Kelios poezijos knygos

 

Festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ ruošdamasi pristatyti per metus išėjusias poezijos knygas suvokiau, kad nepajėgiu aprėpti visų. Beje, gyvenimas gerėja, nes jų išleidžiama vis daugiau (net ir vertimų!). Todėl dalinuosi pasvarstymais vos apie keletą.

 

Vytautas Pliura. Švelnumas pragare.
Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. V.: Kitos knygos, 2021. 184 p.

 

Knyga-įvykis, kurio neturėtų pražiopsoti Metų knygos rinkimai. Karolio Baublio „Geležinė vėjarodė“ buvo pristatinėjama kaip „pirmoji homoerotiška poezijos knyga“, nors tos homoerotikos ten galima surasti tik su žiburiu. Pliuros knygoje esama net gėjų poezijos-pornografijos: tai naratyvinė poezija su sekso aprašais. Knygoje daug margiausios Amerikos – Madisonas, Čikaga; gatvės gyvenimas, gėjų prostitucija, indėnų / meksikiečių / afroamerikiečių diskriminacija, Vietnamo karas. Komplikuoti santykiai su tėvais ir nekalta meilė jaunesniam broliui, dėl kurios kažkodėl išgyvenama kaltė, – gryniausia išpažintinė lyrika.

 

Ramūnas Liutkevičius. Šokis įsuka šviesą.

V.: Bazilisko ambasada, 2021. 104 p.

 

Šviežumu primena Nojaus Saulyčio „SMS gėlytę“, tik autorius – mano bendraamžis, taigi, ne toks ir jaunas. Įdomiausia knygoje – ligos istorija, nors gali susidaryti įspūdis, kad toji liga kiek simuliuojama. Užkliūva ir aukos vaidmuo, bet autoriaus poza – skaitymas rečitatyvu ir, sakykime, choreografija – labai imponuoja hipsterių amžiaus grupei, kuri visas ligas garbina kaip ypatingumą (deja, manipuliacija ligomis seniai virtusi meinstrymu). Tikrai čia esama nuoširdumo ir sąmoningo antikapitalizmo, bent jau suvokiant jį kaip atsisakymą dalyvauti prievartinėje ekonomikoje. Šiaip jau Ramūno knygos laukiau prieš kokį dešimtmetį, bet, matau, dabar jo raiška išsiskleidė dar konceptualiau.

 

Gytis Norvilas. Akla valtis.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 88 p.

 

Perskaičiau neturėdama iliuzijų, kad bus geriau, negu jau buvo, bet yra gerai – ta pati „kerzinė“ prieiga, kalbos „gremėzdinimas“, pretenzija į agrarinį siurrealizmą. Nebetrikdo net paišai, nors žmonės n sykių sakė: stop, užtenka, kartojimasis – pagaliau priimu juos kaip tekstus, kontekstus, skaitomas, diskursyvias knygos dalis. Nepatinka tik faktas, kad atlikimo performansams pasitelkiamas Arkadijus Gotesmanas – savo darbą, jis, be abejo, atlieka puikiai, bet tai Rolando Rastausko porininkas. Kam mėgdžioti? Tiek unikalių muzikantų ant svieto…

 

Aivaras Veiknys. Mamuto medžioklė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 101 p.

 

Sprendžiant iš to, kad autorius pats aiškina poeziją, galima susidaryti įspūdį, kad jis kiek pasiklydęs laikmetyje, bent jau kokiame 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tikriausiai daug kas jam ataidi iš klausos (pvz., Sigito Gedos „Mamutų tėvynė“ ar Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“), o ne iš apsiskaitymo. Taip yra atsitikę ir su ankstesniųjų jo knygų pavadinimais („Laumių vaikas“, 2017). Bet tiek to, su kalba jis elgiasi kaip virtuozas muzikas su instrumentu – puikiai jaučia ritmą, metrą, rimą ir kompoziciją. Dėl turinio – kita tema, ją būtų galima aptarti, jei autorius neturėtų aiškios intencijos savo poezija „pranašauti“. Ką gi, pasiklausykime kaip pranašysčių. Esama čia kalbos magijos.

 

Dainius Gintalas. Vienos vasaros giesmė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 71 p.

 

Muzikalumas užburia, subtili erotika iškalbama, pasitelkus upės metaforą. Upė gali reikšti viską – gyvybę, kryptį, laiką, troškimą, diskursą. Lotynų, latvių, estų, prancūzų kalbų žodžiai susipina į megaprokalbės audinį, remiamasi ir Sigito Gedos tradicija (pavadinimas!). Visiškai nekomercinė, su pudros vartotoju neflirtuojanti poezija. Nepasakysiu nieko naujo, bet tikrai nuostabus kalbos tėkmę išreiškiantis Deimantės Rybakovienės apipavidalinimas.

 

Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 110 p.

