Apie (mano) skaitymą
Kai imuosi ką nors skaityti, pirmučiausia, savaime suprantama, išvystu raides. Todėl protarpiais prisimenu kadaise Gintaro B. parašytus maždaug tokius žodžius: kai senovės lietuviai pirmą sykį pamatė raštą, jie jokiu būdu neįstengė suvokti, kaip kvaili ženkleliai gali perteikti protingą mintį… Pasirodo, gali. Kadangi pajėgiu skaityti trimis kalbomis, tai, atsivertęs, pavyzdžiui, atsitiktinai pasičiuptos knygos puslapį ir metęs žvilgsnį į tuos kvailus ženklelius, sugebu, net neskaitydamas iš jų sudarytų žodžių, daugmaž sumoti, kokia kalba parašytas tekstas. Antai išvydęs lyg iš ketaus išlietas ж, ш, ы jau žinau, kad bičiuliausiuosi su rusišku rašiniu. Tuo tarpu džentelmeniškosios w, th, oo sugestijuoja anglakalbio teksto malonumą. Na, o lietuviški puslapiai paprastai mojuoja nosinaitėmis ir kilnoja kepuraites: ę, į, ų, č, š, ž… Taip, o paskui, žinoma, eina žodžiai… Čia vėl kartkartėmis užklysta į galvą kažkieno suformuluotas maždaug toks teiginys: didžiuosiuose visų kalbų žodynuose jau glūdi visi tomis kalbomis parašysimi tekstai: tereikia išsirinkti reikalingus žodžius ir susidėlioti juos atitinkama tvarka…
Kai pradedu skaityti (vis vien, originalą ar vertimą), man begal svarbios yra pirmosios teksto frazės, pirmieji jo sakiniai. Bet nelabai tuo, kas juose sakoma, o labiau – kaip sakoma. Nes kaip tik tasai „kaip“ (kartais tiesiog orakuliškai) byloja, kokio ypatumo, kokio būdo, kokio sukirpimo tekstinis pasaulis manęs laukia. Tame „kaip“ jau glūdi užuominos apie mano lankysimos tekstinės visatos dvasią ar sielą. Drauge – pajuntu, ar to būsimojo (kol kas tik potencialaus) pasaulio, kurin žengsiu skaitydamas knygą, man iš tikro reikia, ar jo šaukiasi manasis, vidinis. Na, kaip jo gali man nereikėti, jei, vos pravėręs į jį duris, regiu štai šitaip užrašyta: „Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“? Arba taip: „Однажды весною, в час небывало жаркого заката, в Москве, на Патриарших прудах, появились два гражданина“? Ar štai kad ir taip: „He was an old man who fished alone in a skiff in the Gulf Stream and he had gone eighty-four days now without taking a fish“? Kas be ko, neretai pirmieji knygos sakiniai nenori išduoti, kur aš galiausiai pakliūsiu. Tad tenka skaityti, brautis labiau į gilumą. Ir galutinai viskas paaiškėja po kokių trisdešimties, keturiasdešimties puslapių. Tuomet jau arba leidžiuosi tolyn, arba užverčiu skaitinį, kad (veikiausiai) daugiau prie jo nebesugrįžčiau.
