Akmeizmo rytas
Akmeizmą, XX a. 2-ojo deš. modernistinės rusų poezijos kryptį, apibrėžti ir programines gaires formuluoti bandė poetai Sergejus Gorodeckis (1884–1967), Nikolajus Gumiliovas (1886–1921) ir Osipas Mandelštamas (1891–1938), priklausę Peterburge veikusiam „Poetų cechui“ ir vad. akmeistų šešetui (kiti trys – poetai Michailas Zenkevičius, Ana Achmatova ir dailininkas Georgijus Narbutas). Gumiliovo ir Gorodeckio manifestai 1913 m. sausį pasirodė akmeizmo idėjas skleidusiame periodiniame leidinyje „Apolonas“ (Аполлон). 1912 m. parašytą Mandelštamo manifestą bendražygiai atmetė, todėl šis publikuotas tik 1919 m. leidinyje „Sirena“ (Сирена). Siūlome susipažinti su vėliau sovietinio režimo represijų aukomis tapusių Mandelštamo ir Gumiliovo tekstais. Šiemet minimos Mandelštamo 125-osios gimimo, Gumiliovo – 100-osios mirties metinės.
I
Nepaisant stipraus emocinio jaudulio, susijusio su meno kūriniais, pageidautina, kad pokalbiai apie meną pasižymėtų kuo didžiausiu santūrumu. Didžiajai daugumai meno kūrinys patrauklus tik tuo, kiek jame ryški menininko pasaulėjauta. O pasaulėjauta menininkui – įrankis ir priemonė, kaip kūjelis akmenkalio rankose, o vienintelis realus dalykas – tai pats kūrinys.
Gyvuoti – didžiausia menininko ambicija. Jis nenori kitokio rojaus negu būtis, ir kai jam kalba apie tikrovę, jis tik karčiai šypsosi, nes pažįsta daugeriopai įtikinamesnę meno tikrovę. Matematiko, be dvejonių keliančio kokį dešimtženklį skaičių kvadratu, vaizduotė pripildo mus tam tikros nuostabos. Bet pernelyg dažnai išleidžiame iš akių tai, kad poetas į dešimtženklį lygmenį iškelia reiškinį, ir kukli meno kūrinio išorė neretai mus apgauna, turint omenyje jame esančią siaubingai suglaudintą tikrovę.
Ši tikrovė poezijoje – žodis kaip toks. Dabar, pavyzdžiui, dėstydamas savo mintį kuo tikslesne, bet anaiptol ne poetine forma, iš esmės kalbu ženklais, o ne žodžiais. Kurčnebyliai puikiai supranta viens kitą, o geležinkelio semaforai ir be žodžių atlieka itin sudėtingą paskirtį. Vadinasi, jeigu prasmę laikysime turiniu, visa kita, kas esti žodyje, tenka laikyti paprasčiausiu mechaniniu priedu, kuris tik apsunkina spartų minties perdavimą. Pamažu vyko „žodžio kaip tokio“ gimimas. Palaipsniui, vienas po kito, visi žodžio elementai buvo įtraukiami į formos sąvoką, tik sąmoningoji prasmė – Logas – ligi šiol klaidingai ir savavališkai iškeliamas kaip turinys. Dėl šio nereikalingo išaukštinimo Logas tik pralaimi. Logui reikia tik lygybės su kitais žodžio elementais. Futuristas, nesusidorojęs su sąmoningąja prasme kaip kūrybos medžiaga, lengvabūdiškai išmetė ją už borto ir iš esmės pakartojo šiurkščią savo pirmtakų klaidą.
Akmeistams sąmoningoji žodžio prasmė – Logas – yra tokia pat nuostabi forma, kaip muzika simbolistams.
Ir kai futuristų žodis kaip toks vis dar šliaužioja keturiomis, akmeizme jis pirmąkart įgyja oresnę vertikalią padėtį ir žengia į savo gyvavimo akmens amžių.
