Šešėlių pašlovinimas

Pabaiga. Pradžia Nr. 20

 

Jei palygintume japoniško stiliaus kambarį su tušu tapytu paveikslu, šiodžiai būtų pati šviesiausia jo dalis, o tokonoma – tamsiausia. Žiūrėdamas į skoningo kambario tokonomą, kaskart žaviuosi, kaip japonai suvokia šešėlių paslaptis ir kaip meistriškai jie geba naudotis šviesokaitos niuansais. Mat čia nėra jokių ypatingų gudrybių. Tiesiog sienoje įrengiama įdubusi erdvė su paprastais mediniais šulais, ir į tą įdubimą patekę spinduliai šen bei ten palieka apytamsių užkerčių. Tačiau kai stebime tamsą už tokonomos sąramos, aplink vazą su gėlėmis, po lentynėlėmis, nors ir žinom, kad tai paprasčiausi šešėliai, atrodo, kad ore ten tvyro absoliuti tyla ir kad tamsoje karaliauja niekada nedrumsčiama ramybė. Turbūt tai, ką vakariečiai vadina „Rytų mistika“, yra būtent ta baugi tamsos tyla. Ir mes patys vaikystėje, žiūrėdami į svetainės ar priimamojo tokonomos gilumą, kur nepasiekia saulė, jausdavom neapsakomą baimę ir šaltį. Kur tos mistikos raktas? Tiesą sakant, tai šešėlių burtai, ir jei išsklaidytume užkerčių tamsą, tokonomoje staiga teliktų paprasčiausia tuštuma. Mūsų protėviai gebėjo atitverti tuščią erdvę taip, kad joje savaime rastųsi šešėlių pasaulis, slaptingesnis nei freskos ar puošmenys. Tai lyg ir paprastas dalykas, bet iš tiesų to pasiekti nelengva. Pavyzdžiui, nesunku numanyti, kad įdėta daug nematomų pastangų į tokias detales kaip langas greta tokonomos, tokonomos sąramos gylis, jos slenksčio aukštis, bet ypač sustojęs priešais rašomajam stalui skirto lango šiodžius, blyškiai baltoje jų šviesoje aš nejučiom pamirštu bėgantį laiką. Senovėje tas langas buvo įrengtas taip, kad būtų patogu skaityti, o vėliau jis tapo šviesos šaltiniu tokonomai, bet neretai jis ne tiek įleidžia šoninius lauko šviesos spindulius, kiek šiodžių popieriumi juos filtruoja ir kiek prislopina. Kokia šalta ir vieniša ta už šiodžių spingsanti netiesioginė šviesa! Iš kiemo saulės spinduliams tenka prasigauti pro prieangį, prasismelkti pro koridorių, ir galop pasiekę kambarį jie jau nepajėgia nieko apšviesti ir, tarsi praradę gyvybingumą, teišgali paryškinti šiodžių popieriaus baltumą. Aš dažnai sustoju priešais šiodžius ir stebiu šviesų, bet nė kiek neakinantį popieriaus paviršių, o didžiulių šventyklų kambariuose, dar atsčiau kiemo, šviesa būna dar menkesnė, ir balkšva jos spalva beveik nekinta, nesvarbu, koks metų laikas, ar saulėta, ar debesuota ir ar rytas, ar diena, ar vakaras. O kai šiodžių grotelės tankesnės, rodos, kad kiekviename jų mažų keturkampių langelių kampe ne šešėliai, o susikaupusios dulkės, amžinybei įsigėrusios į popierių. Mirksiu stebėdamasis ta, lyg sapno, šviesuma. Prieš akis kažkas neaiškiai mirguliuoja ir tarytum silpnina regėjimą. Tai to balkšvo popieriaus atspindys, nevaliodamas išblaškyti tirštos tokonomos tamsos, sviestas atgal į patamsius, gimdo ten sumaišties pasaulį, kur šviesos neįmanoma atskirti nuo tamsumos. Ar jums yra tekę įėjus į tokį kambarį pajusti, kad jame tvyranti šviesa kitokia nei įprastinė šviesa, kad ji vertingesnė ir didingesnė? Ar jums nekilo tam tikra amžinystės baimė – baimė, kad būdami tame kambaryje pamiršite laiko tėkmę, kad nejučia eis metai ir išėję iš kambario būsite virtęs žilaplaukiu senoliu?

 

●

 

