Vinterio sodas

 

Antrasis austrų rašytojos, fotografės Valerie Fritsch (g. 1989) romanas „Vinterio sodas“ – tai sukeistinta, paraboliška, biblinių simbolių ir motyvų prisodrinta apokaliptinė šiuolai-kinio pasaulio vizija. Knyga 2015 m. pateko į vokiečių leidėjų ir knygų platintojų teikiamos Vokiškos knygos premijos (Deutscher Buchpreis) ilgąjį sąrašą. Siūlome susipažinti su pradiniais „Vinterio sodo“ skyriais.

Lietuviškai dar yra skelbta ištrauka iš debiutinio Fritsch romano „Įkūnijimai: vaizdų knyga“ (žr. „Š. A“, 2019, Nr. 5; vertė J. K.).

 

1. Sodo kolonija

 

Smuikų meistro sūnus Antonas Vinteris augo milžiniškam sode tais laikais, kai dar buvo galima gimti su likimu. Sodo kolonija buvo kažkada įkurta fabrikanto sūnų ir gydytojų homeopatų, siauralūpių asketų ir kelių mokslininkų, ūkininkų ir aukštaūgių moterų šiaudinėm skrybėlėm, kai valstybė suiro, miestas tapo beviltiškas, o žmogus toks sutrikęs ir nežinantis, ką daryti, kad jam teko pasitraukti į gamtą, kur galėtų atsinaujinti. Moterys sėdėjo tarp rabarbarų ir braškių, o vyrai, persisvėrę per langus, skynė nuo medžių vaisius. Sklypas priklausė visiems, ir vaikai bėgiojo po jį nuogi, o vakarais valgė visi sėdėdami ant žolės basi.

Iš pradžių visi tie žmonės, kuriuos siejo viena idėja, skyrėsi vieni nuo kitų kaip diena nuo nakties, o vėliau atsirado naujų idėjų, besiremiančių ana, pirmąja, ir šios tų žmonių susibūrimą suskaidė: vieni keikė pažangą, kiti – stagnaciją.

Kai Antonas Vinteris atėjo į pasaulį, ši pirminė bendruomenė buvo jau seniai suirusi ir tapusi didele, vos aprėpiama šeima, atsiradusia iš praeity buvusių meilės ryšių ir likusi ištikima sodui. Vis dar buvo apsodinama keletas laukų, rūpinamasi vaistažolių daržu ir sodo vaismedžiais, bet daugelis vis dėlto dirbo vaikams taip toli atrodančiam mieste prie jūros. Tai buvo tie, kurie pragyventi iš sodo nevaliojo. Jie važiavo kasdien bemaž valandą, kol kalnai už jų nutoldavo, pievos pavirsdavo gatvių rezginiu, o žemės nelygumai pradingdavo neramiam vandeny. Tas kone valandą trunkantis važiavimas jungė du tokius skirtingus pasaulius, kad sode iš viso nebuvo kalbama apie miestą, o mieste – apie sodą, lyg tai nederėtų. Tos abi vietos buvo kaip paralelinės visatos: viena, kurioje nebuvo nieko kito, kaip tik žemė ir kalnai, ir kuri atsispindėjo kampuotuose jos gyventojų veiduose, ir kita, kurioje potvyniai ir atoslūgiai tuos kampus ir raukšles išlygindavo.

Antonas ir kiti vaikai buvo laikomi atokiau nuo jūros ir miesto, tarsi būtų bijoma, kad jų pamatymas vaikus sugadins. Tad šie kartu su senoliais dažniausiai būdavo sode ir turėjo daugybę laiko.

Dvidešimt ar trisdešimt žmonių, priklausomai nuo paros meto, gyveno didžiuliam name ir dviejuose jo priestatuose. Vidury pievų, laukų ir miškų, toli nuo kelių ir taip nutolus nuo kaimynų, kad jų beveik nesimatė, apsupty beprotiško sodo, kurio pakraščiai susiliejo su landšaftu. Senas jau tada, kai Antonas tebebuvo vaikas, pusiau ūkis, pusiau dvaras, su laukinėm vynuogėm prie gelsvo sutrūkinėjusio fasado ir prie medinės verandos, su dideliais vartais, mūriniais skliautais ir valminiu stogu, dabar tas pagrindinis pastatas atrodė visai neatitinkantis laiko dvasios, o į jo mūro sienas ir į patį žemės sklypą buvo įsigėrusios jo gyventojų istorijos. Viskas šitam bičių avily judėjo ir nuolat keitė savo formą: ateidavo, išeidavo, įleisdavo šaknis arba dingdavo.

Tiek klestėjimas, tiek pražūtis, apipinti paslaptimis, buvo justi šitam sode.

