Witoldo Gombrowicziaus kelias pas Lietuvos skaitytoją

 

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalies gyvenimas pasuko kita vaga, viskas – kultūra, verslas, mokslas – tarsi prasidėjo iš naujo ir kitaip. Tai buvo laukinio, nežaboto, necivilizuoto kapitalizmo be taisyklių laikotarpis. Suklestėjo verslai, kuriuos pradėti nereikia didelio kapitalo, pavyzdžiui, cukraus vatos verslas, prekybos atsivežtais pigiais turkiškais ar kiniškais drabužiais verslas. Staiga praturtėję – nes po buvusių totalaus deficito laikų prekyba ėjo neapsakomai sklandžiai – verslininkai, nemokėdami pinigų nei investuoti, nei protingai leisti, pirkosi akinius auksiniais rėmeliais, taksi važinėjo į Maskvą pramogauti (nes mokėjo tik rusiškai), statėsi didžiulius, keisčiausios formos namus (nebeliko projektavimo apribojimų, ir vienas žmogus pasistatė namą, savo proporcijomis primenantį jo paties veidą – šoninis kontraforsas kaip nosis, iš šonų du langai su karnizais), kurių paskui nebegalėjo nė parduoti – jie buvo prasto suplanavimo, per dideli ir labai neekonomiški, o vyrams elegancijos viršūnė buvo treninginės kelnės, žalias turkiškas megztinis, baltos puskojinės ir mokasinų tipo įsispiriami batai.

Tais laikais knygų leidyba irgi buvo verslas, nereikalaujantis didelių kapitalinių įdėjimų. Knygų Sovietų Sąjungoje trūko gal net labiau nei duonos (bent Lietuvoje), todėl vos tik atsiradus galimybei jos pilte pasipylė, pirmiausia fotografuotinės, tarpukario laikų, neredaguotos ir nesutvarkytos, nors per 70 metų lietuvių kalba smarkiai pasikeitė, pasikeitė ir kalbos sklandumo reikalavimai. Tiražai buvo didžiuliai, nes žmonės knygas šlavė nuo prekystalių nelabai žiūrėdami turinio, kokybės ar išvaizdos. 1990 m. Lietuvai milžinišku 150 tūkst. egzempliorių tiražu išėjo fotografuotinė knyga „Didžioji virėja. Praktiškas vadovas šeimininkėms“ (Vilnius: Leidybos fotocentras „Vaizdas“). Sovietmečiu knygos paprastai būdavo leidžiamos 30 tūkst. egzempliorių tiražu, bet leidėjai primetė, kad kulinarinė knyga, kurių anksčiau išeidavo viena kas kokius trejus metus, bus išpirkta. Ir neapsiriko. Turbūt nėra Lietuvoje namų, kur nestovėtų toji „Didžioji virėja“, atnešusi leidėjams milžinišką pelną, nes nereikėjo nei rūpintis autorių teisėmis, nei redaguoti, nei maketuoti ir t. t., o tik perfotografuoti ir išspausdinti. Autorių teisėmis rimčiau buvo pradėta rūpintis gal nuo kokių 1995 m., ir tas nesirūpinimas ne visuomet būdavo tyčinis, dažnai leidyba užsiimdavo žmonės, neišmanantys to dalyko, apie autorių teises niekada nė negirdėję. Knygas dažnai versdavo atsitiktines, pavyzdžiui, patikdavo pavadinimas, leidžiantis tikėtis, kad pirkėjas susidomės.

Toks likimas ištiko pirmąją Witoldo Gombrowicziaus knygą lietuviškai – „Pornografiją“. Šis autorius Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas ir nespausdinamas, apie jį mažai kas žinojo.

Beje, Sovietų Sąjungoje, be kitų autorių, buvo uždraustas ir Karlas Mayus. Ilgai negalėjau suprasti, kokią grėsmę komunizmo statytojams gali kelti istorijos apie indėnus, o paskui perskaičiau, kad Hitleris apie Mayaus knygas yra pasakęs, kad jas turi turėti ir skaityti kiekvienas tikras vokietis. Tada supratau, kodėl šis autorius uždraustas Sovietų Sąjungoje, bet vėl niekaip negalėjau suprasti, kodėl istorijos apie indėnus turi taip baisiai rūpėti vokiečiams. Supratau tik perskaičiusi, beje, lenkiškai, kokias penkias Mayaus knygas – ten visi gerieji, visi dori, garbingi, išmintingi žmonės yra vokiečiai.