Ar jums teko kada regėti, kaip didžiulio pastato atkampiausiame kambaryje, kur suvis nepatenka lauko šviesa, auksuotos fusumos¹ ir širmos it sapne pagauna ir švelniai atspindi iš toli, iš už kelių kambarių, iš kiemo atskriejančius spindulių galiukus? Tarytum horizontas, už kurio leidžiasi saulė, tas atspindys skleidžia tamsoje silpną auksinę šviesumą; auksas niekada man neatrodo toks kupinas skausmingo grožio kaip tokiomis akimirkomis. Eidamas pro šalį, vėl ir vėl atsigręžiu, ir kai, stovėjęs priešais, pasitraukiu ir pažiūriu į širmą iš šalies, auksuoto popieriaus paviršius lėtai ir paslaptingai žybteli gilia šviesa. Tai ne mirgesys, ne žaižaravimas – tai ilgai trunkantis švytėjimas, tarsi keistųsi milžino veido išraiška. Kartais aukso raštai, kuriuose šviesa ką tik atsispindėjo blausiai, it per miegą, pažvelgus iš šalies, staiga sužioruoja taip, it liepsnotų, ir keista, iš kur tokioje tamsoje susitelkė tiek spindulių. Ir tada pagaliau suprantu, kodėl žmonės senovėje auksu padengdavo Budos statulas ir apmušdavo aukštuomenės kambarių sienas. Šiandienos žmonės gyvena šviesiuose namuose ir nežino apie šį aukso grožį. Bet tamsių senovės namų gyventojai ne tik buvo pakerėti tos puikios spalvos, bet ir žinojo jos praktinę vertę. Mat šviesos stingančiuose kambariuose auksas tapdavo atšvaitu. Kitaip tariant, jie naudojo aukso foliją ir dulkes ne tik dėl prabangos, bet ir tam, kad nuo jo atspindžių būtų šviesiau. Sidabro ir kitų metalų žvilgesys bemat dulsvėja, bet auksas ilgai nepraranda spindesio ir apšviečia tamsius kambarius – štai dėl ko jis buvo taip vertinamas. Jau minėjau, kad į makijė reikia žiūrėti tamsoje, bet išties ne tik į juos: dėl tos pačios priežasties senovėje į audeklus būdavo apsčiai įaudžiama aukso ar sidabro siūlų. Geriausias pavyzdys – vienuolių drabužiai iš auksu raštuoto brokato. Šiandien daugumoje miesto šventyklų centrinė patalpa šviesi, pritaikyta lankytojams – ten tie drabužiai tik be reikalo rėžia akį ir retai kada žadina pagarbą, nesvarbu, kad jais vilki garbingas aukšto rango vienuolis, bet dalyvaudami garbingą istoriją turinčios šventyklos budistinėje ceremonijoje, atliekamoje pagal tradicinius ritualus, pamatom, kaip harmoningai dera raukšlėta seno vienuolio oda, altoriaus žibintų mirgėjimas ir brokato tekstūra, kaip iškilmingai tai atrodo – mat, kaip ir makijė atveju, didžioji dalis puošnių audinio raštų slypi tamsoje, ir aukso ar sidabro siūlai tik retsykiais žybteli. Ir dar – nors gal tai vien tik mano nuomonė – jokie kiti drabužiai nedera taip puikiai prie japonų odos kaip no teatro kostiumai. Kaip žinoma, dauguma jų įmantrūs, gausiai dabinti auksu ir sidabru, be to, jais vilkintys aktoriai nėra baltai grimuoti kaip kabukio teatre, ir kaskart, kai apsilankau no teatro spektaklyje, man daro didelį įspūdį japonų rausvai rudos odos ar jų gelsvo atspalvio dramblio kaulo spalvos veido patrauklumas. Jiems puikiai tinka auksu ir sidabru perausti ir siuvinėti učigiai, bet taip pat ir tamsžaliai ir persimonų spalvos suo, suikanai, kariginai, balti kosodė ir ogučiai². O kai aktorius – dailus jaunuolis, jo lygūs, jaunyste šviečiantys skruostai dar labiau traukia akį, vilioja kitaip nei moterų oda, ir paaiškėja, kodėl senovės kunigaikščiai pamesdavo galvą dėl dailių berniukų. Kabukio teatro istorinių ir šokio spektaklių kostiumai prašmatnumu nenusileidžia no teatrui, o seksualiniu patrauklumu, daugelio nuomone, gerokai jį pralenkia, bet dažniau lankantis abiejuose jų tenka pastebėti, kad iš tikrųjų yra priešingai. Be abejo, iš pirmo žvilgsnio kabukio kostiumai atrodo erotiškiau ir gražiau, bet, kad ir kaip būtų buvę senovėje, šiuolaikinėje scenoje, naudojant vakarietišką apšvietimą, tos ryškios spalvos veikiai tampa vulgarios ir nebesinori į jas žiūrėti. Tą patį galima pasakyti ne tik apie kostiumus, bet ir apie grimą: kai veido grožis dirbtinis, stinga tikroviškumo, būdingo natūraliam grožiui. No teatro aktoriai, priešingai, scenoje pasirodo be grimo: matyti jų veido, kaklo, rankų oda. Jie magina natūraliais veido bruožais, be jokios apgaulės. Dėl to no teatro aktoriai niekada nenuvils taip, kaip gali nuvilti kabukio aktoriai, vaidinę moterį ar žavų jaunuolį, kai išvystame negrimuotą jų veidą. Stebimės tik tuo, kad jie, tokios pat odos spalvos kaip mes, apsivilkę, atrodytų, jiems nederėsiančiais rėksmingais šiogūnato³ laikotarpio kostiumais, taip išgražėja. Kartą man teko matyti Iwao Kongō⁴ atliekant Yō Kihi⁵ vaidmenį no spektaklyje „Imperatorius“, ir lig šiol negaliu pamiršti, kaip dailiai iš po ilgų rankovių atrodė jo rankos. Sekiau jas akimis ir vis žvilgčiojau į savąsias, besiilsinčias man ant kelių. Grožėjausi jo vos pastebimais delnų judesiais, nuo riešo iki pat pirštų galiukų, pačių pirštų meistriškumu, tačiau negalėjau nesistebėti, iš kur randasi tas odos spindesys, tarsi iš gilumos lietųsi šilta šviesa. Juk tai buvo paprasčiausios japono rankos, jų odos spalva niekuo nesiskyrė nuo manųjų. Vėl ir vėl žvilgčiojau tai į savąsias, tai į Kongō rankas scenoje, bet nors ir kiek jas lyginau, jos buvo tokios pat. Tačiau, kad ir kaip keista, rankos scenoje buvo sklidinos nesuvokiamo grožio, o manosios man ant kelių buvo paprasčiausios rankos. Taip yra ne tik Iwao Kongō atveju. Iš po no teatro kostiumų matyti tik labai nedidelė kūno dalis: veidas, kaklas ir rankos nuo riešo iki pirštų galiukų, o Yō Kihi ir veidą slepia kaukė, bet kokį gilų įspūdį mums palieka tos apnuogintos odos spalva. Kongō atveju tai itin žymu, bet daugelio aktorių rankos – niekuo neišsiskiriančios paprasčiausios japonų rankos – įgauna nuostabą keliančios žavos, kurios nepastebėtume jiems vilkint moderniais drabužiais. Kaip jau minėjau, taip yra ne tik tada, kai aktorius gražus jaunuolis ar vyras. Pavyzdžiui, kasdieniame gyvenime mūsų niekada netrauktų eilinio vyro lūpos, bet no scenoje tas tamsus raudonis, ta drėgna oda įgyja vylingumo, jaudinančio labiau nei lūpdažiu dažytos moters lūpos. Iš dalies taip yra dėl to, kad aktorius, prodainiu tardamas vaidmens žodžius, vis drėkina lūpas seilėmis, bet tai ne vienintelė priežastis. Nukaitę vaikų aktorių skruostai irgi atrodo gyvai ir traukia akį, ypač kai tie berniukai dėvi žalių tonų kostiumais; be abejo, tai pastebima, kai jų oda balta, tačiau, tiesą sakant, tamsaus gymio aktorių skruostų raudonumas dar labiau krinta į akis. Mat baltaveidžių berniukų lūpų spalva taip smarkiai skiriasi nuo jų odos, kad dėvint tamsių slopių spalvų no kostiumą kontrastas tampa kiek per stiprus, tuo tarpu kai vaiko skruostai tamsiai rudi, raudona spalva ne tokia ryški, ir veidas ir kostiumas tarsi papildo vienas kitą. Santūrios žalia ir ruda spalvos atspindi viena kitą ir taip puikiai dera prie geltonosios rasės odos, kad žiūrovai į ją pažvelgia tarsi naujomis akimis. Nežinau, kur dar galima rasti tokio spalvų harmonijos kuriamo grožio, bet jei no naudotų modernų apšvietimą kaip kabukio teatre, arši šviesa visą tą grožį išvaikytų. Tad, laikantis savaime susiklosčiusių nuostatų, no scenoje tamsu kaip senovėje, ir kuo senesnis teatro pastatas, tuo geriau. Tinkamiausios yra salės, kurių scenos grindys turi natūralaus žvilgesio, kur juodai blizga pastoliai ir scenos galinė siena, kur erdvę tarp sijų ir stogo atbrailos gaubianti tamsa it didžiulis varpas kabo aktoriams virš galvos – tad, nors ir džiugu, kad pastaruoju metu no spektaklius imta statyti ir „Asahi-kaikan“ bei „Kokaido“ salėse, vis dėlto ten prarandama pusė tikrųjų no teatro ypatybių.