II
Akmeizmo smaigalys – ne stiletas ir ne dekadanso geluonis. Akmeizmas – tiems, kurie, pagauti statybos dvasios, neatsisako silpnabūdiškai savo sunkenybės, o džiaugsmingai ją priima, idant pažadintų ir panaudotų joje snaudžiančias architektūrines galias. Statytojas sako: statau – vadinasi, esu teisus. Savojo teisumo suvokimas poezijoje mums užvis brangiausias, tad paniekinamai atstūmę kaladėles futuristų, kuriems nėra didesnio malonumo, kaip nėrimo virbalu užkabinti sunkų žodį, mes žodžių santykius pripildome gotikos, panašiai kaip muzikoje ją įtvirtino Johannas Sebastianas Bachas.
Koks beprotis sutiktų statyti, jei netikėtų medžiagos, kurios pasipriešinimą turi įveikti, tikrumu? Akmuo statytojo rankose virsta substancija, ir tasai negimęs statyboms, kam kalto, skeliančio akmenį, garsas nėra metafizikos įrodymas. Vladimiras Solovjovas pilkšvų suomiškų riedulių akivaizdoje patirdavo ypatingą pranašišką siaubą1. Nebyli granito luito iškalba jaudino jį it nelabi kerai. Užtat Tiutčevo akmuo, kuris, „nuo kalno nuriedėjęs, atgulė slėny, pats nubildėjęs ar rankos mąstančios nudardintas“2, – yra žodis. Materijos balsas šitam netikėtam kritime skamba kaip artikuliuota kalba. Į tokį iššūkį galima atsakyti tiktai architektūra. Akmeistai pagarbiai pakelia slėpiningą Tiutčevo akmenį ir deda jį į savo statinio pamatą.
Akmuo tarytumei įsigeidė kitokios būties. Jis pats atrado jame slypinčią potencialios dinamikos galią – tarsi pasiprašė į „kryžminį skliautą“ – dalyvauti džiaugsmingoje į save panašių sąveikoje.
III
Simbolistai buvo blogi namisėdos, jie mėgo keliones, bet jautėsi blogai, nepatogiai savo organizmo narve ir tam pasaulio narve, kurį savo kategorijomis surentė Kantas. Norint sėkmingai statyti, pirma sąlyga – nuoširdi ir didžiulė pagarba trims erdvės matmenims – į juos reikia žiūrėti ne kaip į naštą ir nelaimingą atsitiktinumą, o kaip į Dievo duotus rūmus. Iš tiesų: ką pasakytumėte apie nedėkingą svečią, kuris gyvena šeimininko sąskaita, naudojasi jo svetingumu, tačiau širdyje jį niekina ir tik galvoja, kaip čia pergudravus? Galima statyti tik „trijų matmenų“ labui, nes jie – bet kokios statybos sąlyga. Štai kodėl architektas turi būti geras namisėda, o simbolistai buvo blogi statytojai. Statyti – tai kovoti su tuštuma, hipnotizuoti erdvę. Gera gotikinės varpinės strėlė – pikta, nes vienintelis jos tikslas – smigti į dangų, priekaištauti už tai, kad jis tuščias.
IV
Žmogaus savitumas, tai, kas jį daro asmeniu, mūsų numanoma ir įeina į daug reikšmingesnę organizmo sampratą. Meile organizmui ir organizacijai akmeistai artimi fiziologiškai genialiems viduramžiams. Vaikydamasis rafinuotumo XIX amžius nustojo tikrojo sudėtingumo paslapties. Tai, kas XIII amžiuje atrodė logiška organizmo sampratos raida – gotikinė katedra – nūdien estetinėje plotmėje virtę kažin kuo pabaisiška: Notre-Dame yra fiziologijos šventė, dionisiškasis jos šėlsmas.
Mes nepageidaujame vaikštinėti po „simbolių mišką“, nes turime nekaltesnį, tankesnį mišką – dieviškąją fiziologiją, begalinį mūsų tamsaus organizmo sudėtingumą.
