Laisvė „Grundig“ radijuje

Kadras iš filmo „Šuolis“

Kinas savo prigimtimi priklauso ne akademikams, o beraščiams. Pirmieji turi savo savaip turtingą ir skurdų pasaulį, bet tik gimęs kiekvienas pasaulį mato ir jaučia ne per žodžius, o per vaizdus. Kinas remiasi iki žodžių atsirandančiu sąmonės ir pasąmonės patyrimu. Ir todėl dažnai žodžiai kine geriausiai veikia, kai priešinami tam, apie ką byloja vaizdas. Pagaliau lietuvių filmas, kurį supras ne tik Lietuvos kino kritikai su visu istorijos, tautosakos ir poetikos bagažu, bet ir JAV kino meno ir mokslo akademija ar vaikas kur nors Afrikoje, apie Lietuvą girdintis pirmą kartą. Priežastis labai paprasta: kiekvienas žino, kas yra laisvė ir juo labiau kas yra nelaisvė. Kiekvienas žiūrovas žiūrėdamas filmą „Šuolis“ ką nors išgyvens, o tie, kas norės, ten galės pamatyti ir daugiau.

Praėjusio amžiaus antroje pusėje laisvė buvo ne taip paplitusi ir sunkiau pasiekiama. Dviem skirtingiems gyvenimo būdams ir filosofijoms – marksizmo ir kapitalizmo – kovojant dėl žmonių protų ir širdžių, ta kova ne tik pasiekdavo tolimus pasaulio kampelius Azijoje ir Afrikoje, ne tik dalino miestus sienomis, bet ir paliesdavo atskiras šeimas ir individus sistemos viduje. Nepatenkintiems komunistine sistema ir laisvės trūkumu egzistavo tik keli variantai: vidinė emigracija susitaikant ir prisitaikant arba emigracija fiziškai pasitraukiant. Tačiau pastarasis būdas buvo prieinamas ne visiems: turėjai būti arba per daug nepageidaujamas, bet kartu per daug matomas, kaip Aleksandras Solženicynas, arba šalia viso to dar ir turėti kažkokį užnugarį, kaip Tomas Venclova ar Andrejus Končialovskis, arba turėti ir talentą, ir dar sugebėti pasinaudoti proga, kaip Rudolfas Nurejevas ar Andrejus Tarkovskis.

Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“ herojus Simas Kudirka neturėjo nei pažinčių, nei specialių talentų ir nebuvo nei nepageidaujamas, nei pageidaujamas, jis tiesiog buvo – mažas žmogus, eilinis jūrininkas didelėje Sovietų Sąjungos laivininkystės sistemoje. Nepriklausomoje Lietuvoje tarpukariu dar mažą berniuką Simą senelis užhipnotizuoja ne nuotraukomis, bet savo pasakojimais apie tolimas šalis ir ten augančias palmes, uždegdamas norą pamatyti tolimas, nematytas žemes. Noras Simą nuveda į jau Sovietų Sąjungos laivyną, tačiau svajonės realybė nuvilianti: laivams dreifuojant prie pat Naujosios Anglijos krantų, Amerika taip arti, tačiau tuo pat metu sovietų jūreiviui ji nepasiekiamai toli. Atrodė, kad Simas, kaip ir absoliuti dauguma kitų jūreivių, susitaikys su ūkanotais Šiaurės Atlanto vaizdais ir „pagerinta“ kelionėmis jūreivio kasdienybe už geležinės uždangos.