 

●

 

Nuo no teatro neatskiriama tamsa ir iš jos gimstantis grožis – tai savitas šešėlių pasaulis, kurį šiandien galima išvysti tik scenoje, bet senovėje tikriausiai jis nebuvo labai nutolęs nuo kasdienybės. Juk no scenos tamsa – tai to meto buveinių tamsa, o kostiumų spalvos ir raštai, jei ir kiek įmantresni, yra tokie kaip tuometinių didikų ir kunigaikščių drabužių. Kai susimąstau apie tai, įsivaizduoju, kad senovės japonai, ypač prabangiai apsitaisę Sengoku ir Momojamos⁶ laikotarpių kariai, atrodė daug gražiau nei mes, ir vien tos minties esu pakerėtas. Išties no teatras geriausiai atskleidžia mūsų tėvynainių vyrų grožį: kaip impozantiškai ir solidžiai turėjo atrodyti iš mūšių grįžę senovės kariūnai, lietaus ir vėjo iki juodumo nugairintais veidais, atsikišusiais skruostikauliais, vilkėdami tokių spalvų, taip žvilgančiais, herbais puoštais rūbais. Be abejo, visi no teatro entuziastai kartkartėm panyra į panašias svajas ir su nostalgija, nesusijusia su pačiu spektakliu, galvoja apie tai, kad scenos spalvų pasaulis seniau buvo realybė. O štai kabukio scenoje tik apgaulės pasaulis, neturintis nieko bendra su natūraliu mūsų grožiu. Akivaizdu, kad senovės moterų grožis – ką jau kalbėti apie vyrų grožį – nebuvo toks kaip kabukio scenoje. Ir no teatre moterų vaidmenys atliekami su kauke, tad yra toli nuo realybės, bet kabukio spektaklių herojės nė kiek neatitinka tikrovės. Ir taip yra tik dėl to, kad kabukio scenoje pernelyg šviesu; kai dar nebuvo modernios apšvietimo įrangos, kai kabukio scena tebuvo vos vos apšviesta žvakėmis ar žibintais, galbūt moterų personažai buvo kiek įtikinamesni. Sako, kad moderniame kabukio teatre moteris vaidinantys aktoriai nebėra tokie moteriški kaip senovėje, bet to priežastis – nebūtinai aktorių išvaizda ar gebėjimų stoka. Jei senovės aktoriai atsidurtų ant tviskančios šiuolaikinės scenos, be abejo, pastebėtume vyriškai aštrius jų bruožus, kuriuos senovėje paslėpdavo tamsa. Itin gyvai tai pajutau išvydęs senstantį aktorių Baikō⁷ vaidinant Okaru⁸. Tuomet pamaniau, kad bereikalingas, perdėtas apšvietimas – kabukio teatro grožio pražūtis. Vienas žinovas Osakoje man pasakojo, kad bunraku teatre⁹ ir Meidži laikotarpiu¹⁰ dar ilgai buvo naudojamos žibalinės lempos, ir to meto spektakliai buvo daug išraiškingesni nei šiandieniai. Bunraku lėlės ir dabar man atrodo gerokai tikroviškesnės nei kabukio herojės, o išgirdęs tą pasakojimą pagalvojau, kad griežtos lėlių veido linijos tikriausiai išnykdavo blausioje žibalinių lempų šviesoje, nuslopdavo jų veidus dengiančių dažų blizgesys, atsirasdavo minkštumo, ir įsivaizduojant neįtikėtiną tų laikų scenos grožį mane nejučiom nukrečia šaltis.

