą nušlavusių kultūrinių, ideologinių ir ekonominių veiksnių samplaika.

Reikėtų eiti dar toliau ir sakyti, kad tokio pobūdžio moralizavimas yra itin pavojingas, nes veikia kaip puikus anestetikas grubiai tikrovei ilgainiui kęsti, o ne ieškoti reikšmingesnių alternatyvų ją keisti. Sackso moralumo receptūra apsirūpinęs tūlas skaitytojas gali iš tiesų pamanyti, kad davęs elgetai keletą monetų, nusišypsojęs gatvėje nepažįstamajam ar labdaros organizacijai pervedęs pinigų verčia pasaulį geresne vieta. Būtent dėl to reikėtų daryti nemalonią, bet puikiai apibendrinančią išvadą, jog rabino knyga yra nuoseklus šiuolaikinio ciniškojo mentaliteto produktas, kuris puikiai papildo, užlopo ir pamaitina skaitytoją tokiu būdu, kad šis ir toliau galėtų gyventi absurdiškų antagonizmų draskomoje visuomenėje (galbūt net su šypsena veide!). Tai, kas anksčiau buvo laikoma morale, ne be reikalo išnyko ir pradėjo kelti cinišką juoką būtent mūsiškėje visuomenėje. Vadinamosios moralės vietoje trūksta kažko kitko – kažko, kas priverstų iš tiesų nustėrus suklusti net ir ciniškiausią iš ciniškiausių.