Senoliai sėdėjo po magnolijomis, o vaikai laikė prie ausų prisidėję lelijų žiedus ir klausėsi jų, lyg tai būtų gramofonai, kviečiantys į didelius nuotykius. Augimas ir mirimas buvo čia vienas šalia kito, čia, kur žmonės lyg augalai pirma pastatydavo savo kėdes pagal saulės padėtį ir tik tada atgręždavo veidus į šviesą, o kai sutemdavo, nusvarindavo savo pavargusias galvas.

Antono vaikystė buvo pilna aukštos žolės, arbatinių rožių ir žalių obuolių, į kuriuos visą vasarą buvo žiūrima su tokiu goduliu, jog jie po kiek laiko jau nedrąsiai imdavo rausti. Senieji ir ligotieji visada būdavo namuose, ir saulės šviesa pro jų ploną odą prasiskverbdavo iki pat skeleto, kai jie sėdėdavo tarp varpelių tokie trapūs, lyg patys būtų varpeliai. Gimimų čia nestigo, tad mirties nereikėjo bijoti. Pasaulis gyrėsi savo didybe, ir dangūs virš mažųjų galvų buvo neramūs tol, kol jie prie to priprato.

Vaikai tupėjo magnolijose ir apie nieką negalvojo – čia viskas priklausė jiems. Jie giedojo kaip paukščiai ant šakų savo dėdėms ir tetoms, naujagimiams ir mažyliams, paguldytiems pievoje ten, kur nuo miško pakraščio krito šešėlis. Plaukų kirpimo dieną klūpėjo jie verkdami ant kėdės ir žiūrėjo į plaukus, kuriuos motina kirpo blizgančiom žirklėm, kaip jie krinta ant žemės, o kiti tuo metu, juos apsupę, juokėsi. Prie bičių avilių saulės atokaitoj sėdėjo tetos, užsidėjusios rato dydžio skrybėles, ir gėrė karštą arbatą. Moterų skruostai buvo minkšti kaip bažnytinė duona, ir kai jos juokdavosi, juose atsirasdavo mažyčiai ežerėliai. Balti naktiniai ir mirusiųjų marškiniai plevėsavo ant skalbinių virvių; vaikai įlįsdavo į juos pro apačią ir įsivaizduodavo esą vaiduokliai. Jeigu kas nors mirdavo – stovėjo naktį ir jie sode, žiūrėjo į žvaigždes, ir atrodė, kad pro mirties plyšį gyvieji žiūri į visatoj esantį mirusįjį. Niekas taip nekvepėjo gyvybe kaip puri žemė šviežių kapų kauburių, esančių sodo pakrašty, per kuriuos jie bėgiojo basom kojom. Ant jų augo avietės, kurias jie taip godžiai kimšo į burną, lyg norėdami užaugti baisiai dideli, o tie, kurie jau buvo užaugę, nešė vakare ant rankų senolius namo tarsi kokias skiedras. Ištisas dienas bastėsi vaikai visur ir niekam tai nerūpėjo. Ir kas gi galėjo jiems atsitikti? Už langų prasidėjo pasaulis, o už tvoros laukė likimas. Vaikai buvo vaikai iš šiaudų, kai bėgiojo vasaros pievom, ir embrionai, kai miegojo medžiuose su medinėm karūnom, lyg augintų juos miškas, ilsėdamiesi po to, kai būdavo per giliai į jį įėję. Vėlai vakare namuose laukė karšta tešlinė boba, prie kurios buvo galima pasišildyt rankas, ir tyli, iš visų kampų sklindanti muzika. Senieji laikė pasidėję ant kelių smuikus lyg vaikus ir retkarčiais užgrodavo įsisupę į antklodes verandoj, kur ant suolų stovėjo bokalai su obuolių sultimis ir pilnos lėkštės sumuštinių. Vakarais čia sueidavo visi. Motinos sūpavo kūdikius į taktą, o tėvai juokdamiesi mėtė juos į orą. Kai dirbantieji mieste parvažiuodavo automobiliais namo, subėgdavo vaikai iš visų pusių, ir kiemo šunys, apsupę juos, nulaižydavo nuo nubalnotų kelių kraują.

Namai buvo pripildyti labos nakties – istorijų mažiesiems, tūkstančių žingsnių ir rūgštaus kvapo, sklindančio nuo actu sumirkytų lininių audeklų, kuriais buvo apvyniotos skaudančios ligotųjų kojos.

Antonas buvo vaikas, apkrėstas susižavėjimo tiek gyvenimu, tiek mirtim. Tai, kad gamta viską, ką sukūrė, galėjo vėl sunaikinti vandens stiklinėj, audros metu ar žiemą, jam atrodė be galo jaudinančiai.

