Nutapyk, gerai atrodo

 

Pati sau modelis

 

Kad modelis būtų visada šalia, tapau save. Iš dalies dėl karantino, bet yra ir gilesnių priežasčių – ir savityros bandymai, ir savotiška istorinė tradicija, kai moterys vaizduoja tai, kas joms prieinama. Kad nutapyčiau save, turiu tarsi susidvejinti ir žiūrėti į save iš šalies, nebent tapyčiau kūno dalis, kurias pati matau be veidrodžio ar nuotraukos. Ar save matau „gražesnę“, ar „negražesnę“, priklauso nuo mano būsenos.

Save tapyti paprasčiau ir todėl, kad niekas nepriekaištaus, jog blogai ar negražius nutapiau. Vaizduoti save nėra originalu, bet kiekvieną kartą tai nauja, ypač tokioje meno srityje kaip tapyba, kur svarbus pats prisilietimas, nes tapyba – rankdarbis. 

 

Vidurinio piršto sąnario raukšlės

 

Piršto sąnario raukšlės – tai tokia iš pirmo žvilgsnio nereikšminga kūno vieta, kuri turi neutralumo, iš jos nepasakysi lyties ar amžiaus. Bandžiau šį motyvą tapyti ir išdidintą, ir natūralaus dydžio. Prieš paskelbiant karantiną ketinau dėlioti mozaiką, bet likau be dirbtuvės. Piršto sąnario raukšlės man įstrigo savo ornamentiškumu, tokia kūniškumo kvintesencija, kad jis (kūniškumas) tam tikra prasme pranyksta. Jis skiriasi nuo kitų mano darbų, kuriuose pavaizduotos lengvai atpažįstamos ir galbūt daugiau asociacijų keliančios kūno dalys. Tačiau manau, kad net tuose mano darbuose, kur vaizduojamos atpažįstamos kūno dalys, yra daugiau „objektyvumo“, požiūrio į save iš šalies, gal net medicininio požiūrio.

 

Fragmentai, dalys, formos, abstraktumas, piešinys, paviršius

          

Kadangi dabar rečiau piešiu veidą, iš kurio atpažįstamas žmogus, galima visai nesuprasti, kas vaizduojama. Svarbūs pasidaro odos paviršiaus raštai, reljefas – jie atrodo kaip abstrakčios formos ar ornamentai. Šie fragmentiški darbai yra skirtingų formų ir formatų, nes daug tapau vis tą patį objektą, bandydama įžvelgti vis kitus jo aspektus, arba tapau tą patį objektą (pavyzdžiui, nugarą) kitomis sąlygomis. Žiūrint iš šalies, galbūt ir man pačiai norisi darbus suskirstyti į kategorijas ar sudėlioti tam tikra tvarka. Dažnai grįžtu prie seniau sukurtų eskizų ar darytų nuotraukų, minčių, taigi kartais atrodo man, kad darbų serijoje nėra jokios tvarkingos chronologiškos raidos.

Pateiksiu kelias darbų grupes ar ypatybes, kurios tinka keliems, visiems ar vienam darbui. Vienas darbas gali priklausyti vienai ar kelioms grupėms.    

  

Raukšlės, klostės ir šešėliai

 

Mane domina linijos, įdubos, kurios susidaro tarp raukšlių, ar kūno metami ir ant jo krentantys šešėliai. Darbo objektu tampa tarsi nereikšmingos kūno detalės. Tas pats objektas vaizduojamas krentant kitokiai šviesai, pakeičiant padėtį kitaip susiklosto raukšlės, kūno klostės suteikia daugiaprasmiškumo. 

 

Išsiskaidžiusi

 

Dažnai vaizduoju atskiras kūno dalis. Fragmentiškumas ypač akivaizdus ir svarbus mažuose darbuose, kuriuose pavaizduotos kūno dalys yra panašaus į natūralų dydžio. Kai kurios kūno dalys atrodytų nereikšmingos, pavyzdžiui, piršto sąnario raukšlės, nuo kurių ir prasidėjo mažųjų darbų serija. Šiuos darbus galima sukrauti į krūvą, tarsi papilti, iškratyti iš maišo mažas drobeles. Kad nepasimestų, jos laikomos šachmatų dėžutėje, rastoje prie šiukšlių konteinerių. Fragmentiškumo yra ir kituose darbuose, kuriuose dažnai vaizduojama tik viena kūno dalis, pavyzdžiui, galūnė.

