„Gaida“, „Vaikų knygų sala“, „Scanorama“, „Vilniaus lapai“

Jau beveik pamiršau, ką reiškia vaikščioti į koncertų sales, bet po pandemijos jos itin traukia – lyg derėtų prieš mirtį būtinai apsilankyti visur, kas nėra naudinga; kur dėl rutinos ir kitų prioritetų atpratai eiti. Pamenu, kone prieš 20 metų „Gaidoje“ mačiau dar mažus kompozitoriaus Šarūno Nako vaikus. Įdomu, kad koncerto metu jie sėdėjo priekinėse eilėse ir skaičiavo tėčio kūrinio taktus, o gal solfedžiavo. Šiandien jie suaugę – „Gaidos“ nostalgija yra ir apie tai.

Viačeslavas Ganelinas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru kažkuo priminė George’ą Gershwiną; turbūt susirinko ne vien „Velnio nuotakos“ gerbėjai, bet populiarus miuziklas irgi smarkiai prisideda prie tokios muzikos suprantamumo. Arkadijaus Gotesmano perkusija čia labai tinka. Hanso Abrahamseno muzika jau pažįstama iš Jūratės Katinaitės radijo laidų. „Kas yra muzika, jeigu ne laikas?“ – išraiškingai pacitavo koncerto vedėja.

Paskui patekau į visai kitą orbitą – ŠMC pasirodė britų elektroninės muzikos duetas „Plaid“. Atėjo specifinė publika, buvo galima judėti. Įdomu, kad jų temos apima politiką ir ekologiją, nors mano generacijai elektronika stereotipiškai asocijuojasi vis dar su (narkotikų) sintetika.

Mušamieji gali būti ne vien Gotesmano ar Tarasovo įtakos zonoje. Tokie yra „Giunter Percussion“ (anksčiau jie vadinosi „Vilniaus mušamieji“). Nors tai neabejotinai aukštoji muzika, ji gali veikti ir kaip terapija. Visai kitaip ŠMC erdvėje skamba „LENdscapes“ – kaip avangardas, kuris Vakaruose galėjo būti atliekamas prieš kokius 50 metų. „Bremen Loudspeaker Orchestra“ (net 34 akusmatiniai garsiakalbiai ir juos valdantys garso režisieriai; Vokietija) ir „Lietuvos ansamblių tinklo“ parengta programa – turbūt apie postmodernizmą. Prieš paskutinį kūrinį nuskambėjo instrukcija klausytojams: siekiama atsisakyti bet kokių su orkestru susijusių hierarchijų, atlikėjai yra ne vien scenoje. Bet kas iš publikos gali eiti prie mikrofono ir sakyti, „kas guli ant širdies“. Orkestras su dirigentu mankštinasi, atlikėjai klykauja, nešiojasi ir mėto netikrą šautuvą, meta kažkokius kartonus, groja šluota, stato palapinę (matyt, dėl specifinio garso). Beje, tą atlieka gan dirbtinai ir kiek negrabiai, visai ne taip, kaip tą darytų aktoriai. Skubančių prie mikrofono (kad ir paskaityti savų eilėraščių) kažkodėl nėra daug: kakofonija publikai kelia baimę (turėkite omenyje, PoPa rengėjai). Per žinias girdėjau kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako pasisakymą, kad jam įdomi muzikos tekstūra, kuri polifonijoje skleidžiasi skirtingai. Tą „garso tekstūrą“ suprantu kaip muzikos siužetiškumą (jeigu ji vis dėlto sukibusi su laiku).

Niujorko mušamųjų grupė „Sandbox Percussion“ yra tikri bitlai! Koncerto metu jie bendrauja, charizmatiškai pasakoja apie savo atliekamą muziką, pvz., demonstruoja instrumentus, kuriuos Johnas Cage’as naudojo savo kūriniui Third Construction (1941). Perkusija gali būti tyli it kvėpavimas, ji gali skambėti vien trikampiais ir kibirais ar stiklo taurėmis.

Į filharmoniją, kiek pamenu, eidavo net pats Vincas Mykolaitis-Putinas. Gal net mintyse rašė eilėraščius ar ieškojo jiems ritmo. Kartais bandau klausytis šiuolaikinės muzikos jau mirusių, praėjusių amžių žmonių ausimis. Svarstau, ar jie, auklėti vien Apšvietos ir XIX a. muzikos dvasia, priimtų tą muziką kaip dabartinę klasiką.