Jis mylėjo visa, kas buvo susenę, ir tai, kas dar seno. Jį žavėjo mirusieji, gulintys mirties patale, kuriems jo motina prieš palaidojant braukė pirštų galais per akių vokus. Pagarbiai stovėdavo jis prieš moteris, nešiojančias savyje kūno vaisių, kaip kad buvo girdėjęs sakant močiutę, ir visą vasarą sunerimęs galvodavo, kad jų pilvuose auga didelis obuolys. Tuo metu, kai jo brolis per gyvenimą ėjo rūgščiom rankom ir visa, kas pažeista, vėl atstatydavo, bastėsi Antonas po pasaulį ir rinko kūrinijos klaidas bei grožį. Jį žavėjo mineralų harmonija ir augimo geometrija, kur tvarka tik retkarčiais būdavo sugriaunama. Vaikų kambario lentynose gulėjo nudirtos gyvačių odos, vertos pasigailėjimo kaip negyvenami namai, kuriems yra gėda, kad savo gyventojams pasidarė per ankšti. Patalpoje jautėsi medžio, gyvūnų ir saldus pieno baltumo brolių plaukų kvapas. Ant grindų cypė nesveiki viščiukai. Kelnių kišenėje nešiojosi Antonas sukietėjusių sakų gabalą, lygų kaip stiklas, ant kurio, kai laikei prieš šviesą, matėsi pirštų atspaudai. Ant kaklo buvo jis užsikabinęs močiutės pieninių dantų vėrinį, kurį ji buvo suvėrusi ant plonai suverpto siūlo iš pamestų ir vėl surastų dantų.

Vasarą, kai per kaitrą pomidorai džiūdavo ant palangių, mėgo Antonas būti maisto atsargų sandėliuke, kur šalia sūrio gabalų ir šeivamedžio uogų sulčių stiklainių, pačioj viršutinėj lentynoj, stovėjo irgi stiklainiai, kuriuose močiutė laikė visus savo vaisius, jai per gyvenimą pirma laiko išėjusius iš kūno, ir su kuriais ji nenorėjo skirtis. Kiti anūkai į juos pažvelgdavo itin retai, dažniausiai tik tam, kad įrodytų savo drąsą, bet Antonas trynėsi sandėliuke gan dažnai ir beveik visad vienas. Jis vis prašydavo einančių pro šalį pakelti jį į viršų, kad galėtų į juos pasižiūrėti, ir jeigu suaugusieji būdavo per daug užsiėmę, lipdavo jis pats slapta prie tos spintos. Saugant nuo šviesos, buvo tie šeši indai uždengti tamsiais audeklais ir atrodė tarsi dalis kažkokio burto. Antonas Vinteris užsimerkdavo ir kaip koks magas, sulaikęs kvapą, nutraukdavo tuos audeklus. Po jais tvyrojo fantastiški pasauliai iš audinių ir nervų ląstelių, tie sutvėrimai tenai buvo aptraukti minkšta, drėgna ir permatoma kaip lango stiklas oda. Sandėliuke žybsėjo lempelė, o tie mažyčiai kūnai švietė baltai kaip mėnulis. Jie plūduriavo formaline ir buvo iškilę iki pat indų viršaus. Ant uogienei skirtų etikečių buvo močiutės ranka užrašyti metai ir tiksli netekties data. Akis išplėtęs žiūrėjo Antonas į juos ir lygino tai, ką matė dabar, su tuo, kas jam jau buvo žinoma iš senelio anatomijos atlasų. Ten buvo vos piršto storumo dariniai, jūros arkliuko dydžio, o žmogiukas už stiklo lietė suspaustais kumšteliais diafragmą ir atrodė, lyg jo širdis nebūtų nustojusi plakti. Žmogiukų akys buvo arba juodos, arba šviečiančios pro užmerktus vokus, tarsi jie būtų ne mirę, o tik svajojantys. Gyslos, raudonos kaip medžio, raizgėsi jų permatomoj kaukolėj. Jie buvo fosiliniai pirmykščiai gyventojai, kurių laikas nepakeitė. Jie buvo miegantys laikrodžiai, negimę pasaulio piligrimai, mirę daug anksčiau, negu juos surado gimimas ir lemtis, ir šypsojosi suakmenėję ta šypsena, kuri matosi žmogaus veide tik tol, kol jis pabunda.

Senelių vaistinę perėmė jų vidurinysis sūnus, Antono dėdė, kai šiems kasdienis kelias į uostamiestį pasidarė per ilgas. Retkarčiais jie dar išsiruošdavo į jį, užsidėdavo skrybėles su plokščiom ir aštriom kaip skustuvas atbrailom, aplankydavo sūnų vaistinėj, o paskui sustodavo apstulbę prie žuvies kvapo prisigėrusios jūros, lyg būtų visiškai pamiršę, kad tokia egzistuoja.