 

●

 

Kaip žinoma, bunraku teatro lėlės, vaizduojančios moteris, turi tik veidą ir delnus. Jų liemenį ir kojas atstoja ilgas drabužis; lėlininko rankos valdo jas iš vidaus. Man tai atrodo tikroviška: senovės moterys buvo esybės, egzistuojančios tik virš apykaklės ir iš po rankogalių; visa kita slėpė tamsa. Tais laikais aukštesnių luomų moterys beveik niekada nepalikdavo namų, o jei kur ir keliaudavo, tai tūnodamos karietos gilumoje, toli nuo praeivių žvilgsnių, bet daugiausia laiko jos leisdavo užsidariusios vis tame pačiame dumsiame kambaryje, dieną naktį slėpdamos tamsoje savo kūną, tik veidu primindamos apie save. Tai atliepė ir drabužiai: to meto vyrų drabužiai buvo puošnesni nei dabar, bet to nepasakytum apie moterų. Edo laikotarpio¹¹ miesto merginų ir moterų drabužiai stebinamai paprasti, nes jie buvo tik tamsos dalis, tik jungtis tarp veido ir tamsos. Ir to meto moterų paprotys juodai dažytis dantis kilo iš to paties siekio: visą tuštumą aplink veidą, ir net burnos ertmę, pripildyti tamsos. Nūnai tokį moters grožį galime pamatyti nebent kur nors Šimabaros Sumijoje¹². Bet menu savo vaikystės namus Nihonbašyje¹³, menu motiną, besidarbuojančią adata atokiame kambaryje, kur teįspįsta blausi kiemo šviesa, ir daugmaž įsivaizduoju, kokios buvo senovės moterys. Tais laikais – kalbu apie trečiąjį Meidži laikotarpio dešimtmetį – tokijiečių namuose tvyrojo prieblanda, ir mano motina, tetos ir dauguma jų amžiaus giminaičių juodino sau dantis. Neatmenu jų kasdienių drabužių, bet išeiginiai jų apdarai buvo pilki smulkiai raštuoti kimono. Motina buvo itin žemo ūgio, nesiekė nė penkių šiaku¹⁴, bet tada tai nebuvo neįprasta. Net būtų galima teigti, kad tų laikų moterys beveik neturėjo kūno. Menu motinos veidą ir rankas, miglotai menu jos pėdas, bet visiškai neatsimenu juosmens. Ir čia man prieš akis iškyla deivės Kanon¹⁵ statula Čūgūdži šventykloje¹⁶: tokios senovėje buvo nuogo moters kūno formos. Plokščia kaip lenta krūtinė su plonomis it popierius krūtimis, dar plokštesnis pilvas, tiesutėlė, be jokių nelygumų, nugaros, klubų ir sėdmenų linija – palyginti su veidu ir galūnėmis, tas liemuo neproporcingai laibas, liesas, be jokio pilnumo, jis labiau panėšėja ne į kūną, o į lygų pagalį – ar ne toks senovėje buvo moters liemuo? Ir šiandien tokio sudėjimo moterų dar pasitaiko tarp geišų ar senovės tradicijų besilaikančių šeimų senučių. Žiūrėdamas į jas, prisimenu vidinį lėlės strypą. Išties tas liemuo tėra pagalys, skirtas drabužiams, ir nieko kita. Liemenį sudaro jį dengiantis kimono ir po juo dėvimų medvilnės drabužių sluoksniai; juos nuvilkę rastume tik nedailų, nelyginant lėlės strypas, pagalį. Bet senovėje to pakakdavo: tos tamsoje gyvenusios moterys turėjo tik blankų veidą, joms nereikėjo kūno. Tie, kurie garbsto modernių moterų vaiskų kūnišką žavesį, vargu ar gebėtų įsivaizduoti tą pamėklišką grožį. Kiti sakytų, kad grožis, dangstomas sutemų, yra netikras. Bet, kaip jau minėjau, mes, rytiečiai, kuriame grožį telkdami šešėlius ten, kur nėra nieko įdomaus. Senos eilės moko: „pririnksiu stagarų, surišiu – bus pastogė, vėl juos išbarstysiu – liks plynas laukas“¹⁷ – tokia ir yra mūsų mąstysena: grožis glūdi ne daiktuose, o jų audžiamuose šešėlių raštuose ir šviesokaitoje. Liuminescencinis brangakmenis žėri tamsoje, bet apnuogintas vidury dienos netenka patrauklumo – o grožis negali egzistuoti be šešėlių žaismo. Kitaip tariant, mūsų protėviams moteris buvo neatskiriama nuo tamsos, tarsi auksu puošti ir perlais inkrustuoti lako dirbiniai; jie kiek išgalėdami gaubstė ją šešėliais, dangstė jos galūnes ilgais drabužių skvernais ir rankovėmis, išskirdami tik galvą. Taip, tas neproporcingas plokščias liemuo, palyginti su vakariečių, turbūt bjaurus. Bet mes negalvojame apie tai, ko nematome. Ko nematyti, mums tartum nėra. O kas veržiasi į tą bjaurumą pažiūrėti, išbaido grožį, tarsi arbatos ceremonijos kambario tokonomoje įsukę šimto žvakių stiprumo lemputę.

 

●

 