Realiausia galimybė „runkeliui“, kaip jis pats save ir pavadino, Simui Kudirkai fiziškai pasitraukti į Vakarus buvo griebtis pavojingo žygdarbio – peršokti iš sovietų laivo į amerikiečių ir kliautis likimu. Ir vieną trumpą akimirką, nulėmusią visą jo gyvenimą, pagautas impulsyvumo, jis pasirenka bėgti iš tos jam per daug gerai pažįstamos sistemos, nors Lietuvoje lieka jo šeima, žmona ir vaikai. Gal tas impulsyvus negebėjimas susitaikyti – sugebėjimas įžvelgti galimybę pasirinkti, kai kiti tokios galimybės net nesvarstė kaip galimo pasirinkimo, – ir buvo Simo talentas. Tardomas ir paklaustas, kodėl bėgo į Vakarus, jis aiškino, esą „norėjo įsigyti radiją „Grundig“ – apklausos protokolą skaito buvęs KGB darbuotojas. Radiją „Grundig“ Amerikoje net ir aštuntajame dešimtmetyje šiukšlyne buvo galima gauti nemokamai, dabar sendaikčių turguje galima nusipirkti už 10 eurų, bet Sovietų Sąjungoje jis buvo nepasiekiamas, Simui įkūnijo laisvę ir buvo pakankamas motyvas „išduoti Tėvynę“. Stebėdamas ekscentrišką filmo herojų Simą Kudirką, nenustebčiau, kad tai tiesa. Net jei tokie parodymai yra režisūros fikcija, ji teisingesnė už bet kokius tikrus protokole surašytus parodymus.

Kadangi Simo Kudirkos istorija plačiai žinoma, gal nebūsiu apkaltintas kelių siužeto detalių atskleidimu. Simas Kudirka – kaip mitinis herojus: jis stovi sovietų laive lyg tamsos karalystėje, apačioje – tamsiai mėlyna bedugnė ir mirtis, ir kad įveiktų abi, jam reikia peršokti į kitą pusę, kur laisvė ir išsigelbėjimas. Laivai susilygina, Simas šoka, ir nors pats sekundę trunkantis šuolis pasibaigia sėkmingai, kartais didesnį svorį gyvenime turi ne ilgi metai, kai neįvyksta nieko reikšmingo, o trumpos visa lemiančios akimirkos, ir šio šuolio pasekmės jį lydi visą gyvenimą. Simas Kudirka kartoja daugiau nei šimtmetį trunkantį Lietuvos likimą Vakaruose bandant rasti užuovėją nuo Rytų. Kaip ir Lietuvos atveju, istorinės aplinkybės neišvengiamai įklampina herojų. Nors vyksta Šaltasis karas, 1970 m. Amerika pasiklydusi tarp pilietinių teisių, protestų judėjimų ir noro gerinti santykius su Sovietų Sąjunga, ir amerikiečių laivo „Vigilant“ kapitonas ir kiti įsakymų vykdytojai neišlaiko istorijos ir laiko egzamino. Greičiausiai jie neskaitė Henry Davido Thoreau žodžių apie pilietinio nepaklusnumo naudą ir nežino, kad demokratija kaip uogienė – kartkartėmis jos nepamaišius, ji linkusi apsitraukti pelėsiu ir sugesti. Simas grąžinamas į sovietų laivą ir nors jūroje jis blaškomas bangų, atsidūrus sausumoje, lemties bangos jį blaško dar labiau – jis grįžta į Sovietų Sąjungą kaip tėvynės išdavikas. Prasideda Simo kelionė, kurioje jis tėra pėstininkas dviejų branduolinių valstybių rankose ir apie kurios baigties sėkmę ar nesėkmę nuspręs kiekvienas žiūrovas.

Kadras iš filmo „Šuolis“

Dokumentinis filmas, nebent yra išskirtinai apie reiškinius, priklauso nuo savo herojų. Dažnai herojaus pasirinkimas, kaip ir pagrindinio vaidmens atlikėjo pasirinkimas vaidybiniame filme, yra didesnioji darbo dalis, nes herojus su savimi atsineša ir savo istoriją. Simas Kudirka – puikus dokumentinio filmo herojus, nes savo ekscentriškumu ir naiviu, vaikišku nuoširdumu yra daug įdomesnis net už geriausiai vaidinantį aktorių. Giedrė Žickytė į kiną atėjo iš žurnalistikos, tad filme „Šuolis“, kaip ir bet kuriame tiriamosios žurnalistikos kūrinyje, yra daug archyvų ir naujienų tarnybų medžiagos bei interviu su kalbančiomis galvomis: tarp jų ir laivo „Vigilant“ kapitonas, ir tuometinis JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. Tačiau nei įdomi medžiaga, nei amerikietiškos garsių žmonių pavardės negelbėtų ir neturėtų gelbėti, jei istorija būtų netinkamai papasakota.