Kai Antonas vakarais sėdėdavo močiutei ant kelių, kvepėdavo ji mineralais, karčiom vaistažolėm ir lydytu sviestu. Plaukus, kad blizgėtų, plaudavo ji kiaušinių tryniu ir skalaudavo actu. Dieną ji sodindavo mazginės artrozės pažeistais pirštais gėlių ar daržovių svogūnėlius, o prieš naktį įtrindavo ištinusias rankas citrinų sultim, ištepdavo jaučio lajum ir apsimaudavo baltas vilnones pirštines, kuriomis senelis baisėjos, jeigu ji sugalvodavo lovoj jį paglostyt.

 

Čia pat už sodo prasidėjo miškas, pilnas vaikus viliojančių papartynų, neįprastų laukymių ir dvasių. Pavasarį jie tol čiulpdavo arba kramtydavo žalius pamiškėj augančių maumedžių ūglius, kol jų burnos tapdavo tokios gaivios, lyg jie būtų ką tik išsivalę dantis. Viską, ką Antonas žinojo apie mišką ir medžius, išmoko iš tėvo, kuris jo daugiau beveik nieko kito ir neišmokė ir kurį jis retai tematydavo. Tėvas buvo jau trečios kartos smuikų meistras. Kai jis eidavo per mišką, beveik kiekvienam medy matydavo miegantį smuiką. Antonas suvokė, kad tarp medžio ir žmogaus vyko magiška apykaita, kad niekas neprivalėjo likti tas, kas buvo. Viską buvo galima formuoti, taip pat ir daikto paskirtį. Atrodė, kad pasaulio branduolys yra nucleus movens, kuris iš pradžių slėpėsi po vienokiu kiautu, o vėliau po kitokiu. Antoną ėmė šiurpas. Vaikui tai buvo stebuklas. Iš pradžių medžiai stovėjo miške pasitempę, kaip kokie vyrai, o kai juos nukirsdavo naktį nešviečiant mėnuliui, modeliuodavo jo tėvas smuikadirbys iš jų naujus kūnus su moters juosmeniu. Iš pradžių jis juos nukirsdavo, o paskui vėl įkvėpdavo jiems naują gyvybę. Bet į jo dirbtuvę niekas negalėjo įeiti, todėl niekas ir nematė, kaip gimsta tie smuikai. Po pasivaikščiojimų jis dingdavo dirbtuvėj ir švelniai braukydavo susijaudinęs ant sienos kabančius kūnus, lyg jie būtų moterys. Kai vakare jis ateidavo vakarienės, kvepėdavo kanifolija; retkarčiais paskolindavo jos tolimiems kaimynams paskerstos kiaulės šeriams nuskusti.

Antono seneliai mokė visko, ką norėjo sužinoti vaikas, nejaučiantis jokio skirtumo tarp to, kas gyva ir kas mirę, ir daugybę laiko praleidžiantis atsargų sandėliuke stebėdamas embrionus.

 

Kiekvienam vaikui senukai yra neapsakomai seni. Jų noras dažniausiai būna mirti rudenį, kai gamta pasidaro plika ir pažeidžiama. Jie traukiasi ir mažėja, lyg trokštų palikdami šį pasaulį tilpti pro plyšį. Paskutiniais metais prieš mirtį sėdėjo Antono seneliai lyg kokie driežai ant savo medinio suolo, jų liesos kojos guminiuose batuose panėšėjo į sudžiūvusių gėlių stagarus verandoje. Jie žiūrėjo suragėjusiu žvilgsniu į saulę, o jų išsausėjusios lūpos buvo sutrūkinėjusios kaip lakštinis auksas, trupantis nuo statulų. Jie tapo chaotiškais akordais, trikdančiais sodo harmoniją.

 

2. Miestas

 

Antonas Vinteris buvo paukščių augintojas, nors gal būtų buvę geriau, jeigu jis, turėjęs tokią vaikystę, būtų tapęs poetu ar duobkasiu. Tam kely, kuriuo ėjo, prarado jis laikui bėgant giminaičius, žaidimų draugus, bendražygius, ir ne tik jau pasenusius, bet ir mokslo draugus bei kitus žmones, dar tokius jaunus, kad už jų ilgus gyvenimus jis būtų laidavęs. Mirtis jam nuolat sekė iš paskos, ir, regis, dauguma žmonių, su kuriais jis bendravo, nešiojo ją širdy. Giltinė skeleto pavidalu atsiskirdavo nuo jų kūno, eidavo svyruodama per šalį kaip išdžiūvęs jų atvaizdas, lipdavo į kapų duobes, pavirsdavo smėlio žmogumi ir suguldydavo juos besapniam miegui. Ir visad gan ramiai stebėjo Antonas Vinteris tą vyksmą, iš pradžių kaip vaikas, vėliau kaip suaugęs vyras, pats niekada nesirgdamas, visuomet nustebęs, visuomet nebylus.