Bet grįžkime prie Gombrowicziaus. Taigi, jo „Pornografija“ – štai toks dėmesį patraukiantis pavadinimas. 1996 m. išleista knyga perkama nebuvo, skaitoma irgi nelabai, nes masinis skaitytojas tos knygos apskritai nesuprato. Čia ir toliau pateiksiu citatas iš tinklaraščių, komentarų, forumų, išrinkusi būdingiausias, geriausiai nusakančias tuo metu tvyrojusias nuotaikas ir požiūrį. Taigi, nuomonė apie Gombrowicziaus „Pornografiją“ (citatų kalba netaisyta): 

„Šiandien pasnigo, jau spėjau gniūžtėm pasimėtyti, laukiu knygų siuntinio, tad nuotaika gera, ir džiaugiuosi, kad jos nesugadins „Pornografija“ – dar vakar baigiau ją skaityti. Nuobodybė neišpasakyta. [...] Net nesupratau, prie ko čia ta pornografija. Pavadinimas ne į temą: galėtų būti „Vojeristai“, „Pogrindis“, „Tarp eilučių“, „Tamsūs vandenys“, „Raibuliai“ – bet kurį iš jų galėčiau pateisinti tiek pagrindinių, tiek šalutinių temų atžvilgiu, o „Pornografija“ nelimpa, ir viskas. Apskritai, rašytojo / pasakotojo bandymai filosofuoti, besitęsiantys per visą knygą, labai erzino. Išvedžiojimai painūs, jie nieko nepaaiškina, tik dar labiau supainioja ir taip nesklandžią istoriją. Ir viskas vyksta tik jo galvoje: niekas nesuteikia jam pagrindo filosofuoti, tik jo paties iškrypęs vojeristo protas. [...] Personažų charakteriai nebaigti. Pavyzdžiui, yra du pagrindiniai veikėjai: pasakotojas ir kompanionas, su kuriuo atkeliauja į pažįstamų sodybą. Nuo pat pradžių pasakotojas nekenčia, netgi niekina savo kompanioną, o kodėl – neaišku. Pabaigoje pamato, kad jis – šioks toks psichopatas, bet tai nepaaiškina, kodėl jo taip nekentė nuo pat pradžių. O ir ta pati kelionė – kurių galų jie čia važiavo?.. Žodžiu, praktiškai viskas čia nemotyvuota.“

Žinoma, pasitaikydavo ir kitokių nuomonių:

„Labai patiko, rašo sudėtingai ir skaitėsi ilgai, bet pats turinys, jo rašymo maniera – labai patiko. Sakyčiau, išvedžiojimų meistras, nusigriebia kokios minties ir tiek malkų iš jos priskaldo, kad gražu skaityti.“

Bet apskritai pirmoji Gombrowicziaus knyga lietuviškai praėjo nepastebėta, nes tuomet buvo ieškoma kitokios literatūros, pirmiausia populiariosios. Sovietmečiu buvo leidžiama klasika, bet beveik neišeidavo šiuolaikinė ir pramoginė literatūra.

Antroji šio autoriaus knyga lietuviškai – trimis tomais išleistas „Dienoraštis“ (1998–1999) – sulaukė kur kas daugiau dėmesio. Tai vienas ryškiausių XX a. lenkų ir pasaulinės literatūros prozos kūrinių, ir lietuvių literatai ir intelektualai negalėjo jos nepastebėti. Ji buvo skaitoma, apie ją diskutuojama, Gombrowicziaus vardas, jo gyvenimas, kūrybos stilius, pasaulėžiūra Lietuvoje tapo žinomi. Kas be ko, „Dienoraštis“ nėra skirtas masiniam skaitytojui, bet jį perskaitė visi, kurie nesijautė esantys masė. Susidomėjimas Gombrowicziumi ir jo kūryba augo. Pažįstu vieną rašytoją, kuris išmoko lenkų kalbą, kad galėtų perskaityti „Ferdydurkę“, kuri tuomet dar nebuvo išversta.