Kai jau skaitau, kai žingsniuoju (per raides ir žodžius) manin patenkančio (mane savin įsileidžiančio) tekstinio pasaulio takais ir takeliais, neretai susiduriu su situacijomis (o geruosiuose kūriniuose jų tikrai nestinga), kuriose realiame gyvenime, dievaži, nenorėčiau būti, kurios realiame gyvenime man būtų nemalonios, atgrasios, nepakenčiamos, neištveriamos (žinoma, tai visai nereiškia, kad ilgainiui neteks kurios nors iš jų pakęsti ar ištverti). Na, tarkime, tikrai netrokščiau trūnyti lovoje su pieštuko nuograuža rankoje ir prisitraukinėti reikalingus daiktus lazda, o pripildytą naktipuodį statyti ant stalelio maistui, kaip kad tenka daryti Becketto trilogijos herojui. Arba – būti kryžiuojamam romėnų kareivių kaip Jėzaus tėvas Juozapas iš Saramago „Evangelijos pagal Jėzų Kristų“. Arba – patirti, kaip du kartus pasukamas tau į širdį suvarytas žudikų peilis, ką patiria paskutinėse Kafkos šedevro eilutėse Jozefas K. Bet… Skaitydamas tokios situacijos aprašymą tarsi susidvejinu: vienas mano „aš“ kenčia drauge su personažu, tuo tarpu antrasis – gėrisi tuo, kaip meistriškai viskas parašyta: kokie nelaukti palyginimai, kokie nenudėvėti žodžiai, koks nenumatytas matymo „kampas“. Pažįstu žmonių, kuriems taip dvejintis neišeina. Ak, atjaučiu juos… Jiems, atvirai šnekant, nelemta naudotis menu pagal jojo paskirtį…
Utagawa Kuniyoshi. Keisti ir nuostabūs laimės vėžliai. 1847–1852
Skaitydamas, kai kurias teksto vietas pasibraukinėju pieštuku. Todėl jaučiu nepatogumą, kai tenka skaityti ar bibliotekinę, ar iš ko nors pasiskolintą knygą: negaliu braukti. Tad daugumą geidžiamų knygų paprasčiausiai nusiperku. Bet ir šitaip elgiantis visai išsisukti nuo minėtojo (susijusio su braukymu) nepatogumo nepavyksta, tik jisai užklumpa iš kitos pusės: kai jau aš pats duodu kam nors skaityti savo pabraukytą žodinį meno kūrinį, tam žmogui kyla klausimas, kodėl, po galais, pabrauktos būtent tos vietos, o ne kitos. Mat dauguma skaitomose knygose pasibraukinėja išmintį. Tuo tarpu aš (deja, deja) – literatūriniu, stilistiniu požiūriu mane maloninančius dalykus: metaforas, palyginimus, asociacijas, netikėtus pastebėjimus, smagius posakius… Kam braukiu? Pirmiausia – kai skaitydamas ką nors pasibrauki, tai labiau įstringa. Kita priežastis: vartydamas antrą ar trečią kartą kadais skaitytą knygą, neretai su įdomumu peržiūriu vien pabrauktas vietas. Kai kuriomis tebesižaviu. Žvelgdamas į kitas, pats negaliu suprasti: kam čia reikėjo braukti? O trečiuoju atveju šypteliu pats iš savęs: kvailelis… Štai kelios pabrauktos vietos iš Peterio Handkės (vertė Laurynas Katkus) „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“: „Vaistininkas praskėtė pirštus, kad pro tarpupirščius padvelktų oras“; „be to, pritūpęs atsidurdavai arčiau paties savęs“; „Eiliuoti taip, kaip tarp savęs šnekasi alpinistai, kabantys ant lynų!“; „tuo tarpu stepiniai drugiai turėjo avių profilį“. O čia – iš Viktoro Pelevino „Чапаев и Пустота“: „Опьянение по своей природе безлико и космополитично“; „словно вжимая невидимый гвоздь себе в грудь подбородком“; „у человека ум – это как у казака лошадь“; „Может там, где люди говна меньше делают, и Бог добрее.“ Ir dar trejetas – iš José Saramago (vertė Leonas Judelevičius, atnaujino Lina Černiauskaitė) „Aklumo“: „ugnis greitai plinta nuo lovos prie lovos, tarytum norėtų atsigulti į jas vienu metu“; „o kaip gražu būtų matyti miško medžius sprunkant nuo gaisro“; „Medžių apsuptoje aikštėje su statula viduryje šunų gauja ėda vyro lavoną.“ Na, ir dar trys iš Sigito Parulskio „Nuogų drabužių“: „tik kreipiniai padaro mane sūnumi šių žmonių, kuriuos vadinu tėvu ir motina“; „Tėvas dar nespėjo atšalti, o sūnus jau kala tekstą apie jo mirtį“; „Koks raumeningas sielvartas.“
