Pesimizmo ir poezijos dvelksmas
Jaan Kaplinski. Balti drugiai nakties. Eilėraščiai. Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kauko laiptai, 2021. 96 p.
Estų literatūros klasiko Jaano Kaplinskio (1941–2021), kūrusio ne tik estų, bet ir kitomis kalbomis, eilėraščių rinkinys „Balti drugiai nakties“ pasirodė 2014 metais, parašytas rusiškai. Pratarmėje „Pradžioje buvo Lermontovas“ (p. 9–11) autorius atskleidžia savo santykį su rusų kalba ir poezija, vadina save modernistu, Elioto ir Rimbaud sekėju bei tradicionalistu, besižavinčiu finougrų ir slavų liaudies poezija, pripažindamas, kad verlibras ir laisvosios eilės rusų poezijoje laikomos „kažin kuo marginaliu“ (p. 11). Nenuostabu, kad rusų kilmės amerikiečių rašytojas ir vertėjas Borisas Dralyukas, vertęs J. Kaplinskio kūrybą į anglų kalbą, yra ne tik akcentavęs jo poetinio balso unikalumą, bet ir atkreipęs dėmesį į tai, kad vangios, ritmiškos laisvosios eilės yra itin tinkama išraiškos forma niauriems ir stojiškiems poeto apmąstymams. Sunku su tuo nesutikti ir dera pabrėžti, kad lietuviškame Gedimino Puloko vertime ritmika, sklandžiai vienas po kito plaukiantys žodžiai neužgožia idėjinio lygmens.
J. Kaplinskio poezija liudija, kad filosofinė žiūra ir netgi filosofinei kalbai būdingas preciziškumas neprieštarauja poetinei elegancijai. Priešingai – meditatyvus susitelkimas į praeities įvykius, kasdienybės reiškinius neretai atveria gilesnius prasminius klodus, juk net ir gražiai skambantis eilėraštis nebūtinai gali būti paveikus. Tarsi nujausdamas ar stengdamasis išsivaduoti iš kalbos pinklių, eilėraščių subjektas kelia kalbos ir tikrovės įvardijimo problemą, kartkartėmis atskleisdamas, kad esama „kažko“ neišreiškiamo ir būtent toji neišreiškiamybė kelia nuostabą: „[...] kai kurie iš mūsų kartais / susidurdavo su kažin kuo / kas netelpa nei į mintis / nei į žodžius nei į žvilgsnį / susidurdavo akis į akį / su šilto lietaus lašeliais / su vasaros sutemų kvapu / sutemų iš kurių pirmyn į didžią tylumą / veda bent keli keliai / o iš ten atgalios į šiandieną / nėra nė vieno“ (p. 77).
Pažvelgę į lietuvių poeziją, galėtume rasti panašumų tarp J. Kaplinskio keliamų kalbos, rašto, reikšmės ir tikrovės įvardijimo klausimų ir Kornelijaus Platelio poezijoje nagrinėjamos kalbos ir tikrovės suvokimo problemos. Ką ir kalbėti apie šiame rinkinyje pasirodantį Herakleito upės įvaizdį, kuris, pavyzdžiui, Giedrės Kazlauskaitės kūryboje yra originaliai interpretuojamas. Taigi „Balti drugiai nakties“ žavi ne tiek netikėtumais, kiek tikslumu ir gebėjimu sujungti spekuliatyvius svarstymus su kasdieniu pasauliu, poezijai ir filosofijai veikiant išvien, gvildenant turbūt neišsenkančius žmogaus ir pasaulio kismo klausimus: „Viskas teka kaip rašalas ir rašalinė / sena lempelė ir akiniai ant stalo / stalas ir kėdės dienos ir naktys žiemos ir vasaros [...]“ (p. 28). Aliuzija į herakleitišką tėkmę organiškai dera su kasdienybės daiktais, o kaita neatsiejama nuo mirtingumo įsisąmoninimo, nykimo ir, žinoma, tapatybės neapibrėžtumo. Kartais nepastovus „aš“ apmąstomas iki kraštutinumų: „Kam egzistuoti jei galima tiesiog grumtis dėl egzistavimo / kam grumtis jei galima tiesiog egzistuoti / ten vakaruose leidžiasi saulė už senų blindžių / žinau – ne visi mes susitiksim rytojaus rytą / nors vis dar tikiu viltim ir meile tik tikėjimu jau nebe / [...] mes gimstam ir išsigimstam įvairiausiais asmenimis / gausybe atpažįstamų ir nepažinių savųjų aš“ (p. 23).
