Ir Jis išėjo
Su įžymiu teatro ir kino režisieriumi, kino scenaristu, marionečių teatro įkūrėju, dailininku, skulptoriumi Rezo Gabriadze Sakartvelas atsisveikino jau prieš gerą pusmetį – birželį. Tą mėnesį, per patį gamtos klestėjimą, Jis gimė, taip pat ir mirė, beje, Puškino gimimo dieną, apėjęs Jam skirtą gyvenimo ratą. Kupinas gyvybinių jėgų, kūrybingas, dosnus, Rezo buvo sutvertas gyventi, džiaugtis gyvenimu ir dalintis jo džiaugsmais. Gyvenimo meile, ypatingu jautrumu žmogui spinduliavo Jo filmai, marionečių spektakliai, kuriuose karštai pulsavo humoras, ironija, atvirumas ir šviesus liūdesys – visa margaspalvė savybių puokštė, būdinga kartvelų pasaulėjautai. Jo tėvynainiai pelnytai Jį vadina genijumi, o režisierius Eldaras Šengelaja, sukūręs drauge su Rezo ne vieną filmą (bene ryškiausias – „Nepaprasta paroda“), sako, kad tai buvo žmogus, kupinas meilės. Apie Jo spektaklius įvairiom kalbom parašyta daugybė recenzijų ir straipsnių, yra išleistos kelios knygos (vieną iš jų, beje, paties Rezo šiltai man užrašytą per gastroles Vilniuje, saugau savo bibliotekoje).
Rezo puikiai pažinojo savo tautą. Jo poetiškų kūrinių personažai buvo tipiški ir sykiu individualizuoti, Jis juos perprato, atvėrė, gebėjo jiems atleisti jų klaidas, o jeigu iš jų ir pasijuokdavo, tai tas juokas dažniausiai buvo nepiktas, lyg pro ašaras. Ir, ko gero, tik ironija, lyg skydas, leido išvengti sentimentalumo. Gabriadzės kino scenarijuose ir teatre dramatiški įvykiai ir vaizdai buvo gretinami su komiškais, juose veikė autoriui mieliausi juokingi, savaip prisitaikantys prie aplinkybių keistuoliai, nestandartiški personažai, skleidžiantys šilumą ir intymumą. Todėl Jo kūryba kiekvienam buvo artima ir suprantama. Tuo įsitikinta dalyvaujant tarptautiniuose festivaliuose, gastroliuojant po visą margą pasaulį.
Miniatiūrinį marionečių teatrą, kuriame pagaliau galėjo jaustis laisvas ir nevaržomas realizuoti savo sumanymus, Rezo įkūrė 1981 metais, kai pavargo nuo kino, nuo darbo kolektyve. Gimęs spalvingame, viduramžius menančiame Kutaisyje (buvusioje Kolchidės karalystės sostinėje!), savo atmintyje Gabriadze išsaugojo daugybę su miestu ir jo žmonėmis susijusių istorijų ir buitinių scenelių, tolydžio atgyjančių Jo kūryboje. Neatsitiktinai ir Audronis Liuga 2007 metų straipsnyje „Teatro atminties kambariai“ kalba apie Tadeuszo Kantoro teatrą, režisieriaus Robert’o Lepage’o „Drakonų trilogiją“, Eimunto Nekrošiaus „Metų“, Piotro Fomenkos „Vieno absoliučiai laimingo kaimo“ žmogišką ir režisūrinę patirtį, taip pat ir apie paskutinį Gabriadzės spektaklį „Kova už Stalingradą“ – apie visų šių talentingų menininkų atminties teatrą, apie Gabriadzės marionečių teatrą, kuriame „asmeniniai išgyvenimai, prisiminimai, praeities kvapai, garsai, pojūčiai tampa universalios žmogiškos patirties archetipais. Jame įstabiausia būtent ši transformacija, kai išnykusi epocha, su kuria suaugęs visas menininko gyvenimas, atgyja per miniatiūrinį marionetės gestą, muzikinį motyvą, mizansceną, pasakojimo nuotrupą, per jo „mažų žmonių“ gyvenimus, kurie sieja praeitį su dabartimi.“
Žmonės, gyvūnai, paukščiai ar skruzdėlės, o kartais ir kitų autorių žinomi personažai Jo atsiminimų pasaulyje lygiom teisėm gyvena vienas greta kito, lyg kokiame pirmykščiame, o gal pomirtiniame pasaulyje. Antai iš „Traviatos“ mums pažįstama Violeta, jau serganti džiova, elegantiškai kosti ir supasi pintoje kėdėje, o netoliese stovi tokio pat likimo ištiktas arklys, kitame spektaklyje paukštis Boria gauna leidimą pasikviesti į namus patiltėje sušalusį bičiulį – ir, didžiausiai publikos nuostabai, atsiveda patį Charlie Chapliną iš „Didmiesčio žiburių“… Jo teatro mažoje erdvėje viskas įmanoma, čia improvizuojama kitų kūrinių motyvais, nepaisoma realistinių proporcijų ir stiliaus vientisumo. Trumpų epizodėlių junginys, trapi jų grandinėlė perteikia Rezo Gabriadzės teatrinio pasakojimo poetinį turinį, autoriaus ir jo veikėjų jausmus, ilgesį.