Tačiau kodėl tik rytiečiai taip linkę ieškoti grožio tamsoje? Juk ir Vakaruose būta meto be elektros, be dujų ir be žibalo, bet bent jau man nėra tekę girdėti, kad vakariečiai turėtų įprotį mėgautis šešėliais. Japonijoje vaiduokliai nuo seno įsivaizduojami be kojų, o Vakaruose jie turi kojas, bet yra permatomi. Net ir ši smulkmena byloja, kad mūsų vaizduotėje viešpatauja lako juodumo tamsa, o vakariečiams ir pamėklės yra skaisčios kaip stiklas. Tai būdinga ir kasdienio naudojimo reikmenims: ten, kur mes mėgaujamės tamsos klodais, jie sutelkia saulės spindulius. Mums miela sidabro ir vario patina, o jiems ji nešvari, nehigieniška, jie skuba šveisti metalą iki blizgesio. Vengdami tamsių kerčių, jie baltina kambarių lubas ir sienas. Kiemuose mes tankiai prisodinam medžių, o jie želdina lygią veją. Kas lemia tokias skonio skirtybes? Galbūt mes, rytiečiai, esam linkę susitaikyti su aplinkybėmis, stengiamės priimti esamą situaciją ir, užuot piktinęsi mus supančia tamsa, nusprendžiame, kad ji neišvengiama, jei šviesa skurdi – tebūnie; mes tyčia panyrame į tamsybes ir ten atrandame natūralų grožį. Tuo tarpu veiklūs vakariečiai niekada nesiliauja ieškoję ko nors geresnio. Žvakes pakeitę žibalinėmis lempomis, pastarąsias – dujiniais žibintais, dujinius žibintus – elektriniais, jie nesiliauja siekę šviesos ir stengiasi išguiti paskutinius tamsos likučius. Tikriausiai tai lėmė skirtingi charakteriai, bet man norisi pasvarstyti ir apie odos spalvos skirtumus. Nuo seno mes labiau vertinam ir laikom gražesne šviesią nei tamsią odą, bet mūsų odos baltumas kažkuo skiriasi nuo baltaodžių rasės baltumo. Žiūrint iš arti, esama dar baltesnių nei vakariečiai japonų, esama ir už japonus tamsesnių vakariečių, bet to baltumo ir juodumo kokybė kitokia. Iš patirties galiu pasakyti, kad seniau, kai gyvenau Jokohamos Jamatės rajone, man tekdavo leisti laiką su Japonijoje gyvenančiais užsieniečiais, lankytis jų puotose ir šokių salėse, ir iš arti jų baltumas neatrodė ypač baltas, bet iš tolo skirtis tarp jų ir japonų buvo išties ryški. Ir tarp japonių yra damų, kurių vakarinės suknios neatsilieka nuo vakariečių ir kurių oda dar baltesnė, bet jei bent viena jų įsitraukia į vakariečių būrį, iš toli ją išsyk galima atpažinti. Mat kad ir kokia balta būtų japono oda, joje yra truputis tamsumo. Kad nesiskirtų nuo vakariečių, japonės gausiai pudruoja balta pudra visa, kas apnuoginta: nugarą, rankas, net pažastis, bet vis tiek jos negali įveikti po oda nusėdusios tamsios spalvos. Ji matyti, kaip iš aukštai matyti nešvarumai švaraus vandens dugne. Ypač tarpupirščiuose, aplink nosies šnerves, ant sprando ir palei nugarkaulį lieka patamsėjimų, tarsi susikaupusių dulkių. O vakariečių kūnuose nėra tokių nešvarių šešėlių, jie tarsi tvenkinys, kurio paviršius gali būti drumstas, bet dugnas šviesus ir kaip ant delno. Jie vaiskiai balti, be jokių priemaišų, nuo viršugalvio iki pat pirštų galiukų. Ir dėl to, kai jų būryje yra vienas mūsų, ir mums patiems tai nemaloniai bado akis, tarsi ant balto popieriaus nutiškęs skysto tušo lašas. Galima suprasti baltosios rasės, seniau nepriimdavusios į savo tarpą spalvotosios rasės, psichologiją – juk ir patys baltaodžiai, ypač jautresni, tikriausiai negalėdavo sambūriuose nepastebėti tos dėmės, nors tai būtų ir tik vienas kitas spalvotasis žmogus. Nežinau, kaip dabar, bet senovėje, Amerikos pilietinio karo metais, kai juodaodžiai buvo itin aršiai persekiojami, ta neapykanta ir panieka buvo nukreipta ne tik į juos, bet ir į mulatus, į mulatų vaikus, į mulatų ir baltųjų vaikus ir taip toliau. Baltieji negalėjo nepaisyti nė menkiausios juodo kraujo priemaišos ir persekiojo tuos, kurių pusė, ketvirtis, aštuntoji, šešioliktoji ar net trisdešimt antroji kraujo dalis buvo juoda. Jų skvarbios akys pastebėdavo pigmentaciją baltutėlėje odoje tų, kurie iš pirmo žvilgsnio nė kiek nesiskyrė nuo grynakraujų baltųjų ir tik prieš dvi ar tris kartas turėjo vieną juodaodį protėvį. Tokie dalykai irgi liudija, koks gilus mūsų, geltonosios, rasės ryšys su šešėliais. Juk niekas nenori pasirodyti bjaurus, ir mes savaime stengėmės pasinerti tamson, kasdien rinkdamiesi prigesintų spalvų drabužius, maistą, būstą; taip, mūsų protėviai nežinojo nei apie savo odos tamsumą, nei apie už juos baltesnę rasę, bet toks polinkis gimė savaime iš jų spalvos pajautos.

 

●

 