Subjektas svarsto, ar pasaulis yra tėkmė, ar laikas yra tėkmės tėkmė (p. 17), o gal labiau reikėtų mąstyti apie visatos šokį, kaip kad rašoma šiose eilutėse: „[...] galimas daiktas pasaulis tai ne tėkmė o muzika šokis / visatos šokis viso ko su visu kuo visų su visais / dievų, gervių, atomų, žodžių ir skiemenų šokis / beprotiškas begalinis šokis Didžiajam sprogimui / ir Didžiajai tuštumai pagerbti“ (p. 89). Gaila, kad ne šiuo eilėraščiu baigiamas rinkinys. Ne todėl, kad paskutinis eilėraštis prastas, o dėl to, kad būtent cituotose eilutėse tarsi reziumuojama viskas, kas buvo svarstoma knygoje. Galbūt egzistencijos kaip kosminio šokio suvokimas gelbsti nuo visa persmelkiančio nerimo, baigties nuojautų, kai, užuot prisirišus prie savo paties gyvenimo, kurio sulaikyti neįmanoma, pasiduodama amžinajam kūrybos ir destrukcijos šokiui.
Atrodo, eilėraščių kalbantysis nuolat genamas vidinio troškimo praskleisti egzistencijos paslapties šydą, tačiau jis net apie save negali nieko pasakyti, tik tiek, kad tapatybė nepastovi, o gal jos išvis nėra. Tiesa, esama tekstų, kuriuose išreiškiamas lūkestis, kad bus grįžtama į savo ištakas: „[...] argi ten tarp dešiniojo ir kairiojo / tarp to ir ano kažko ir nieko tylos ir garso / neliko paslėptų užmirštų durų į ten pat / kur galbūt dar sugrįši / pas saviškius į pirmykštę tuštumą pirmykštes jūras / pas žuvis ir varliagyvius šliaužiančiuosius ir vijoklinius augalus / į neregėtus sapnus ir pirmaprades tylumas / prie negimusių minčių neparašytų eilėraščių“ (p. 18). Nykimas, netvarumas, laikinumas susiję su sugrįžimu į pirmapradį šaltinį, o mirtingumo nuojautos su laisve, beribiškumu. Kitaip tariant, atmetę visas sampratas, susigalvotus apibrėžimus, galbūt tikrai atrasime „kažką daugiau“ už mus pačius: „Malda ir yra tai kas liks / kai viskas jau pasakyta ir daugiau pasakyti nėra ką / Dievas yra tai kas liks kai viskam kuo galima tikėti / ateis galas ir daugiau nebus kuo tikėti [...]“ (p. 81). Vis dėlto anapusybės nuojautomis pernelyg nesimėgaujama, nes „apie viską jau parašyta bet nieko dar nepasakyta“ (p. 66), nes „daugžodžiavimas ir teologija neišskiriami ir neatskiriami / laisvajame kritime iš niekur į niekur“ (p. 33), nes „mažutis skorpionas / išsikrapštys iš po nuvirtusio pasienio stulpo / ir pažvelgs į kylančio mėnulio pusę / visai kaip prieš du tūkstančius metų“ (p. 39). Skaitant eilėraščius, galima pajusti tvyrančią pesimistinę atmosferą, kurią gražiai iliustruoja šios eilutės: „[...] lapai nemoka tylėti ir krinta / lengvai veik negirdimai šiugždėdami ant žolės / kuri nieko nežino nepamena o tik paprasčiausiai žaliuoja / oras drėgnas ir šviežias ir dvelkia pesimizmu bei poezija“ (p. 60).
Lyg bandydamas priartėti prie esaties branduolio, autorius it skalpeliu skrupulingai atskiria vieną reiškinį nuo kito: „Ji čia pat visai arti netgi arčiau nei vardai ir prisiminimai / arčiau senos lovytės ir apiplyšusių vaikiškų marškinėlių / ir neužmirštuolių palei takelį vedantį prie tvenkinio / artima kaip mėlyna spalva gėlei arba raudona kraujui / kaip vakarykščia šiandienai ir krantas okeanui / ji arčiau nei savasis aš arčiau mūsų su jumis [...]“ (p. 22). Toks atidus žvilgsnis būdingas daugeliui rinkinio tekstų, nors dažniausiai tai niekur nenuveda. Eilėraščiuose neretai akcentuojama, kad nieko nėra arba dar nėra: „Nėra išsigelbėjimo nei būčiai nei nebūčiai – mums ir vaikams / neliks nieko – tikrovė kaip kamuolys / žaidžiantis su žaidėju – tai kas tarp mūsų kas stipriau už mus / [...] žvelgiant iš anos pusės mes dar negimėm / ir pasaulis dar nesukurtas ir visi mes drauge / plaukiojam ir siūbuojam chaoso vaisiaus vandenyse / visatos įsčiose ir Viešpats dar nežino / verta sukurti žmogų ir jo mirtį ar ne“ (p. 68). Negatyvi nuostata būdinga ne vienam eilėraščiui (p. 41, 45, 47, 61 ir t. t.). Dėl šios priežasties nepriekaištingai sustyguoti tekstai ir kone tobula poezijos ir filosofijos sintezė neišvengia monotonijos. Kita vertus, žvelgiant į rinkinio visumą, galima pastebėti, kad eilėraščiai savotiškai vienas kitą komentuoja, yra glaudžiai tarpusavyje susiję.