Viduramžiai, savaip nustatinėdami lyginamąjį žmogaus svorį, jautė ir pripažino jį kiekvienam, visiškai nepriklausomai nuo nuopelnų. Metro titulas buvo prisiimamas noriai ir be dvejonių. Kukliausią amatininką, paskutinįjį iš tarnautojų gaubė svarios svarbos, dievobaimingumo orumo, taip būdingo šiai epochai, paslaptis. Taip, Europa perėjo ažūriškai subtilios kultūros labirintą, kai abstrakti būtis, nė kiek nepagražintas asmeninis buvimas vertintas kaip žygdarbis. Iš čia visus žmones siejantis aristokratiškas intymumas, toks svetimas Didžiosios revoliucijos „lygybės ir brolybės“ dvasiai. Nėra lygybės, nėra varžytuvių, tik būvančiųjų bendrininkavimas sąmoksle prieš tuštumą ir nebūtį.
Mylėkite daikto buvimą labiau už patį daiktą, o savo būtį labiau už save pačius – tai aukščiausias akmeizmo įsakymas.
V
A = A: kokia nuostabi poetinė tema. Simbolizmas kamavosi, ilgėjosi tapatybės dėsnio, akmeizmas iškelia jį savo lozungu ir siūlo vietoj abejotino a realibus ad realiora3. Gebėjimas stebėtis – pagrindinė poeto dorybė. Bet kaipgi nesistebėti vaisingiausiu iš visų – tapatybės – dėsniu? Kas persmelktas pagarbios nuostabos šio dėsnio atžvilgiu – tas neabejotinai poetas. Taigi, pripažinusi tapatybės dėsnio suverenitetą, poezija iki gyvos galvos paveldi visa, kas esti, be sąlygų ir apribojimų. Logika – netikėtumo karalystė. Mąstyti logiškai – tai be perstojo stebėtis. Mes pamilom įrodymo muziką. Loginis ryšys mums – ne dainelė apie alksninuką, o simfonija su vargonais ir giesmėmis, tokia sunki ir įkvepianti, kad dirigentui reikia įtempti visas jėgas, norint išlaikyti atlikėjus klusnius.
Kokia įtikinama Bacho muzika! Kokia įrodymų galia! Įrodinėti ir įrodinėti iki galo: mene kliautis tikėjimu menininkui nedera, lengva ir nuobodu…
Mes neskraidome, mes kopiame tik į tuos bokštus, kuriuos patys gebame pastatyti.
VI
Viduramžiai mums brangūs tuo, kad pasižymėjo ypatingu ribų ir pertvarų pojūčiu. Jie niekada nemaišė skirtingų planų ir į anapusybę žvelgė itin santūriai. Taurus racionalumo ir mistikos mišinys bei pasaulio, kaip gyvos pusiausvyros, pojūtis daro mus giminingus su šita epocha ir skatina semtis jėgų iš kūrinių, iškilusių romanų žemėje apie 1200 metus4. Įrodinėsime savo tiesą taip, kad atsakydama mums suvirpėtų visa priežasčių ir pasekmių grandinė nuo alfos iki omegos, išmoksime nešioti „lengviau ir laisviau kilnojamuosius pančius būties“5.
Vertė Andrius Patiomkinas
1 Turimi omeny tam tikri šio filosofo, teologo, poeto eilėraščiai. (Išnašos parengtos pagal rusų istoriko, filologo Pavelo Nerlerio komentarus.)
2 Cituojamas pirmos redakcijos Fiodoro Tiutčevo eilėraštis Problème (1833), su kuriuo susijęs pirmojo Mandelštamo eilių rinkinio „Akmuo“ (1913) pavadinimas.
3 „Nuo tikroviško prie tikroviškiausio“ – [rašytojo simbolisto] Viačeslavo Ivanovo lozungas, iškeltas jo knygoje „Pagal žvaigždes. Filosofinės, estetinės ir kritinės patirtys“ (1909).
4 Turimi omeny prancūzų truvero Chrétieno de Troyes, viduramžių riterių romanų klestėjimo, laikai.
5 Ne visai tiksliai cituojamas Gorodeckio eilėraštis.