O įdomiausias ir tinkamiausias dalykas šioje istorijoje: Simas Kudirka gauna galimybę, kurią gauna nedaugelis, po penkiasdešimties metų vėl išgyventi ir patirti akimirkas, pakeitusias ir jo, ir visų įvykyje dalyvavusių gyvenimą. Nors tai ne Oppenheimerio „Žudymo aktas“ ir Giedrė Žickytė nekviečia į laivą „Vigilant“ amerikiečių, bandžiusių Simą nutempti ir perduoti atgal sovietams, Simas pats vienas iš naujo išgyvena savo viltingus ir klaustrofobiškus momentus laive, grįžta į KGB kalėjimą ir kalbasi su savo kaimyne Niujorke, kuri jam atskleidžia, kad jo kadaise prieš televizijos kameras keltos JAV vėliavos stiebas ten buvo pastatytas tik dėl jo. „Šuolis“ ne tik gerai pasakoja Simo Kudirkos istoriją, bet ir laužo dirbtinai nustatytas ribas tarp fikcijos ir realybės ir klausia, kas yra fikcija, o kas yra realybė, kai paties herojaus gyvenimas, lyg Peterio Weiro filme „Trumano šou“, yra dalinai tapęs fikcija, surežisuota herojui ir jo stebėtojams. Filmas „Šuolis“, kaip ir jo herojus, plūduriuoja tarp fikcijos ir realybės. Kiek yra filmų, kur herojus gali žiūrėti pagal jo istorijos faktus sukurtą amerikiečių televizijos filmą (žinant tikrąją istoriją ir herojų, keliantį juoką savo netikru dramatiškumu) ir dar savo žodžiais išreikšti fikcijos „Simo Kudirkos pabėgimas“ ir Simo Kudirkos realybės santykį: „Tik kad gyvenimas, rupūžė, ne sapnas, reik kainą mokėt.“

Simo vardu kalbėjo daugelis – Amerikos televizijos, kurioms reikėjo sensacijų, išeiviai, norėję pasauliui pareikšti apie Lietuvos okupaciją, senatoriai, siekę savo politinių tikslų, protestuotojai, kuriems buvo svarbiausia protestuoti, įvairūs aktyvistai, kurie kartais tiesiog neturėjo kuo daugiau užsiimti, televizijos filmų kūrėjai. Tačiau dabar jis turi galimybę pagaliau kalbėti savo žodžiais, ir kai kalba, Simas kartais primena Errolo Morriso dokumentinių filmų „Dangaus vartai“ ir „Vernono miestelis, Floridos valstija“ herojus, sakančius dalykus, kurių nesurežisuosi: apie tai, kaip kraujas užlieja smegenis, kai šautuvo taikiklyje pasirodo Džordžijos kalakutas, kaip gitaros stiprintuvas užlieja visą gyvūnėlių kapinių slėnį. Simas su panašiu įkarščiu kalba apie svarbiausią savo gyvenimo momentą – šuolį į amerikiečių laivą „Vigilant“, Amerikos vartotojiškumą, politines ir socialines problemas, narkotikus, kurie jam nesuprantami, nes juk kam jie reikalingi, kai yra sielą gydanti muzika, o ieškodamas žodžio, kuriuo galėtų apibūdinti komunistinę sistemą, vis neranda, galų gale apsistodamas prie rusiško, prasidedančio priebalsiu „ch“. Prie visų, kalbėjusių Simo vardu, nepaminėjau kino kūrėjų, nes tikiu, kad Giedrės Žickytės filme „Šuolis“ Simas Kudirka yra būtent toks, koks norėjo būti parodytas, kaip jis pats sako: „Ten buvau runkelis, ir čia – runkelis.“ Joks lietuvių filmas manęs dar neprivertė taip nuoširdžiai juoktis.