Ir dabar jis, užuot miegojęs, stovėjo naktį prie lango kaip ir tūkstančiai kitų miesto žmonių, pasislėpusių tamsoj už stiklo. Iš paties viršutinio daugiaaukščio namo, kuriame jis gyveno, aukšto, iš dvidešimt pirmo, jam viskas matėsi daug geriau negu tiems kitiems, žiūrintiems į naktį. Tai buvo pats aukščiausias namas visame mieste, iš ten dienos metu galėjai matyti jūrą. Jo butas buvo uždėtas ant namo kaip koks kubas, apsuptas iš visų pusių stogo terasos. Dėl kambarių aukščio stiklo, o ne mūro sienų tas kubas namo viršūnėj buvo permatomas ir šviesdavo, jeigu Antonas palikdavo degančias lempas.

Paukščiai, tie visi paukščiai. Jie gyveno aplink jį, margi kaip gėlės arba rudi ir pilki kaip akmenys, drėgnom akim, lyg verktų, tupėjo jie ant kartelių, ir kai miegodavo, iš po sparnų girdėjosi dejonė. Terasa buvo prigrūsta narvelių, vielos ritinių, inkilų, o senos pašiūrės riogsojo persikreipusios nuo vėjo, kuris tokiam aukšty ne tik mažus ir lengvus daiktus, bet ir visą pastatą privertė nepastebimai svyruoti. Tik povų kampas buvo tuščias. Antonas vis dar pasigesdavo terasoje didelių mėlynų povų ir jų šaižaus riksmo, jų gyvsidabriško čiulbėjimo, kuris jų tėvynėje pranašauja blogą orą ar lietų. Ėmė pasigesti jų nuo to laiko, kai dar prieš paskelbiant pasaulio suirimą šitą veislę pardavė jaunam architektui, kuris sode laikė gyvūnus ir kartą per metus per kaukių balių pasirodydavo kostiumu iš povo plunksnų.

Kai paukščiai jau būdavo palesinti, prieidavo Antonas prie turėklų ir pasirąžydavo. Vėsus vėjas lietė jo odą ir plaukus. Dabar jis buvo nepaprasto liesumo vyras, menka, išskydusia barzda, augančia nuo skruostų per visą kaklą iki pat raktikaulių, retai ją tekirpdavo. Išblukusi ir vargana buvo ji kaip ir jis pats. Kas rytą stovėdavo, šalčio krečiamas, ant stogo, norėdamas aptempti savo kūno odą tampriau, kad nebūtų taip šalta. Šitam liesam kūne tapo jis ir sau pačiam svetimas, vos beatpažįstamas veidrody. Kaulai jo buvo kaip dinozauro, be raumenų, ir visiškai išsekęs atrodė jam jo kūnas – pasigailėjimo verta, epochai būdingo iškrypusio stuburo sudarkyta figūra išpampusiu pilvu. Vien tik plaukai jo dar buvo išlikę tankūs, o pirštai – stiprūs nuo skambinimo pianinu ir tokie miklūs, kad rinkdamas kiaušinius nesudaužydavo net pačių mažiausių.

Ir taip stovėjo jis tarp savo paukščių ir žiūrėjo pro žiūronus į jūrą, į miestą ir į žmones gatvėse. Maži kaip vaikai atrodė jie tarp namų, o miestas toks, kokio jis dar nebuvo matęs, – keistas, savotiškai garsus ir apsėstas sumaišties.

Jis žiūrėjo nuo savo stogo ir matė, kaip viskas iro, stebėjosi triukšmu, kuris girdėjosi dieną ir naktį gatvėse, ir jautė, kad gyvenimas vis dar tebebuvo laukimas.