Mūsų protėviai iš visų pusių atitvėrė šviesų žemės plotą ir sukūrė šešėlių karalystę, tos tamsos gilumoje pasodino moterį ir tikriausiai laikė ją šviesiausią odą šiame pasaulyje turinčia žmogiška būtybe. Jei odos baltumas – būtina moters grožio sąlyga, tai mums nebuvo kitos išeities, ir tai yra pateisinama. Baltaodžių plaukai šviesūs, o mūsų – tamsūs, taip gamta mus moko tamsos įstatymo; senovės žmonės nesąmoningai to įstatymo laikėsi, suteikdami geltonam veidui baltumo. Jau rašiau apie dažytus dantis, bet juk senovės moterys ir antakius skusdavo dėl tos pačios priežasties: kad pabrėžtų baltą veidą. Bet labiausiai mane žavi tie žali, žibantys kaip blizgiavabalių sparnai lūpų dažai. Šiandien jų beveik nebevartoja net ir Giono¹⁸ geišos, o įvertinti tą spalvą galima tik įsivaizduojant ją blausioje plastančios žvakės ugnies šviesoje. Senovės žmonės tyčia dažydavo moters lūpas tamsžale, kaip perlamutras spindinčia spalva: aptakus moters veidas palikdavo be lašelio kraujo. Negaliu įsivaizduoti baltesnio veido nei jaunos moters, šypsančios virpančioje žibinto šviesoje it pelkių fosforas švytinčiomis lūpomis, pro kurias kartkartėmis pasirodo lako juodumo dantys. Bent jau man ji baltesnė už balčiausią baltaodę. Baltaodžių baltumas perregimas, neginčijamas, banalus, o šis – kitoks, nežmogiškas. O gal tokio baltumo nė nebūna. Gal tai tik efemeriškas spindulių ir tamsos pokštas. Bet mums to pakanka. Mes nieko daugiau nesiviliam. Kalbėdamas apie tą veido baltumą, noriu apsakyti ir jį supančios tamsos spalvą: prieš keletą metų drauge su svečiu iš Tokijo man teko lankytis Šimabaros Sumijoje, ir ten man teko regėti tamsą, kurios lig šiol negaliu pamiršti. Ta erdvi patalpa, „Matsunoma“, vėliau sudegė gaisro metu – ten, prie menkos žvakės šviesos, tamsuma buvo tamsesnė ir tirštesnė už mažo kambario tamsą. Įėjęs pamačiau nebejauną šeimininkę skustais antakiais ir juodintais dantimis pagarbiai sėdint priešais didelę širmą greta žvakidės, o jau už poros tatamių, už tos širmos, tamsa, rodės, leidosi nuo lubų, aukšta, tiršta, vienspalvė, ir silpna žvakės šviesa, nepajėgdama prasiskverbti pro tą tirštą tamsą, atsimušė į ją tarsi į juodą sieną. Ar jums yra kada tekę regėti tokios „apšviestos tamsos“ spalvą? Ji kažkuo skyrėsi nuo nakties kelio tamsos, atrodė pilna smulkių dulkių it pelenų, ir kiekviena dulkelė tarsi spindėjo vaivorykštės spalvomis. Pabūgęs, kad jų pateks man į akis, nejučia sumirksėjau. Šiais laikais jau įprasti ankštesni kambariai, dešimties, aštuonių ar šešių tatamių ploto, ir ten uždegus žvakę nematyti tamsos spalvos, bet senovės rūmų ir linksmybių kvartalų pastatų lubos buvo aukštos, koridoriai erdvūs, kambariai neretai kelių dešimčių tatamių ploto, ir juose tikriausiai visada tvyrojo tokia tamsa tarsi lengvas ūkas. Kilmingos didikės mirko toje tamsoje kaip šarme. „Išioan užrašuose“¹⁹ jau esu minėjęs, kad šiuolaikiniai žmonės seniai priprato prie elektros šviesos ir pamiršo, jog seniau būta tokios tamsos. Toje „matomoje“ tamsoje, atrodo, kažkas virpa, tarsi įkaitęs oras, ji gali sukelti haliucinacijas – tokia kambario tamsa dažnai kraupesnė nei tamsa lauke. Turbūt tokioje tamsoje kirba šmėklos ir siaubūnai, ir ten giliai tarp užuolaidų, širmų ir fusumų sluoksnių gyvenusios moterys turėjo būti tų šmėklų giminietės. Tamsa tas moteris gaubė dvidešimčia, trisdešimčia sluoksnių, skverbėsi joms už apykaklių, į rankogalius, tarp skvernų, į visus plyšius. O gal ji kaip tik veržėsi iš jų kūnų, iš burnų dažytais dantimis, iš juodų plaukų galiukų, tarsi didžiulio voro audžiamas voratinklis.

 

●

 