Paradoksalu tai, kad nors nemažai kalbama apie tėkmę, kismą, tapatybės nepastovumą, įmanoma išvysti eilėraščio vaizdą lyg patį save pakartojantį: „Mūsų knygos nusigręžia nuo mūsų / atsisuka nugarėlėm į mus / [...] …melas niekados negali būti naujas o tiktai tiesa / ir tiktai skausmas – galbūt mums lemta niekad nesusitikti / bet mes niekad nebūnam visiškai vieni – ir tai tiesa / kuri neapleidžia mūsų ir keliaujant į tamsą / į kurią suteka viskas į kurią veda keliai ir žodžiai / ir apie kurią mums primena akmenėlio pėdsakas tvenkiny / ir tirpstantis saulės pėdsakas virš tolimo miško“ (p. 86). Kaip nuolat tekanti upė apgauna, kad ji tokia pati, taip ir kintantis eilėraščio vaizdas pasirodo tartum iliuzija. Atrodo, kad amžinojo „žaidėjo“ žvilgsnyje visa jau išsipildę: scenarijus toks pat, jo pakeisti neįmanoma, kaip ir neįmanoma pakeisti pasaulio istorijos.
Knygoje esama nedeklaratyvių politinių įžvalgų, žvelgiama į istorinius įvykius. Tokio pobūdžio tekstai pagrindžia poeto mintį, kad „tuštumos veik nėra / pernelyg daug yra nekaltai užmuštų ir užmirštų bevardžių“ (p. 20). Kitaip tariant, gyvenimo svoris su visom žaizdom, traumom ir klaidom išsyk išsklaido apmąstymus apie tai, ko neįmanoma įrodyti, nes patiriamų išgyvenimų skausmingumo neatsveria svarstymai apie jų prigimtį. Taip rinkinyje tarsi rodomas jau įvykęs beprotiškas pasaulio istorijos spektaklis: „Aš bijau tų kurie bijo tuštumos / bijau Paskalio nors nebijau tikimybių teorijos / nebijau romėniškų senienų juk ir jos / kaip visi mes užgimė Euklido erdvėj / ir numirs ten Piranezio erdvėj / kaip po milžinišku senoviniu varpu / kur yra daug vietos visiems bet nėra nei žmonių nei Dievo / ir tik snaudžia aplūžę kankinimų įrankiai / blausioj laiko pergyvenusio patį save šviesoj [...]“ (p. 32). Kita vertus, baiminamasi ir to, ko negalima patirti, nevengiant paradoksalių įžvalgų: „Kartais man noris numirt kad nesusitikčiau savo mirties [...]“ (p. 62). Atrodytų, absurdiška bijoti to, ko negali patirti, o gal tiksliau būtų pasakyti, kad nežinome, ko bijome ir dėl ko kankinamės – dėl būties ar nebūties (p. 21).
Eilėraščių subjektas suvokia, kad „be atminties niekas nekinta o tiesiog yra“ (p. 21) arba „visa išauga iš prisiminimų“ (p. 78), vadinasi, visa jau išsipildę, tad žmogus, kuriantis pasaulio istoriją, tarsi priešinasi natūraliai gyvenimo upės tėkmei. Vis dėlto atmintis leidžia subjektui regėti įvairiausius įvykius, lyg per atstumą, nors ir nujaučiama, kad galbūt visa tėra iliuzija, sapnas ir iš tiesų kalbama apie tai, ko nėra, o naktį regimas baltas drugys yra ne kas kita, kaip mįslingai dieną pradingęs juodasis drugys (p. 53).
Pabaigoje belieka pridurti, kad interpretuoti šią knygą galima iš įvairių perspektyvų, mat joje meistriškai sujungtos Vakarų ir Rytų mąstymo kryptys, gausu filosofinių, literatūrinių, kultūrinių intertekstų, biblinės simbolikos (ypač gražiai interpretuojamas vėjo simbolis p. 50), budistinių motyvų ir kt. Nepasiduodamas vienaprasmiškumui, poetas primena, kad ten, kur yra šviesa, ten bus ir šešėlis, ten, kur dvelks pesimizmu, galbūt užgims poezija, tačiau neatmeta galimybės, kad „net dalelytės ir šešėliai suirs – liks tik spinduliavimas“ (p. 49).