 

Burokas ir pelėsis

          

Kartais atrodė svarbus reljefas, abstraktus raštas. Bandžiau pavaizduoti pažeistą odos paviršių. Tapant oda man susisiejo su kitais abstrakčiais raštais, ornamentais, pavyzdžiui, su mūsų šeimos sode užaugusio buroko gyslomis ar kursioko neišplautame želatinos dubenėlyje užsiveisusiu pelėsiu. 

 

Daugumoje darbų svarbiausias man atrodo piešinys, gal todėl, kad daug piešiu tušu, lieju akvarelę, o ir tapydama daug dažų nekraunu, dažnai gausiai atskiedžiu. Spalvų nėra daug, jos kartais prislopintos arba jų spektras nedidelis.

  

Kojos kontekste

 

Kažkada dėstytojas sakė, kad mano darbams trūksta konteksto, todėl, reaguodama į šią pastabą, nutapiau kojas antklodės užvalkalo su širdelėmis fone. Tikėjausi, kad šiuolaikinėje buityje gausiai tiražuojamos širdelės ir jų keliamos asociacijos bus daugiaprasmis kontekstas (meilė, kičas, neskoningas dizainas, Valentino diena, komercija, tikslinė pirkėjų grupė, mergaičių siejimas su rožine spalva). Kartu man tai buvo ne šiaip išgalvotas fonas, bet konkrečios mano namuose naudotos patalynės raštas. Šią pigią, greitai susidėvėjusią patalynę su širdelėmis jau panaudojau skudurams dirbtuvėje. 

 

Utena

 

TETA NILIŪTĖ: Gražiai tu atrodai, kiek tu sveri?

AŠ: Ačiū.

TETA NILIŪTĖ: A tai kiek tu sveri?

AŠ: Nesakysiu.

TETA NILIŪTĖ: Tai kal’ gi?

AŠ: Nes nesakysiu…

TETA NILIŪTĖ: Čia tau tas ta… Kaip anas ti, ta…

AŠ: Tabu?

TETA NILIŪTĖ: Aha, šitas. Tai kal’ nesakai, kokius 65 kilogramus?

AŠ: Gerai būtų. 

●

 

TETA NILIŪTĖ: Tava gražūs duntys.

AŠ: Ačiū.

TETA NILIŪTĖ: Saugak, ba kai vienų ištraukia, tai visi išsiklaipa ir iškrenta.

AŠ: Saugau.

 

●

 

TETA NILIŪTĖ: Duosiu tau žverienas.

AŠ: Nu aš nevalgysiu.

TETA NILIŪTĖ: Tai liūdna.

AŠ: Kas?

TETA NILIŪTĖ: Kad nesustiksma.

AŠ: Kur?

TETA NILIŪTĖ: Dunguj.

AŠ: Nes mėsos nevalgau?

TETA NILIŪTĖ: Nes sava tetulas neklausai.

 

●

 

TETA NILIŪTĖ KITAME KAMBARYJE TELEFONU: Alenute… gražiai atroda… sublogus… juodai teip apsrengus… nevalga mesas… ne… ne…

  

Karantinas

 

Kai atėjo karantinas, dažus ir drobes sukroviau ant celofanu apdengto stalo kambaryje. Prie stalo nerašau ir neskaitau, tai tikėtis, kad tapysiu, pasidėjusi ant jo, irgi neverta. Akvarelė ir tušas ant grindų teikė daugiau vilčių. Stalas, nukrautas daiktais, nerandančiais savo vietos, ir prikimštos lentynos tapo aliejinės tapybos priemonių altoriumi – sąžinės balsu, kad reikia ką nors tapyti.

Tapau kūną. Šalia jau nutapytų krūtų, alkūnių, užpakalių, nagų, katino uodegos, kojų, piršto sąnario raukšlių, liežuvių… atsirado žvynelinės pažeistos odos motyvai. Pažeista oda atrodo kaip abstrakcijos – skirtingi raštai ir atspalviai. Taigi darbus įkvėpė nuo sėdėjimo namie ir panikos dėl koronos atsinaujinusi žvynelinė – niežtinti ir pleiskanojanti oda.