 

Neringa Butnoriūtė recenzijoje „Metuose“ atkreipė dėmesį į autoriaus polinkį (galbūt nejučia?) moralizuoti, pranašesniojo kalbėjimą „iš aukšto“. Šiaip jau tas gresia mums visiems, bet pagarba už pastabą, ne bet kas tą drįstų pasakyti. Ankstyvojoje Grajausko kūryboje būta daugiau nedidaktinio, tiesiog žaidybinio nonsenso. Bet ši knyga smagi neužklimpimu metaforose, savijautose, ilguose būsenų aprašuose: priešingai, skalpelio ironija pjauna greit ir skaudžiai („Kai atsiranda vaikai“, p. 43). Akivaizdi poetinė giminystė su Grajausko versta ir išleista baltarusių poete Sabina Brilo.

 

Vainius Bakas. Tylos fonetika.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 133 p.

 

Rimuojama atkakliai, net jei gresia banalybė. Poezija atsiskleidžia kaip darbas, kuris niršokai dirbamas. Nesakau, kad duendės visai nėra. Bet turinys ne toks pritrenkiantis kaip, pvz., rimuotuose Arno Ališausko eilėraščiuose. Įdomiausia knygoje – erotika („Veido bruožų neatmenu“, p. 26). Tikiuosi, atpažinai save, anonimine autobuso filologe su Rilke ir veganiškais sumuštiniais kuprinėje.

 

Vladas Braziūnas. Vilniaus heteroglosija.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 113 p.

 

Heteroglosija – Michailo Bachtino terminas, nusakantis kalbą kito kalboje. Iškart suabejojau, ar pavadinime jis tikrai reikalingas, nes pats autorius jį aiškina kaip „daugiabalsiškumą“. Kitaip sakant – kalbos beprasmybė, jeigu toks terminas pasirinktas tik dėl įmantraus skambesio. Antanas Sheshi „Literatūroje ir mene“ vadina autorių gimtojo krašto autochtonu: ir vis dėlto neįtikina tas Vilniumi apsimetęs Pasvalio kraštovaizdis.

 

Aušra Kaziliūnaitė. Jūros nėra.
V.: Kitos knygos, 2021. 102 p.

 

Skaičiau visas Kaziliūnaitės knygas ir darau išvadą, kad jos kalbėjimas lakoniškėja. Recenzentai pabrėžia socialinį aspektą, bet kai kuriuose eilėraščiuose jo visai ir nėra (pvz., p. 90). Išlieka fantastiškas siurrealizmas, tik jis „taupomas“. O tie eilėraščiai, kuriuose svarbus „mes“ dėmuo, – kiek plakatiškesni, arba, sakykime, majakovskiški. Nors man toji socialinė-politinė dimensija visai patraukli, mūsų literatūros „akvariume“ į ją vis dar šnairakiuojama (kaip pavyko išsiaiškinti šių metų PDR konferencijoje – dėl sovietmečio ideologinių traumų). Agnė Dautartaitė-Krutulė sukūrė knygos pavidalą taip, kad atvertęs viršelį matai savo atspindį lyg veidrodyje. Interpretuočiau kaip atvirkščią Narcizo mitą – ištikusį skaitytoją, ne autorę (įprastai būdinga priešingai).

 

Ieva Rudžianskaitė. Iš gervių.
K.: Kauko laiptai, 2021. 104 p.

 

Rudžianskaitės poezija nėra paprasta, tai apgaulingas įspūdis. Tai nėra vien jausmai ir nėra vien idėjos. Ačiū Dievui, nepersūdyta ir filosofijos. Nuo jos autorė tarsi bėga į filologines kompetencijas (susiredagavo pati!), bet kone kiekviename eilėraštyje slypi trigeris (šį žodį mėgsta jaunimas), nebūdingas eilinei filologei. Intencija rašyti poeziją, knygų recenzijas, redaguoti knygas – labai aiški. Iš gervių perimtas judesys, jei teisingai išskaičiau – lyrinei subjektei reikia erdvės: nusileisti arba išsisklaidyti.

 

Juozas Žitkauskas. Dubeltavos išpažintys.

V.: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2021. 125 p.

 

Poezija, kurioje nemažai memuaristikos. Naivioji poezija, kai nebijoma užrašyti ir ne itin reikšmingų niekų, tikint, kad žaismė pasiteisins. Kodėl autoriaus sąmonė jų nefiltruoja? Matyt, tikima nereikšmingumo poetika. Didysis šios knygos efektas – tarmiškas skaitymas. Bet: mažomis dozėms, suvokiant, kad žodžių sraute, užrašytame kaip eilėraštis, visgi negali būti bet kas.

 

Artūras Valionis. Lėta medžiagų apykanta.

V.: Tyto alba, 2021. 248 p.

 

Tai rinktinė: vadinasi, gali būti skaitoma kaip autoriaus ataskaita pačiam sau – kas parašyta geriausio. Valionis labai įvairus – ir akustinis, ir vizualus, ir eksperimentinis, ir globalios vaizduotės, ir žaidžiąs variantiškumu („4 sezonai: ruduo, žiema, pavasaris, vasara“, p. 203). Šiuolaikinė poezija artima fotografijai tuo, kad tiesiog „fotografuojamos“ netikėtos verbalinės konfigūracijos.