Prieš keletą metų iš Paryžiaus grįžęs Musōanas Takebayashi²⁰ kalbėjo, kad Tokijas ir Osaka naktį daug šviesesni nei Europos miestai. Paryžiuje net ir Eliziejaus Laukuose esama namų su žibalinėmis lempomis, o Japonijoje tokių trobelių galima rasti nebent kur atšaliose kalnų vietovėse. Turbūt jokia kita pasaulio šalis nenaudoja elektros šviesos taip išlaidžiai kaip Amerika ir Japonija. Mat Japonija viskuo mėgdžiojanti Ameriką. Visa tai Musōanas man pasakojo prieš ketverius ar penkerius metus, kai dar nebuvo paplitusios neoninės iškabos, ir jei jis grįžtų dabar, tikrai nustebtų, kaip čia šviesu. O žurnalo „Kaizo“ leidėjas Yamamoto man sakė, kad kartą jam teko lydėti mokslų daktarą Einsteiną į Kiotą ir jiems važiuojant traukiniu pro Išijamą Einsteinas, žiūrėdamas pro langą, pareiškė matąs kai ką labai švaistūniško ir parodė į dieną ant stulpų degančias lemputes. Yamamoto nuomone, Einsteinas kreipia dėmesį į tokius dalykus, nes jis žydas, bet kad ir kaip ten būtų Amerikoje, bent jau palyginti su Europa, Japonijoje elektra naudojama be jokio saiko. Būta ir kito juokingo su Išijama susijusio nutikimo: šiemet svarstydamas, kur keliauti pasigėrėti rudens mėnuliu, maniau važiuoti į Išijamos šventyklą, bet kaip tik laikraštyje perskaičiau, kad lankytojų labui miškelyje prie šventyklos bus pritvirtinti garsiakalbiai ir grojami „Mėnesienos“ sonatos įrašai. Perskaitęs apie tai, išsyk nutariau į Išijamą nebevažiuoti. Ir ne tik dėl garsiakalbių, bet ir dėl to, kad numaniau, jog organizatoriai ta proga tikriausiai papuoš visą kalną elektros žibintais ir iliuminacijomis ir sukurs linksmą atmosferą. Kartą gėrėjimasis mėnuliu man jau buvo taip sugadintas: pilnaties naktį išsiruošėm su draugais pasiplaukioti valtimi po Sumos²¹ šventyklos tvenkinį, bet kai nešini lauknešėliais ten nuvykome, visur aplink tvenkinį buvo pritaisyta spalvotų lempučių girliandų, ir patekėjęs mėnulis tarp jų net nebuvo labai matomas. Taip, pastaruoju metu mes tapom nejautrūs elektros lempoms ir nė nepastebim, kad dėl besaikio apšvietimo kyla nepatogumų. Palikime mėnulį nuošaly; susitikimų kambariuose, restoranuose, tradiciniuose ir moderniuose viešbučiuose – visur be saiko naudojama elektros šviesa. Taip, šviesa padeda pritraukti lankytojų, bet kai ją uždega jau dieną, ir dar vasarą, tai ne tik švaistūniška, bet ir sukelia dar didesnį karštį. Kai vasarą kur nors apsilankau, mane visada tai erzina. Lauke vėsu, o viduje baisiai karšta dėl pernelyg stiprių ar pernelyg gausių elektros lempučių – pamėginus dalį jų užgesinti, išsyk taptų gaiviau, bet, nors ir kaip keista, nei svečiams, nei šeimininkams nekyla tokia mintis. Žiemą kambariai turėtų būti apšviesti labiau, vasarą – kiek tamsesni. Taip vėsiau, ir mašalų tiek nepriskrenda. O dėl besaikės šviesos kartais taip karšta, kad tenka įjungti ventiliatorius – vien pagalvojus apie tai darosi pikta. Japoniško stiliaus kambariuose karštis išsisklaido į šalis, tad dar įmanoma tverti, bet viešbučiuose ir vakarietiškuose kambariuose ventiliacija prasta, grindys, sienos ir lubos sugeria karštį ir iš visų pusių jį spinduliuoja, ir būna tiesiog nepakenčiama. Man truputį nepatogu pateikti tokį pavyzdį, bet jei jums teko vasaros vakarą lankytis Kioto „Miyako“ viešbučio vestibiulyje, tikriausiai su manimi sutiksite. Viešbutis stovi ant kalvos, atgręžtas į šiaurę, ir iš ten vienu žvilgsniu galima aprėpti puikų peizažą: Hijeizano ir Nioigatakės kalnus, Kurodanio slėnio pagodą ir giraitę, Higašijamos kalnų grandinę – ir dėl to tik dar pikčiau. Mat jei vasaros pavakarę patrauksite ten pasidžiaugti gamta ir įkvėpti aukštai dvelkiančio gaivaus vėjo, atsidursite po baltose lubose įtaisytomis įnirtingai plieskiančiomis didžiulėmis lempomis matinio stiklo gaubtais. Šiandieninių vakarietiško stiliaus pastatų lubos žemos, ir dėl to tie ugnies kamuoliai yra tiesiai virš galvos, jie tiesiog gruzdina galvą, kaklą, nugarą – kuo arčiau lubų, tuo karščiau. Ir vieno tokio ugnies kamuolio pakaktų tai patalpai apšviesti, bet jų ten keletas, be to, ant sienų ir šulų pritaisyta daugybė mažesnių lempų, kurios tik išveja prietemas iš visų pakampių, o šiaip iš jų jokios naudos. Ten nelieka nė vieno šešėlio, kur pažvelgsi, visur baltos sienos ir stori raudoni šulai; rėksmingų spalvų mozaikinės grindys įkyriai lenda į akis kaip kokia ką tik atspausdinta litografija, o čia dar tas nepakeliamas karštis. Įėjus iš koridoriaus, aiškiai justi temperatūros skirtumas. Jei ir atplaukia nakties vėsos gūsis, jis bemat pavirsta karštu vėju, ir tiek. Man yra ne kartą tekę tame viešbutyje apsistoti, turiu daug mielų prisim inimų, tad norėčiau nuoširdžiai patarti, kad elektros šviesa be reikalo bjauroja vasaros vėsą ir nuostabų ten atsiveriantį reginį. Ne tik japonai, bet ir šviesą mėgstantys vakariečiai baisėtųsi tokiu karščiu – ją prigesinus, ten išsyk taptų vėsiau. Bet čia tik vienas pavyzdys, taip yra ne tik tame viešbutyje. Tik „Imperatoriškajame“ viešbutyje yra puikus netiesioginis apšvietimas, bet ir ten vasarą jis galėtų būti kiek silpnesnis. Šiandien apšvietimas skirtas ne tam, kad būtų galima skaityti, rašyti, siūti, o tam, kad neliktų nė vienos tamsios kertės, bet bent jau su Japonijos architektūros estetika tai nesuderinama. Namuose žmonės taupo pinigus ir elektrą, ir rezultatas dėl to kaip tik geresnis, bet įstaigose, kur priiminėjami klientai, visur pernelyg šviesu: koridoriuose, laiptinėje, prieškambaryje, sode, palei vartus, ir dėl to ir interjeras, ir tvenkinys bei akmenys lauke atrodo lėkšti ir apgailėtini. Žiemą tai bent jau gali suteikti šilumos, bet vasarą, deja, bjauroja net ir atkampiausių vasarviečių tradicinius viešbučius – beveik visi jie dabar apšviesti panašiai kaip „Miyako“. Dėl to man nėra geresnės vietos mėgautis vasaros vėsa kaip namuose, atvėrus visas langines ir visiškose tamsoje, po tinkleliu nuo uodų.

●

 