„Menų spaustuvėje“ vyko susitikimas su kompozitoriumi Stefanu Prinsu, kuris fortepijoną vadina „juodu monstru“ – tai apie santykį su klasikine represyvia tradicija. Belgų ansamblis „Nadar“, kiek supratau iš apžvalgų, genialus, savo pasirodymuose naudoja ankstyvojo nebyliojo kino motyvus. Bet aš geriausiai supratau muziką, atliekamą stalinių lempų jungikliais – kiekvienos spalva ir garsas vis kitoks! ŠMC koncertavo britų elektroninės muzikos atlikėjas Darrenas J. Cunninghamas, prisistatantis sceniniu Actress vardu. Videoinstaliacija, kaip dabar madinga, aprėpė ekologinę temą, bet hedonistiškai nusiteikusi publika nelengvai tvėrė konceptualiąją elektroniką.

Filharmonijoje pristatytos dviejų įdomių kompozitorių – Gailės Griciūtės ir Nomedos Valančiūtės – pasaulinės premjeros; džiaugiuosi, kad konferansjė paaiškina kūrinių idėjas. Heinerio Goebbelso (kokia pavardė!) dainas atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kristina Žaldokaitė – žinomas džiazo ir gospelų balsas. Bet visi laukė publikos numylėtinio Luko Geniušo – jis atliko Johno Adamso koncertą „Argi velniui priklauso gražiausios melodijos?“ (Liuterio frazė, teisinanti liaudies melodijas prieš bažnytinę muziką). Visgi, mano akimis, tai „baltasis“ pianistas, neturintis jokio su juodosiomis jėgomis bent kiek susijusio įvaizdžio, – ko nepasakytum apie Petrą Geniušą, gal dėl vaidmens „Meistre ir Margaritoje“.

Nesitikėjau, kad į baigiamąjį koncertą Valdovų rūmuose susirinks tiek žmonių – stovės pasieniais didžiojoje salėje, po juokingais, meninas mėgdžiojančiais didikų portretais. (Turbūt dėl pianisto Andriaus Žlabio? Žmonės eina į koncertus dėl pianistų.) Iš scenos žvelgs karikatūriškas Vytautas Didysis, visai nederantis nei prie Abrahamseno, nei prie Michaelio Beilio, nei prie nuostabios, popandeminės energijos Žibuoklės Martinaitytės ar Luiso Gustavo Prado muzikos. Bet gal dera bent prie Valstybinio simfoninio orkestro vardo. Kas kokiais 2019 m. galėjo pagalvoti, kad į šiuolaikinės aukštosios muzikos koncertą gali susirinkti pilnutėlė kunigaikščių salė. Štai ir išsipildė Martinaitytės „Katarsis“.

●

„Vaikų knygų sala“ – itin aukštos vizualinės kultūros festivalis. Literatūrinio turinio įvertinti nespėjau, bet Tomo Dirgėlos pabėgimo kambarys iškart padarė įspūdį – užkaboriai, kaukolės, žvakės, guminės rankos, senoviniai servizai ir suknelės; ragana žybsinčiomis akimis, maskatuojanti kūdikiu. Creepy, kaip sako jaunimas. Taip pat „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“, neva mokslininkės Emilijos Gruodytės surinkti eksponatai – lietuvių mitologijos personažų buvimo įrodymai. Išdūrė net mane, pamaniau, kad ta pavarde yra prisidengusi kokia reali hipsterė dailininkė. Pasidairius po leidyklų prekystalius dera konstatuoti, kad siaubas (vaikų literatūroje) šiuo metu yra visiškai ant bangos. Nors lyg ir nesusijusi su festivaliu, bet toje pačioje erdvėje, Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje, veikia Eglės Lekevičiūtės interaktyvių instaliacijų paroda „Tarp 4 sienų“. Toks meniškas iliuzijų muziejaus variantas, patiko ir mano devynmetei. Kadangi literatūriniais personažais apsirengusius žmones įleidinėta be bilietų, susirinko bent keli hariai poteriai ir hermionos. Kai jie verkdami bėgo iš siaubo kambario, buvo galima konstruoti „literatūrą literatūroje“.

●

„Kino kine“ idėja aktuali ir šių metų „Scanoramoje“. Bent dviejuose moterų režisierių filmuose – „Bergmano saloje“ (rež. Mia Hansen-Løve, 2020, Prancūzija, Švedija) ir „Suvenyre. II dalyje“ (rež. Joanna Hogg, 2021, Jungtinė Karalystė) – taip įsijaučiama į statomą filmą, kad jis neatsiejamai susipina su tikrove. Greta to vaizduojami ir režisieriai vyrai – racionalūs, neautobiografiški, neišpažintiniai; despotai ir egoistai. Bet niekas taip nesudirgino mano blėstančios mizandrijos, kaip „Pradžia“ (rež. Dea Kulumbegashvili, 2020, Gruzija, Prancūzija) – geriausias filmas iš visų, kuriuos mačiau festivalyje. Geriausias dėl to, kad pasižymi šiokia tokia kino kalba, ne vien videopasakojimu. Ir nejudrūs kadrai nuostabūs! Kontempliuojantys pačią mirtį. Kiek daug publicistinių klišių sulaukia lietuvių kinas, šaržuojant ir „balto arklio rūke“ poetiką, ir „medinius“ dialogus. Bet lėtas kinas grįžta kaip ir lėtas skaitymas.

„Margarita – Šiaurės karalienė“ (rež. Charlotte Sieling, 2021, Danija, Norvegija, Švedija, Lenkija, Čekija, Islandija) nėra tipinis kostiuminis filmas, ir motinystė jame apmąstyta beveik taip pat aštriai kaip Sofi Oksanen ar Maarjos Kangro prozoje. Be to, tai didinga Skandinavijos istorija su feministinėmis ištakomis! O „Fabianas“ (rež. Dominik Graf, 2021, Vokietija) – ne tiek apie meilę, kiek apie Berlyno dekadentizmą (slėpkis po lapais, XXI a. pradžios „Suokalbi“). Baigiasi dramatiškai, gal buvo ir verkiančių, bet galvojau, kad kitokio siužeto atveju veikėjo būtų laukęs dar šiurpesnis likimas SS ir fronte. Žavingai parodyti hamletiški ponai iš akademijos. Neįkyriai politiškas montažas. Nuosekliai politiškas yra „Nepalikti žymių“ (rež. Jan Paweł Matuszynski, 2021, Lenkija, Prancūzija, Čekija): jis griebia už širdies ir skatina susirasti poetės Barbaros Sadowskos eilių, bet kino meno požiūriu tėra įtaigiai papasakota istorija, medžiaga, beletristika. Dabar jau žmonės taip masiškai neberūko. O prokurorės niekšės makiažas… Jeigu ji būtų parodyta kaip elegantiška moteris, ar menkiau suvoktume niekšiškumą?

Kadras iš filmo „Nepalikti žymių“

●

„Vilniaus lapai“ šiemet itin nusisekę – nors buvo galima stebėti transliacijas internete, į „Menų spaustuvę“ susirinko daug žmonių (jei dar pavardinčiau, kas tokie, būtų kaip „Žmonėse“). „Literariumas“ vyko bare, su aktoriais, su Gabriele Vilkickyte – literatūrinė dalis tikrai įsidėmėtina, muzikinė turbūt siekė pritraukti masiškesnį žiūrovą (Marius Ivaškevičius + Monika Liu). Aktorių ir poetų / vertėjų interpretacijų konfliktas išlieka aktualus. Ivaškevičius savaip nuvylė – matyt, dėl naujojo romano turėjau kitokių lūkesčių, sužadintų jo dramaturgijos darbų. O Rolando Rastausko, priešingai, viršijo lūkesčius. Klausydamasi galvojau, kad greta išrikiavus lietuvių beletristus vyrus jiems kyšotų žagrės iš kišenių, net jei rašo apie miestą (RoRos niekaip nepavadintum agrariniu). Agrarine nepavadinsi ir Paulinos Pukytės, kuri, kaip įsisąmoninau, naudoja specifinį „duetinį“ teksto organizavimo principą – vyrų dialogai turinio požiūriu tokie charakteringi, kad sunku ką ir bepridurti. Sofi Oksanen, nors didelė žvaigždė ir rašo simpatiškomis temomis, visgi ne mano estetikos autorė. Pokalbininkės vaidmenį nuostabiai atliko Eglė Kačkutė (ir visa jų šeima – organizatorė Rūta Kačkutė ir vertėja Kristina Kačkuvienė).