Skaityti, skaityti… Man tai paprastai reiškia – turėti knygą. Bet ką reiškia – turėti? Nueiti knygynan ir nusipirkti? Ne taip jau viskas čia paprasta… Juk knygynuose stalai lūžta nuo knygų, o pastarųjų viršeliuose siautėte siautėja apgaulinga reklama. Pasirinkimo laisvė tampa pasirinkimo kančia. Mėginu eiti keliais keliais. Vienas – atmetimo. Na, pavyzdžiui, tam tikrų žanrų (konkrečiai – detektyvo). Arba, pavyzdžiui, leidinių, ant kurių užrašyta: „Bestseleris“. Kitas kelias – rinktis kuo nors kliaunantis. Tarkime, kad autorius tau jau žinomas ir tavo pamėgtas. Arba, tarkime, jis – kokios prestižinės premijos laureatas (bet: atsargiai su šitais!). Arba – toje viršelio reklamoje (na, kad ir kokioje kitoje apžvalgėlėje) įvardintas kaip tam tikros tau be galo įdomios krypties atstovas. Arba – tau rašytoją rekomendavo žmonės, kurių skoniu tu pasitiki. Antai su puikiu autoriumi Coetzee mano ilgalaikė bičiulystė užsimezgė todėl, kad kažkada jo knygą „Maiklo K. gyvenimas ir laikai“ man pasiūlė Sigitas P. Tuo tarpu Orhano Pamuko „Juodąja knyga“ pasimėgavau patartas Laimanto J. Na, o Royaus Jacobseno „Neregimuosius“ čiupau skaityti po to, kai perskaičiau apie juos Jūratės Č. anotaciją…
Skaitydamas panyru į tekstų pasaulius, bet, kaip sakiau, neištirpstu juose: antrasis mano „aš“ mėgaujasi literatūriniu žaidimu, stilistiniais kūrinių aspektais, meninėmis jų ypatybėmis. Tačiau egzistuoja ir dar vienas žaidėjas: autorius kaip žmogus, kaip persona, sukūrusi dabar mano skaitomą kūrinį, persona, turinti savo (kartais – ojojoi) charakterį, savo (kai kada – Dieve, Dieve) polinkius, savo biografiją. Nesu toks naivus, kad tapatinčiau Flaubert’ą su ponia Bovari. Bet, kita vertus, nesu ir toks rafinuotas, kad man skaitomasis autorius būtų suvis miręs. Aišku, paprasta šiuo požiūriu su tais, apie kuriuos nieko nežinai: jie išties yra „mirę“. Bet kiti, ypač tie, su kurių gyvenimais esi pusėtinai susipažinęs, juolab tie, kurių gyvenimuose esama ryškiaspalvių dalykėlių, mėgina įsiterpti skaitoman tekstan, ir nieko jau čia nepadarysi. Šičia galima šnekėti apie dvejopą rezultatą: vienu atveju tie „faktai“ dar labiau įmagnetina kūrinį, sustiprina jo aromatingumą; kitu – jie kažkaip zuja apie skaitomą tekstą, bet įtakos jo kokybei neturi jokios. Iš karto galiu deklaruoti: atvejo, kad rašytojo gyvenimiškieji „susimovimai“ numuštų skaitomo gero teksto kokybę (o apie tokius atvejus esu prisiklausęs tiek ir tiek), mano gyvenime nepasitaikė. Na, dar šiek tiek detaliau šiuo klausimu.
Skaitau (ar deklamuojuosi), pavyzdžiui, Sylvios Plath eilutes (iš eilėraščio „Poppies in July“): „And it exhausts me to watch you / Flickering like that, wrinkly and clear red, like the skin of a mouth. // A mouth just bloodied. / Little bloody skirts! // There are fumes that I cannot touch. / Where are your opiates, your nauseous capsules?“ Negaliu (ir nesistengiu) pabėgti nuo žinojimo, kad autorė buvo linkusi žudytis, kad bičiuliavosi su trankviliantais ir antidepresantais, kad jos santykiuose su vyru būta smurtinio dėmens. Tačiau šis žinojimas man tik pasodrina tekstą, pripildo jį dar didesnės poetinės energijos, jokiu būdu nepakenkia jo estetinėms savybėms. Tuo tarpu skaitau, pavyzdžiui, Dylano Thomo eiles: „Light breaks where no sun shines; / Where no sea runs, the waters of the heart / Push in their tides; / And, broken ghosts with glow-worms in their heads, / The things of light / File through the flesh where no flesh decks the bones.“ Čia žinojimas, kad poetas be saiko girtuokliavo, visiškai nedalyvauja, nieko prie eilėraščio nei prideda, nei atima. Lygiai tas pat man būna ir su mūsiške Salomėja: skaitydamas gerus josios eilėraščius jais gėriuosi ir mėgaujuosi, skaitydamas prastus – nusiviliu. Bet garsioji autorės kelionė į Maskvą su prosovietine kompanija „parduoti“ Lietuvos nei vienu, nei kitu atveju į tas eiles esmiškiau neįsiterpia.