Šiuos darbus nutapiau guašu, gulėjusiu mano kambaryje nuo tada, kai lankiau parengiamuosius kursus stoti į tapybą VDA. Man buvo parašyta atsinešti guašo, pagalvojau – nesąmonė, bet kadangi negaliu neklausyti vyresnių už save, tai nusipirkau guašo ir atsinešiau į kursus, kaip paaiškėjo, tik tam, kad patirčiau eilinę gyvenimo gėdą, nes iš tikrųjų reikėjo aliejinių dažų. Per karantiną sunaudojau visą baltą spalvą ir padėjau guašą toliau džiūti – iki kitos pasaulinės nelaimės.

 

Auksiniai dantys ir silikoninės krūtys

          

Kraustydama mirusių senelių (tėtės tėvų) butą, radau auksinius dantis. Tiksliau, radau papuošalų dėžutę rytietiškais motyvais. Dėžutė puošta bareljefais su perlamutriniais kimono apsirengusiais žmonėmis – nežinau, iš plastmasės, dramblio kaulo ar keramikos? Papuošalų dėžutėje radau fotoaparato juostos dėžutę, o joje gulėjo auksiniai dantys. Nežinau, ar jie buvo senelio, močiutės, o gal šiaip aukso atsargos?

Dabar, mirus kitai močiutei (mamos mamai), mama pasiūlė pasiimti močiutės silikoninius krūtų protezus, nes mano baigiamojo darbo projektas yra apie kūną. Ant savo stalo išsidėliojau penkis krūtų protezus. Visi skirtingo dydžio ir formos. Du visai nenaudoti, neišpakuoti – vienas permatomame maišelyje, kitas su visa dėžute. Dėžutė, aišku, rožinė, ant jos parašyta „Guostė: Pridėtinė krūtis“. Ar krūtys buvo parinktos pagal tuometinį močiutės kūno sudėjimą, ar kokios pakliuvo, bet net jų formos, ne tik dydis, skiriasi. Pasvarstau, kuris protezas panašiausias į mano krūtis. Silikonines krūtis sudėjau į dėžę, kad nedulkėtų, ir padėjau po stalu prie kačių nepamėgto guolio ir nenaudojamo etiudniko. Gal kada sugalvosiu, ką su jomis daryti.

Protezai man asocijuojasi su kai kuriais mano darbais, kuriuose pavaizduotos atskiros kūno dalys. Taip pat verčia pagalvoti, kad jie buvo skirti kūnui, kurio genai sudaro ir mano kūną.

Papildymas: sodo spintoje rastas šeštas krūties protezas.

  

Vilendorfo ir kitos veneros

 

Per nuotolines žiemos peržiūras vienas dėstytojas, kalbėdamas apie mano darbus, pasakojo apie Vilendorfo Venerą ir storas korsetuotas moteris Londono klube. Nors peržiūros truko penkias valandas ir buvo daug kalbėta įvairiomis temomis, šis epizodas man įsiminė, nes turiu savos susidūrimo su Vilendorfo veneromis patirties, nors niekada Vienoje nebuvau ir tikrosios Vilendorfo Veneros nemačiau.

Mano vaikystės, o dabar – tik feisbuko draugė pasidalino vaizdo įrašu, kuriame Vilendorfo Venera ir kitos (turbūt irgi paleolito) skulptūrėlės šoka pagal „The Black Eyed Peas“ dainą „I Gotta Feeling“. Dabar atlikdama rimtą tyrimą magistro darbui atradau, kad yra prikurta ir daugiau videoklipų variantų, kuriuose moteriškos paleolito skulptūros šoka pagal įvairias dainas. Tai man priminė, jog kai mes buvome mažos, mano ir šios mano draugės namuose buvo po suvenyrinę Veneros kopiją. Jas mūsų mamoms padovanojo jų bendra draugė – austrų teologė. Draugės mama gavo Vilendorfo Venerą, kuri man atrodė baisoka. Mano mama gavo, mano to meto nuomone, ne tokią baisią kiek lieknesnės deivės skulptūrėlę. Dabar, atlikusi dar rimtesnį tyrimą magistro darbui, manau, jog tai buvo čekiškos paleolito Veneros kopija (Dolny Vestonicai). Dar mano draugės namuose stovėjo gyvačių deivės iš Mino rūmų Kretoje suvenyrinė kopija, kurią taip pat galima pamatyti šokančią tuose pačiuose klipuose tarp kitų deivių kartu su Vilendorfo Venera. Kretos (spėjama, kad tai žynės atvaizdas) deivė plonu liemeniu ir nuogomis standžiomis krūtimis man atrodė visiškai graži, ne kaip baisiosios paleolito veneros.