Lietuviškai „Ferdydurkė“ nuskambėjo 2004 m. Tai nėra lengva knyga, bet „Dienoraštis“ jau buvo išvaręs savo vagą, ir buvo aišku, ko iš to autoriaus galima tikėtis ir kaip jį skaityti, nors knyga buvo perkama labai prastai. Štai keli atsiliepimai apie „Ferdydurkę“:

„Kažkada paprašiau prisiekusio knygomano parekomenduoti kokią knygą. Ir supratau, kad padariau didelę klaidą: man į dantis buvo įkištas romanas, kurį teko ne tik kad sukramtyti, praryti, bet ir suvirškinus neišleisti į senuosius Vilniaus kanalizacijos raizgalynus. Knygos autorius (amžiną jam atilsį!) džiaugsmingai plojo katučių ir apsigyveno kažkurioje mano kūno dalyje. Nuo tada kiekviena skaitoma knyga iškęsdavo ne tik mano, bet ir to romano kritiko filtrą. Ir kaskart ta pati reziumė: Witoldo Gombrowicziaus romanas „Ferdydurkė“ – kol kas vienintelė knyga, kurios pasiutėliškumas iki šiol yra nepakeistas.“

„Mano nuomonė: šitą knygą reikia tik skaityti… Nėra ką kalbėti. Nemokėčiau kalbėti. Nenupasakojamas rašytojas.“

„Skaičiau. Bet man ji nelabai… ir net gerai nepamenu kodėl – ar netinkamu metu skaičiau (nes parašyta, reik pripažinti, gerai), ar pati utopija manęs neįtikino… Jam priskirčiau tokį prieštaringą apibūdinimą – knyga tikrai, tikrai, tikrai gera, bet man nepatiko. Ir dabar labai susimąsčiau, kodėl gi aš taip negražiai apie šitą kūrinį atsiliepiu. Reiks kada vėl atsiverst paskaitinėt…“

„Kosmosas“ pasirodė 2008 m. Jis irgi praėjo nelabai pastebėtas. Štai tokia simptominė skaitytojos nuomonė:

„Šimtąja knyga šiais metais (o iki mano atskaitos metų galo dar liko du mėnesiai) nusipelnė tapti „Kosmosas“. Kokia tai knyga? Tikras kosmosas ir ne kitaip. Skaičiau labai ilgai, su labai trumpais prisėdimais. Vienu ypu nebūčiau įveikusi. Sunkiai skaitoma, verčianti lėtai virškinti sakinius. Minčių srautas, vingriai, vaizdiniai. Gera knyga, sunki knyga. Tačiau pastebėjau, kad, skaitant jau berods ketvirtą Gombrowicziaus knygą, manęs jau „nebeveža“ taip. Lyg ir kartojasi, lyg jau ir aišku, kam ir kodėl čia taip rašo. Lyg ir nuobodu darosi. Jei kas nors nori pažindintis su šiuo rašytoju, rekomenduoju „Pornografiją“ ir „Transatlantą“. „Kosmosą“ palikit tam atvejui, jei pasirodys maža.“

2009 m. pasirodęs „Transatlantas“ krito į palankesnę dirvą, juolab kad ir tekstas smagesnis, šmaikštesnis. Štai kelios nuomonės:

„Transatlantą“ skaitinėju, taip man ten viskas artima. Labai daug įžvelgiu toje satyroje iki skausmo pažįstamų dalykų. Gombrowicziaus pasirinkta tema patinka, nors stilius tai nežinau – toks jausmas, kad reikia įkvėpti pradedant skaityti ir iškvėpti baigiant, viskas vienu sakiniu supyškinta ir lyg eiliuotai.“

„Kai šitas genijus rašo, kitiems tik patylėt.“

Bet yra ir kitokia:

„Skubu, kol dar neišblėso įspūdžiai ir kol dar galiu atkosėti tą sunkiai suvokiamą nusivylimą, nes kuo toliau bijau, kad jis gali visai išblukti ir neatspindėti to, ką iš tiesų patyriau. [...] Tekstas lekiantis, skubantis ir galiausiai niekur nevedantis. Siužetas ir įvykiai neaiškūs. Ir nors viskas vyksta pagal romane nuosaikiai diktuojamą logiką ir nenusižengiama vientisumo principui, nei literatūrinės, nei grožinės vertės nepajutau. Kažkokia košė, kurią ragaujant reikia mėginti atspėti, iš ko ji pagaminta. O supratimas, kad vieno ar kito ingrediento nemėgsti, nepaleidžia nuo vidinės prievolės knygą perskaityti. Smagu bent tiek, kad ji ganėtinai plona ir persiskaito pakankamai greitai. Ir vis dėlto skonis, liekantis burnoje, ne pats maloniausias. Kitais žodžiais tariant, laiką, skirtą šiai knygai, mieliau būčiau paskyręs paprasčiausiam miegui, ir tai būtų buvę ne tik gerokai maloniau, bet ir visapusiškai naudingiau.“