Tačiau ne tik miestas, bet ir jo gyventojai buvo pasikeitę. Kaip ir Antonas Vinteris, daugelis suliesėjo iš rūpesčio, ir po kiek laiko jau nebebuvo galima atpažinti net savo kaimynų. Kai kurie savo noru badavo ir tokiu būdu pasitraukdavo iš gyvenimo, nes susitaikyt su ta žinia jie tikriausiai negalėjo. Iš pradžių atsirado galimybių lygybė, ir tas individualumas, kuris paprastai žmones skiria vienus nuo kitų, dingo, nes žmonės atidavė savąjį likimą ir už tai gavo bendrą. Kiekvienas buvo atskirtas nuo savo išsvajotos ateities, nuo visų pranašysčių ir iššūkių, kaip nukirpus virkštelę. Kas ne nyko, o priaugo svorio, buvo moterys, kurios netrukus turėjo tapti motinom. Nėščiosios nešiojo savo pilvus kaip namus iš odos, jos nešiojo vaikus kaip mirtį ir pagimdydavo juos melancholiškais veidais prieš laiką. Raukšlėti, neišnešioti kūdikiai buvo maitinami kaip paukščiai ir niekas nežinojo, ko jiems reikia linkėti jų tokiam trumpam gyvenime. Jiems užmaudavo ant riešų plastikines juosteles lygiai taip pat, kaip Antonas užmaudavo papūgoms ant jų kojų žiedus su numeriu. Kol jos buvo nėščios, visiškai svetimi žmonės apkabindavo stambius jų kūnus, norėdami išgirsti kūdikių širdies dūžius ir rasti tame paguodą. Gimdymo klinikose dirbo beveik vien tik savanoriai su keliais stiprių nervų gydytojais. Tarp jų buvo ir Frederikė.

 

3. Moteris

 

Buvo nepaprastai šalta vasaros diena ir jau vėlus metas. Vėjas, pučiantis tiesiai į veidą, atnešė pašiurpusią odą, žuvėdras nuo jūros, sukibusius plaukus ir išsausėjusias akis. Besismelkiantis iki pat kaulų šaltis privertė gatvės pakrašty esančias nevalyvai atrodančias ir šachmatais žaidžiančias žmogystas įsisupti į senus apsiaustus. Jos sėdėjo ant medinių dėžių ir suvyniotų virvių. Šalia gulėjo nuvirtęs pirkinių vežimėlis. Kai Antonas pasisveikino, pažvelgė jos į jį vaiduoklišku žvilgsniu. Apatišku ir nieko nesakančiu.

Tas buvo jau seniai, kai Antonas savo stebyklą paliko, ir štai dabar jam kėlė nuostabą ta daugybė žaidžiančių vaikų, kuriuos jis iš viršaus matė tik kaip mažyčius taškelius pro savo žiūronus. Jie žaidė dieną ir naktį, ir niekas to jiems nedraudė, nes jiems nebereikėjo niekuo tapti, o svarbiausia – nebereikėjo suaugti. Kad ir kur Antonas pažvelgė, visur šalia vaikų matėsi ir gyvūnai. Jį gąsdino rujos gatvinių šunų kruvinais dantim ir liūdnom akim, bėgančių prietemoj ir kartais atsigręžiančių, lyg būtų ką pamiršę. Jis matė ir uosto kates bei žiurkes, dingstančias už atvirų durų, ir palaidus cirko žvėris, besislepiančius fasadų šešėly. Sulysę ir baisūs atrodė jie visi. Jie traukė per miestą ir atrodė, lyg būtų susiruošę į ilgą kelionę. Keistas kvapas tvyrojo aplink – rūgštus ir organiškas. Pritvinkęs dūmų laužų, degančių gatvėse ir ant molo. Jis ėjo ir ėjo, žiūrėjo paukščiams įkandin ir šypsojos net prietemoj atpažinęs kokį nors ypač gražų egzempliorių. Jau seniai jis bebuvo patyręs tą jaudulį, kuris apima išėjus iš namų, jau seniai bebuvo visko tiek naujo jo akiai. Ilgam pasaulis buvo nutilęs, o štai dabar jis virto besisukančia karusele, lekiančia nelaimių prisėta visata. Prie geležinkelio stoties mojavo jam vaikai liesom rankom, kiti šaudė ilgavamzdžiais šautuvais į skardines ir butelius, sustatytus prie sienos. Antonas jiems irgi pamojavo ir sustojo pailsinti kojų bei surūkyti cigaretės. Keletas mergaičių, užsikėlusių koją ant kojos, sėdėjo ant rampos ir nekreipė dėmesio į dūžtančius butelius. Jį pagavo smalsumas, iš kur jos, tos mergaitės, tie vaikai ir ginklai, iš kurių jie šaudė, jeigu nebuvo tų ginklų pirkėjų. Jis stebėjo vaikų nugaras ir šautuvų vamzdžius, kurie lyg kompaso rodyklės virpėjo ore dar jiems nesuradus taikinio.

Jis stovėjo ir klausėsi spynų klaksėjimo, vis naujų šovinių dėjimo garso, laukė to momento, lyg kokio postūmio, einančio per kūną, kai šaudantieji sulaikydavo kvėpavimą prieš nuspausdami gaiduką. Jis lygino tylą prieš ir po, aną, kai ginklas prispaudžiamas prie krūtinės, su ta, kai jis vėl nuleidžiamas. Jis sekė akimis kulkas, smingančias į skardines ir jas sudrebinančias, o paskui stebėjo šviesą, krintančią pro aliumininių kūnų skyles.