Čekiškos paleolito Veneros kopija buvo gipsinė ir sudužo.

  

Venecija

 

Einu pagulėti į „Sun & Sea (Marina)“ pliažą. Aišku, iš pradžių nenorėjau, galvojau, užteks ir pažiūrėti, bet buvau įkalbėta. Tarp kitų savanorių gulėtojų sutinku amerikietę su vaikais, ji papasakoja, kaip jos darželinukų amžiaus vaikai jau pusę metų laukia ir nori dalyvauti performanse ir kaip jie (vaikai) domisi ir yra susirūpinę klimato kaita (šita dalis nesusijusi su mano tema, tik kontekstas). Paaiškėja, kad mano maudymosi kostiumėlis netinkamos spalvos ir teks apsivilkti vieną iš ten esančių, nors aš, kaip buvo pasiūlyta tinklalapyje, užsiregistravusi internetu siunčiau savo maudymosi kostiumėlio nuotrauką, nes nemėgstu staigmenų, ir gavau atsakymą, kad jis tinka. Vilktis ne savo kostiumėlį atrodo košmaras. Išsirenku kostiumėlį, kuris, mano tapytojos akimis, tiesą pasakius, yra panašių melsvų spalvų kaip maniškis, kuris netiko. Vis dėlto mirtinos gėdos išvengiu ir telpu į minėtąjį ne savo maudymosi kostiumėlį. Pliaže skaitau vienintelę pasiimtą knygą, kurią, nutariau, reiktų skaityti, nes gal kažkuo praverstų mano magistriniam, ir kurios nepradėjau skaityti, kol neatėjau į pliažą. Svarbus kriterijus pasirenkant knygą keliaujant į Veneciją buvo ploni viršeliai ir mažas svoris. Taigi skambant kiek hipnotizuojančiai, pasikartojančiai muzikai skaitau Naomi Wolf The Beauty Myth ir stengiuosi, kad mano kūno dalys neiškristų iš maudymosi kostiumėlio. Girdžiu Grožio mitą muzikos fone, turbūt visada man šios operos muzika asocijuosis su tuo, ką skaičiau, ir nelemtu maudymosi kostiumėliu. Knygoje rašoma, kad prieš moteris, griaunant jų savivertę, naudojami nepasiekiami grožio standartai, o aš šiuo metu kovoju su nelemtu maudymosi kostiumėliu. Tuo metu kita savanorė italė (kurios kostiumėlio spalva irgi netiko, bet ji turbūt nemanė, kad tai didelė tragedija, o gal?) pakviečia žaisti badmintoną, tiksliau, pamušinėti plunksnelę, nes turbūt nė viena iš mūsų neišmano badmintono taisyklių. Nors vėjo nėra, sekasi ne itin gerai, gal dėl to, kad kovoju su nelemtuoju maudymosi kostiumėliu, savo sprūstančiu kūnu, o gal dėl to, kad seniai rakete nemušinėjau plunksnelės. Taigi ši istorija su kūnu ir feministine literatūra ir vykstanti meno fone.

  

Gerai atrodo

 

Bandžiau tapyti ir paišyti ne tik savo kūną. Draugė pasiūlė nutapyti jos iškirptę, nes ji (iškirptė) gerai atrodo. Žinoma, iš jos parinktos nuotraukos. Ji už tai nutapė mano katę.