„Šuolyje“ užfiksuotas tam tikras laisvės supratimas, jau einantis į užmarštį. Tai ne laisvė nešioti ilgus plaukus, ne laisvė skaityti uždraustas knygas ar klausytis uždraustos muzikos ir ne laisvė tokius dalykus kurti. Tai kitokia laisvė, atsiradusi iš didesnio vargo ir užgujimo, – atrandama kokybiškoje buitinėje technikoje, kad ir radijo aparate „Grundig“, ne planine ekonomika, o kapitalizmu ir laisvąja rinka dvelkiančiuose rūbuose, kad ir batuose iš Jugoslavijos, taip pat parduotuvių lentynose, pilnose įvairių vaisių ir geros mėsos. Simas Kudirka, 1970 m. lapkričio 23 d. šokantis į laivą „Vigilant“, savo šuolio metu yra ir lietuvis 1990 m. kovo 11 d. – suprantantis sistemos supuvimą, laisvę vertinantis su karščiausiu tikėjimu, nes užaugęs valstybėje, kurioje teoriškai laimi ne asmeninė nauda, o idėjos (nors ir marksizmo-leninizmo), turintis daugybę vilčių dėl rytojaus, kai viskas, kas geriausia, atrodo įmanoma, manantis, kad viską galima pakeisti, ir dar nepažinęs kai kurių kapitalizmo ydų. Simas Kudirka norėjo laisvės, kaip ją suprato, ir ją gavo, tačiau ją gavęs neišvengiamai šiek tiek nusivylė, ir nors turėjo minčių padėti kitiems politiniams kaliniams, Simo idėjos, planai, o gal pastangos pasirodė bevaisiai.

Kadras iš filmo „Šuolis“

Lietuviui, be abejonės, reikia laisvės, ir jis tai įrodė ilgais amžiais dėl jos kovodamas. Tačiau kartais atrodo, kad kova dėl laisvės pareikalauja tiek daug pastangų, kad nebelieka talento ta atgauta laisve pasinaudoti. Ilgalaikė kova dėl laisvės ir gyvenimas laisvėje yra du skirtingi egzistavimo būdai, kuriems gali neužtekti vieno gyvenimo ar vienos kartos. Laisvė turi daug galimybių, bet joms atverti reikia fantazijos ar bent jau tikslo.

Simas Kudirka, gimęs 1930 m. Griškabūdyje ir 1970 m. prie Nantaketo salos šokęs į amerikiečių laivą „Vigilant“, galų gale rado kompromisą Pilviškiuose, Lietuvoje. Simas ir toliau klausosi radijo, šįkart greičiau ne Amerikos, o Irano. Dabar jis gali prie savo namų iškelti Lietuvos vėliavą, kurios stiebą ten pastatė pats, kurios gal ir nefilmuoja televizijos ar kino kameros, bet kurios kėlimo ceremonijos režisierius yra vienintelis – jis pats. Ir dabar Simas gali atlikti ne gyvybės ir mirties, bet laisvės šuolį – nuo liepto į ežerą Pilviškių kaime. Galbūt iš pat pradžių jo vienintelis noras ir buvo būti būtent čia ir daryti būtent tai – savo, o ne primestos sistemos sąlygomis. Tiek galimybė klausytis savo muzikos ir savo pasirinkto radijo, tiek galimybė kelti savo vėliavą ir atlikti norimą šuolį – visi šie dalykai yra laisvė. O tai, kad vieno žmogaus lubos yra kito žmogaus grindys, šiuo atveju neturi reikšmės. Tuomet Simas Kudirka rado ne kompromisą, o tikrą laisvę.