Per trylika metų (nuo 1996 iki 2009 m.) lietuviškai išėjo penkios Witoldo Gombrowicziaus knygos – „Pornografija“, „Dienoraštis“, „Ferdydurkė“, „Kosmosas“, „Transatlantas“ – ir kiekviena jų turėjo savo šalininkų ir priešininkų, bet šalininkų gretos vis augo, o priešininkų vis mažėjo, Gombrowicziaus kūryba darėsi vis populiaresnė. Prie to smarkiai prisidėjo 2007 m. Valstybiniame jaunimo teatre pastatyta jo pjesė „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ (rež. Jonas Vaitkus). Spektaklis turėjo didelį pasisekimą, tai dar labiau išpopuliarino rašytojo kūrybą.

2012 m. išėjo „Apsėstieji“. Nors pats Gombrowiczius šio romano nelaikė vertingu, netgi pasirašė slapyvardžiu, lietuvių skaitytojams jis labai patiko:

„Poną Witoldą aš ir taip jau mėgau. Skaičiau visas lietuviškai išleistas knygas (išskyrus dienoraščius, bet aš ir kitų blogus retai skaitau, tai ką jau čia). Bet „Apsėstieji“ nepanaši į jokią kitą. Ji apsėdanti! Jei lig šiol jo knygas skaičiau ramiai, nekibdavau taip jau rimtai, tai šita tikrai apsėdo. Norėjosi skaityti ir skaityti, daugiau ir daugiau. Ir pagaliau gi sužinoti, kuo pasibaigs visa ta istorija. Neįtikėtina įtaiga! O juk pasakojimas būtų paprastas, įkandamas daugelio rašytojų plunksnai ir nelabai vertas dėmesio. Bet kokia nuotaika! Kokie jausmai! Knyga rimtai pretenduoja į metų geriausias. Esu sužavėta. Kiti, manau, taip pat, nes dar neteko matyti neigiamo atsiliepimo.“

„Šiame romane Witoldas Gombrowiczius vėl stebina savo detalumu, sukurtais veikėjų charakteriais, mistiniais elementais. Būtent mistika šioje istorijoje mane labiausiai ir žavėjo, norėjosi kuo greičiau perskaityti romaną ir sužinoti, kaip, kas ir kodėl vyksta senoje pilyje Lenkijos kaime. Viena iš tų knygų, kurių nesinori paleisti iš rankų. Puikus vaistas, nutraukęs mano ilgoką neskaitymo laikotarpį. (Dėka šios knygos planuoju trumpam pereiti prie detektyvų (Henning Mankell), o kitas Gombrowicziaus knygas pasilikti ateičiai. Gyvenimas ilgas, nesinori visko, kas nuostabu, perskaityti per anksti.)“

Ne mažiau entuziastingai buvo priimti ir „Lenkiški prisiminimai“ (2017). Juos skaitė, feisbukas buvo pilnas šios knygos citatų, jie gavo portalo „15min“ apdovanojimą kaip geriausia negrožinė 2017 m. knyga. Nors, žinoma, buvo ir neigiamų atsiliepimų:

„Kadangi esu Gombrowicziaus kūrybos gerbėja, aistringai puoliau prie neseniai lietuviškai išleistos jo knygos, iš kurios tikėjausi kažko panašaus kaip jo „Dienoraščiai“. Vis dėlto ši knyga, nors ir atvira, nėra pernelyg intymi, apnuoginanti rašytojo sielos užkulisius – tai tiesiog pasakojimas apie laikmetį, kuriame gyveno ir kuris padėjo susiformuoti jam kaip kūrėjui. Nesu uoli XX a. pr. lenkų literatūros žinovė, tad visos tos pavardės, su kuo Gombrowiczius kavinėse šnekučiavosi ir koks tas pašnekovas jam pasirodė, man nelabai aktualu ir netgi, sakyčiau, nuobodoka. Žavėjo kaip visuomet stebuklingai įtaigus rašytojo talentas, gebėjimas parinkti žodžius sunkiai nusakomiems reiškiniams ar charakterio savybėms apibūdinti, dėl to ir buvo verta skaityti šią knygą. Na, ir dėl nuosekliai savikritiško požiūrio į save – man atrodo, vienas iš sunkiausių dalykų žmogui yra gebėti pažvelgti į save neutraliai; mes dažniausiai arba pernelyg save nuvertiname, kuklinamės ir drovimės, arba nepelnytai giriamės ir aukštiname savo ne tokius jau nepaprastus laimėjimus. O va Gombrowicziui kažkaip pavyko su humoru pažvelgti į pirmuosius savo literatūrinius bandymus bei kartu tiksliai įvertinti milžinišką „Ferdydurkės“ vaidmenį literatūrai. Žodžiu, šią knygą rekomenduočiau tik prisiekusiems Gombrowicziaus kūrybos fanams.“