Žinomas ir mėgstamas, Gabriadzė su savo marionečių teatru buvo laukiamas visur, o likimas lėmė, kad Lietuvoje Jo teatras lankėsi net du kartus – 1987-aisiais, dar sovietmečiu, ir jau laisvoje Lietuvoje 2007 metais. Kupini improvizacijos, žaismės Jo spektakliai ne tik sujaudino, bet ir praplėtė lėlių teatro suvokimo rėmus, atvėrė platesnius teatro prigimties horizontus, nors tuo laiku jau nemažai įvairios pakraipos teatrų buvau mačiusi tarptautiniuose lėlių festivaliuose.
Sužinojusi apie Rezo mirtį, pasijutau praradusi kažką labai artimo, labai brangaus, nors mūsų pažintis nebuvo nei labai artima, nei ilgai trukusi. Pirmas epizodas – kai man lankantis Tbilisyje, gal kokiais 1982 metais, kažkuris iš bičiulių mane supažindino su Rezo, paprašęs režisieriaus parodyti man savo lėlių teatrą Senajame Tbilisyje. Rezo mane pasitiko lauke, su meile pasakojo apie savo sumanyto teatro kūrimo rūpesčius ir sėkmes, vedžiojo po nedidukes jaukias patalpas, atliepiančias vaikų poreikius. Jo teatras buvo universalus, apmąstantis pasaulį ir žmogaus likimą, nepaliekantis abejingų ir ne skiriantis, o vienijantis visokio amžiaus žmones. Atmintyje įstrigo, kai Vilniuje, aktoriams išėjus nusilenkti, iš publikos į sceną ėjo žiūrovai, dovanojo spektaklio kūrėjams kažkokius suvenyrus, verbas, saldainių dėžutes. Mano sūnus pačiam Rezo padovanojo sidabrinį varpelį, ir mes viliamės, kad lygiai dvyliktą valandą Tbilisio marionečių teatro bokšto laikrodyje pasirodantis angelas skambina būtent tuo varpeliu.
Išliko atmintyje dar ir toks vaizdas: žiema, jau tamsu, Arklių gatvėj priešais „Lėlės“ teatrą stovi iš Sakartvelo atvykęs sunkvežimis, kuriame, be teatro dekoracijų, dar ir didžiuliai indai vyno, kuriuo kartvelai sumanę vaišinti teatro šeimininkus, svečius ir draugus. Iš tolo ateidama matau sunkvežimį apsupusius vietinius gyventojus, pasilenkusius ir įdėmiai stebinčius grindinį. Jau ir aš matau, kaip iš po kėbulo sunkiasi, laša ir srovele tarp akmenų teka raudonas vynas! Sako, indas nuo šalčio sprogo! O po akimirkos mano vaizduotė jau piešia kitą paveikslą – Arklių gatve teka vyno upė, prie kurios suklumpa jo ištroškę gabriadziškai boschiški vietiniai personažai… Mato, bet pasemti negali.