Ji taip pat leido man parašyti, kaip ji skundžiasi savo tariamai nukarusiu užpakaliu ar, jos nuomone, didele kreiva nosim, ar išgalvotais, ar retkarčiais tikrais negalavimais. Nuo mūsų pažinties pradžios mano būsima kursiokė gyrė mano gražią tiesią nosį. Niekada negalvojau tiek daug apie savo nosį, turbūt todėl, kad ji man nekliuvo, bet nesakyčiau, kad ji kuo nors ypatinga, tiesesnė už kitas nosis. Galėjau koncentruotis į savo storumą ir neieškoti kitų trūkumų, o štai plona draugė randa trūkumų savo nosyje. Kai pirmame bakalauro kurse reikėjo nupaišyti kursioko portretą, paišydama gavau daug pastabų, kad negražiai ją vaizduoju, ir pasiūlymų, kaip ji atrodytų geriau. Turbūt visi kiti žmonės bet kokius to piešinio netobulumus priskirtų mano prastiems piešimo įgūdžiams, o ne kursiokės išvaizdai. Taigi nesvarbu, kaip atrodo moteris, ji vis tiek randa savo išvaizdos trūkumų, o gražiais laiko tik tam tikrus savo atrinktus atvaizdus. Štai už tokio motyvo, vaizduojančio kito žmogaus kūną, slepiasi tiek visokių susirūpinimų dėl išvaizdos.

 

Legaliai stora

          

Pavasarį turėjau naują priežastį panikuoti – kaip reikės skristi į Islandiją nepasiskiepijus (rezidencija Reikjavike buvo dalis konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2020“ apdovanojimo). Jeigu ir pavyktų keliauti pasidarius testą, pakeliui užsikrėsiu ir reikės karantinuotis arba susirgsiu ten būdama ir negalėsiu grįžti namo. Taigi gūglindama išsiaiškinau, kad nutukimas yra priežastis, dėl kurios žmonės atsiduria prioritetinėje skiepijamųjų grupėje. Deja, pasirodo, e. sveikatoje yra vos keli visai nenaudingi įrašai apie mane, taigi tektų bendrauti su žmonėmis – atrodo, jau koronos banga prislūgo ir su gydytojais reikėtų bendrauti gyvai, o šito visai nesinori daryti. Svarstau, kad gal reikėtų bandyti gauti įrašą medicinos dokumentuose apie svorį vien tam, kad galėčiau aprašyti savo tapimą legaliai stora, bet mano nenoras bendrauti su žmonėmis, o juo labiau – su medikais laimi, ir aš nieko nedarau. Tik burbu, kodėl gydytoja, kai paskutinį kartą buvau pas ją, manęs nepasvėrė. Dabartinėje situacijoje iš to būtų daugiau naudos negu iš profilaktinių kraujo tyrimų, nors jie ir įkvėpė vieną paveikslo motyvą („Buvo paimta kraujo“), taigi, galima sakyti, buvo visai naudingi. Kita vertus, prieškarantininė aš turbūt vis tiek nebuvau pakankamai stora, kad pakliūčiau į prioritetinę skiepijamųjų grupę, taigi dabar atrodo, kokia plona (reliatyvioje storos Elenos storumo skalėje) tuomet buvau, tik tada nei man, nei kam kitam taip nebūtų pasirodę. Kiek daug vertinant lemia kontekstas!

Pirmą dieną, kai jau skiepui registruotis galėjo bet kas, nuo vidurnakčio bandau užsiregistruoti, nes išvykimo data nenumaldomai artėja. Aišku, nuo vidurnakčio registruotis sistema neleidžia, ir nežinia, ar nuo keturių, penkių, šešių… ryto pradės leisti, tai vis pabandau. Pamiegojusi pusę septynių ryto užsiregistruoju. Na, atrodo, kad iki išvykimo gausiu du skiepus, bet ar praeis pakankamai laiko po jų, o gal mano persirgimas prieš kelis mėnesius visgi bus įskaitytas? Vis tiek atrodo, kad reikės atvykus darytis testą, tai gal aš, nors persirgusi ir pasiskiepijusi, susirgsiu kokia besimptome forma ir būsiu izoliuota. Žodžiu, nepatinka man ši nežinomybė, ir taip veikiausiai koronai perkeliu kažkokius platesnius nepasitikėjimo pasauliu ir pesimistinius, katastrofiškus jausmus. Pati dar kokius penketą metų po pandemijos niekur nesugalvočiau keliauti, nežinau, kaip aš įsiveliu į tokius neatsakingus dalykus kaip kelionė per pandemiją.       

P. S. Galiausiai į Islandiją mane įleido todėl, kad buvau persirgusi. Taigi esu dėkinga sesei, iš prekybos centro, kur tuomet dirbo, parnešusiai į namus virusą.

 

 

Personalinė Elenos Antanavičiūtės paroda
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks š. m. lapkričio 12–gruodžio 4 d.