Priešpaskutinė lietuviškai išėjusi Gombrowicziaus knyga – „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“ (2018). Ją išleido leidykla „Odilė“, toji pati, kuri išspausdino „Lenkiškus prisiminimus“. Knygos tiražas nedidelis, nes tai tikrai nėra populiarioji literatūra, bet jis buvo išpirktas per pusmetį:

„Tai – Lietuvoje mėgstamo lenkų rašytojo Witoldo Gombrowicziaus priešmirtinis (todėl neišbaigtas, nutylėjimų pilnas) palikimas – žmonai padiktuotas „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“. Iškart prisipažinsiu, kad man labai patiko, nes čia literatūrologo laisvalaikiui subalansuota filosofija – vietomis galbūt atrodo kiek sekli, nežinia, kiek profesionali, bet grakšti, su humoru ir gaiviai įdomi kaip koks detektyvas. Vienintelis patarimas – skaitydami negalvokite, ką apie tai manytų profesionalūs filosofai, nes čia ne jiems. Čia – trumpas kursas per šešias ir ketvirtį valandos. Ir, tiesą pasakius, kursas tik prisidengia filosofijos istorija – ko gero, ten savotiškas paties Gombrowicziaus nuostatų apibendrinimas, bandymas suprasti jo intelektualines įtakas ir požiūrį jau gyvenimo pabaigoje.“

„Witoldo Gombrowicziaus „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“ tiek vizualiai, tiek turiniu atrodo tiesiog sukurtas bemiegei nakčiai. Tai kompaktiška, labai gražaus dizaino ir maloni į rankas paimti juoda knygelė – tikrai nemanau, kad juoda viršelio spalva parinkta atsitiktinai. Kuklus knygelės formatas praktiškai garantuoja: jeigu ją skaitydami vis dėlto užmigsite, tai ji, išslydusi jums iš rankų, nušliaužusi paklode ir nukritusi ant grindų, triukšmo nesukels. Situacija beveik neįmanoma, jeigu nemigai pasirinktumėte šiandienos standartiniu formatu išleistą knygą kietais viršeliais, kuri trenktųsi į grindis visais savo penkiais kilogramais. Taip pat pagirtinas sprendimas vietoje pavadinimo tiesiog nurodyti skaitymo trukmę. Šešios ir ketvirtis valandos yra tiek, kad iš karto po tokio filosofijos kurso galima keltis iš lovos, užsikaisti kavos ir žingsniuoti į darbą. Ir netgi pats turinys greičiausiai neatsitiktinis, kažkuo primenantis studentiškus laikus, kai per naktį reikia įsisavinti visą studijų kursą – nesvarbu, ar filosofijos, ar ekonomikos, ar teisės teorijos. Jei vis dėlto nemiga nuoširdi, gal ir gerai, kad kursas – būtent filosofijos, nes tada skaitymo procesas įgauna papildomo egzistencinės beprasmybės dramatiškumo.“

Naujausia Witoldo Gombrowicziaus knyga lietuviškai – „Testamentas. Pokalbiai su Dominiqueʼu de Roux“ (2020). Knyga tapo autoriaus intelektine išpažintimi, ji padeda geriau suprasti jo kūrybą. Geriausiai knygą nusako skaitytojo komentaras:

„Testamentas primena susiruošimą mirti, bet Gombrowicziaus „Testamentas“ – tai dinamitas, triukšmingas žadintuvas, kviečiantis gyventi.“

Dabar Witoldo Gombrowicziaus kūryba tvirtai suleidusi šaknis į lietuvišką žemę, ji turi savo gerbėjų, netgi sekėjų. Susidomėjimas jo knygomis auga taip, kad 2019 m. buvo pakartotinai išleistas jo „Dienoraštis“, svarstoma, ar nevertėtų pakartoti „Ferdydurkės“. Be pjesės „Ivona“, pastatytos, kaip jau minėjau, 2007 m., „Dramų stalčiuje“ – ten kaupiami klasikų ir geriausių šiuolaikinių dramaturgų darbai, kad režisieriai galėtų rinktis ir statyti garsiausias pjeses, – jau guli „Tuoktuvės“, 2021 m. pabaigoje ten atsidurs ir „Operetė“. Neišverstų į lietuvių kalbą liko vos pora jo knygų. Manau, kad artimiausiais metais lietuviškai išeis ir jos, ir kiekviena karta Gombrowicziaus knygose ras savo tiesų, skaitys jas vis kitaip, bet tikrai susidomėjusi.