Neseniai skaičiau kažkokiame žurnale ar laikraštyje, esą Anglijos senutės skundžiasi, kad dabar jaunimas ne toks kaip seniau, kad jos pačios jaunystėje pagarbiai ir meiliai elgdavosi su senais žmonėmis, bet šiandienos merginos nekreipia į senukus jokio dėmesio, lenkiasi jų, tarsi tie būtų nešvarūs, ir pamaniau, kad seni žmonės visur kalba tą patį, kad nepriklausomai nuo aplinkybių žmogus sendamas ima manyti, jog senovėje buvo geriau nei dabar. Prieš šimtą metų seni žmonės ilgėjosi to, kas buvo prieš du šimtmečius, prieš du šimtus – trijų amžių senumo laikų, ir niekada jie nebuvo patenkinti dabartimi, bet ypač pastarosiomis dienomis kultūra kinta itin sparčiai, o mūsų tėvynėje yra ir kitų aplinkybių, tad pokyčiai, įvykę nuo Meidži restauracijos²² iki šių dienų, seniau tikriausiai būtų trukę tris ar penkis šimtmečius. Kalbu juokingai kaip koks senis, bet manau, kad visi šiandienos civilizacijos pasiekimai pritaikyti tik jaunimui, o seniems žmonėms šis laikmetis darosi vis nepalankesnis. Pavyzdžiui, nuo tada, kai sankryžose pastatyti signalai pėstiesiems, senimas jau nebegali ramiai išeiti į miestą. Tiems, kurie gali sau leisti būti automobilių keleiviais, dar nieko, bet aš pats, nuvykęs į Osaką, jaučiu įtampą visu kūnu, kai reikia pereiti gatvę. Šviesoforą sankryžos viduryje dar įmanoma įžiūrėti, bet nelengva akimis rasti kitas, kažkur šone netikėtai raudonai ir žaliai užsidegančias ir vėl užgęstančias šviesas, o jei sankryža didžiulė, galima supainioti jas su šviesoforu, skirtu pereiti šoninę gatvę. Kai Kiote atsirado transporto policija, maniau, kad jau galas, – norint patirti tikrų japoniškų miestelių atmosferą, nūnai tenka keliauti į Nišinomiją, Sakajį, Vakajamą ar Fukujamą. Miestuose nelengva rasti ir valgių, kurie tiktų vyresnio amžiaus žmonėms. Neseniai vienas žurnalistas manęs klausė, ar žinau kokį neįprastą ir skanų patiekalą, tai papasakojau jam apie persimonų lapų sušius, valgomus Jošino kalnų vasarvietėje. Pasinaudodamas proga, pasidalinsiu receptu ir su jumis: reikia išvirti vieną šio²³ ryžių su vienu go²⁴ sakės. Sakę reikia įpilti po to, kai užverda vanduo. Išvirus reikia palaukti, kol ryžiai visiškai atvės, o paskui druskuotomis rankomis kietai spaudžiant minkyti kukulaičius. Rankos turi būti visiškai sausos. Tai svarbiausia – ant rankų turi būti tik druskos. Ant kukulaičių dėti po ploną griežinėlį sūdytos lašišos ir apvynioti persimono lapu, gerąja puse į vidų. Ir lapus, ir lašišą reikia prieš tai gerai nušluostyti sausa šluostele. Taip paruoštus sušius glaudžiai sudėti į sausą kubiliuką sušiams arba ryžiams, uždengti ir ant dangčio uždėti sunkų rauginimui skirtą akmenį. Užraugus vakare, rytą jau galima valgyti, ir tada skaniausia, bet galima valgyti ir po dviejų ar trijų dienų. Prieš valgant dar perbraukti acte pamirkytu rūgties lapu. Šį receptą išmokau iš Jošine buvojusio draugo, kuriam šis patiekalas taip patiko, kad pats išmoko jį gaminti, o gaminti tai galima visur, tereikia persimonų lapų ir sūdytos lašišos. Tik svarbu nepamiršti visiškai atvėsinti ryžių ir kad visai neliktų drėgmės – kai namie pamėginau tai paruošti, buvo išties skanu. Lašišos riebalai ir druska gardžiai įsigėrė į ryžius, o pati lašiša tapo minkšta tarsi sašimis. Skonis visai kitoks nei Tokijo nigirių ir man mielesnis, tad šią vasarą tik tai ir tevalgiau. Buvau sujaudintas, kad neturtingi kalnų kaimelio gyventojai išrado tokį skanų būdą paruošti sūdytą lašišą, bet sužinojęs daugiau apie provincijų valgius supratau, jog kaimo žmonės daug geriau išmano kulinariją nei šiuolaikiniai miestiečiai, ir tam tikra prasme jiems prieinama mums nė neįsivaizduojama prabanga. Dėl to vyresnio amžiaus žmonės nebetvėrę kraustosi iš Tokijo į nuošalias vietoves, bet ir ten vis mažiau ramybės, ir tie miesteliai kasmet vis labiau panašėja į Kiotą, ir ten gatvėse rikiuojasi dekoratyviniai žibintai ir taip toliau. Kai kas tikina, kad kai civilizacija pasieks kitą etapą, transporto priemonės bus perkeltos į dangų ir po žeme, ir miesto gatvėse vėl bus tyku kaip seniau, bet esu tikras, kad tuomet bus išrasta naujų įrenginių seniems žmonėms kamuoti. Senukams belieka pasitraukti atokiau, užsidaryti namuose, virtis valgyti, vakarais išlenkti taurelę ir klausytis radijo. Jei manote, kad taip skundžiasi tik seniai, tai ne visai tiesa: neseniai Osakos laikraščio „Asahi“ skiltyje „Žmonių balsas – dievo balsas“ buvo pajuoktas prefektūros valdininkų beatodairiškas užmojis iškirsti mišką ir išlyginti kalvas Mino-o parke ir nutiesti per jį kelią – perskaičius tas mintis, man pasidarė truputį drąsiau. Kaip beširdiška būtų pagrobti iš mūsų net ir kalnų gilumoje po medžiais tvyrančią tamsą. Jei ir toliau taip, tai ir Naros, ir Kioto bei Osakos apylinkių lankytinos vietos taps vis prieinamesnės masėms ir vis plynesnės. Bet gana dejuoti, aš pats puikiai suprantu šių laikų privalumus ir žinau, kad Japonija jau pasuko Vakarų kultūros keliu, tad belieka drąsiai žygiuoti pirmyn, palikus senius už nugaros, tačiau nevalia pamiršti, kad mūsų odos spalva nepakis ir mus amžinai veiks tai, ką praradome. Iš tikrųjų rašau apie šitai dėl to, kad tikiu, jog kažkur, galbūt literatūros ar meno srityje, yra būdas tuos praradimus kompensuoti. Aš noriu bent literatūros erdvėje atkurti šešėlių pasaulį, kuris jau nyksta. Noriu plačiai išskleisti literatūros rūmo stogą, užtamsinti sienas, įstumti tamson tai, kas per daug bado akis, pašalinti nereikalingus kambarių puošmenis. Man nereikia ištisos gatvės, užtektų vieno tokio pastato. Ir nežinia, kas iš to išeitų, bet norėčiau pamėginti užgesinti elektros šviesą.

 

1933

 

Iš: Tanizaki Jun’ichirō. In’ei raisan. Osaka: Sogensha, 1939

Vertė Rima Torres