Buvo jau prietema, kai Antonas atėjo prie jūros. Oras pritvinkęs drėgmės, akmenys aptaškyti jūros purslų. Batai slidinėjo ant akmenų, jį krėtė drebulys. Uosto promenada buvo pilna žvynų ir kūnų, gulinčių tam sidabriniam blizgesy. Per radiją bergždžiai buvo raginama nedalyvauti masinėse savižudybėse, vykstančiose kiekvieną šeštadienį parke, priemiesčiuose ar prie uosto. Antonas buvo jau matęs už langų tuos žmones, kurie perbraukdavo ranka per savo turimus daiktus, pabudę iš dienų paralyžiaus skubiai užsidėdavo skrybėlę, vogčiomis išeidavo pro duris ir gatvėje įsimaišydavo į minią, turinčią tą patį tikslą. Jie šaudė vieni į kitus šautuvais, kuriuos buvo nusipirkę stotyse, – į galvą ir širdį. Vaikai jiems parodydavo, kaip juos užtaisyti ir iššauti. Vaikai juokėsi ir treniravosi. Suaugusieji šaudė. Iš garsiakalbių virš egzekucijos vietų griaudėjo „Live and Let Die“, maišėsi su skambesiu vestuvinių maršų, skirtų tiems, kurie stovėdami ant bedugnės krašto tuokėsi pasirinkdami meilę, o ne mirtį. Niekas nežinojo, kuris pasirinkimas geresnis. Ir taip šventė masinių savižudybių ir masinių vestuvių dalyviai vieni šalia kitų. Pasibaigus ceremonijai grįždavo susituokusieji susikibę už rankų namo, o negyvieji likdavo gulėti ant degtinės buteliais nusėtos žolės tol, kol juos nutempdavo koks žvėris arba koks gailestingas žmogus sudegindavo ar užkasdavo.

Čia, uoste, buvo ištisi jūreivių chorai, kurie nusižudė, karo nuotakos susiūtais veidais, jūreiviai, lygiai taip pat kaip ir karininkai, vilkintys uniformas senamadiškais plačiais pečiais, – moterys ir vyrai. Jie krito į vandenį sunkia širdim ir gulėjo ten išpurtę su savo rūdijančiais tarnybiniais ženkliukais – subjauroti kūnai šalia tobulų žuvų.

Kai jis pakėlė akis, pamatė prieblandoj link jo artėjančią figūrą. Moteris, tokia liesa, lyg būtų vėl įgijusi vaiko pavidalą, vaikštinėjo krantine. Ji buvo užsijuosus prijuostę, šokinėjo nuo akmens ant akmens ir retkarčiais pasilenkusi pažvelgdavo į klaikius veidus jūreivių, admirolų ir generolų, gulinčių čia, uoste, tarsi būtų juos pažinojusi. Pamačiusi Antoną, kažkodėl pasileido bėgti jo link. Gal bijojo, kad ir jis nepaleistų sau kulkos į galvą. Jos gestai buvo gestai žmogaus, kuris ateina kitam į pagalbą, norėdamas išgelbėt save.

 