Witoldo Gombrowicziaus esu išvertusi ne vieną kūrinį. Kiekvienas nuolat dirbantis vertėjas susiranda „savo“ autorius – tuos, su kuriais sieja sielų giminystė. Tokius versti nėra sunku, nes kalbi savo žodžiais, kuriuos kažkodėl parašė kažkas kitas. Gombrowiczius yra „mano“ autorius, nors jo tekstai turi vieną keistą savybę, kurios daugiau niekur nesu užtikusi: tie tekstai „neįsileidžia“ vertėjo, lygiai kaip duona „neįsileidžia“ peilio geležtės plokštumos. Versdama jo „Dienoraštį“ – tai buvo mano pirmoji šio autoriaus knyga – kelis puslapius išverčiau pati nelabai išmanydama ką. Kartą užbėgo bičiulė ir prisėdo prie mano kompiuterio: „Ką dabar verti?“ Ir skaito, o jos veidas tįsta, akys apvalėja. Tyliu, nieko neklausinėju, o kai išėjo, pati ėmiau skaityti ką išvertusi – ir nieko nesuprantu. Tada suvokiau, kad bičiulė pamanė esanti visiška kvailė, nes jeigu aš išverčiau, vadinasi, suprantu, nesupranta tik ji. Tada ėmiausi iš naujo – perstūmiau, sukeičiau, šį tą perdariau – ir viskas suskambėjo. Taip ir darau: prie Gombrowicziaus prieinu šonu, kad susmigčiau į jį ašmenimis.

Jo tekstus versti nelengva, tačiau esu vertusi kur kas sunkesnių tekstų – ir ne visada todėl, kad jie sudėtingesni, o todėl, kad su autoriumi nesieja sielų giminystė. Pavyzdžiui, Józefas Ignacy Kraszewskis, XIX a. rašytojas, klasikas. Esu išvertusi kelis jo buitinius romanus, man jie patinka, nes imu ir pasiilgstu lėto, nuoseklaus pasakojimo, bet versdama nejaučiu malonumo – tiesiog dėlioju žodžius, o ne verčiu. O štai Gombrowicziaus „Transatlantą“ kikendama ir niūniuodama – nes tai smagus, nors stilistiškai labai sunkus versti dalykėlis – išverčiau tokiu greičiu, kaip rašo ranka.

Man Gombrowiczius, be to, kad yra išties sudėtingas autorius, pirmiausia labai įdomus. Pasirašyčiau po kiekvienu jo žodžiu, o nuostabiausia jo savybė – bent jau man – ta, kad jis visiškai laisvas – myli tėvynę tiek, kiek myli, o ne kiek reikia, mėgsta tai, ką mėgsta, o ne ką reikia mėgti, kad pajunta mažiausią netikrumą, apgaulę, apsimetimą – ir garsiai apie tai pasako. Pavyzdžiui, beveik kiekvienoje jo knygoje vienaip ar kitaip kalbama apie meno perteklių, pavyzdžiui, muziejuose ar bibliotekose, kur kiekybė nužudo kokybę ir žmogus jau nebegali gėrėtis, nes paveikslų per daug, be to, tam, kad gėrėtumeisi, turi išmanyti kompoziciją, spalvų derinimą ir daugybę panašių dalykų. Bet gėrisi visi – nes kažkas pasakė, jog tai aukštasis menas ir juo gėrėtis dera. Tas pats su muzika, poezija ir apskritai bet kokiais menais.

Versti rašytojo avangardisto kūrinius – ne tik surasti lietuvišką kalbos rūbą jo idėjoms, bet ir lietuviškas formas leksikos ir sintaksės naujovėms, perteikti grotesko ar absurdo niuansus. Tai – intriguojantis, neleidžiantis nustygti vietoje darbas, teikiantis didžiulį malonumą.

 

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba