„Scanorama“: filmai filmuose ir gyvenimai, kurių negyvensim

 

„Malonumas“

Švedų režisierės Ninjos Thyberg ilgametražis debiutas apie brutalius sekso pramonės užkulisius. Jauna švedė atvyksta į JAV, svajodama tapti pornožvaigžde. Triūsas sekso industrijoje rodomas kaip rimtas darbas su teisinėmis sutartimis, įsipareigojimais ir karjeros galimybėmis. Tarp dirbančiųjų – veik kontoriniai santykiai, jokio alkoholio, narkotikų, klesti antgamtiška švara. Filme sekso scenos – estetiškos ir spalvingos, skamba sakralinės muzikos motyvai (kompozitorius Karlas Fridas). Gal režisierė tokiu būdu siekė kai kurių aktų scenas prilyginti kankinystei? Juk sandoriai, grindžiami slidžiu principu „jei nenori – niekas tavęs neverčia“, savaime suprantama, turi savo „bet“. Filmas apie dailią tuštutę kažkuo susisieja su 2020 m. „Scanoramos“ atidarymo filmu „Prakaituok!“ – apie megainfluencerę, aerobikos trenerę. Kaip ir pastarajame, „Malonume“ mėginama žaisti žiūrovų emocijomis ir sužadinti gailestį protagonistės daliai, nes pornoaktorė – irgi darbas (sunkus tiesiogine šio žodžio prasme). Tokiems filmams netinka geros pabaigos, o čia, atrodo, nugali ne pinigai, o sąžinė ir draugystė. Tik kažkodėl tuo sunku patikėti.

 

„Gražiausias berniukas pasaulyje“

„Gražiausias berniukas pasaulyje“ tikriausiai galėtų vadintis vienu iš liūdniausių „Scanoramos“ filmų. Nukaršęs Björnas Andrésenas, kadais įkūnijęs berniuką Tadzio Luchino Visconti filme „Mirtis Venecijoje“, kankinamas depresijos, manijų ir paranojų, gyvena apsileidęs ir vienišas. Vidinė tamsa ir liga trukdo gyventi socialų gyvenimą ir užmegzti visaverčius santykius. Ar „Mirtis Venecijoje“ buvo tas lemtingas lūžis, neigiamai paveikęs tolesnį jo gyvenimą, ar lemiamu veiksniu vis dėlto tapo jo motinos savižudybė, dar jam būnant vaiku, retoriškai svarsto filmo kūrėjai, Björno mergina, dukra, pats herojus. Žiūrovai perkeliami šiapus ekrano, kad galėtų stebėti, kaip sutrikusio Björno vos neiškrausto iš buto dėl aplaidumo, klausytis jo buitinių pokalbių ir barnių su mergina ir net būti jų išsiskyrimo liudininkais, paskui sekti vienišą herojų, besiplaikstantį ilgais žilais plaukais ir odinio palto skvernais gatvėmis. Filmo režisierių įgeidžiu Björnas vyksta į Japoniją – susitikti su savo praeitimi, buvusiais vadybininkais ir gerbėjais. Kadrus, kur filmuojamas keturiolikmetis, atėjęs į atranką Stokholme, sunku žiūrėti. Björnas – dar vaikas, nuoširdžia šypsena, su apetitu kertantis šnicelį, mandagus, bet kartu ir išdykęs, norintis lėkti žaisti su kitais vaikais, o ne pusnuogis pozuoti per atranką. Kuo būtų tapęs Björnas Andrésenas, jei nebūtų suvaidinęs garsaus režisieriaus filme? Nors Visconti frazė „Trokšti grožio – tai trokšti mirties“ lemtinga, grožis pats savaime nėra kryžius.

„Kai esi tiek daug praradęs, tam tikra prasme tampa lengviau gyventi“, – retoriškai nuskamba iš paties Björno Andréseno lūpų filmo pabaigoje. Jis praradęs kone viską, grožį pagaliau – taip pat.

 

„Bergmano sala“

„Bergmano sala“, sukurtas pagal režisierės Mios Hansen-Løvės asmeninius išgyvenimus, yra filmas filme, kuris yra dar vieno filmo kontekste. Toks „matrioškiškumas“ yra unikaliai nepainus, kai žiūri filmą, bet galbūt pakišo koją savo aprėptimi ir visų užsibrėžtų filmo linijų neįgyvendinimu. Nėra visai teisinga šį filmą tiesiogiai sieti ir su Bergmano – režisieriaus – ikona. Nors istorija rutuliojasi Forės saloje, vaikštoma po Bergmano namus, jo pamėgtas vietas, kalbama apie Bergmaną, apie jį klišinėm frazėm postringauja kiek komiškai parodyti į turą po Forės salą vykstantys „bergmanistai“ ir net miegama miegamajame, kuriame Bergmanas filmavo „Scenas iš vedybinio gyvenimo“, filmas nėra apie Bergmaną. Lygiai taip pat jis nebūtų ir apie kitą režisierių, kuris teoriškai galėtų egzistuoti kaip kontekstas šiam filmui. Filme režisierė Kris (akt. Vicky Krieps) atpasakoja savo vyrui – daug daugiau pasiekusiam režisieriui (sic!) Toniui (akt. Tim Roth) – savo sukurtą scenarijų apie kitą heroję Emi (akt. Mia Wasikowska), kurį mes, žiūrovai, matome ekranizuotą. Šis filmas filme, galų gale natūraliai susijungiant dviejų moterų herojų išgyvenimams, savotiškai tampa realybe, vykstančia Bergmano saloje. Bet ar Mios Hansen-Løvės filme per mažai paties Bergmano, ar per mažai pirmos – dviejų režisierių poros – istorijos, kurią kiek gožia trečiasis, filmo filme, naratyvas?

Tiesiog būna tekstų kaip filmų ir filmų kaip tekstų – drįstu teigti, kad „Bergmano sala“ galėjo virsti puikia apysaka, kuri gal net pranoktų jos ekranizaciją.

 

„Suvenyras. II dalis“

Dar vienas filmas apie kino režisierę, taip pat pastatytas remiantis jį režisavusios Joannos Hogg asmenine patirtimi. „Suvenyro“ pirmos dalies tęsinys, lauktas nuo 2019 m. „Scanoramos“. Ir dar vienas filmas filme, kuriame matome ir dabartinį herojės Džulės (akt. Honor Swinton Byrne) gyvenimą, ir tą, kurį ji projektuoja į savo kuriamą filmą – būtent pirmoje dalyje matytą tragišką toksiškų santykių istoriją. Istoriją, kurios herojė buvo ji pati. Kurti filmą reikia apie paties išgyventus dalykus – ne kartą nuskamba filmo fabuloje. Vėlgi: ką reiškia jaunam žmogui patikėti savo istoriją viešai vertinti, galų gale, įtikinėjant aktorius, ką vienu ar kitu atveju jautė ir kaip elgėsi, vėl viską iš naujo išgyventi. Džulė – turtingų aristokratiškų britų dukra (bepigu galų gale tapti savarankiškai, kai iki tol supo besąlygiškas tėvų palaikymas ir visada paruošta čekių knygelė). Kadrų užsklandose rodomos angliško sodo rožės galėtų būti aliuzija į saugioje išpuoselėtoje terpėje subrendusios jaunos moters, dėl tyro naivumo per arti prisileidusios blogį, būtį. Vis dėlto filmas yra puikus – tiek padūmavusiu devintojo dešimtmečio estetiką imituojančiu filtru, tiek dialogais, tiek aktorių vaidyba. Filmas apie nieką yra kartu apie viską – neskubriai rutuliojantis istorijai pasaulyje, kuriame mes niekada negyvensim.

 

„Vasaris“

Vaikystė, kai čiuopi aplinką juslėmis, kai dienos ilgos, suaugusiųjų „greitai“ yra dar nesuprantama sąvoka, kai tave prisileidžia paukščiai, kai miegi su tais pačiais rūbais, su kuriais ir žaidi, akompanuojant varvančių sūrių lašnojimui, kai šalia – senelio nuolat ganomos avys, kai gali ligi valiai klaidžioti po mišką, lazdos galu krapštyti upelio dugną – tiesiog dėl paties krapštymo.

Branda, kai vedi moterį, atlieki su ją drovų pirmą aktą, išeini tarnauti į kariuomenę, saugai seną švyturį apleistoje saloje, kur peri žuvėdros, čiuopi aplinką juslėmis, kasdien ganai paukščius padangėje. „Mano senelis buvo piemuo, mano tėvas buvo piemuo ir aš būsiu piemuo“, – pasakai savaime suprantamą tiesą ir lieki nesuprastas.

Senatvė, kai vis dar ganai avis ir tebečiuopi aplinką juslėmis. Kai žiema ir šalta, svarbu pamaitinti asilaitį, avis ir šunis, pavalgyti ir sušilti pačiam. Išgyventi žiemą. Pavasariop sužinojus apie paskutinio artimojo mirtį, vykti į kaimą atsisveikinti. Paskui pačiam susilieti su žeme ir su oru. Išnykti.

Per dvi valandas tik vaizdas, beveik be žodžių papasakotas „Vasaris“ – nepaprastai gražus ir jaudinantis. Apie tai, kad nuodėmė  tikėtis iš gyvenimo ko nors daugiau nei tai, ką jis natūraliai duoda.