Tik kelios savaitės prieš pasaulio sunykimo paskelbimą įsimylėjo pirmą kartą per savo keturiasdešimt dvejus metus Antonas Vinteris beveik permatomą moterį – liesą kaip ir jis pats, tiesios nugaros ir paraudusių akių, žiūrinčių į jį kovingu žvilgsniu. Nosis jos buvo kampuota ir atsikišusi, kaulai visi išsišovę, lūpos šiek tiek pravertos, lyg būtų ką tik rėkusi, oda pieno baltumo, o raudoni plaukai krito ant pečių. Savo hermafroditišku kūnu ji nebuvo nei miela, nei aistringa, bet jam ji atrodė gluminančiai graži, tarytum kokia papūga. Vieną akimirką Antonui pasirodė, kad jis susidūrė su paslaptim, su neryškumu, kurio niekam negalėjo priskirti, su galios ir mirties maksimumu, o tai jį be galo traukė. Ji paėmė jį už rankos, ir jis nežinojo, ar ji nori jį nusivesti, ar nori būti nuvedama. Kai jis žengė žingsnį ir ji taip pat žengė jam iš paskos, jam pasidarė aišku, koks buvo jos noras: eiti namo. Todėl jie nebesižvalgė nei į dešinę, nei į kairę, atsukę jūrai nugaras perlipo per gulinčias rankas ir kojas, palikdami jūroj nuskendusius jūreivius ir kapitonus ir nė karto neatsigręždami atgal. Dienų dienas neištarė jie nė žodžio. Dažnai ji verkė, iškėlusi galvą, nesigėdydama, pikta ir nuoga, kartais nusiminusi. Jie sėdėjo vienas priešais kitą aukštai virš stogų, žiūrėjo pro langų stiklus į paukščius ir valgė tylėdami pašildytus konservuotus lęšius iš skardinių. Frederikė išeidavo ir grįždavo, dingdavo kuriam laikui ir vėl atsirasdavo sutemus. Tada ji arba atsisėsdavo ant pianino, arba atsiguldavo į lovą su savo kietu, išpūstu pilvu ir sklaidydavo iliustruotas knygas ar anatomijos atlasus, kol jai užsimerkdavo akys. Gulėjo jie kaip gyvūnai, prisispaudę vienas prie kito, ir Antonas žiūrėjo įsmeigęs akis į jos miegantį veidą, kol paryčiais pats užmigdavo. Jis, iki šiol daugiau su niekuo, išskyrus savo vienatvę, nesidalijęs lova, pradėjo pamažu, labai lėtai išskaityti kito žmogaus buvimo ženklų sistemas. Jis pajuto savo namuose tai, kas jam buvo nepažįstama: naują moters ir jos odos kvapą, tualete jos išmatų kvapą, ilgus plaukus, kurie slinko ir draikėsi visur ant grindų, gan greitai pritvinkstantį orą miegamajam naktį, lyg būtų kvėpuojama lenktyniaujant, kitokius pirštų atspaudus ant baldų paviršių. Pamažu jis ėmė išgirsti kelnių trynimosi į kėdę garsą, peties sąnario trakštelėjimą, išduodantį jos buvimo vietą, vėliau pajuto ir naują žvilgsnį, sekantį jam iš paskos ir kabantį lyg ant siūlo. Nieko neliko iš to, kas buvo anksčiau, bet jis vis vien mėgavosi tuo pasikeitimu. Tik retkarčiais jam sukeldavo virpulį ta metamorfozė, į kurią pateko, ir klausdavo savęs, kas gi jis būtų, jeigu ji tęstųsi iki galo.

Nuogas kaip vaikas sėdėjo Antonas lovoj tarp paklodžių, ir kai jie mylėjosi, paukščiai ant stogo spoksojo į raudonus Frederikės plaukus. Gaidžiai savo narvuose kraipė galvas ir giedojo jai choru pasiekus malonumo viršūnę. Laisva jautėsi jinai, be kliudančio grožio, be slegiančio gėdos jausmo. Oda jos buvo vėsi, o moteriškumas – sūdytų riešutų skonio. Jis su tokiu goduliu atsikando jos kūno, kaip kokio obuolio, kad ji net krūptelėjo. Jo rankų pirštai skverbėsi į jos gilumą taip, lyg kokia moteris spraustų ranką į ankštą apyrankę, ir jis jautėsi saugus ir nurimęs šitam kūne, bet jam norėjos dar didesnės jo gilumos.

Ji rėkė kartkartėmis nusukusi galvą į šoną nebyliu riksmu, plačiai atverta burna ir verkė be garso. Jeigu jis pakeldavo galvą, norėdamas pažvelgt jai į veidą, ji be jokio švelnumo nustumdavo ją. Kažkada ir jis pravirko, puldamas jai iš paskos į neviltį, matė save kaip jos verksmo atspindį ir nežinojo, kodėl.

Tai, kas jiems iš verkimo patirties jau buvo pažįstama, tie visi liūdesio įpročiai, kurie įgyjami šeimoje, tie visi sutartiniai paguodos gestai dabar buvo dingę ir jų vietoje atsirado tik beviltiškas šauksmas ir žmogaus kūnas Jano veidais, negrabiai linguojantis dienos šviesoj. Jie laikė rankose vienas kito galvą taip, lyg teiktų dovaną, kniaubė veidą į šaltą pažastį, spraudė pirštus į šonkaulių tarpus ir kibosi į kaulus, lyg bijotų nuslysti. Įdubusiais skruostais ir išbadėję buvo jie, organiškas darinys, du vienas į kitą įaugę skeletai, apsiūti oda, kuri tik menkai dengė išdžiūvusių kaulėtų kūnų kampuotumą. Juos pylė prakaitas, viskas buvo sudrėkę, užbaigta, liguista. Kai jų kūnai atsiskyrė, kambary tvyrojo rūgštaus prakaito kvapas, susimaišęs su vyrišku karčių žolių ir kavos kvapu, ir abu, tik kiekvienas savaip, kentė nuo suvokimo, kad kito kūnas buvo viskas, ką dar buvo galima turėti šitam griūvančiam pasauly.

[...]

 

Iš: Valerie Fritsch. Winters Garten. Berlin: Suhrkamp Verlag, 2015

Vertė Jadvyga Klam