Perskaitęs gerą kūrinį, tampu šiek tiek kitoks. Jaučiu, kad kažkas atsitiko kai kuriems mano sielos sandams: gal pasikeitė to ar ano atspalvis, gal tonas, gal – net šiek tiek apimtis ir konfigūracija… Jau labai seniai esu formulavęs: jei perskaitai knygą ir lieki koks buvęs – veltui sugaišai laiką. Lygiai taip pat seniai mane yra aplankiusi idėja, kad, žmogui „patiriant gyvenimą“, jo siela bręsta. Žinoma, kad labiausiai jąją brandina realaus to asmens gyvenimo įvykiai… Tačiau… Man patinka kažkada filosofo Moisejaus Kagano formuluota mintis, kad, susidurdamas su meno kūriniais, pabuvodamas jųjų pasauliuose, žmogus tarsi pagyvena papildomus gyvenimus, kurie, nepalikdami fizinių pėdsakų, vis dėlto kažką padaro jojo dvasiai. Aš prie to „kažką padaro“ priduriu: „ir pabrandina“. Ir dar sakau: mane tokį, koks dabar esu, „padarė“ toli gražu ne tik „pats gyvenimas“. Didele, oi, didele dalimi – ir meno kūriniai. Ir kai kalbu, kad esu takus, kad vis kintu, turiu galvoje, kad tie „kitimo akstinai“ yra, be abejo, ir knygos, ir paveikslai, ir muzika… Žinoma, didesni pokyčiai sieloje vyksta skaitymo maratono pradžioje, kai pirmą kartą susiduri su didžiais kūriniais. Vėliau toji siela, aišku, rambėja, bet vis dėlto… O kokie kūriniai manąją, dar nesurambėjusią, labiausiai „modeliavo“? Žinoma, kad Faulknerio, kur kraujo balsas kaip pratinamus lakti kačiukus snukučiu į pieną murkdo romanų personažus į jųjų lemtį… Žinoma, kad Kafkos, kur epifaniškai įsikūnijusi kanceliarijose nyki aukštesnioji jėga mygia veikėjus uoliai „savo noru“ žengti absurdiškiausiais keliais ir galiausiai pražūti… Žinoma, kad Bulgakovo, kur įvykius lemia gėrio ir blogio jėgų bendrystė bei savitarpio susitarimas… Žinoma, kad Becketto, kur su tavim ką nori išdarinėja Dievas… Žinoma, kad…
Esu perskaitęs (na, pavartosiu kalbinę klišę) tūkstančius knygų. Vadinasi, esu pabuvojęs tūkstančiuose žodinių pasaulių. Man juose buvojant, buvo spaudomi patys įvairiausi mano sielos klavišai ir išgaunami įmanomi bei neįmanomi akordai. Išgauti naujus akordus (juolab – apčiuopti naujus klavišus) tekstams darėsi vis sunkiau. Bet… Štai ne per seniausiai perskaičiau Olgos Tokarczuk „Bėgūnus“. Kai buvojau knygos pasaulyje, įsivaizduoju, buvo tesugrota trimis pirštais: pirmasis spaudė klavišą su zuite zujančiais po pasaulį šiuolaikiniais „bėgūnais“: verslininkais, valdininkais, turistais, piligrimais, nuotykiautojais; antrasis – su įvairių laikų „preparatais“ (vienokiais ar kitokiais apsigimėliais, panardintais konservuojančiuose skysčiuose), lavonų skrodimais (kažkada – ir parodomaisiais), žmogaus anatominę sandarą demonstruojančiomis skulptūromis; trečiasis – su liūdnomis šiuolaikinėmis istorijomis… Ir buvo išgautas toks sukrečiantis akordas, kad beliko padaryti išvadą: gal sielos klavišų aibė ir yra baigtinė, bet galimų akordų – tikrai, tikrai begalinė…
